Objektyvumas

Turinys:
1. Objektyvumo samprata;
2. Everette E.Dennis objektyvumo aiškinimas;
3. David Randall objektyvumo aiškinimas;
4. Objektyvumas JAV ir dabar;
5. Išvados;
6. Literatūros sąrašas;

Objektyvumas (lot. Objectivus – susijęs su daiktu), nešališkumas, vienas iš žurnalistinės veiklos principų, kurio esmę sudaro siekimas išreikšti tiesą, parodyti tikrovę be išankstinio nusistatymo, nepriklausomai nuo rašančiojo interesų ir simpatijų. Pažindamas ir atspindėdamas tikrovę, žurnalistas negali visiškai išvengti subjektyvumo, tačiau turi stengtis išlikti neutraliu, nepalaikyti kurios nors pusės. Norint parašyti ar pasakyti apie ką nors objektyviai, dera pateikti kelis požiūrius, kelias nuomones apie tą patį dalyką, leisti pačiam skaitytojui ar kllausytojui pasirinkti. Objektyvus žurnalistas išdėsto konkrečius, patikrintus faktus, praneša apie tai, kas vyksta, palieka ribą tarp objektyvios tikrovės ir subjektyvios nuomonės, tarp tikro įvykio ir jo komentaro.
Žurnalistikos enciklopedija. V., 1997 – p. 364

Tokį objektyvumo apibrėžimą pateikia „Žurnalistikos enciklopedija“. Objektyvumą dar kitaip galime pavadinti nešališkumu. Rodos, kad perskaičius ir klausimų jokių neturėtų kilti, tačiau kad ir kaip aiškiai būtų apibrėžta objektyvumo sąvoka, žurnalistinėje visuomenėje nuolat kalbama apie šį reiškinį, o daugelis publikacijų apibūdinamos kaip šališkos ar subjektyvios. Tad kodėl objektyvumas tebėra ginčytina sąvoka? „Pokalbių apie žurnalistiką“ autoriai sako, kad JAV objektyvumas yra svarbiausias žurnalistinės veikos principas, kuris dažnai asocijuojamas su „apverstos piramidės“ principu (naujienos pateikiamos mažėjimo tvarka). Tačiau knygos autoriai nesutaria, ar objektyvumas yra įmanomas, ar ne. John C.Merrill teigia, kad žurnalistinis objektyvumas yr

ra neįmanomas. Pasak jo „visų reporterių objektyvumą riboja kalbos išraiškos silpnumas, be to, jų darbą sąlygoja patirtis, fizinė būklė, išsilavinimas ir daugelis kitų faktorių. Reporteris nepradeda savo darbo būdamas tuščias kaip popieriaus lapas, ant jo „nugula“ tikrovės įvykiai. Galbūt rašydamas jis nori atsikratyti išankstinių nuostatų, išlaikyti pusiausvyrą, rašyti išsamiai ir sąžiningai, tačiau tai paprasčiausiai neįmanoma.“ Tačiau daktaras Andrius Vaišnys knygoje „Profesionalioji žurnalistika. Įvadas“ sako, kad intuicija, patirtis tarnauja objektyvios informacijos organizavimui. Subjektyvu tėra tik tai, kokius žmones pasirenkame (jei turime tokią galimybę) informacijos šaltiniais, kaip išdėstome pastraipas, kad publikacija sukeltų norimą efektą, kokiu loginiu ryšiu sujungiame pastraipas.
Kitas „Pokalbių apie žurnalistiką“ autorius Everette E.Dennis sako, kad objektyvumas žurnalistikoje yra įmanomas. Pasako jo, objektyvumas tėra „informacijos pateikimo metodas ir stilius“. Objektyvumas tuuri tris pagrindines savybes
1. Atskirti faktus ir nuomones.
2. Pateikti emociškai neutralų aprašymą.
3. Siekti teisingumo ir pusiausvyros, suteikti galimybę pasisakyti abiem pusėms, kad auditorija susidarytų išsamų vaizdą.
Visgi, kad ir kaip paprastai skambėtų objektyvumo sąvoka, kad ir kaip paprasta atrodytų laikytis šios nuostatos, tačiau lietuviška (ir ne tik) spauda kenčia nuo šališkumo, nuo faktų išskyrimo iš konteksto, paslėptos reklamos, stengimosi suformuoti nuomonę, emocingų publikacijų. Būtent taip pasireiškia objektyvumo trūkumas.
Lietuvoje nėra kokybinės spaudos (quality press). Tačiau užsienyje būtent šioje spaudoje nerasime jo
okių subjektyvių, šališkų publikacijų. Tai nurodo ir šios spaudos pavadinimas – kokybinė. Rimčiausias lietuvių kandidatas tapti pirmuoju kokybinės spaudos atstovu Lietuvoje – „Lietuvos Rytas“.
Mažiausiai objektyvumo rasime vadinamoje bulvarinėje arba geltonojoje spaudoje (yellow press). Šioje spaudoje įmanoma viskas, čia dažniausiai niekas nesilaiko žurnalistinės ir apskritai etikos. Keista, bet net ir tokia spauda nesulaukia daugybės šaukimų į teismą, nes bulvarinę spaudą į teismą paduoti galima tik už konkretų teiginį. Lietuviškasis bulvarinės spaudos variantas – „Vakaro žinios“ ir „Ekstra žinios“.
Everette E.Dennis siūlo tris būdus, kaip siekti objektyvumo:
1. Strateginis planas rengiant reportažą;
2. sisteminis priemonių naudojimas informacijai rinkti ir apdoroti;
3. aiškios medžiagos pateikimo formos.
Strateginis planas, pasak Everette E.Dennis, reikalingas, nes naujienų rinkimas ir rengimas gali būti grindžiamas racionaliai. Štai tokį strateginį planą siūlo rašytojas Ronald Buel:
1. duomenų išskyrimas: ką verta aprašinėti ir kodėl?
2. duomenų rinkimas: kada surinkta pakankamai informacijos?
3. duomenų įvertinimas: ką svarbiausia įtraukti į reportažą?:
4. duomenų aprašymas: kokus žodžius ir įvaizdžius vartoti?
5. duomenų redagavimas: kuris reportažas turi būti didele antrašte pirmajame puslapyje ar naujienų laiko pradžioje, kokią medžiagą reikia išmesti, kurią pakeisti ar trumpinti?
„Žurnalisto tikslas yra taip aprašyti įvykį, kad skaitytojas įsivaizduotų, kad pats stebi veiksmų eigą“, – sako Everette E.Dennis.
Egzistuoja ir dar viena problema, dėl kurios kalti jau nebe žurnalistai, o laikraščių, laidų redaktoriai. Yra daug jaunų ar principingų žu
urnalistų, kurie išties gali parašyti ar sukurti objektyvią publikaciją ar laidą, tačiau redaktoriui objektyvumo nereikia. Jis liepia atlikti darbą iš naujo, įmaišant daugiau spalvų. Arba, kaip pasakytų David Randall „Universaliame žurnaliste“, paliekant tik juodą ir baltą spalvas. Ir dažniausiai žurnalistas atneša naują savo darbą, nes nenori ar bijo netekti darbo vietos, redaktoriaus palankumo, ar užmokesčio „vokelyje“.
Iš tiesų, visuomenei daug įdomiau skaityti, matyti, girdėti emocingesnes žinias, kurias skaitant jau daug mąstyti nebereikia, jose jau yra suformuota nuomonė, su kuria užtenka sutikti arba ne. Tačiau tai jau yra ne tik objektyvumo, bet ir sensacingumo problema.
David Randall taip pat teigia, kad „žurnalistika iš prigimties yra subjektyvus procesas“. Sąmoningas ar nevalingas, atviras ar užmaskuotas komentaras – neatskiriama šios profesijos dalis. Taip, komentarus galima rasti komentarų skiltyse, vedamuosiuose straipsniuose. Problema kyla tuomet, kada komentaras atsiranda informaciniame straipsnyje. Pats komentaras savaime nėra blogai, jeigu jis ne žurnalisto. Juk viena iš žurnalistikos šalutinių funkcijų – nuomonės formavimo. Tačiau kai komentaras yra žurnalisto, publikacija tampa neobjektyvi – tuomet vartojamas subjektyvumo terminas.
Nors David Randall sako, kad labai patyręs reporteris, rašantis apie tą temą, kuria domėjosi labai ilgai, gali sau leisti išsakyti savo nuomonę, tačiau tai turi daryti labai subtiliai ir jokių būdų nepateikti savo nuomonės kaip galutinės.
Žurnalistinis objektyvumas pr
riklauso nuo to, ar pats žurnalistas suvokia, kad pateikdamas neobjektyvią informaciją griauna savo reputaciją, griauna visuomenės pasitikėjimą žiniasklaida ir žurnalisto, kaip tarpininko tarp įvairių visuomenės sluoksnių bei problemos viešintojo, įvaizdį. Jei žurnalistas tai suvokia, tai vadinasi jis gali būti ir objektyvus, tačiau jei žurnalistui nėra svarbu, kad jo publikacijos atliktų pagrindines žurnalistikos funkcijas, jei jis nesuvokia savo tikslo informuoti, jis nebus objektyvus. Galima kurti daugybę teorijų, kaip padaryti žurnalistiką objektyvesnę, tačiau be pačios žurnalistinės visuomenės noro, objektyvumo žiniasklaidoje neatsiras daugiau.
Nagrinėdami žurnalistikos istoriją, galime pastebėti, kad būtent 7-ame ir 8-ame dešimtmetyje Amerikoje atsiradę nauji žurnalistikos stiliai sukėlė nepasitikėjimą objektyvumu ir jis buvo paskelbtas nepasiekiamu tikslu. Šie nauji žurnalistikos stiliai, atnešę naujus požiūrius į reportažą, praturtino Amerikos žurnalistiką, tačiau nuomonė, kad objektyvumas žurnalistikoje neįmanomas, liko iki šiol.

Išvados:
1. JAV objektyvumas yra svarbiausias žurnalistinės veikos principas, kuris dažnai asocijuojamas su „apverstos piramidės“ principu;
2. 7-ame ir 8-ame dešimtmetyje Amerikoje atsiradę nauji žurnalistikos stiliai sukėlė nepasitikėjimą objektyvumu ir jis buvo paskelbtas nepasiekiamu tikslu;
3. John C.Merrill teigia, kad žurnalistinis objektyvumas yra neįmanomas, nes visų reporterių objektyvumą riboja kalbos išraiškos silpnumas, be to, jų darbą sąlygoja patirtis, fizinė būklė, išsilavinimas ir daugelis kitų faktorių;
4. Dr. Andrius Vaišnys sako, kad intuicija, patirtis tarnauja objektyvios informacijos organizavimui;
5. Everette E.Dennis sako, kad objektyvumas žurnalistikoje yra įmanomas. Pasako jo, objektyvumas tėra „informacijos pateikimo metodas ir stilius“;
6. David Randall teigia, kad „žurnalistika iš prigimties yra subjektyvus procesas“;
7. Žurnalistinis objektyvumas priklauso nuo žurnalisto sąmoningumo ir savo misijos suvokimo.

Literatūra:
1. Žurnalistikos enciklopedija. V.: Pradai, 1997;
2. Žurnalistinis objektyvumas.//Pokalbiai apie žurnalistiką. VU leidykla: 1997;
3. Vaišnys A. Profesionalioji žurnalistika. Įvadas. V.: 1992
4. Žurnalistikos vadovėlis dirbantiems Baltijos bei kitose besivystančiose demokratinėse valstybėse. 1995;
5. Randall D. Universalus žurnalistas, 1998.

Leave a Comment