Keturis pokario dešimtmečius tarptautiniuose santykiuose viešpatavo įtampa. Ji reiškėsi propagandine kova, karinių blokų kūrimu, ginklavimosi varžybomis. Vis dėlto žmonijai pavyko išvengti trečiojo pasaulinio karo. SSRS ir JAV vadovai žinojo, kad tiesioginis supervalstybių ir jas palaikančių šalių karinis susirėmimas būtų pražūtingas abiem pusėms, o pergalė neįmanoma.
Korėjos karas
Po Japonojos kapituliacijos (kapituliacija – šalies ginkluotųjų pajėgų arba jų dalies pasidavimas nugalėtojui jo padiktuotomis arba sutartomis sąlygomis) Korėją užėmė SSRS ir JAV karinės pajėgos. Korėja buvo padalyta į dvi okupacines (okupacija – laikinas litos valstybės teritorijos užėmimas ir faktiškas jos valdymas) zonas pagal 38 lygiagretę. Šalys, užėmusios Korėją, turėjo nuginkluoti pusiasalyje buvusius japonus ir parengti sąlygas Korėjos nepriklausomybei atkurti. Bet abi supervalstybės siekė sustiprinti savo įtaką Korėjoje. Sovietų Sąjungos užimtoje šiaurėje įsigalėjo komunistų diktatūra. Buvo vykdomos komunistinės reformos, suiminėjami ir net į SSRS lagerius siunčiami politiniai priešininkai. Komunistai įtvirtino savo režimą, sukūrė stiprią, iš SSRS gautais ginklais aprūpintą kariuomenę. Pietuose amerikiečiai siekė sukurti demokratinę valdymo sistemą. Šiaurėje ir pietuose buvo įtvirtinti skirtingi politiniai ir ekonominiai principai. Palaipsniui skirtumai didėjo – kūrėsi dvi Korėjos.1948m. iš pusiasalio buvo išvestos svetimos karinės pajėgos. Tais pačiais metais abi Korėjos buvo paskelbtos nepriklausomomis valstybėmis: šiaurėje – komunistinė Liaudies Demokratinė Respublika (KLDR), o pietuose – Demokratinė Respublika. Šiaurės komunistai su partijos vadu Kim Ir Senu priešakyje siekė valdyti visą šalį. Juos rėmė SSRS ir Kinija.1950m. birželio 25d. KLDR kariuomenė įsiveržė į Pietų Korėją ir per mėnesį užėmė beveik visą jos teritoriją. Buvo aišku, kad greitai komunistai valdys visą šalį. Tai gąsdino JAV vyriausybę ir kitas šalis. Vakarų valstybės įvykius Korėjoje vertino kaip komunizmo ir SSRS ekspansiją. Sverstant Korėjos karo klausimą JTO Saugumo Taryboje SSRS boikotavo posėdį. Todėl prieš siūlimą suteikti karinę pagalbą Pietų Korėjai nebalsavo niekas. Į Korėją buvo pasiųstos JTO ginkluotosios pajėgos, kurių 90% sudarė JAV kariai. Ši armija nugalėjo komunistus ir užėmė beveik visą pusiasalį. Tada šiauriečiams į pagalbą atėjo Kinijos kariuomenė. Kinijos valdžia šias pajėgas, siekdama užmaskuoti kišimąsi į konfliktą, vadino “savanoriais”. Dabar jau pietiečiai ir jų sąjungininkai traukėsi nuo kelis kartus gausesnio priešo. 1951m. liepos mėnesį pasirašytas paliaubų susitarimas. Juo nustatyta, kad Korėjoje išlieka iki karo buvusi padėtis. Korėja liko padalyta į dvi dalis pagal 38 – ąją lygiagretę. Šiame kare žuvo apie tris milijonus žmonių. Po karo abiejų Korėjos valstybių santykiai liko labai įtempti, dešimtmečiais jos nepalaikė jokių ryšių.
Indokinijos problema ir Vietnamo karaiPer Antrąjį pasaulinį karą Prancūzijos koloniją Vietnamą užgrobė japonai. Pasibaigus karui 1945m. valdžią Vietname į savo rankas paėmė komunistai, vadovaujami Ho Ši Mino. Komunistai aktyviausiai kovojo prieš okupantus ir todėl tapo įtakingiausia politine jėga. Prancūzai nenorėjo prarasti kolonijos. Jos kariuomenė užėmė Vietnamą. Bet komunistai nepasidavė, jie pradėjo partizaninį karą. Prancūzus rėmė JAV, o vietnamiečius ginklais, maistu, kitai reikmenimis – SSRS ir Kinija. Karas greitai persimetė ir į kitas Prancūzijos kolonijas – Loasą bei Kombodžą. Prancūzai patyrė daug nuostolių. Mūšiuose žuvo tūkstančiai karių, todėl šalyje kilo antikarinis judėjimas. Vyriausybei beliko pradėti derybas. Šveicarijoje prasidėjo tarptautinė konferencija, kurioje dalyvavo visos didžiosios valstybės – JAV, SSRS, Didžioji Britanija, Prancūzija ir Kinija. 1954m. liepos mėn. buvo p[asirašyti Ženevos susitarimai dėl Indokinijos. Vietnamas, Loasas ir Kombodža tapo nepriklausomomis valstybėmis, iš jų išvesta okupacinė kariuomenė. Susitarimai numatė, kad Vietname, Loase ir Kambodžoje įvyks laisvi rinkimai, po kurių bus sukurtos tų šalių vyriausybės. Vietnamas iki rinkimų buvo padalytas į dvi dalis. Šiaurėje valdžią perėmė komunistai, vadovavę kovai prieš prancūzus, o pietuose – JAV remiamos nekomunistinės jėgos. Rinkimai neįvyko. Tiek pietų, tiek šiaurės vyriausybės jų nenorėjo, nes abi pusės bijojo prarasti savo pozicijas.Komunistai siekė įsigalėti Vietname jėga. Kovai prieš Pietų Vietnamo valdžią buvo sukurtas Pietų Vitenamo nacionalinio išsivadavimmo frontas, dar vadinamas Vietkongu. Į pietus iš šiaurės keliavo partizanai, kurie kartu su bendraminčiais vietiniais gyventojais kovojo prieš Pietų Vietnamo vyriausybę ir ją palaikusius žmones. Pietų Vietnamo valdžia, net ir gaudama didelę JAV paramą, nesugebėjo atremti komunistų atakų. Jungtinių Valstijų vadovybė, matydama, kad dar vienoje šalyje gali įsigalėti komunistai, 1965m. į Vietnamą pasiuntė savo karinius dalinius. Bet pusės milijono naujausiais ginklais ginkluota JAV armija ir Pietų Vietnamo kariuomenė buvo bejėgės prieš komunistų partizanus. Kasdien iš šiaurės į pietus kalnu ir džiunglių takais, nešini ginluote, traukė tūkstančiai partizanų. Nepadejo kasdieniniai bombardavimai, nepalmas, chemikalai, naudoti džiunglėms naikinti. Komunistai atsilaikė. Juos rėmė Kinija ir SSRS. Sovietų laivai į Vietnamą gabeno ginluotę, maistą, kurą, kitus reikmenis. Instruktoriai iš SSRS mokė Šiaurės Vietnamo karius. Sovietų Sąjunga aprūpino Vietnamą naujausia priešlėktuvinės gynybos technika. JAV kariuomenė puldavo partizanus, sunaikindavo jų stovyklas, bombardavo Šiaurės Vietnamą, bet nedrįso pulti rusų laivų.
Nuo 1970m. karas persimetė į Kambodžą ir Loasą. Komunistai, rermiami ir aprūpinami Sovietų Sąjungos, galėjo kariauti kelis dešimtmečius. Bet tai buvo nepriimta amerikiečiams. Karas reikalavo daug lėšų ir žmonių aukų. Jungtinėse Valstijose ir kitose šalyse kilo antikarinis judėjimas. Jaunimas vengė karinės tarnybos. JAV vyriausybei reikėjo ieškoti išeities. 1969m. prasidėjo taikos derybos. 1973m. sausio mėn. JAV pasirašė susitarimą dėl karo nutraukimo. Amerikiečiai sutiko išvesti kariuomenę iš Vietnamo. JAV bandymas sustabdyti komunizmo plitimą baigėsi skaudžia nesėkme. Žuvo 56 tūkst. Amerikiečių, daugiua kaip milijonas vietnamiečių, o išlaidos siekė apie 352 mlrd. Dolerių.Amerikiečiams pasitraukus karas nesibaigė. 1975m. pradžioje Šiaurės Vietnamo armija ir partizanai pradėjo puolimą į pietus ir, nesutikusi rimtesnio pasipriešinimo, greitai pasiekė visišką pergalę. Komunistai suvienijo šalį. 1976m. buvo paskelbta Vietnamo Socialistinė Respublika.1975m. komunistai jėga paėmė valdžią ir Loase bei Kombodžoje. Pastarojoje valdžia užgrobė Kinijos remiami vietnamo komunistai, vadinami raudonaisiais kchmerais. Jų vadai Pol Potas, Jang Saris ir kiti pradėjo kurti įsivaizduojamą komunistinę santvarką. Jie naikino visus civilizacijos laimėjimus ir savo tautiečius. Raudonieji kchmerai žudė intiligentus, uždraudė net asmeninę nuosavyvę, pinigus, visus gyventojus privertė išsikelti iš miestų. Per trejus jų viešpatavimo matus Kombodžoje buvo nužudyta, mirė nuo ligų ir bado per du milijonus – daugiau nei ketvirtadalis – gyventojų. 1978m. Pol Potą buvertė Vietnamo kariuomenė. Dabar kombodžoje svetimų karinių pajėgų nėra, bet šalyje padėtis labai nestabili: atkampiuose rajonuose veikia raudonųjų kchmerų partizanai, įvyko keli nekonstituciniai valdžios pasikeitimai.“Šaltasis karas” – tai iš esmės buvo dviejų supervalstybių ( Jav ir SSRS) varžybos įvairiose srityse, tačiau jos neperaugo į “karštąjį karą” (tai yra tiesioginį ginkluotą susidūrimą). “Šaltas karas” tęsėsi iki pat 9 deš. vid. ir reiškėsi įvairiomis formomisLiteratūra1. Jokimaitis R., Kasperavičius A. Naujausiųjų laikų istorija 10kl.V., 1999. P. 288 –2922. Mackevičienė A. Tarptautinių žodžių žodynėlis. V., 1999. P. 163, 2513. Petrauskaitė A. Istorija. V., 2000. P. 238 – 239