Mokymosi strategijos

T U R I N Y S

ĮVADAS 21 DALIS 32 DALIS 8IŠVADOS 13Literatūros sąrašas: 14ĮVADASŠiuolaikinėje visuomenėje ūkio plėtra ir žmonių gerovė pirmiausia priklauso nuo žmogiškųjų išteklių apimties bei kokybės. Todėl visų darbingo amžiaus gyventojų įtraukimas į darbo rinką ir pagalba įsitvirtinant šioje rinkoje yra svarbi šalies ekonominės bei socialinės gerovės augimo sąlyga. Lietuva, kaip ir kitos ES šalys, formuodama ES struktūrinių fondų panaudojimo 2007–2013 m. politiką ypatingai akcentuoja užimtumo lygio didinimą, visų darbingo amžiaus gyventojų dalyvavimą darbo rinkoje, palankias sąlygas pensinio amžiaus asmenų užimtumui, investicijų į žmonių žinias, gebėjimus, aktyvumą, verslumą didinimą. Kita vertus, užimtumo didinimas yra svarbi sąlyga socialinės atskirties mažinimui, gyvenimo kokybės ir socialinės sanglaudos didinimui. Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programai Lietuvoje naujuoju programavimo laikotarpiu numatoma skirti 3,7 mlrd Lt struktūrinių fondų lėšų. Šiame kontekste neabejotinai svarbiu tampa sunkiau integruojamų į darbo rinką socialinių grupių, tokių kaip vyresnio amžiaus žmonės, neįgalieji, asmenys, neturintys pagrindinio išsilavinimo, įtraukimas į darbo rinką, pagalba įsitvirtinant joje. Mokymasis visą gyvenimą jau nėra tik vienas iš švietimo ir mokymo aspektų; jis turi tapti svarbiausiu principu siekiant integracijos į socioekonominį ir visuomeninį pasaulį.Mūsų darbo tikslas – atskleisti mokymosi visą gyvenimą nuostatų neturinčiųjų pagrindinio arba vidurinio išsilavinimo integracija į socioekonominį pasaulį per mokymąsi aspektu. Uždaviniai :1. atskleisti mokymosi visą gyvenimą nuostatų neturinčiųjų pagrindinio arba vidurinio išsilavinimo integraciją į socioekonominį pasaulį per mokymąsi remiantis mokymosi visą gyvenimą memorandumu;2. atskleisti mokymosi visą gyvenimą nuostatų neturinčiųjų pagrindinio arba vidurinio išsilavinimo integraciją į socioekonominį pasaulį per mokymąsi remiantis mokymosi visą gyvenimą užtikrinimo strategija;3. Remiantis minėtais dokumentais atskleist tendencijas Lietuvos atžvilgiu;Analizuojamo darbo metodai – literatūros dokumentų (mokymosi visą gyvenimą užtikrinimo strategija ir mokymosi visą gyvenimą memorandumas bei kiti šaltiniai) kritinė ir sisteminė analizė.1 DALIS

Mokymosi visą gyvenimą memorandumas

Europa įžengė į žinių amžių ir tai turi įtakos kultūriniam, ekonominiam bei socialiniam gyvenimui. Mokymosi, gyvenimo ir darbo modeliai labai sparčiai keičiasi. Vadinasi, ne tik individai privalo prisitaikyti prie pokyčių, bet turi keistis ir veiklos būdai. Mokymosi visą gyvenimą memorandumas paliečia visą švietimo sistemos tinklą – nuo Lietuvos iki plačiosios Europos pamatų.Tai liečia visus, nes esame visi europiečiai, esame bendroje sąjungoje, todėl visų bendras tikslas – pradėti visos Europos diskusiją apie išsamią mokymosi visą gyvenimą strategiją individualiu ir instituciniu lygiu visose visuomeninio ir asmeninio gyvenimo srityse.Ką vadiname mokymosi visą gyvenimą, kokia jo reikšmė kiekvienam iš mūsų individualiu bei visuomeniniu lygmeniu? Kodėl tai reikalinga? Ir kaip tai pasiekti? Komisija ir šalys narės, remdamosi Europos užimtumo strategija, apibūdino mokymąsi visą gyvenimą kaip tikslingą mokymosi veiklą, kurios nuolat imamasi, siekiant didinti žinias, įgūdžius ir kompetenciją. Mokymasis visą gyvenimą jau nėra tik vienas iš švietimo ir mokymo aspektų; jis turi tapti svarbiausiu principu, dalyvaujant pilname mokymosi kontekstų kontinuume. Visiems Europos gyventojams be išimties turi būti suteiktos lygios galimybės prisitaikyti prie besikeičiančių socialinių ir ekonominių sąlygų ir aktyviai dalyvauti kuriant Europos ateitį.. Mokymasis visą gyvenimą liečia kiekvieno ateitį, tik kiekvienu individualiu atveju kitaip. Mokymasis visą gyvenimą yra tarsi skėtis, po kuriuo turėtų vienytis įvairios mokymo ir mokymosi rūšys. Norint įgyvendinti mokymąsi visą gyvenimą, reikia, kad visi dirbtų drauge ir veiksmingai – tiek kaip individai, tiek kaip organizacijos. Kalbant apie visuomenės narius, kurie neturi pagrindinio ar vidurinio išsilavinimo ir jų integraciją per mokymąsi, tai pirmiausia turi būti pasiekta taip pat dirbant visiems kartu. Europos užmojai yra didžiuliai, tikslai, kuriuos ji nori pasiekti, gal ir bus įgyvendinti kai kuriose sparčiau, daug greičiau, be atodusio plušančiose šalyse, bet kaip pasiekti, kad visa Europa vieningai žengtų į tą žinių pasaulį, nepalikdama už borto tuos, kuriems gal ir nebuvo suteikta galimybė įgyti išsilavinimą bent jau pagrindinio lygio, o ką kalbėti apie mokymąsi visą gyvenimą.

Štai svarbiausios tezės, kurias pirmiausia sugalvojo vieningoji Europa, ir kurias ji siekia įgyvendinti: Ø “garantuoti universalią ir nenutrūkstamą mokymosi galimybę, siekiant įgyti naujų įgūdžių ir atnaujinti senuosius, kurių reikės žinių visuomenėje.Ø padidinti investicijas į žmogiškuosius resursus, kad prioritetą įgytų brangiausias Europos turtas – jos žmonės.Kurti veiksmingus mokymo ir mokymosi metodus bei sąlygas mokymosi visą gyvenimą kontinuumui.Ø patobulinti būdus, kuriais suprantamas ir vertinamas dalyvavimas mokymosi ir rezultatai, ypač neformaliojo ir informaliojo mokymosi.Ø užtikrinti, kad kiekvienam būtų lengvai prieinama kokybiška informacija ir patarimai apie mokymosi galimybes visoje Europoje per visą gyvenimą.Ø sudaryti mokymosi visą gyvenimą sąlygas kuo arčiau besimokančiųjų – jų bendruomenėse ir, kai tik įmanoma, suteikti informacinėmis kompiuterinėmis technologijomis aprūpintas patalpas.”(Mokymosi visą gyvenimą memorandumas, 2001, psl. 2-3)Partnerystės sistema turėtų padėti mobilizuoti resursus, kad mokymasis visą gyvenimą vyktų visais lygiais. Įgyvendinus šį planą, tikima, kad pasikeis ne tik vienos šalies visuomenė, bet keisis visa Europa. O bus taip:· “kuriama visus narius įtraukianti visuomenė, suteikianti lygias aukštos kokybės mokymosi galimybes visą gyvenimą visiems žmonėms. Švietimas ir mokymas grindžiami pirmiausia ir daugiausia individų poreikiais bei reikalavimais;· keičiami ir pritaikomi švietimo ir mokymo būdai; organizuojamas apmokamas darbas, kad žmonės galėtų mokytis visą gyvenimą ir planuoti, kaip suderins mokymąsi, darbą ir šeimos gyvenimą;· siekiama aukštesnio švietimo ir kvalifikacijos lygio visose srityse,… kad būtų garantuotas aukštos kokybės mokymas ir mokymasis, kad žmonių žinios bei įgūdžiai atitiktų besikeičiančius darbo vietų, darbdavio reikalavimus ir darbo metodus;· žmonės visapusiškai skatinami ir ruošiami aktyviau dalyvauti visose šiuolaikinio bendruomenės gyvenimo srityse, ypač socialinio ir politinio, apimant ir europinį lygį.” .(Mokymosi visą gyvenimą memorandumas, 2001, psl. 3)

Visų bendras tikslas – sukurti tokią Europą, kurioje kiekvienas galėtų pilnai vystyti savo gebėjimus ir jausti, kad gali prisidėti prie savo bendruomenės. Ir tai galima pasiekti įtraukiant visus, kurie gali mokytis, tačiau gal neturi tam galimybių, todėl ši sritis yra labai jautri, reikalaujanti greitų ir veiksmingų sprendimų. Kiekvienas iš mūsų, kuris tampa Švietimo sistemos gamybos “klaida”, gali grįžti į žinių visuomenę, siekti mokslo, išsilavinimo, jei turės pirmiausia motyvacijos, paskatinimo, paramos ir galimybių tai įgyvendinti.

Siekiant įgyvendinti mokymąsi visą gyvenimą, labai svarbu integruoti mokymąsi į suaugusiųjų gyvenimą. Kalbant apie mokymąsi visą gyvenimą, visas mokymasis laikomas vientisu kontinuumu „nuo lopšio iki karsto“. Esminis pagrindas – aukštos kokybės pagrindinis išsilavinimas visiems. Pagrindinis išsilavinimas, po jo sekantis profesinis mokymas ir lavinimas turi suteikti jaunuoliams pagrindinius įgūdžius, kurių jiems prireiks žiniomis grindžiamoje ekonomikoje. Būtina, kad jie išmoktų mokytis ir teigiamai žiūrėtų į mokymąsi. Skatinamosios programos ir kitos paramos priemonės gali stiprinti individų, miestų ir sričių iniciatyvų požiūrį į mokymąsi visą gyvenimą. Aktyvus mokymasis reiškia motyvaciją mokytis, gebėjimą daryti lemiamus sprendimus ir mokėjimą mokytis. Nepakeičiama mokymo esmė – ugdyti žmogaus sugebėjimą kurti ir naudoti žinias.Jei žmonės norės mokytis, jie susiplanuos nuoseklią mokymosi veiklą. Tačiau jie nenorės mokytis, jeigu ankstesnė mokymosi patirtis buvo nesėkminga ir asmeniškai neigiama. Jie nenorės tęsti mokslo, jei galimybės praktiškai neprieinamos laiko, spartumo, vietos ar pasiūlos prasme. Jie neturės mokymosi motyvų, jeigu jo turinys ir metodai neatitinka jų kultūrinių perspektyvų ir gyvenimiškos patirties. Jie nenorės gaišti laiko, dėti pastangų ir pinigų į tolesnį mokymąsi, jei anksčiau įgytos žinios, įgūdžiai ir patyrimas tinkamai nepripažįstamas dėl asmeninių priežasčių ar neįvertinamas darbe. Individuali mokymosi motyvacija ir įvairios mokymosi galimybės yra esminės sąlygos mokymuisi visą gyvenimą sėkmingai vykti. Būtina didinti mokymosi poreikį ir plėsti pasiūlą, ypač tiems, kurie iki šiol iš švietimo ir mokymo pelnę mažiausiai. Kiekvienam turi būti sudarytos sąlygos siekti mokslo pagal pasirinkimą, o ne prievarta parenkant dalykus. Štai trys pagrindinės tikslingos mokymosi veiklos kategorijos:· “formalusis mokymasis vyksta švietimo ir mokymo įstaigose. Moksleiviai gauna pripažintus diplomus ir kvalifikacijas.
· neformalus mokymasis vyksta šalia pagrindinių švietimo ir mokymo sistemų. Moksleiviai paprastai negauna formalizuotų sertifikatų. Neformalusis mokymas gali būti teikiamas darbo vietose, juo gali užsiimti pilietinės visuomenės organizacijos ir grupės (pvz., jaunimo organizacijos, profsąjungos, politinės partijos), taip pat organizacijos bei tarnybos, įkurtos formalioms sistemoms papildyti(meno, muzikos, sporto užsiėmimai ar privačios pamokos, ruošiantis egzaminams).· informalusis mokymasis – tai natūralus kiekvieną dieną vykstantis mokymasis. Skirtingai nuo formaliojo ir neformaliojo informalusis mokymasis nebūtinai tyčinis, todėl jo gali nepripažinti net patys individai, papildantys savo žinias ir įgūdžius.” (Mokymosi visą gyvenimą memorandumas, 2001, psl. 7)

“Visaapimantis mokymasis reiškia, kad formalusis, neformalusis ir informalusis mokymasis papildo vienas kitą. Jis primena mums, kad naudingas ir smagus mokymasis gali vykti ir vyksta šeimoje, laisvalaikiu, bendruomenės gyvenime ir kasdieniniame darbe.Varomoji jėga, dešimto dešimtmečio pradžioje sugrąžinusi …mokymąsi visą gyvenimą į politikos darbotvarkes, buvo siekimas didinti piliečių užimtumą ir pritaikomumą, susidūrus su aukšto lygio struktūriniu nedarbu” (Mokymosi visą gyvenimą memorandumas, 2001, psl. 7-8). Nedarbo gretas sparčiai papildydavo ir dabar tebepildo ta visuomenės dalis, kuri pirmiausia neturi pagrindinio ar vidurinio išsilavinimo, turi tas pačias profesines žinias arba jų įgytos specialybės tampa nebepaklausios, nes pirmiausia šiandieninės darbo rinkos reikalauja nuolat besikeičiančių gebėjimų, kvalifikacijų ir patirties. Įgūdžių spragos ir neatitikimai, ypač informacijos ir komunikacijų technologijų srityje, yra plačiai pripažįstami. Būtent dėl jų tam tikruose regionuose, tam tikrose pramonės šakose ir tarp nepasiturinčiųjų nedarbo lygis nuolat laikosi aukštas. Tiems, kuriems dėl nesvarbu kokių priežasčių nepavyko įgyti pagrindinių įgūdžių, turi būti sudarytos galimybės juos įgyti, tačiau dažnai jiems tai nepavyksta. Šalių narių formaliojo švietimo ir mokymo sistemos – pradinio, tolesnio/ aukštesnio ir suaugusiųjų/ tęstinio – privalo garantuoti, kad kiekvienas individas įgis, atnaujins ir išlaikys tam tikrus pradinius įgūdžius. Šia prasme labai svarbus neformaliojo mokymosi vaidmuo. Visa tai reikalauja užtikrinti kuo didesniam skaičiui žmonių aukštos kokybės mokymąsi ir jo rezultatus. Taip pat reikia nuolat peržiūrėti pagrindinių įgūdžių lygius, kad skiepijami įgūdžiai atitiktų tai, ko reikalauja ekonomika ir visuomenė. Orientavimo ir konsultavimo paslaugas reikia tvirčiau susieti su asmeninėmis, socialinėmis ir švietimo paslaugomis. Tai leistų kaupti specifinę kompetenciją, patirtį ir resursus.

Pastaraisiais metais vis labiau pripažįstama, kad didelė informacijos ir patarimų dalis gaunama neformaliojo ir informaliojo mokymosi kanalais. Profesinis orientavimas ir konsultavimas turi paisyti šių veiksnių, ne tik kurdami bendrus projektus su vietos asociacijomis ir savanorių grupėmis, bet ir steigdami žinomoje aplinkoje žemesnio lygio paslaugas. Tai svarbi strategija siekiant, kad švietimas taptų prieinamesnis socialiai nuskriaustiesiems.Mokymosi visą gyvenimą memorandumas pateikia svarbiausias idėjas visos Europos mastu. Šios idėjos pripažįstamos visų Sąjungoje esančių šalių, tačiau kalbant apie Lietuvos švietimo sistemą, jos reformas, čia reikia dar daug įdirbio, nes spragų vis dar yra. Lietuva jau seniai tapo laisva ir gali savarankiskai nuspręsti kas jai yra geriausia, kokios šalies reformos ir kokiose srityse jos būtinos. Didžiausias dėmesys tūrėtų būti skiriamas švietimui. Švietimo keliu grįsta valstybė turi daug didesnę tikimybę žengti sėkmingai besikuriančios valstybės keliu. Išsilavinusios tautos traukia kitų šalių gyventojus ir ne tik juos, bet ir jų investicijas į žmogiškuosius išteklius, ekonomiką, technologijas, mediciną.Lietuvoje švietimo sistema į ateitį žengia lėtu žingsniu. Nors mokslas visiems yra privalomas iki 10 klasės, bet ar tai padeda mūsų tautą daryti intelektualesnę, siekiančią naujovių, inovacijų? Pirmiausia pastebima: mūsų moksleiviams trūksta motyvacijos, noro siekti mokslo; mokytojų darbas įtemptas, krūvis didžiulis, o jų alga neskatina labiau atsižvelgti į mokinių interesus, juos skatinti mokytis ir domėtis mokslu; dirbantys mokytojai per daug pavargę dėl didelio darbo krūvio, daugelis jų jau yra perkopę penktą dešimtmetį – jie dirba, nes nėra kam dirbti, pastebima tendencija, kad siekiančių pedagoginio išsilavinimo nuolat mažėja. Profesinį išsilavinimą žadančios mokyklos kelia vis didesnę grėsmę mūsų tautai tapti bemoksle. Vis daugiau moksleivių 10 klasėje iš vidurinių mokyklų pereina į profesines mokyklas siekti to vadinamo aukštesnės pakopos mokslo.Tačiau ką rodo mūsų patyrimas: dauguma ten besimokančių tampa juodadarbiais darbininkais, kuriems mokslas ten prasidėjęs ir pasibaigia, jie įgyję savo specialybes sėkmingai dirba statybose ir mokslo gairės jų nedomina, arba atvirkščiai – kai kurie net nebaigia šios mokyklos, neįgyja vidurinio išsilavinimo. Ir kaip žinoma, neturinty…s vidurinio išsilavinimo daugiausiai ir papildo bedarbių gretas. Kalbant apie universitetus, šioje institucijoje norinčių mokytis skaičius kasmet didėja. Lyginant Lietuvos ir užsienio šalių universitetus galima įžvelgti keletą skirtumų tarp jų: Lietuvoje įstojimo konkursai nėra pakankamai griežti: į vienus universitetus įstoti lengviau, kitur sunkiau, to neturėtų būti, nes universitetai kaip švietimo sistemos posistemė turėtų turėti vienodus reikalavimus. Universitetų skirtingumas ir konkurencija tarp jų įgijusiems bakalauro laipsnį sukelia sunkumų ieškantis darbo. Mokslas mūsų šalyje nereikalauja didelių investicijų studentų atžvilgiu: universitetai skiria finansuojamas ir dalinai finansuojams studijas, stipendijas, kas skatina studentus domėtis mokslu, taip pat universitetai bendradarbiauja su kitais universitetais visoje Europoje, vyksta studentų mainų programa “Erasmus”. Studijos neakivaizdiniame skyriuje suteikia galimybę mokytis ir siekti aukštojo mokslo tiems, kurie neįstojo įprastine studentų priėmimo tvarka, negalėjo dėl savo sunkios padėties ar kitų priežasčių.
Brandesnio amžiaus gyventojai taip pat nepaliekami už borto: jie kviečiami ir skatinami siekti universitetinio išsilavinimo, jei to padaryti anksčiau nepavyko, darbo biržose dirbantys socialiniai darbuotojai pataria kas geriausia būtų bedarbių gretas papildantiems vyresniesiems, kokios profesijos šiandien paklausesnės, kaip tai pasiekti, kokius kursus lankyti. Darbo vietovėse darbuotojai kviečiami stažuotis užsienio šalyse, lankyti anglų kalbos kursus, mokytis kompiuterinės raštvedybos.Lyginant kaip Europoje plėtojama švietimo sistema ir kaip Lietuvoje, mūsų šalis dar mažai pastangų įdeda į mokslo plėtotę. Žengdami tokiu tempu mes europos nepavysim ir net atsiliksim, kodėl ir kokios priežastys tai lemtų jau įvardinau.2 DALISMokymosi visą gyvenimą užtikrinimo strategija

Keičiantis visuomenei radikalių pokyčių atsirado tiek ekonominiame pasaulyje, įvykus technologinei revoliucijai (kompiuteriai, elektroninis paštas, mobilieji telefonai, internetas), tiek švietimo ir profesinio rengimo srityse. Remiantis statistikos departemento duomenimis apie neturinčių pagrindinio išsilavinimo asmenų užimtumą ir nedarbą, asmenys su žemu išsilavinimo lygiu sėkmingiau geba konkuruoti tik ištuštėjusios darbo rinkos sąlygomis. Tačiau vadinamieji nekvalifikuoti arba mažai kvalifikuoti darbai nyksta vis labiau, žmogus ateinantis į darbo rinką negali visą gyvenimą tikėtis dirbti viename darbe, turėti tik vieną specialybę. Todėl iškyla klausimas kaip integruoti individus į socioekonominį pasaulį, kurie neturi pagrindinio ar vidurinio išsilavinimo. Vadinasi, atsiranda poreikis skatinti ir plėtoti mokymąsi visą gyvenimą kas yra teigia mokymosi visą gyvenimą užtikrinimo strategijoje: „Taigi iškyla poreikis mokytis visą gyvenimą. Tampa visiškai nebeįmanoma jauniems žmonėms iki 25 metų įgyti gebėjimų ir kvalifikacijų rinkinį visam gyvenimui. Kuo toliau, tuo labiau jiems reikės platesnių, bendresnių, lengvai pritaikomų gebėjimų, kurie padėtų nuolat įgyti naujų gebėjimų, naujų specialybės žinių ir įsisavinti naujus darbo metodus. Vadinasi, mokymas tampa jau nebe epizodine patirtimi, o nuolatine gyvenimo dalimi. Pirmiausia tai bus būdinga ekonominio gyvenimo sričiai, nors tos pačios jėgos taip pat veiks socialinio, kultūrinio ir asmeninio gyvenimo sritis.” (2 psl. Mokymosi visą gyvenimą užtikrinimo strtegija; 2004)

Lietuvoje sovietiniu laikotarpiu švietimui buvo skiriama taip pat nemažai dėmesio. Tačiau šio švietimo tikslas buvo išugdyti paklusnų darbuotoją, neturintį kritinio mąstymo, iniciatyvos, verslumo, sprendimo darymo. Lietuvai tapus laisva, mokymosi svarbą įtakojo trys pastarojo laiko pokyčiai:Ø Perėjimas nuo planinės į rinkos ekonomiką;Ø Europos integracija;Ø Perėjimas prie žiniomis grindžiamos ekonomikos;Tai gi šie visi įvykiai Lietuvoje paliko atgarsį, jog mokymasis visą gyvenimą tampa būtinybe siekiant rasti savo vietą ekonominiame ir socialiniame pasaulyje. Daugelis jaunų žmonių palieka mokyklas, dėl įvairių priežasčių, ir tai pagal mokymosi visą gyvenimą užtikrinimo strategijos yra: “aktualiausia Lietuvai problema yra aukštas “nubyrėjimo” pagrindinio mokslo laikotarpiu ir jo pabaigoje rodiklis” ir tai, kad “prioritetas turėtų būti teikiamas profesinio mokymo prieinamumo, kokybės bei reikšmingumo didinimui”(6 psl. Mokymosi visą gyvenimą užtikrinimo strategija, 2004).Tačiau Lietuvos darbo rinkoje reikalinga didelė pažanga, norint į socioekonominį pasaulį sugrąžinti, tuos kurie neturi reikiamo išsilavinimo. Tęstinis mokymasis Lietuvoje nėra pakankamai išplėtotas. Šį teiginį pastaraisiais metais pagrindžia daug faktų ir tendencijų: nemažos dalies gyventojų turima kvalifikacija neatitinka darbo rinkos reikalavimų arba stokojama formalios kvalifikacijos ir tai daugeliui žmonių sukelia problemas ieškantis darbo, remiantis Lietuvos darbo biržos duomenimis, apie 80 procentų asmenų, registruotų valstybinėse darbo biržose, turima kvalifikacija netenkina darbo rinkos poreikių, per 40 procentų bedarbių iki 25 metų amžiaus neturi formalios kvalifikacijos. Taip pat Lietuvoje yra nepakankamai kryptingai išplėtota profesinio rengimo sistema, lyginant Lietuvą su ES išsivysčiusiomis valstybėmis, tik nedidelė dalis suaugusiųjų dalyvauja tęstinio mokymosi programose, nes įsitvirtinimą darbo rinkoje apsunkina neformalaus ir savaiminio mokymosi pripažinimo stoka. Dar viena priežastis kodėl vaikai neįgyja išsilavinimo yra esama prasta socialinė situacija daugelyje skurstančių šeimų, jos turi rimtų socialinių problemų ir nepakankamai skiria savo vaikams dėmesio, nepakankamai rūpinasi savo vaikų ugdymu, daugelyje iš, šių namų beveik nėra knygučių, kurios padėtų lavinti vaiko vaizduotę taip vaikų intelektas plėtojasi lėčiau ir į mokyklą jie ateina gerokai a…tsilikę. Tuomet kai kurie neištveria mokyklos krūvio ir ją palieka, o palikę dažnai jau nebegrižta į mokymo įstaigas. Ypač sunki padėtis pasidarė kaimuose, nes, kaip teigia mokymosi visą gyvenimą užtikrinimo strategija, labai sumažėjo ikimokyklinių įstaigų ir iš 699 ikimokyklinių įstaigų kaime yra tik 204. Todėl kaime gyvenančių socialiai apleistų vaikų integravimas į socioekonominį pasaulį per tikslingą mokymąsi visą gyvenimą tampa problemiškas.
Dalis jaunimo iki 16 metų nelanko bendrojo lavinimo mokyklos ir neįgyja netgi pagrindinio išsilavinimo. Analizuojant ir remiantis Lietuvos departamento statistikos duomenimis priežastis, kodėl asmenys neturi pagrindinio išsilavinimo, didžioji dalis – virš 60 proc. nurodė, kad jiems nesisekė mokytis. Trečdalis kaltina tėvus, kad jie neskatino mokytis ir jie neįgijo išsilavinimo. Apie 6 proc. to negalėjo padaryti, nes buvo įkalinimo įstaigoje. Neturintys šio išsilavinimo sutinka, kad tai yra gana didelė ar net labai didelė kliūtis įsidarbinti ar išlikti darbe. Darbdaviai darbui renkasi mieliau tuos žmones, kurie turi oficialų dokumentą negu tuos, kurie turi neformalų išsilavinimą. Išsilavinimo neturėjimas lemia išankstinį neigiamą darbdavių požiūrį į darbuotoją, jaunimui, turinčiam profesinę kvalifikaciją be patirties yra priekaištaujama iš darbdavių pusės, o suaugusiems – apie jų patirtį sakoma, kad tai yra trūkumas, nes jų kvalifikacija neatitnka norimų. Darbo vietų žmonėms be išsilavinimo skaičius yra ribotas, kadangi dabartinės sąlygos reikalauja aukštesnės kvalifikacijos darbuotojų bet kurioje veikloje. Nors atrodo dabartinėje Lietuvos situacijoje suvokiama, kad integracija bus pasiekta tik per mokymąsi, tačiau tie individai, kurie neturi pagrindinio arba vidurinio išsilavinimo, statistikos departamentui atlikus tyrimą, nurodo tokias priežastis dėl ko jie toliau nebesimoko: didžiausia priežastis – mokytis jau pervėlu, paskui seka, jog mokymuisi trūksta lėšų, be to mokymąsi sunku suderinti su darbu, arti nėra kur mokytis, mokytis per sunku, nėra norimų mokymo programų. Galima pastebėti, kad visos šios problemos, kurios yra kliūtis sėkmingai integracijai į visuomenę ir jos ekonomiką, gerai suvokiamos, suprantamos konceptualiu lygmeniu, tačiau tik tiek, jų įgyvendinimas gerokai atsilieka ir tai, pasak mokymosi visą gyvenimą užtikrinimo strategijos, parodo kur reikėtų užpildyti spragas: Ø konstruktyvaus veiksmų plano nebuvimas, kad galima būtų sumažinti anksti paliekančiųjų mokyklą skaičių
Ø realių planų nebuvimas integruojant į darbo rinką jaunus suaugusiuosius, palikusius švietimo sistemą be kvalifikacijųØ koordinacijos trūkumas tarp pirminio ir tęstinio profesinio mokymo bei kitų švietimo sistemos sektoriųØ nepakankamai išplėtota profesinio informavimo ir konsultavimo sistemaØ menkas profesinio mokymo prestižas, dėl kurio mažas jaunimo, dalyvaujančio pirminio profesinio mokymo programose, procentasØ menkas suaugusiųjų dalyvavimas tęstiniame mokymosi procese. Ø nėra baigta kurti profesijos standartų sistema, o universitetam net nepradėta. Ø Lietuvoje dar beveik neprasidėjo savaiminio ir neformalaus mokymosi pripažinimo sistemos ir metodų kūrimas, skirtingai negu Europos šalyse: „Suaugusieji, neįgiję pagrindinio išsilavinimo, bet turintys profesines kompetencijas, įgytas dirbant ar savarankiškai mokantis, yra vertinami pagal formalias jaunimui sukurtas taisykles. Jų patirtis nėra vertinama ir pripažįstama. Neformalaus ir savaiminio mokymosi formalaus pripažinimo sistemos nebuvimas mažina mokymosi prestižą, apsunkina darbuotojų santykius su darbdaviais, mažina konkurencingumą darbo rinkoje. Šios sistemos tikslas būtų įvertinti individo pasiekimus ir paskatinti jį siekti naujų kvalifikacijų.”

Neturint atitinkamo išsilavinimo atsiranda ilgalaikio nedarbo grėsmė. Didžiulį rūpestį kelia į rizikos grupes priskiriami bedarbiai, kurie yra sugrįžę iš įkalinimo įstaigų arba yra iš asocialaus elgesio šeimų ir turi polinkį elgtis asocialiai. Tarp jaunų žmonių, …kurie yra nedirbantys sparčiau plinta asocialus elgesys, nelegali veikla, formuojasi iškreiptas požiūris į darbą, todėl yra labai didelė tikimybė daugeliui iš jų patekti į įkalinimo įstaigas. Išėję iš įkalinimo įstaigų daugelis iš jų tampa prie rizikos grupių priskiriamais bedarbiais ir kelia didelį susirūpinimą. Todėl galima sakyti, jog tai yra tarsi užburtas ratas. Tačiau ne visi pasirenka tokį kelią, yra žmonių, kurie neturi pagrindinio ar vidurinio išsilavinimo, bet yra pasiryžę tęsti mokymąsi. Bet šis jų noras kartais labai greitai pradingsta, kai jie pamato kokios yra tos sistemos sąlygos, norint gauti išsilavinimą. Formalusis švietimas yra pernelyg uždaras, institusijos mažai bendradarbiauja viena su kita. Suaugusieji negali laikyti mokyklinių ar valstybinių egzaminų, kol nepriimti į vieną iš formalių institucijų, taip yra slopininamas jų savarankiškumas. O formaliose įstaigose nėra pakankamai lanksčios programos, neišplėtotas modulinis mokymasis, suaugusieji turi mokytis pagal bendrojo lavinimo programas.

Lietuvoje yra labai daug neišspręstų problemų susijusių su išsilavinimo įgijimu. Šios problemos pateiktos dokumente „Mokymosi visą gyvenimą užtikrinimo strategija” ir šiame dokumente bent jau siūloma joms spręsti tokie būdai:Ø skatinti mokymosi motyvaciją bei lavinti bendruosius gebėjimus, kurie palengvintų integraciją į darbo rinką, ikimokyklinio ir pagrindinio išsilavinimo lygiais;Ø mokymosi metodų revizija, jų pritaikymas individualiems poreikiams, įgyvendinti kaupiamuosius mokymosi pasiekimų sertifikatus neprivalomojo bei tęstinio švietimo lygiais, tai padėtų pašalinti kliūtis tarp formalaus ir neformalaus, savaiminio mokymosi;Ø sukurti sąlygas kiekvienam žmogui įsigyti jo/jos sugebėjimus ir poreikius atitinkančias švietimo, profesinio mokymo ir studijų paslaugas: „Siekiant įgyvendinti mokymąsi visą gyvenimą, svarbu integruoti jį į suaugusiųjų gyvenimą ir sudaryti besimokantiesiems sąlygas įgyti kokybišką išsilavinimą. Sukurti „antro šanso“ galimybes tiems, kurie neįgijo pagrindinio išsilavinimo iki 16 metų.” Ø kalėjimuose būtina skatinti ir remti įvairias modulines pagrindinio išsilavinimo ir profesinio rengimo programas, taip palengvinant integraciją į darbo rinką grįžus iš įkalinimo vietos;Ø atskiros institucijos ir dėstytojai turi pradėti dirbti atsižvelgdamos į kiekvieną besimokantįjį, įvertinti jo pradines žinias ir gebėjimus, numatyti mokymosi kryptį, organizuoti, kad būtų tinkami mokymosi šaltiniai bei stebėti besimokančiųjų pažangą;Ø turėtų būti išsamių švietimo pasiekimų lyginamųjų tyrimų;Ø tuteikti „antro šanso” galimybę visiems suaugusiems, nebaigusiems pagrindinės ar vidurinės mokyklos;Ø norint padidinti prieinamumą, informavimo ir konsultavimo centrus reikia įsteigti visose apskrityse, mokyklose įsteigti informacijos paieškos terminalus bei turėti mobilius profesinio informavimo ir konsultavimo centrus;Ø mokymai turėtų būti organizuoti pagal vietos poreikius, ypač rajonuose, kaimuose ir kituose įvairiuose regijonuose;Ø visoms šioms problemoms įgyvendinti pirmiausia reikia lėšų, todėl reikia padidinti tęstinio mokymosi finansavimą, sukuriant specialius fondues ir įtraukiant darbdavius ir darbuotojus;

Apibendrintai suaugusiųjų tęstinio mokymosi galimybių plėtojimas neabejotinai yra svarbi progreso sąlyga tiek valstybės, tiek pavienių individų raidos lygiais, kitaip tariant yra didelės socialinės svarbos uždavinys. Kad būtų užtikrinta kryptinga suaugusiųjų tęstinio mokymosi plėtra, reikalingi patikimi ir nuolat atnaujinami empirinių tyrimų duomenys. Institucijų atstovų požiūriuose galima pasigesti platesnio požiūrio į suaugusiųjų švietimą, jis dažnai suprantamas tik kaip formalus ir vertinamas tik darbo rinkos poreikių arba dar siauresniu – savo švietimo srities, įstaigos – požiūriu. Suaugusiųjų mokymąsi organizuojančios institucijos susiduria su daugeliu problemų. Tarp jų visų pirma keliamos finansavimo problemos – institucijoms trūksta lėšų tiek šiuolaiki…nei techninei įrangai bei mokymo priemonėms, tiek modernioms patalpoms, tiek samdyti kvalifikuotiems specialistams. Kitos svarbios problemos: klausytojų motyvacijos stoka ir nevienodas jų pasirengimas, šiuolaikiškų metodinių priemonių ir specialistų naujoms programoms, patirties įgyvendinant projektus su užsienio šalimis stoka. Dauguma sertifikatų, įgyti besimokant neformaliu ar savaiminiu būdui, nepripažįstami darbo rinkoje.IŠVADOS

1. Mokymosi visą gyvenimą memorandumas pateikia skirtumus tarp Europoje vyraujančios švietimo sistemos bei Lietuvos. Europos Sąjungoje esančios šalys vieningai pritaria, kad turi būti užtikrinama galimybė visiems visuomenės nariams siekti mokslo, nes vis labiau akcentuojama vertybė kaip mokymasis visą gyvenimą. Tai užtikrina ne tik pačios šalies ekonominę plėtotę, bet pritraukia užsienio šalių gyventojus ir ne tik juos bet ir jų investicijas. Nors Europos Sąjunga skatina ir net reikalauja, kad šalys kuo daugiau investuotų į mokymąsį, technologijas, ir nors visi tam vieningai pritaria, tačiau ne visi laikosi šių principų. Akivaizdu, kad Lietuvai dar daug reikia sparčiai žengti į ateitį, daryti reformas švietimo sistemoje, kad suspėtų pasivyti Europos mokymosi lygį. 2. Mokymosi visą gyvenimą užtikrinimo strategija apibūdina egzistuojančias problemas Lietuvoje, susijusias su individų, neturinčių atitinkamo išsilavinimo, įsiliejimą į šiandieninį pasaulį ypač į darbo rinką ir kartu į socialinį ir ekonomimį pasaulį bei mokymosi visą gyvenimą skatinimu. Šiandien visuomenė tampa vis reiklesnė žmonėms, ieškantiems darbo: reikalauja kelti kvalifikaciją, lankyti papildomus kursus, stažuotis. Vis labiau akcentuojamas mokymasis visą gyvenimą, nes norint susirasti geriau apmokamą darbo vietą esi priverstas nuolat tobulėti ir siekti aukštojo universitetinio išsilavinimo. Šie reikalavimai sukelia nemažas problemas integruojant į visuomenę ir darbo rinką neturinčius pagrindinio ar vidurinio išsilavinimo, nekvalifikuotus darbininkus, nepaklausias profesijas įgijusiems žmonėms bei vyresniesiems visuomenės atstovams. Tai yra vienas iš daugelio rizikos faktorių, įgalinančių šiuos žmones tapti nuolatiniais bedarbiais ir papikdyti rizikos grupės gretas.Literatūros sąrašas:1. Mokymosi visą gyvenimą memorandumas (2001)2. Mokymosi visą gyvenimą užtikrinimo strategija (2004)3. www.smm.lt4. www.phare.lt5. www.lbd.lt6. www.stat.gov.lt