Turinys:1. Įvadas į kontekstą;2. Komunistinis geros spaudos suvokimas;3. Publikacijų analizė;4. Išvada;5. Literatūros sąrašas;
Tarybinė spauda nuolat buvo prižiūrima Komunistų partijos centrinio komiteto bei regioninių – rajoninių šios partijos skyrių. Apie kiekvieną nusižengimą buvo informuojama centrinė valdžia, taigi, cenzūra buvo griežta. Kas gi galėjo būti „geras“ laikraštis Sovietų Sąjungoje? Vartydami tarybinių laikraščių puslapius praktiškai nepastebėsime jokio skirtumo tarp Tauragės krašto laikraščio ir, pvz.:, Širvintų krašto laikraščio. Na, skirsis vietovių pavadinimai, tačiau paties laikraščio pavadinimas gali visiškai nesiskirti. Sovietmečiu Lietuvoje ir ne tik buvo kepte prikepta įvairiausių „Tiesų“, „Vėliavų“ ir kitokių pavadinimų laikraščių, kuriuose nuolat buvo skelbiama partinė medžiaga, teikiama informacija apie socialistines varžybas, derliaus nuėmimą, primilžį bei tarybinių kūrėjų parodas, spektaklius ir taip toliau. Štai tokie laikraščiai, kaip suprantama skaitant dokumentų rinkinį „Apie partinę ir tarybinę spaudą“, buvo vertinami ir globojami Sovietinėje valstybėje. Ir iš tiesų, kaip kad 1926 metais spauda turėjo būti tam, kad suinteresuotieji, t.y. valdanti partija, galėtų pasakyti, ką galvoja, lygiai taip pati situacija yra ir mūsų nagrinėjamu laikotarpiu. Nagrinėjami dokumentai: Dėl sritinių, kraštų ir respublikinių keturių puslapių laikraščių numerių, išėjusių 1945 m. liepos 29 d., Dėl respublikinių, kraštų ir sritinių keturių puslapių laikraščių 1945 m. rugpjūčio 5, 12 ir 19 d. numerių bei Dėl V. Muradelio operos „Didžioji draugystė“. Šiuose dokumentuose nagrinėjami laikraščiai, jų turinys ir išvaizda. Visi trys dokumentai yra VKP(B) CK nutarimai. Čia išrenkami geriausiai savo (tiksliau, partinius) tikslus įgyvendinantys laikraščiai bei kritikuojami tie, kurie neseka „geriausiųjų“ pavyzdžiu.
Taigi, Komunistų partijos centrinio komiteto akimis geras laikraštis tas, kuris: 1. yra keturių puslapių (4 puslapiai Sovietų Sąjungoje buvo standartas, kurio laikytis turėjo visi laikraščiai, nepaisant to, kad nėra medžiagos, kurią galima būtų publikuoti);
2. savo vedamajame straipsnyje būtinai kalba apie partiją ir jos tikslus ar bent jau apie partijos gyvenimo klausimus (giriama „Zaria Vostoka“, kuriame 1945m. liepos 29 dieną išspausdintas „turiningas vedamasis straipsnis „Drausmė ir reiklumas partiniame darbe““, „Kazachstanskaja pravda“, kurioje tą pačią dieną vedamasis skirtas „partijos gyvenimo klausimams“ ir t.t.);3. yra gerai suredaguotas, suplanuotas, geros kokybės bei kultūringai apipavidalintas (tačiau tuo pat metu peikiami „Sovetskaja Litva“, „Sovetskaja Latvija“, „Sovetskaja Estonija“ už tai, kad „spausdina pernelyg daug fotonuotraukų ir piešinių“);4. tas, kuriame informacijos yra kuo daugiau iš įvairių Sovietų Sąjungos kampelių („šiame laikraščio numeryje duodama medžiaga apie 14 iš 16 respublikos sričių“);Tokie tad kriterijai pagrindiniai taikomi vertinant laikraščių tinkamumą visuomenei. Jei pažeidžiami šie kriterijai, bolševikų partija svarsto įvairias galimybes: nuo redaktoriaus bei jo prižiūrėtojų pakeitimo iki laikraščio laikino ar netgi visiško sustabdymo. Ypatingai buvo peikiami tie laikraščiai, kuriuose buvo mažai partinės medžiagos, buvo spausdinami „nepaprastai silpni, jokios meninės vertės neturintys“ kūriniai, t.y. eilėraščiai, apybraižos ir t.t. Ypatingai daug dėmesio buvo skiriama straipsniams žemės ūkio temomis – jei kuris laikraštis išspausdindavo ką netinkamo ar prastesnės kokybės, tuojau pat buvo kritikuojamas. Nepakantus centrinis komitetas buvo ir „grubiems anekdotams apie šundaktarius ir kaimiškuosius naminių gyvulių gydytoju“. Tačiau tuo pat metu Komunistų partija savo tokiu griežtu požiūrių į spaudą skatino joje žanrų įvairovę („Kazachstanskaja pravda“: „žanrų įvairumas daro laikraštį gyvą ir įdomų“) bei leidėjų atsakingumą, mat smarkiai buvo baudžiami tie, kurie vėluodavo išleisti laikraštį, pristatyti jį skaitytojui. Centrinis komitetas įpareigojo kraštų ir sričių komitetus nustatyti „tvirtą laikraščių išėjimo grafiką ir užtikrinti savalaikį laikraščių pristatymą skaitytojams. Vietiniai laikraščiai turi išeiti iš spaudos ne vėliau kaip 5 valandą ryto“. Darbuotojai, tam, kad būtų sukuriami 4 laikraščio puslapiai, buvo verčiami atiduoti kuo daugiau medžiagos – už nurodymų nevykdymą vėlgi buvo taikomos sankcijos.Cenzūra sovietmečiu buvo itin griežta. Tą įrodo ir šie dokumentai, ir mūsų vartyti tarybiniai laikraščiai – visi vienodi kaip du vandens lašai. Praktiškai, jei laikraštis imdavo protestuoti prieš nustatytą tvarką, jam būdavo arba gražiai pasiūloma vėl tapti standartu, arba būdavo keičiama laikraščio valdžia, arba laikraštis būdavo uždaromas.
Literatūra:1. Apie partinę ir tarybinę spaudą. Dokumentų rinkinys\ 1956, Vilnius2. http://www.sirvinta.net/istorija/1.phtml