“Konstantino laikų posūkis”

Vilnius Universitetas

“Konstantino laikų posūkis”

Vilnius, 2005

Įvadas

Sunku būtų įsivaizduoti šiandieninę visuomenę, jei imperatorius Konstantinas būtų nusprendęs pasukti ne krikščionybės link, o vis dar išpažintų pagonybę. Netgi pati krikščionybė vargu ar būtų vyraujanti religija, jei Konstantinas nebūtų jos protegavęs
ir puoselėjęs valstybiniu mastu. Ką reiškė šis posūkis to meto Bažnyčiai, šiandien spręsti nelengva, tačiau tiksliai žinoma, kad iki tol ji buvo persekiojama ir kankinama, o staiga tapo privilegijuojama ir veliau netgi paskelbta valstybine religija. Konstantino reforma palaipsniui įvykdė visišką to meto religijos pasikeitimą išš politeizmo į monoteizmą. To meto žmonėms, kurie buvo įpratę prie gladiatorių kovų, visiško hedonizmo visuose gyvenimo srityse ir kurie buvo pagonys nuo neatmenamų laikų, tai buvo tikrai radikalus pasikeitimas.
Tačiau apie viską iš eilės.

Konstantino gyenimas

Konstantinas gimė apie 285 metus Naise(Niše, Serbijoje), o jaunystę praleido Diokleciono rezidencijoje Nikomedijoje. Jis buvo Elenos ir Konstancijaus Chloro sūnus. Elena buvo užeigos šeimininko duktė, o Konstancijus – busimasis Augustas ir nėra žinių, kad jie buvo vedę, tai visai tikėtina prielaida, kad Kosntantinas buvo nesantuokinis vaikas. Po too, kai 305 metais Konstancijus buvo paskelbtas Augustu, jo sūnus Konstantinas grįžo į tėvo rūmus vakarinėje imperijos dalyje. Tačiau neilgai tesėsi sūnaus ir tėvo valdymas, jau 306 metų liepos 25d Konstancijus mirė Britanijoje žygio metu. Čia pat buvusi kariuomenė Konstantiną paskelbė imperatoriumi. Šis įv

vykis buvo pirmasis imperatoriaus Dioklecijono tetrarchijos schemos lūžiu, neužilgo sekė kitas: 306 spalį Maksimijono sūnus Maksencijus Romoje pasiskelbė Cezariu.
Karo tarp Maksencijaus ir imperatorių Severo ir Galerijaus metu, Konstantinas liko nuošalej savo valdomose provincijose, Galijoje. Tačiau kai 311 metais Galerijus, vyresnysis Augustas ir žiaurus krikščionių persekiotojas mirė, o Maksencijus pradėjo versti Konstantinui pastatytus paminklus ir apšaukė jį tironu, Konstantinas suprato, kad karas neišvengiamas. 312 metais Konstantinas įsiveržė į Italiją, kad išvytų Maksencijų ir užimtų Romą. Nors Konstantino armija ir buvo keturgubai mažesnė, tačiau ji buvo gerokai labiau patyrusi mūšiose prieš germanus, o Maksencijaus kariuomene, nors ir skaičiumi didesnė buvo neorganizuota ir nepatyrusi. Po sėkmingų mūšių prie Turino ir Veronos, Konstantinas nužygiavo Romos link. Vėliau pats Konstantinas minėjęs, kad pakeliui į Romą jis turėjęs sapną, kuriame Krristaus simbolis švietė jam. Tai jis palaikė dieviškumo ženklu ir liepė savo kariams ant skydų nusipiešti kryžius.# Po to sekusiame mūšyje Konstantinas pasiekė visišką pergalę, o jo priešas Maksencijus kartu su tukstančiais karių nuskendo, kai jiems traukiantis sulūžo tiltas. Po šios pergalės Konstantinas įtikėjo krikščionių Dievu ir pareiškė esąs “Krikščionių imperatoriumi”. Ar tai padarė Konstantiną krikščioniu? Gana kėblus klausimas, kadangi Konstantinas buvo pakrikštytas tik mirties patale ir jį krikštyjo arijonų kunigas, o arijonai neigė kristaus dieviškumą. Nepaisant šios kontraversijos, Konstantinas la
aikomas pirmuoju krikščioniu Romos imperatoriumi.
Visai logiška, kad nuo 312 metų Konstantinas pats išpažino krikščionybę ir visais būdais ją rėmė, nors ir paliko neliestus pagoniškąjį valstybė ir kitus kultus. # 313 metais jis drauge su Licinijumi parengė Milano tolerancijos programą ir ja kaip reskriptą išsiuntinėjo savo vietininkams rytų provincijose; programoje krikščionybė buvo pripažinta kaip visiškai lygiateisė su kitomis religijomis visoje imperijoje. Po pergalės prieš Maksencijų, Konstantinas tapo dominuojančia figura imperijoje. Senatas labai šiltai sutiko jį Romoje ir kitiems dviem imperatoriams Licinijui ir Maksiminui Dajui neliko nieko kita kaip pripažinti Konstantiną vyriausiuoju augustu. Būtent ši pozicija leido Konstantinui įsakyti Maksiminui Dajui nustoti Krikščionių persekiojimą. Tačiau neužilgo Maksiminas Dajus mirė nuo jį kankinusios ligos ir imperija valdė tik du imperatoriai rytuose Licinijus, o vakaruose Konstantinas.
Laikui bėgant Konstantinas vis labiau kišosi į bažnyčios vidaus reikalus. Po to kai 311metais Šiaurės Afrikoje rigoristinė donatizmo sekta suskaldė bažnyčią, Konstantinas ėmesi taikintojo vaidmens. 314 metais jis sušaukė susirinkimą Arlyje, čia pirmą sykį visos vakarų provincijos buvo atstovaujamos savo vyskupų; kadangi donatistai nenorėjo sutikti su susirinkimo sprendimu, Konstantinas panaudojo karinę jėga vienybei Afrikoje atkurti.# Donatistų bažnyčios buvo atimtos, o pasekėjai žiauriai persekiojami. Tai atspindi to meto požiūrį į įvairius nukrypimus nuo “teisingų krikščionių”.
Nuo 312 metų Konstantinas ėmė atvirai remti krikščionybę. Krikščionių dvasininkus jis atleido nu
uo viešųjų rinkliavų; panaikino bausmes nukryžiuojant(315m), suteikė bažnyčiai teisę priimti testamentus(321m) ir tais pačiais metais įteisino sekmadienio šventimą.#
Buvo panaikintos nusikaltėliu bausme buvusios gladiatorių kovos, taip pat uždrausti buvo pagoniški būrimai ir aukojimai dievų valiai ir ateičiai nuspėti. Konstantinas buvo pirmasis valdovas uždraudęs mergaičių grobimą, o grobikui ir jam padėjusiems grėsė žiaurios bausmės.
Tuo pat metu, Imperatorius viešai rodė savo palankumą krikščionims statydamas didingas bažnyčias (320m pradėta Petro bažnyčia vatikane) ir griaudamas savo paminklus pagonių šventyklose.
Ši Konstantino politika negalėjo patikti visiems ir ypač rytų imperatoriui Licinijui, kurio netenkino užimama padėtis. Jis padėjo organizuoti sukilimą prieš Konstantiną, jam vadovavo Konstatino vietininkas rytuose Basianas. Sukilimas buvo greitai numalšintas, tačiau išaiškėjo jo pagrindinis kurstytojas Licinijus. Šis faktas reiškė artėjantį karą tarp abiejų imperatorių. Nuo 315 metų prasidėję mūšiai tarp rytu ir vakarų imperatorių tesėsi keletą metų. Buvo pasirašytos paliaubų ir taikos sutartys, tačiau konfliktas baigėsi Konstantino pergale ties Chrizopoliu 324 po kurios Licinijus buvo įkalintas, o vėliau nužudytas.
Taigi Konstantinas tapo visos Romos Imperijos valdovu. Rytinėje imperijos dalyje buvo įvesta krikščionybė, siekdamas visuotinės valdžios jis uždraudė pagonybę 324m ir panaudojo pagonių šventyklų turtą, naujoms bažnyčioms statyti. Krikščionybės universalumas turėjo būti imperijos universalumo pagrindas.# Imperijos sostinė buvo perkelta iš Romos į senajį graikų miestą Bizantiją, kurį Konstantinas pervadino Konstantinopoliu. Tačiau Ko
onstantinas buvo atsargus išlaikydamas Romos privilegijas ir naujasis senatas buvo pavaldus ir imperatoriui ir senajam senatui. Tuo pačiu metu buvo imtąsi priemonių naująjai sostinei vystyti, kiekvienam Konstantinopolio gyventojui buvo garantuojamas tam tikras maisto davinys.
Krikščionybė, nors ir buvo įteisinta kaip oficiali religija, tačiau reikėjo imtis priemonių, kad ji išliktų vieninga ir neskiltų į įvairius judejimus(donatistai, arijonai). Todėl 325 metais Konstantinas sušaukė pirmajį visuotinį(ekumeninį) vyskupų susirinkimą Nikėjoje, turintį įveikti nesutarimus. Svarbiausiu susirinkimo klausimu buvo arijonizmo pasėkėjai, kurie viešai abejojo Kristaus dieviškumu, pačiu krikščionybės pagrindu. Šio susirinkimo nutarimu arijonai buvo paskelbti eretikais, ir išleistos 4 anti arijoniškos anatemos. Vienu svarbiausių nutarimu, kuris galioja iki šiol, buvo Kristaus dieviškumo patvirtinimas: Dievo sūnus yra tai pat kas ir Dievas tėvas ir šventoji dvasia.# Taip pat buvo nuspręsta kada švesti velykas ir apskaičiuota tiksli Kristaus prisikėlimo data.
Konstantinas nors ir buvo krikščionybės ginėjas ir propoguotojas, tačiau kaip valstybės galva jis buvo žiaurus vadovas. Ypatingai tai atsispindi jo valdymo metu išleistuose įstatymuose. Pavyzdžiui buvo išleistas ediktas pagal kurį sūnūs buvo priversti tęsti tėvo amatą, ypač tai atsiliepė kariuomenėje, kuri Konstantino valdymo laikotarpiu tik augo. Taip buvo įvesti mokesčiai auksu ir sidabru miesto gyventojams. Moterys turėjusios nesantuokinių santykiu buvo deginamos gyvos, ta pati bausmė buvo taikoma ir prievartautojams. Visos bausmės už įstatymų nesilaikymą buvo ypatingai žiaurios, tai atspindėjo to meto papročius.
Nugalėjęs visus pretendentus į sostą, Konstantinas ėmesi priemonių savo valdžiai įtvirtinti. Savo sūnus paskyrė Cezariais įvairiuose imperijos dalyse, kad po jo mirties nekiltų kovų dėl sosto ir kad jo palikuonys bendrai valdytų imperiją. Iki pat savo mirties Konstantinas aktyviai kariavo, netgi prieš pat savo mirtį jis rengė didelį žygį prieš Persus. Tačiau šis žygis neįvyko, nes 337 metų pavasarį Konstantinas budamas senyvo amžiaus sunkiai susirgo. Prieš mirtį jis buvo pakrikštytas arijonų vyskupo Euzebijaus Nikomediečio. Mirė 337 metų gegužės 22 dieną, per sekmines.# Jo paties sprendimu buvo palaidotas Konstantinopolyje, kas sukėlė pasipiktinimą Romoje, kadangi visi imperatoriai nuo senų laikų buvo laidojami tik senojoje sostinėje. Tačiau senatas vis tiek paskelbė Konstantiną šventuoju.

Išvados

Konstantinas neveltui vadinamas Didžiuoju, nes jis pakeitė pasaulio istoriją ir padarė krikščionybę, kuri iki tol buvo žiauriai persekiojama, valstybine religija. Tačiau Konstantinas negalėjo viską padaryti vienas, reikai paminėti ir to meto religinius judėjimus. Kadangi krikščionys vakarų Romos imperijoje geriausiu atveju sudarė 1/5 gyventojų, o rytuose iki 1/2. Dar prieš Konstantinui atėjus į valdžia, pasaulis jau buvo pribrendęs religijos pasikeitimui, senąjį politeizmą keitė moteizmas įvairiomis formomis: saulės kulto garbinimas, Judaizmas įsigalėjęs rytų provincijose ir žinoma krikščionybė.
Tačiau šis pasikeitimas turėjo ir neigiamų pasekmiu, kartu su vastybės sukrikščioninimu, pati bažnyčia supasaulėjo. Viduramžių reformų literatūroje Pirmykštė Bažnyčia iki Konstantino laikų tiesiog laikoma Bažnyčios pirmavaizdžiu: jos skiriamosios žymės – tai apaštalinis, neturto idealas ir išlaikytas atstumas nuo pasaulio; Bažnyčia
privalanti prie jo gryžti – taip reikalauta XI ir XII amžiuje.# Bet viduramžiais Bažnyčios padėtis visiškai skyrėsi nuo tos, kuri buvo Konstantino laikais. Tada krikščionys buvo absoliuti mažuma ir krikščionybės ‘suvalstybinimas’ žadėjo tik gera. Nes daug geriau parengtos bažnytinės teisės normos būdavo pripažystamos valstybės, o prireikus ir įgivendinamos. Netrukus bažnyčios susirinkimų dekretai buvo skelbiami kaip imperijos įstatymai ir pateko į politinį gyvenimą.
Konstantino sūnūs laikėsi daugiau ar mažiau tėvo nubrėžtos krypties ir puoselėjo krikščionybę imperijoje. Perėjimas į pagonybę nuo 381 metų buvo baudžiamas, o vis dar senojo valstybės kulto prieglobsčiu buvęs Romos senatas 382 metais turėjo iškilmingai atsižadėti tikėjimo dievais.# Nuo tada stabmeldystė dingo iš viešojo gyvenimo, krikščionybė tapo valstybine religija, o bažnyčia – imperijos bažnyčia. Posūkis įvyko.

Išnašos

1. Francen “Trumpa Bažnyčios Istorija”
2. http://www.orthodoxwiki.org
3. http://www.newadvent.org

Leave a Comment