I. POSTMODERNIZMO TRATEGIJOS
VIENOTERMINOEROTIKAIR KLIMAKSAS
Postmodernizmas lietuviškai panašus į nervinį tiką: vienus tampo nuo pačios sąvokos, nesvarbu kur, kokiu metu ir kokiu tikslu ji taikoma, kitus tampo, matant šios sąvokos vartojimą, nesiskaitant su jos istoriškumu. Vieni užsipuola pačią sąvoką, nesvarbu, ką ji referuoja, svarbiausia, kad ją girdint, kyla sunkiai įvardijamas fizinis blogumas, antri užsipuola netikslų šios sąvokos vartojimą diskusijoje ir reikalauja pedantiško jos apibrėžimo. Vieni postmodernizmą pasitelkia savo pseudomokslinėms, apokaliptinėms, fatališkoms vizijoms pateisinti, kiti jį naudoja kaip racionalų argumentą prieš įvairiarūšes mistifikacijas. Tik pradėjus tikslinti šio termino apibrėžimą ir vieni, ir antri yra priversti raustis jo geneologijoje.
Šio termino kilmės istorija pernelyg išsišakojusi ir prieštaringa. Tuo visos diskusijos ir baigiasi – grįžtama į jos pradžią, galimų apibrėžimų įvairovę ir ši sąvoka praranda bet kokį aktualų veiksmingumą konkrečioje situacijoje. Dar didesnė painiava prasideda, kai susiduria postmodernistiškai rašantys su rašančiais apie postmodernizmą. Pirmieji reikalauja, kad apie postmodernizmą būtų rašoma tik postmodernistiškai, o antrieji stengiasi šį fenomeną artikuliuoti nors ir pačiu tradiciškiausiu diskursu.
Skirtinguose teoriniuose, kalbiniuose lygmenyse gimsta daug skirtingų postmodernizmo istorijų. Susiklosto palanki situacija revoliuciniam veiksmui angažuotą sąvoką asimiliuoti akademiškai, paversti ankstyvojo, pleibojiško postmodernizmo aistrą sausa akademine ortodoksija. Taip šios sąvokos erotika perauga į disciplinarinį klimaksą ir praranda savo vitališkąją galią. Belieka skelbti jos mirtį.
Postmodernizmo terminas Lietuvos menotyroje įsivyravo prieš dešimt metų, tačiau iki šiol neįgijo pilnaverčio menotyrinių diskusijų objekto statuso, nepasirodė postmodernistine metodologija pagrįsta vaizduojamojo meno studija. Galima būtų sakyti, kad Lietuvoje šis terminas atsirado tiesiog per vėlai, įsijungti į tarptautinę modernizmo ar postmodernizmo santykių diskusiją yra sunku dėl daugelio priežasčių, tačiau bandymai išsisukti iš diskusijos, visą šiuolaikinę tikrovę skelbiant “postmodernistine”, arba tariant, jog postmodernizmas “jau praėjo” ir todėl nebėra reikalo veltis į vakarykščios dienos problemas, irgi yra neproduktyvūs.
Jau vien todėl, kad šiuolaikinės tikrovės procesai yra tokie dinamiški ir sudėtingi, kad bandymas “stabilizuoti” šiuos procesus interpretuojantį arba juose dalyvaujantį teorinį diskursą yra ne tiek postmodernizmo termino infliacija, kiek akivaizdi vietininkiško, konformistinio eskapizmo pozicija.
Šiais prieštaravimais paženklintas kiekvienas visuomeninio gyvenimo fragmentas: jeigu vienoje gyvenimo srityje vėl grįžta archaizuojantis antimodernizmas, tai kitoje puoselėjamas herojiškas modernizmas. Tačiau vienoje socialinėje grupėje gali dominuoti ir technokratinis modernizmas, ir radikalus kultūrinis antimodernizmas. Vienoje grupėje gali būti populiarios ir meninio postmodernizmo mentalijos, ir nuožmi antimodernistinė šiuolaikinių technologijų kritika. Vienoje kultūrinių, meninių judėjimų sankirtoje susikryžiuoja ir nebaigto modernizmo įtampa, ir postmodernistinė jausena persmelkti antimodernistiniai priepuoliai. Visa tai regima tiek socialinio gyvenimo epizode, tiek meninės kūrybos veiksme, TV laidos kadre ar dienraščio puslapyje. Šių procesų pavyzdžiai galėtų būti įvairios televizijos laidos. “Bobų vasara”, “Nakviša”, “Srovės”, “Stilius” ir t.t. gyvuoja, manipuliuodamos socialinių skirtumų įvairove, seniai egzistavusio, bet visų nuostabai tik dabar “atrasto” socialinio kitoniškumo diskursu. TV laidose “Spaudos klubas”, “Paskutinė kryžkelė” ir kt. dar tik mokomasi modernistiškai brutalios valdančiųjų jėgos legitimacijos. Kultūros politikoje herojiškai puoselėjami ankstyvojo modernizmo idealai, daugybė TV laidų nenutrūkstamai generuoja ikimodernistinio tautos, valstybingumo, valstybinio pilietiškumo, geo-etnografinio tapatumo idėją.
Blizgantys žurnalai išgyvena tik įsitvėrę į primityviausius modernaus socialinio progreso idealus – kapitalistinio turto, patriarchalinės šeimyninės laimės, profesinės sėkmės diskursą. Didžioji tarybinio meninio elito dalis irgi liko tos pačios, dabar sėkmingai TV laidose atgimstančios tarybinės estrados melodijų dalimi. Tikriausiai nesuklysime, sakydami, kad jos herojizmas priklauso ankstyvojo modernizmo išprovokuotai, postagrarinei teigiamo herojaus melancholijai.
Postmodernizmo impulsai dažniausiai kyla iš postmodernistiškai nusiteikusių intelektualų, tačiau tai nereiškia, kad tokio mąstymo kontekstas yra tik dabartinė sociokultūrinė Lietuvos situacija ar Lietuvos TV ekranas. Tokia laida kaip ‘’tvvv. plotas’’ iš anksto nuo šio konteksto atsiriboja. Panašu, kad tikrasis tokių impulsų kontekstas – daugiau kalbiniai, o ne socialiniai skirtumai. Greičiau postmodernistinė jausena apninka pasiklydus atsivėrusio interneto labirintuose, o nesibaigiantys naujos politinės biurokratijos kliedesiai užsakomosiose TV laidose apie visaapimantį Europos Sąjungos integracijos gėrį ir NATO struktūras yra tik primityvi metadiskursyvinė pasaka, apie kurios pabaigą taip optimistiškai skelbė postmodernizmo teoretikas J.-F. Loytard’as. Neatsitiktinai ir dabartinis subjekto tapatumas primena tokių TV laidų kadrų ar interneto puslapių koliažą.
Būtų netikslu sakyti, kad pagrindinė dalijimo linija skiria modernizmo vs. postmodernizmo polius. Jei politinėje ir socialinėje sferose dominuoja antimodernizmo vs. modernizavimo priešstata, tai kultūroje pagrindinis skilimas persikelia į modernizmo vs. postmodernizmo priešstatą, tiksliau, lokaliai interpretuojamus jos niuansus. Vis dėlto tai ryšku tik konkrečios institucijos, meninės grupės, menininko ar menotyrininko veikloje. Kurti visą dabartinės Lietuvos tikrovę apimančius postmodernistinius naratyvus ir jais reprezentuoti menines praktikas yra sudėtinga, tiesiog neįmanoma. Tokie naratyvai nuolat prasilenkia tiek su socialinės fragmentacijos dinamika, tiek atvirkščiai, su informacinio-kultūrinio žmonijos globalizavimo tendencijomis.
Pavyzdžiui, kaip postmodernizmą įsivaizduoja, tiksliau, jį demonizuoja klasikinės Lietuvos menotyros atstovai? Postmodernizmas – visų blogybių šaltinis, pagrindinis tikrojo Lietuvos vaizduojamojo meno kenkėjas: postmodernizmas antimeninio žaidimo vardan neigia, pamina po kojomis tradicijas, propaguoja kultūrą be idealų, be tradicijų, be ateities ir praeities1, viską niveliuoja ir išmeta į abejingą internacionalių ženklų orbitą.
Iš esmės, toks apibrėžimas tiktų ir modernizmui, vadinasi, svarbu, ne ką šis terminas referuoja, o kaip veikia konkrečiame kontekste, kaip juo galima pasinaudoti praktiškai, o ne metodologiškai. Jis svarbus kaip vertybinė, poetinė kategorija, įteisinanti ir universalizuojanti vienos ar kitos menininkų grupės dominavimą, jos praktinius interesus ir estetines vertybes. Viską tokioje diskusijoje vainikuoja tariamai postmodernizmo nihilizmui supriešintas, dvasinę tautos patirtį sukaupęs modernizuotas tautiškumas. Jis yra neginčijama meninė vertė ir tikro subjekto tapatumo garantas.
Tokią terminų sumaištį galima aiškinti tiek jais pragmatiškai manipuliuojančių autorių motyvais, tiek bendra sociokultūrine situacija. Tik atkūrus nepriklausomybę, Lietuvoje susiformavo paradoksalus, ambivalentiškas pavėlavusių ir visiškai naujų kultūrologinių, menotyrinių problemų sąmyšis. Menotyroje prie dar neįsisavintos modernistinės metodologijos prisidėjo ją dekonstruojantis ar ignoruojantis postmodernistinis diskursas. Neatsitiktinai kai kurie radikaliai, modernistiškai angažuoti menininkai ir menotyrininkai greitai persikūnijo į postmodernistinių strategijų ideologus. Vertimų asinchroniškumas ir netolydumas, fragmentiškumas ir leidėjų šališkumas taip pat sąlygojo teorinių koncepcijų įsisavinimo fragmentiškumą, neišbaigtumą ir “realistinį”, institucinį atsainumą jų atžvilgiu.
Žinoma, teorinis ir praktinis postmodernizmas iš tikrųjų kėsinasi į modernistine ideologija grindžiamų kultūrinių, meninių institucijų pagrindus (taikliai savo kūriniuose šią situaciją interpretuoja A. Raila). Tai kelia pagrįstą grėsmę visai kultūrinius modernistinius idealus reprodukuojančiai, kuriančiai ir vartojančiai institucijų sistemai. Lieka pats paprasčiausias kelias – instituciškai asimiliuoti patį postmodernizmą, jo teorines prielaidas ir praktinius tikslus. Dalinai taip įgyvendinamas ir pats postmodernistinės kultūros siekis įteisinti skirtumus ir neutralizuoti autoritarinę vertybių hierarchiją.
Įsileisdamos postmodernistinį “virusą”, institucijos netenka imuniteto ir yra pasmerktos nuolatinei savitransformacijai. Tokie procesai šiuo metu būdingi Vilniaus dailės akademijai, tačiau akivaizdus noras ir šią varginančią savitransformaciją sutramdyti dviem būdais – reguliuoti situaciją klasikinio modernizmo principais arba ją stabilizuoti ortodoksiškai akademizuotu postmodernizmo diskursu. Įsileisdama postmodernistinių teorijų koncepcijas, Dailės akademija siekia išsaugoti tai, kas iš esmės priešinga paties postmodernizmo idėjai – Meno akademiją.
XVIII a. Europoje jau buvo šimtas akademijų ir visas jas, ir jų atsiradimą vienijo tas pats švietimo epochos instinktas suteikti modernistiniams vertinimo kriterijams institualizuotą formą ir jais kurti socialinių ryšių hierarchijas. Tačiau, kai įvairialypė socialinė dinamika pralenkia uždarus akademijų ritualus, išryškėja pati akademijos esmė. Pasirodo, jos pagrindas yra nuo savo istoriškai determinuoto socialinio konteksto priklausančių bendraminčių sambūris ir tolesnis konteksto ignoravimas demaskuoja šios bendrijos siekį uzurpuoti visą kontekstą ir jo interesus.
Dabartinė Vilniaus dailės akademijos padėtis savo esme konfliktiška – patirdama naujos sociokultūrinės situacijos spaudimą, ji bando save legitimuoti postmodernistiniais diskursais. Tai pakankamai komiška situacija jau vien todėl, kad postmodernistinis judėjimas kitose šalyse dažniausiai institualizavosi savarankiškai, nepriklausomai nuo modernizmo bastionų, taip socialinėje erdvėje sukūrė ir įteisino realų, o ne simuliuojamą skirtumą.
Mums jau iš vertimų pažįstamas meno teoretikas Achille Bonito Oliva yra įsitikinęs, kad menas šiandien tampa realiais realaus socialinio konteksto įvykiais ir privalo rasti ryšį su nauja TV, laikraščių ir interneto, o ne knygų publika. Ši publika ir yra aktualus socialinis šiuolaikinio meno kontekstas, būtent su juo menas privalo užmegzti ryšį. Jeigu menas to nesugebės padaryti, jo vietą užims telematinė industrija. Žinoma, po šių minčių Dailės akademija atrodo dar komiškiau – ji pati šiandien “gamina” telematinės industrijos kūrėjus (reklaminių, muzikinių videofilmų ideologus ir kūrėjus, TV laidų prodiuserius ir vedėjus). Šiuo atžvilgiu visi tradiciniai, akademiniai, disciplininiai diskursai yra naujų mediatizuotų kultūrų orbitoje pasyviai sklendžiančios kalbos nuolaužos. Jų reaktualizavimas institucinėje reikšmių ir ritualų terpėje dažniausiai tampa tik vietinės valdžios reaktyvavimo mechanizmais.
Panašu, kad jau dabar visi sunkieji akademinės kultūros pabūklai palengva persikūnija į minkštus optinių kabelių srautus, o jais šviesos greičiu cirkuliuojantys meno istorijos tekstai, naujausios koncepcijos, kūriniai, meniniai projektai paklūsta informacinio kapitalizmo logikai ir yra įvardijami šiai logikai tipiškais greičio, operatyvumo, prieinamumo, grįžtamumo ir t.t. terminais. Šiuo metu pagrindinis elektroninių vaizdinių tiekėjas B. Gates’as pakeičia muziejus, o “lnterneto” vaizdinių vartotojai pamažu išstumia uždarų universitetinių katedrų publiką. Linijinė meno, kultūros, visuomenės istorija tampa ekranine, erdvine plokštuma, į ją su būtovės slėpiniais persikelia Lietuvos praeitis, su ženklais, baltomis lankomis, formomis, tvvv. plotais, t.y. -visas šiuolaikinio Lietuvos meno kontekstas.
Pagrindine problema galima būtų pavadinti tai, kad akademines katedras aplenkusi šiuolaikinė mass-media kultūra ir su ja besivaržantis šiuolaikinis menas tampa save vartojančiu ekranu, todėl TV ekranui ar kompiuterio monitoriui tenka “maitintis” savo paties efektais, ekrane cirkuliuojančiu ekranu. To paties ekrano suformuotas ir į ekraną save projektuojantis vartotojas irgi yra savotiškas ekranas, tad vyksta tik ekraninių efektų interferencijos, atspindžių atspindžiai. Kaip jų intensyvume, dinamikoje sugriebti jau kitas, taktiliką į skaitmeninę optiką sublimuojančias valdžios santykių formas, kokiais įrankiais ar konceptais? O jeigu šie įrankiai yra tos pačios, tik jau postmodernistiškai dematerializuotos, bet modernistiškai veikiančios informacinės valdžios išraiška? Ar gali šis oneirinis, anamorfinis vizualumas tapti dar viena akademine disciplina, istorinio tyrimo objektu, jeigu jau pati istorija rašoma ekranui ir ekranu? Panašu, kad šioje situacijoje galimas tik nuolatinis konceptų tapsmas, audiovizualios kultūros ritmiką atitinkančios laikinos teorinės intervencijos.
Būdingiausiu šiandieniniu tokios praktikos pavyzdžiu galėtume pavadinti poligrafinį-televizinį internetinį proiektą ‘’ tvvv plotas’’. Ištirpęs ženkluose jis dalyvauja konkurencinėje ženklų tarpusavio komunikacijoje ir tai vis dėlto geriau, negu palikti visą media teritoriją internacionalaus kapitalo interesams. Antra vertus, tenka pripažinti, kad šiandien tiek linijiniam laikui paklūstantis ir akademines institucijas suformavęs istorinis diskursas, tiek šį diskursą dekonstruojantis brikoliažinis, erdvinis, vizualus realybės interpretavimas yra tik skirtingų, paraleliai egzistuojančių pasakojimų rūšys ir formos. Taip, šiandien akademija įsileidžia postmodernistinį diskursą į savo teritoriją, bet postmodernizmas su savimi išsineša visą akademiją…