konfucianizmas

Kinų religija – unikali. Jos unikalumą iš dalies paaiškintume tuo, kad kinų religija yra vienintelė iš didžiųjų pasaulio religijų, kuri iš pradžių rutuliojosi izoliuotai, nepatirdama kitų didžiųjų pasaulio religijų įtakos. Konfucianizmas yra viena iš trijų didžiųjų Kinijos religijų, jau buvo įgavęs aiškius kontūrus, kai patyrė pirmą reikšmingesnį sąlytį su išoriniu pasauliu. Dėl šios priežasties kinų tikėjimas įgavo tokį pavidalą, kurio nepalyginsi su jokia kita pasaulio religija. Konfucianizmas nė kiek nepanašus nei į judaizmą, nei į krikščionybę, nei į islamą – monoteistines religijas, kurių centre – Dievas. Koonfucianizmas, tarkime, išvis beveik nesvarsto, kokia Dievo prigimtis, kokios jo funkcijos. Dėl šios priežasties konfucianizmas dažnai netgi visai nelaikomas religija. Bet akivaizdu, kad konfucianizmas yra religija ir kad tai vyraujanti religinė tradicija Kinijos istorijoje.

Dangiškasis rūpestis
Dar prieš susiformuojant konfucianizmui, išryškėjo Šangų ir Čou religijų elementai ir suteikė joms gana aiškų pavidalą. Ir tai nė kiek nestebina, juk visos didingos civilizacijos pasirenka religiją, kuri, beje, ir suteikia joms išskirtinumą, pažymi jų ribas istorijoje.
Yra viena idėja, vienas kinų religijos bruožas, kurį istorijos raidoje viiena iš kitos perėmė visos religinės sistemos, – tai dangiškojo rūpinimosi žmogumi idėja. Tiek rytų, tiek vakarų Čou religija persmeigta leitmotyvo, kad aukštasai Dangus pats rūpinasi žmonių gerove. Iš tikrųjų, sakoma, jog Dangus girdi ir mato, kaip girdi ir mato žmonės, ta

aigi jis yra aktyviai rūpinantis žmonėmis.
Įsitikinimas, kad rūpinimas žmogumi yra viso kosmoso pagrindas, daro kinų religiją labai skirtingą nuo tokių religijų kaip judaizmas, krikščionybė, islamas, kur religinės sąmonės esmė yra baimės arba baimingos pagarbos prieš aukščiausiąjį galybės jausmas. Štai kodėl kinų religija visuomet kuo glaudžiausiai susijusi su etine nuostata. Tvirtas įsitikinimas, jog Dangus rūpinasi žmogumi ir veikia jo likimą, nuspalvina visą kinų žmogaus santykio su transcendentu bei kitais žmonėmis sampratą.

Filosofija ar religija ?

Kas tada pačių kinų požiūriu yra konfucianizmas? Ar tai filosofija ar religija? Ar jai būdingos kokios nors mistinės tendencijos, kurios galbūt padeda tikintiesiems pasiekti tobuliausius religinio gyvenimo tikslus?
Į šį klausimą atsakytume prisiminę tą bendrą skirtumą, kuris egzistuoja kinų kultūroje tarp terminų čia (mąstymo mokyklos, filosofija) ir čiao ( mokymas, religija). Pirmasis teerminas apibūdina didžiuosius mąstytojus bei jų mokymą, taip pat “didžiąsias tradicijas”. Antruoju terminu kinai nusako religinius ar atskirus unikalius būdus, kuriais didžiąsias tradicijas suvokia paprastas žmogus. Visos kinų religinės tradicijos, konfucianizmas, daosizmas, net ir budizmas, II a. pasiekęs Kiniją, visuomet atskirdavo intelektualinę tradiciją nuo kulto, nuo pamaldžiosios religinio gyvenimo pusės.
Bet kinų religija niekuomet nesistengė supriešinti čia ir čiao sampratų. Itin būdingas kinų požiūris, jog čia ir čiao yra du taškai vienoje begalinėje tiesėje. Jie skirtingi, tačiau susiję. Tradiciškai Kinijoje kiekviena iš

š didžiųjų religijų veikdavo dviem lygiais; buvo daug konfucianizmo filosofijų ir daugybė įvairių religinio meno, tokios kaip meditacija, liturgija ir ritualas, mokytojų.

Konfucianizmas
Lotynizuotas pavadinimas konfucianizmas yra vakariečių sukurtas, jį XVII a. sugalvojo misionieriai jėzuitai. Įdomu tai, kad tie pirmieji Vakarų misionieriai puikiai permanė konfucianizmo religinę prigimtį, nors jo tradicijų bei ritualų neperėmė.
Kinų terminas, kuris atitinka konfucianizmą, Ju (“mokslininkai, raštingieji”, atskira reikšmė kalbant apie konfucianistą – “kilęs iš Tangų dinastijos”) nurodo, jog tai kur kas platesnis reiškinys negu intelektualinė kultūra. Konfucianizmas, Ju, tapatinamas ir su filosofija, čia, nors vartojami ir tokie terminai kaip Ju-čiao, Kung-čiao (Kung yra Konfucijaus šeimos pavardė) ar Li-čiao, kur Li nurodo konfucianizmo ritualus bei aukojimo elementus, kurie sudaro religinį mokymą, o jį taip pat apibūdina ir terminas čiao.

Protėvių garbinimas
Protėvių garbinimo apeigos Kinijoje savo šaknimis siekia Čou dinastiją (1122 – 325 m. pr. Kr.). pirmasis šią sampratą išpopuliarino Konfucijus (551 – 479 m. pr. Kr.), mokydamas vaikus paklusnumo tėvams, aiškindamas, kad tėvus ir vyresniuosius pridera gerbti ir gaubti rūpesčiu, kol jie gyvi būna. Žinoma, pagarbos priderama neužmiršti ir po tėvų mirties.
Konfucijus, atsitraukdamas nuo savo sukurto socialinio idealo, suformavo pagrindus tos socialinės tvarkos, kurią norėjo matyti padangėje.
“Tegul tėvas būna tėvu, sūnus – sūnumi, valdovas – valdovu, pavaldinys – pavaldiniu”, visi užims sau skirtą vietą, visi žinos savo teises ir pareigas ir

r darys tai, kas jiems yra skirta. Taip grupuojamą bendruomenę turi sudaryti dvi pagrindinės kategorijos, viršus ir apačia – tie, kurie galvoja ir vadovauja ir tie, kurie dirba ir paklūsta.
Konfucijus skelbė tautos interesus ir norus. Tai buvo pagrindinis Konfucijaus tikslas. “Tautą galimą priversti eiti teisingu keliu, bet nebūtina jai aiškinti kodėl.”
Vienas iš svarbiausių socialinės tvarkos pagrindų, pagal Konfucijų, buvo beatodairiškas paklusnumas suaugusiems. Aklas paklusnumas jų valiai, žodžiams, norams – tai elementariausios normos jauniesiems, pavaldiniams. Konfucijus primindavo, kad valstybė – didelė šeima, o šeima – tai maža valstybė.
Pagal kinų tikėjimą po mirties mirusiojo protėvio siela būna trijose vietose. Viena sielos dalis eina į dangų, antroji pasilieka kape, priima pašventinimus bei pagarbinimus, o trečioji esti atminimo lentelėje arba relikvinėje.
Kai siela keliauja į dangų, jai reikia padėti. Todėl kinų laidotuvėse kuo skrupulingiausiai atliekami ritualai, kurie padeda sielai laimingai nukeliauti į dangų.
Ypač svarbu parinkti tinkamą vietą kapui. Geomantas pataria, kaip rasti idealią vietą. Kapą gyvieji privalo prižiūrėti, kartkartėmis padėti aukų – tai sielos daliai, kuri tenai gyvena. Kapą lanko palikuonys, ypač gausiai kapai lankomi per pavasario šventę (džing meng).
Praėjus šimtui dienų po laidotuvių vyriausiojo vyriškosios giminės palikuonio namuose surengiamos mirusiojo paminėjimo apeigos.

Moralinė filosofija
Konfucianizmas geriausiai žinomas moraline filosofija, kuriai atstovauja Konfucijus (551 – 479 m. pr. Kr.), Mencijus (371 – 289? m. pr. Kr.) ir Hsun-dzu (apie 29

98 – 238 m. pr. Kr.).
Moralė šioje pasaulėžiūroje turi tvirtą pamatą – religiją, tai Viešpaties iš Aukštybių, arba dangaus suteiktoji, religija. Netgi didysis racionalistas Hsun-dzu mano, jog visuomenės pamatas slypi svarbioje išminčiaus proto įžvalgoje. Nors konfucianizmas gal kiek mažiau persisunkęs mistika, “Mencijaus knyga” ir kai kurie kiti veikalai gali būti suprantami tik mistikos šviesoje.
Čung-jung, vienoje iš “Keturių knygų”, tapusių konfucianistinio savęs tobulinimo, teisingos savęs elgsenos vadovu pietiniame Sunge (1126 – 1279), aiškiai pasakyta, kad išminčius, pasiekęs tikrąjį savo asmenybės integralumą, tikrąjį vientisumą, arba čeng, susivienija su Dangumi ir Žeme. Konfucianistinė moralės metafizika išsilieja į religinį troškimą susivienyti su būties pagrindų pagrindu.
Nepaisant šio ryškaus metafizinio aspekto, konfucianizmas visų pirma akcentuoja žmogiškųjų tarpusavio santykių etinę prasmę, rasdamas ir grįsdamas moralę dieviškajame transcendente. Tobulas šito pavyzdys gali būti pats Konfucijus. Pirmiausia visi jį atmena kaip tobulą mokytoją. Konfucijus (Kong Fu Zi) gimė Lu, Šandungo provincijoje, Kinijoje. Jį domino, kur slypi dievybė ir ar galima ją paliesti bei pažinti. Konfucijus tikėjo, jog žmogiškumas yra aukščiausia vertybė. Jis daug keliavo skelbdamas žmonėms, kad jie visi gimė geri ir turi stengtis tokie išlikti. Sekėjai išplėtojo mokytojo idėjas ir atsirado doktrina – konfucianizmas, kuriuo Kinijoje buvo vadovaujamasi 2500 metų, kol jį uždraudė 1966 m. Savąjį mokymą jis remia žmogiškumo, žen, samprata. Kaip atjauta kito kančiai yra didžiausia budizmo dorybė, o meilė – krikščionybės, taip žen yra konfucianizmo išpažinėjo elgesio pavyzdys, savęs tobulinimo pastangų riba. Ir kadangi daugelis Konfucijaus pamokymų pabrėžia etinę žmogiškumo dimensiją, jis aiškina, jog jį globojąs pats Dangus ir teikiąs jam šį žinojimą: “Dangaus kūrėjas tos doros, kuri yra many”.

Konfucijus gimė ir augo epochoje, kada buvo daug politinių ir socialinių sukrėtimų, kai Kinijoje vyravo didelės vidinės krizės. Valdovų valdžia seniai jau buvo nusilpusi, visi gyventojai buvo pamiršę apie senąsias tautos normas ir vertybes. Priešindamas tam Konfucijus sudarė savo žmogaus idealą. Tas žmogus turėjo dvi pagrindines, pagal Konfucijų, vertybes: humaniškumą ir jausmingumą.
Konfucijus Kinijoje buvo amžininkas, kuris skelbė etinę religiją, kaip priešingybę degeneravusiam žynių luomui ir politeizmui, kurie egzistavo prieš jį. Yra labai mažai žinoma apie kinų žynius. Tie žyniai aukodavo gyvulius, gali būti, kad neteikdavo tam jokios etinės prasmės, todėl nebegalėjo patenkinti mąstančių žmonių. Konfucianizmas buvo dalis galingo judėjimo VI a. pr. Kr., kuris žmogaus protą išvadavo iš supasaulėjusios kunigystės. Jo svarbą pasaulio istorijai galima palyginti su Renesansu ir Reformacija Europoje.

Nebūdama religija tiesiogine ta žodžio prasme konfucianizmas tapo daugiau nei religija. Konfucianizmas – tai ir politika, ir administracinė sistema, ir ekonominių bei socialinių procesų aukščiausias reguliatorius. Vienu žodžiu tai yra pagrindas visas kinietiško gyvenimo būdas. Daugiau negu dviejų tūkstančių metų laikotarpyje konfucianizmas formavo kinų mąstyseną ir jausmus, įtakojo jų pasaulėžiūrą, psichologiją, elgesį, buitį ir gyvenimo būdą.

“Kol jie (tėvai) gyvi,
patarnaukite jiems,
kaip reikalauja
ritualas (li); kai jie
numiršta, palaidokite

juos taip, kaip
reikalauja ritualas;
aukas jiems atnašaukite
taip, kaip reikalauja
ritualas”.

Konfucijus

Naudota literatūra:
Васильев Л. С. «История религии востока»
Баканурский Г. Л. «История и теория атеизма»
“Moksleivių enciklopedija”

Nemėžio vidurinės mokyklos
11g klasės mokinės
Renatos Vidutaitės

REFERATAS

Konfucianizmas

I dalis

Darbo vadovė: J. Našlėnienė
Darbą atliko: R. Vidutaitė

2002 m., Nemėžis

Leave a Comment