Pranciškus Smuglevičius

Turinys

1. Įvadas..............................2
2. Pranciškaus Smuglevičiau vaikystė..............................2
3. Dailės studijos Romoje 1763-1784..............................2
4. Varšuvoje 1784-1785..............................3
5. Vilniuje 1785-1786..............................4
6. Varšuvoje 1786-1797..............................4
7. Vilniaus Universiteto profesorius..............................5
8. Smuglevičiaus salė Vilniaus Universiteto bibliotekoje......................5
9. Išvados..............................6
10. Literatūros sąrašas..............................6

Įvadas

Pranciškus Smuglevičius – kone vienas reikšmingiausių XVIII a. II pusės – XIX a. pr. menininkų. Visą vaikystę praleidęs Lenkijoje, jis save laikė Lietuvos-Lenkijos menininku. Reikšmingas Smuglevičiaus vaidmuo lietuvių dailėje yra neabejotinas ir neginčijamas. Jis – lietuvių nacionalinės dailės mokyklos pradininkas. Tai iškili asmenybė, kurią verta minėti ir aptarti. Gyvendamas svarbiu istoriniu periodu, jis ir pats įėjo į istoriją. Nemažai literatūros aprašančios dailininko meninę veiklą, gyvenimą ir darbus. Dalimi jos irr remsiuosi rašydama šį darbą.

Pranciškaus Smuglevičiaus vaikystė

Pranciškus Smuglevičius gimė Varšuvoje 1745 metų spalio 6 dieną. Jo tėvas, Lukošius Smuglevičius, dailininkas, vedė Simono Čechavičiaus seserėčią (kaip vėliau matysime, jis darė didelę įtaką Pranciškaus Smuglevičiaus dailės įgūdžiams). Savo vaikystę Pranciškus praleido tėvo dirbtuvėse. Šeimoje be jo augo dar penki broliai ir viena sesuo. Net penki iš jų buvo dailininkai, tačiau Pranciškus anksti ėmė pats kurti, ir taip pralenkė tapyba užsiimančius brolius. Tėvas pastebėjęs, jog sūnaus kūrybinė aistra bei gabumai siekia toliau, negu jis pats gaali jam padėti, atidavė jį mokyti seneliui Simonui Čechavičiui (tai žymiausias tapytojas ano meto Lenkijoje).

Apie Smuglevičiaus mokymąsi Čechavičiaus mokykloje žinoma iš daugelio jo darbų, kurie neretai yra Čechavičiaus paveikslų kopijos. P. Smuglevičius iš Čechavičiaus gavo rimtus pradmenis savo kūrybai: įs

sisavino akademinius pagrindus tolimesnėms dailės studijoms. Tačiau Čechavičių galime laikyti tik pedagoginiu Pranciškaus mokytoju, kadangi subrendęs Smuglevičius susikūrė savitą stilių, kuriame nedaug ką terasime, kas jį sietų su senelio darbais.

Dailės studijos Romoje 1763-1784

1763 metasi Lukošius Smuglevičius iš kuklių santaupų, o gal ir pirmojo mokytojo Čechavičiaus padedamas, išsiuntė Pranciškų studijų į Romoje. 1763-1764m. jis studijavo tapybą pas Antonijų Maronį, o nuo 1766 m. mokėsi Šv. Luko akademijoje. Jau antraisiais studijų metais laimėjo pirmąją premiją už konkursinę kompoziciją. Kaip teigia Drėma, būtent po šio įvykio karalius Stanislovas Augustas, vaidinęs didelį dailės globėją, paskyrė Smuglevičiui karališkąją stipendiją. Tuo Stanislovas Augustas tikėjosi Pranciškų išauklėti savo dvariškiu ir rimtų istorinių drobių tapytoju. Tačiau Smuglevičius niekada nepriklausė karališkajam dvarui.
Be karališkosios stipendijos, Smuglevičių dar rėmė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždas. Maanoma, jog jau tuomet Edukacinės komisijos tikslas buvo išsiugdyti Smuglevičių kaip pedagogą Vyriausioje Lietuvos mokykloje.
Kopijavimas, sekimas, kompiliacija – visa tai ilgam įsirėžė į jaunojo tapytojo sąmonę studijų metais. Bene labiausiai jį paveikė Domenikino kompozicijų patosas ir monumentalumas.
Iš Smuglevičiaus studijų Romoje liko daug eskizinių piešinių įvairiausiais bibliniais ir antikinės istorijos siužetų. Pranciškus pagrindinį dėmesį nukreipia į žmonių atvaizdus, peizažas tik sudaro foną ir paryškina bendrą nuotaiką. Smuglevičiaus sukurtas savitas herojus stambus, raumeningas, atletiško kūno sudėjimo, kiek didokos galvos. Jo veikėjai – tikri herojai: di

idingi, susikaupę savyje, pilni žmogiško orumo, tvirti ir ryžtingi savo siekiuose.
Smuglevičius be antikinės archeologijos, ikonografijos, kostiumologijos, numizmatikos bei kitų pagalbinių istorijos mokslų, rimtai susidomi ir architektūra. Romoje jis įsigyja pilną profesinį architekto išsilavinimą. Tačiau apie jo architektūrinę kūrybą žinoma labai nedaug. Smuglevičiaus projektai buvo griežto klasicistinio charakterio.

Varšuvoje 1784-1785

Gimtojo krašto ilgesys privertė Smuglevičių grįžti į Varšuvą. Juo labiau, kad gimtinėje virė gyvas politinis ir kultūrinis gyvenimas. Bene vienintelis karaliaus užsakymas Smuglevičiui buvo keturi dideli altorių paveikslai Varšuvos Bazilijonų Marijos dangun žengimo bažnyčiai. Savo kitam globėjui, LDK iždininkui Antanui Tyzenhauzui, Smuglevičius atsidėkojo tik po jo mirties. Iškilmingoms jo pamaldoms suprojektavo didingą ir puošnų katafalką.
Vos tik dailininkas spėjo įsitvirtinti Varšuvoje, kaip nepabaigiamu srautu pasipylė užsakymai. Jo klientūra buvo įvairi: didikai ir vidutinio turtingumo bajorai, vienuolynai ir klebonai, vyskupai ir valstybiniai pareigūnai, pirkliai ir pasiturintys amatininkai. Jis niekada nebuvo pastovus kurio nors dvaro tapytojas: nei karaliau, nei didiko ar vyskupo. P. Smuglevičius vertino asmeninę ir kūrybinę laisvę.
Apsistojęs Varšuvoje, menininkas susirūpino įsirengti sau pastovią dirbtuvę, kuri kartu praverstų jam ir kaip privati dailės mokykla. Smuglevičius dėstė tradiciniais metodais, mokiniai jo mokykloje išeidavo visą akademinio piešimo ir tapybos kursą. Žymų vaidmenį šioje mokykloje vaidino klasikinės dailės pažinimas. Saikingai derinant klasicistines tendencijas su barokinės da

ailės tradicijomis buvo būdingas visai Smuglevičiaus mokyklai.

Vilniuje 1785-1786

Pirmą kartą į Vilnių P. Smuglevičius buvo iškviestas Vilniaus vyskupo I. J. Masalskio prašymu. Dailininkui buvo pavesta nutapyti katedrai pagrindinio altoriaus paveikslą, dvylikos apaštalų atvaizdus ir du paveikslus altorinėje sienoje. Tačiau pagrindinis paveikslas niekada nepuošė altoriaus, nes jis nepatiko tuometiniam Lietuvos generalgubernatoriui.

Pranciškaus Smuglevičius kūryba buvo reikšminga ir Lietuvos peizažo raidai. 1785 m. vyskupo Masalskio kvietimu lankydamasis Vilniuje Smuglevičius gavo didelį užsakymą nutapyti Lietuvos sostinės vaizdus. Juos užsakė kunigaikštis Adomas Kazimieras Čartoriskis ir kancleris Jokimas Chreptavičius. Šiandien yra žinoma per dvidešimt Pranciškaus Smuglevičius pieštų Vilniaus ir jo apylinkių vaizdų. Dailininkas nupiešia Žemutinės pilies vaizdą prieš pat jos nugriovimą. Kitus Vilniaus apylinkių vaizdus. Juose nerasime nei barokinių tradicijų, nei juo labiau klasicistinių užuominų. Viskas vaizduojama tikroviškai, realistinių žvilgsniu. Šie piešiniai turi ne tik pažintinę ikonografinę, bet ir didžiulę meninę reikšmę, kaip pirmieji mūsų peizažai, tapyti betarpiškai iš gamtos.

Varšuvoje 1786-1797

Baigęs užsakymus Vilniuje, Smuglevičius sugrįžta į Varšuvą. Savo populiarumo dėka gauna tiek užsakymų, kad vos spėja suktis. Šiuo laikotarpiu dailininkas nusprendžia pavaizduoti savo krašto istoriją. Siekdamas tobulumo, studijuoja savo krašto istoriją. Pagrindiniu pagalbininku tampa jo ankstesnis mokytojas istorikas Adomas Naruševičius. Pagaliau Smuglevičius apsiima kurti ištisą paveikslų ciklą gimtojo krašto istorijos temoms. Jis apima laikotarpius nuo pačių ankstyviausių ik

ki aktualiausių. Istorijoje jis ieškojo daugiau teigiamų, negu neigiamų, daugiau įkvėpimo, negu įspėjimo pavyzdžių. Smuglevičius sukuria ir prenumeratinius graviūrų ciklus Lietuvos ir Lenkijos istorijos siužetais. Iš kelių šimtų originalių šio ciklo piešinių iki mūsų dienų liko vos keletas.

Smuglevičius pirmasis sukūrė alegorinį pavergtos tėvynės paveikslą. Visuomenė visiškai teisingai tai suprato kaip šaukimą išvaduoti tėvynę, mobilizuojant visas patriotines jėgas. Gyvendamas 1794 metų sukilimo nuotaikomis Smuglevičius daug tapė. Ir pralaimėjimą sunkiai priėmė, nes J. Jasinskis ir T. Kosciuška buvo artimi jo bičiuliai. Paskutinis Smuglevičiaus darbas 1794 metų sukilimo tema yra antkapinio paminklo žuvusiems sukilėliams projektas.
Buitine valstiečių gyvenimo tematika dailininkas pradeda tapyti neatsitiktinai. Iškeldamas aukštas moraline jų savybes, Smuglevičius teigia, kad valstiečiai yra pilnaverčiai visuomenės nariai, lygiateisiai valstybės piliečiai. Visa tai atsispindi jo kūryboje.
Smuglevičiaus portretai yra daugiausia dviejų pagrindinių kompozicinių tipų. Vieni tradiciniai, barokiniai, reprezentaciniai, pilnafigūriniai, kartais šeimyniniai. Antri tipo portretai – paprastesni, daugiau studijos pobūdžio. Smuglevičiaus autoportretų žinoma nedaug, nors spėjama, kad jų turėjo būti daug daugiau.

Vilniaus Universiteto profesorius

Smuglevičius į Vilniaus Universitetą, tuo metu jau vadintą Vyriausiąja Lietuvos mokykla, buvo pakviestas buvusio LDK kanclerio J. Chreptavičiaus. Taip pat jis paskyrė dailininką piešimo ir tapybos katedros vadovu. Šiai katedrai Smuglevičius vadovauti pradėjo 1797 metų spalio 1 dieną. Smuglevičius Vyriausiojoje Lietuvos mokykloje pirmasis ėmė ruošti Lietuvai dailininkus profesionalus, pirmasis parėmė piešimo ir tapybos dėstymą mokslo pagrindais, vertais aukštosios mokyklos vardo. Iš pradžių pamokos vyko privačioje Smuglevičiaus dirbtuvėje, tačiau 1799 metais atidaroma katedra universiteto patalpose. Nuo 1798 – 1799 metais prasideda sistemingas ir normalus piešimo ir tapybos dėstymas pagal iš anksto numatytą programą. Joje profesorius išdėsto savo pedagoginius ir kūrybinius uždavinius.
Smuglevičius mokė pagal tris etapus. Pirmasis – elementarusis piešimas ir graviūrų kopijavimas. Antrasis etapas – antikinių skulptūrų liedinių ir anatominių figūrų piešimas. Trečiasis – piešimas iš gyvos gamtos, gyvo modelio piešimas ir tapyba. 1803 metais Smuglevičius siekė praplėsti tapybos mokymą. Buvo siūloma įvesti perspektyvos teorija, peizažinė tapyba ir teatro dekoracijos disciplina. Tačiau universiteto vadovybė atmetė šias disciplinas.
Per dešimtmetį Smuglevičius išauklėjo Vilniaus Universitete didelį dailininkų būrį. Studentų būta įvairių, tačiau vyravo kandidatai į profesionalius dailininkus. Kiti Smuglevičiaus studijas rinkosi kaip pagalbinį dalyką savo bendram estetiniam išsilavinimui. Treti – tai gausūs pašaliniai piešimo studijos lankytojai, nepriklausę universiteto jurisdikcijai, jau vyresnio amžiaus žmonės: staliai, dažytojai, graveriai ir kiti.
Be pedagoginių darbų jis aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime. Kaip garbės narys priklausė studentu Mokslo ir dailės mylėtojų (filomatų) draugijai.

Smuglevičiaus salė Vilniaus Universiteto bibliotekoje

Įdomiausia ir seniausia senųjų bibliotekos rūmų ansamblio dalis yra P. Smuglevičiaus salė. Pranciškus Smuglevičius paliko Vilniuje savo kūrybos darbų, tarp jų ir minėtos salės dekorą. Iki XVIII amžiaus pabaigos salė buvo naudojama profesorių ir studentų buitiniams reikalams. Jos vestibiulyje buvo įrengtos prausyklos, o pačioje salėje – valgomasis (refektorius). 1803 metais salė buvo paskirta bibliotekai. Dailininkui P. Smuglevičiui buvo pavesta ją dekoruoti. Būdamas klasicizmo pasekėjas P. Smuglevičius dekoravo salę klasicizmo dvasia. Tarpulangėse ir sienose nutapė dvylikos žymiausių antikos meno bei mokslo žmonių biustinius portretus: Sokrato, Plutarcho, Pindaro, Anakreonto, Heziodo, Heraklito, Aristotelio, Euripido, Diogeno, Homero, Archimedo, Platono. Nuo to laiko salėje vykdavo mokslo metų atidarymas ir uždarymas, profesorių inauguracija, mokslo laipsnių teikimas ir kitos iškilmės. Salę nuo seno lanko įžymūs svečiai. Joje buvo Napoleonas, caras Aleksandras II ir kiti. Ilgainiui salės paskirtis keitėsi. 1867 metais tapytojas V. Griaznovas klasicistinę tapybą pakeitė pseudobizantiniu ornamentu. 1929 metais salė buvo sutvarkyta, restauruotas P. Smuglevičiaus darbas. Tai yra vienintelis išlikęs Lietuvoje Smuglevičiaus polichrominis pavyzdys.
Išvados
P. Smuglevičiaus gyvenimas kupinas vertingų darbų. Dailininkas paliko didelę gausą savo paveikslų, taip pat savo pasekėjų, nemaža būrį profesionalių dailininkų. Jis visada buvo vertinamas prieštaringai. Savo gyvenamuoju laikotarpiu jis buvo aukštinamas, nuo XIX a. vid. iki XX a. buvo kritikuojamas, o jo kūryba pasmerkiama. Dabar vėl žavimasi jo darbais. Kaip pastebime, jo darbai visada susilaukė dėmesio, tik skirtingu laikotarpiu, skirtingo ir požiūrio. Bet kuriuo atveju, tai didi asmenybė, kuri Lietuvos kultūriniam gyvenimui suteikė nemažai naujovių ir žavesio.

Literatūros sąrašas
1. V. Drėma. Pranciškus Smuglevičius. Vilnius. 1973.
2. Lietuvos dailės istorija. Mokslinė redaktorė R. Janonytė. Vilniaus dailės akademijos leidykla. 2002.
3. A. Bumblauskas. Senosios Lietuvos istorija 1009 – 1795. R. Paknio leidykla. 2005.
4. Pranciškus Smuglevičius ir jo epocha. Redakcinė kolegija: A. Butrimas. Vilniaus dailės akademija. 1997.
5. Internetinis puslapis www.

Leave a Comment