Kolonijinių šalių išsivadavimas ir jų raidos ypatumai

Ukmergės Antano Smetonos gimnazija

Referatas

Kolonijinių šalių išsivadavimas ir jų raidos ypatumai

Darbą atliko:

2c klasės mokinės

Kristina Pliokštytė

Simona Leigaitė

Ukmergė 2004

Dekolonizacija buvo ilgas istorinis procesas. Kokios buvo šio proceso prielaidos ir varomosios jėgos?
Daug kolonijų tikėjosi gauti nepriklausomybę po Pirmojo pasaulinio karo, taciau kokio nors savarankiškumo jos nesulauke. Viena iš pagrindinių dekolonizacijos prielaidų – pasikeitęs jegų santykis tarp didžiųjų valstybių po Pirmojo pasaulinio karo. Dvi kolonijinės valstybes – Pranciizija ir Didžioji Britanija – buvo išsekintos karo, o naujos supervalstybes – JAV ir Sovietų Sąjunga – nusistačiusios prieš koloniję sistemą.
Dekolonizaciją stūme į priekį vidinės ir išorines jėgos. Daugelyje kolonijų sustiprėjo išsivadavimo judėjimai, kuriuos įkvėpė europietiškos demokratinės tradicijos arba marksizmas. Nors marksistinis modelis kaip politinė sistema ir pralaimejo Sovieų Sąjungoje ir Rytų Europoje, jis buvo sėkmingas kaip išsivadavimo ideologija daugelyje kolonijų. Dalis kolonijų elito išsilavinimą gave Europoje, o tai, ką jie ten išmoko, buvo svarbus įkvepimo šaltinis išsivadavimui. Tačiau nacionalizmas taip pat turėjo savo šaknų kolonijų kulūroje ir istorijoje. Daugelis tautų atsigręžė į savo istorijos aukso amžių, kaip ir tada, kai nacionalinės valstybės kurėsi Euuropoje XIX šimtmetyje.
Tuoj po Antrojo pasaulinio karo kolonijos turėjo į ką lygiuotis. Indija išsivadavo iš britų, o Indonezija is olandų. Galų gale Kinija, įvykdziusi revoliuciją, iškilo kaip naujas pavyzdys. Priespauda fašizmo laikais Europoje subrandino europinėje opinijoje supratimą dėl kolonijų laisvės reikalavimų. Da

augelis nurodė į JT priimtą Žmogaus teisių deklaraciją, ir buvo vis sunkiau pateisinti kolonijinę sistemą.
Tačiau lemiamą reikšmę suvaidino pačių kolonijinių valstybių požiūris į kolonijų išlaisvinimą. Nelabai skausmingai šis procesas vyko britų kolonijose, ners ir iškilo problemų šalyse, kuriose buvo daug baltųjų kolonistų – Kenijoje ir Rodezijoje (Zimbabvė). Prancūzija, atvirkščiai, nerodė didelio noro paleisti savo kolonijas. Šaliai reikėjo vėl susigrąžinti didžiosios valstybės vardą, o kolonijos buvo svarbios Prancūzijos ekonomikai. Prancūzija kariavo kruviną karą, norėdama išlaikyti savo kolonijas Indokinijoje ir Šiaures Afrikoje. Tą patį darė Olandija Indonezijoje.
Iki 1970 m. beveik visos kolonijos buvo gavusios nepriklausomybę, tik Portugalijos diktatūra laikėsi kolonijų Angoloje ir Mozambike iki pat diktatūros žlugimo 1974 m. Namibijai nepriklausomybę suteikė Pietų Afrika tik 1990 m.

Dauglis buvusių kolonijų taro neprisijungusiomis valstybėmis. Šios valstybės siekė nesijungti į tarptautinių blokų siistemas, kuriose dominavo supervalstybės. Jos nerėjo derinti save politiką per JT ir remti išsivadavimo judėjimus.

Pirmasis pasaulinis karas nepakeitė kolonijų ir priklausomų šalių padėties. Tiesa, Vokietija prarado valdas Afrikoje ir Ramiojo vandenyno salose. Jas pasidalijo Didžioji Britanija, jos dominijos – Pietų Afrikos Sąjunga ir Australija, taip pat Prancūzija, Belgija ir Japonija, gavusios Tautų Sąjungos mandatą valdyti tas teritorijas.
Iš turkų jungo išvaduotas arabų šalis pagal mandatą valdė Didžioji Britanija ir Prancūzija. Anglams atiteko Palestina, Transjordanija, Irakas, prancūzams – Sirija ir Libanas. Europiečių valdžia, lyginant su

u barbarišku turkų jungu ir net genocidu, atrodė gana pakenčiama. Tačiau arabai vis tiek siekė nepriklausomybės. Anglams ir prancūzams tekdavo slopinti riaušes bei sukilimus Irake ir Sirijoje. 1932 m. Irakas buvo paskelbtas nepriklausomu, bet anglai išlaikė ten savo karines bazes.
3-iojo dešimtmečio pabaigoje Palestinoje arabai prievartos veiksmais ėmė reikšti nepasitenkinimą žydų imigracija. Palestina – senoji žydų tautos tėvynė, iš kurios II a. jie buvo išvaryti romėnų. XIX a. pabaigoje Europoje kilęs žydų tautinis judėjimas, vadinamas sionizmu, siekė įkurti Palestinoje savo valstybę. Po Pirmojo pasaulinio karo į Palestiną vyko žydų imigrantai, pirko žemės, kūrė ūkius ir pramonės įmones. Arabai ėmė puldinėti žydus, prasidėjo susirėmimai.
Kolonijinė sistema tarpukariu buvo tvirta. Iš daugelio kolonijųmetropolijos gaudavo mažai naudos, išlaidos administracijai ir kariuomenei išlaikyti viršydavo pajamas, bet kolonizatoriai nenorėjo atsisakyti net dalies savo valdų. Taip pat nenorėjo atsisakyti privilegijų ir nelygiateisių sutarčių teikiamų pranašumų ir priklausomose šalyse, pvz., Kinijoje. Visa tai skatino išsivadavimo judėjimus.

Prasidėjus karui lNK dar aktyviau siekė nepriklausomybės, musulmonai vis garsiau reikalavo įkurti islamišką Pakistaną. Didžiosios Britanijos vyriausybė dalijo pažadus vieniems ir kitiems.
Visas kolonijas prarado Italija. Dar 1941 m. italai buvo išstumti iš neseniai užgrobtos Etiopijos, atkurta jos nepriklausomybė. Tais pat metais anglai užėmė Italijos kolonijas Soma1į ir Eritrėją, o 1943 m. pradžioje ir Libiją.
Japonijos okupuotose šalyse – Filipinuose, Indonezijoje, Malajoje, Bi

irmoje, Vietname – vyko pasipriešinimo judėjimas. Pietryčių Azijos šalių gyventojai
greitai įsitikino, kad japonai nėra išvaduotojai, kaip jie skelbėsi, o nauji pavergėjai, blogesni už baltuosius. Po Japonijos kapituliacijos pasipriešinimo jėgos atkakliai kovojo prieš anglų, prancūzų ir olandų mėginimus atkurti, nors ir kiek pakeista forma, savo viešpatavimą Birmoje, Vietname, Indonezijoje. Antrasis pasaulinis karas tiesiogiai pagreitino kolonializmo žlugimą Pietryčių Azijoje ir Indijoje.

Kolonijinių šalių išsivadavimas

Kolonijinės sistemos krizė, prasidėjusi Spalio įtakoje dar prieš karą, po Antrojo pasaulinio karo virto irimu, o vėliau, septintąjį-astuntąjį desimtmetį – prasidėjo visiškas jos žlugimas. Visa tai vyko dėl socializmo jegų įtakos, TSRS ir visos socialistinės sandraugos pagalbos nacionalinio išsivadavimo judėjimams, Japonijos, Italijos ir fašistiniam blokui vadovavusios Vokietijos sutriuškinimo, pagaliau dėl vidinių pasikeitimų pačiose kolonijinėse šalyse – proletariate, nacionalinės buržuazijos augimo, kovos patirties ir komunistų partijos gausėjimo.

Nacionalinio issivadavimo revoliucijos prasidėjo ir pergalingai baigėsi pirmiausia Azijos kolonijose, tapusiose Japonijos agresijos aukomis. Žiaurus Japonijos okupacijos rėžimas pagreitino šiosee šalyse revoliucinį sprogimą, o Japonijos ginkluotųjų pajegų sutriuškinimo patirtis garantavo kavos dėl visisko išsivadavimo iš Anglijos, Prancūzijos, Olandijos kolonizatorių sėkmę..

Azijos šalių išsivadavimas

1945 m. rudenį po Japonijos pralaimėjimo nepriklausomybę paskelbė Vietnamas ir Indonezija, 1946 m. – Filipinai, o 1948 m. – Birma. Šiose dviejose šalyse ginkluotos kovos nebevyko. Amerikiečiai dar prieš karą buvo pažadėję suteikti nepriklausomybę Filipinams ir pažadą ištesėjo. Anglai, nors ilgai de

elsę, pripažino Birmos valstybingumą. Tačiau olandų mėginimai atkurti savo valdžią Indonezijoje sukėlė karą. Šalis gavo tik ribotą nepriklausomybę, buvo sudaryta Nyderlandų ir Indonezijos unija. Tačiau maža Nyderlandų valstybė nebegalėjo išlaikyti priklausomybėje Indonezijos. 1954 m. unija liovėsi galiojusi.
Vietname valdžią iškart paėmė komunistai ir po kelis dešimtmečius trukusios kovos prieš vietos antikomunistines jėgas bei prancūzų ir amerikiečių intervenciją jie pasiekė galutinę pergalę. Komunistų partizanai po karo ilgai veikė ir Filipinuose, ir anglų kolonijoje Malajoje. Juos pavyko sutriuškinti, 1957 m. Malaja gavo nepriklausomybę. 1963 m. prie Malajos buvo prijungtos Didžiosios Britanijos valdos šiaurinėje Kalimantano salos dalyje, ir šalis buvo pavadinta Malaizijos Federacija.
Pasikeitė ir Artimųjų Rytų žemėlapis. 1943 m. paskelbė nepriklausomybę Prancūzijos mandatinės teritorijos Sirija ir Libanas. Netrukus buvo panaikintas Didžiosios Britanijos mandatas Transjordanijai, kuri vėliau pavadinta Jordanija. Anglai nebegalėjo išlaikyti savo valdžios ir Palestinoje. JTO nutarė sudaryti Palestinos teritorijoje dvi atskiras valstybes – arabų ir žydų. Arabai nesutiko su šiuo nutarimu. Kai 1948 m. gegužės 15 d. žydai paskelbė Izraelio įkūrimą, arabų valstybės pradėjo karą. Užsimezgė Artimųjų Rytų konfliktas.
5-ojo dešimtmečio pabaigoje kolonijomis Artimuosiuose Rytuose liko Didžiosios Britanijos val dos – protektoratai Arabijos pusiasalio rytuose ir pietuose. Garsus milžiniškais naftos ištekliais Kuveitas gavo nepriklausomybę 1961 m., o smulkių kunigaikštysčių federacija – Jungtiniai Arabų Emyratai – 1971 m.

Ypatingą reikšmę turėjo Indijos išsilaisvinimas. Nusilpusi Didžioji Britanija ne
begalėjo ir nebesistengė išlaikyti Indijos.
1945 m. pabaigoje-1946 m. pradžioje daugelyje Indijos miestų vyko riaušės, maištavo anglų karinio laivyno jūreiviai indai. Didžiosios Britanijos vyriausybė pareiškė sutinkanti pripažinti Indijai dominijos teises ir drauge siekė ją padalyti pagal gyventojų religinę priklausomybę. Kadangi daug kur musulmonai ir induistai gyveno susimaišę, tarp jų isiliepsnojo susirėmimai. Dėl musulmonų fanatizmo jie peraugo imasines žudynes. 1947 m. pavasari Didžioji Britanija paskelbė apie šalies padalijimą i dvi valstybes – Indiją ir Pakistaną, 0 rugpjūčio mėnesi buvo paskelbta jųabiejų nepriklausomybė.
Deja, tai neužkirto kelio žudynėms, jos dar labiau išsiplėtė. Vien Pendžabo provincijoje buvo išžudyta 0,5 mln. žmonių, o 12 mln. gelbėjosi bėgdami iš gimtųjųvietų ir prarasdami visą turtą. Po tokio kruvino Pakistano atsiskyrimo nuo Indijos jųsantykiai ligi šiol tebėra prasti. Jau 1948 m. tarp jų kilo ginkluotas konfliktas dėl Kašmyro kunigaikštystės. Kašmyras buvo suskaldytas; didžioji dalis liko Indijai, mažesnė – Pakistanui.
Indijos suskaldymas sudarė daugybę sunkumų abiem susikūrusioms valstybėms, 0 ypač Pakistanui. Jis susidėjo iš dviejų dalių: vakarinės – Indo slėnyje ir Afganistano bei Irano pasienyje, ir rytinės – Gango ir Bramaputros deltoje. Vieną nuo kitos šias dalis skyrė pusantro tūkstančio kilometrų atstumas per Indijos teritoriją. Nutrūko susiklostę ūkiniai ryšiai.
Ir po 1947 m. Pakistane, daugiausiai rytiniame, tebegyveno per 10 mln. Induistų, o Indijoje – keliasdešimt milijonų musulmonų, išsklaidytų po visą šali. Priešiškumas tarp musulmonų ir induistų pasiliko, Pakistano valdžia nuolatos skelbė apie iš Indijos gresianti pavojų ir ginklavosi.
Konfliktas tarp Indijos ir Pakistano kelis kartus virto karu. Taip atsitiko 1948, 1965 ir 1971 m. Pastarasis karas buvo susijęs su ivykiais Rytų Pakistane. Ten gyvenančių bengalų nepasitenkinimas 1970 m. pradžioje virto judėjimu už nepriklausomybę. Jam slopinti Pakistano karinė diktatūra griebėsi pačių žiauriausių priemonių. Buvo išžudyta beveik 2 mln. bengalų, per 10 mln. gelbėdamiesi pabėgo i Indiją. Atsaku tapo partizaninė kova, o 1971 m. gruodžio mėn. kilo trečiasis Indijos ir Pakistano karas. Per dvi savaites Indijos armija užėmė Rytų Pakistaną ir perdavė valdžiąjau anksčiau paskelbtos Bangladešo respublikos vyriausybei. Taigi vietoj buvusios anglų kolonijos dabar egzistuoja trys valstybės Indija, Bangladešas ir Pakistanas.
Greitai po Indijos išsivadavimo Didžioji Britanija 1948 m. suteikė nepriklausomybę – dominijos teises – Ceilonui (dabar jis vadinamas Šri Lanka). Tad praėjus vos keleri ems metams po Antrojo pasaulinio karo pabaigos kolonijinių valdų Azijoje beveik nebeliko.

Išsivadavimo kovą Afrikoje tiesiogiai stiprino tokie ivykiai: 1954 m. prasidėjusi ginkluota Alžyro liaudies kava prieš Prancūziją, 1952 m. revoliucija Egipte ir 1956 m. Sueco krizės įvykiai. Nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos-septintojo pradžios kolonijinės sistemos Afrikoje žlugimas tapo visuotinis. Europos valstybės buvo nusilpusios, kariauti kolonijose jos nebeturėjo pakankamai jėgų. Daugelyje kolonijų labai sustiprėjo išsivadavimo judėjimai. Daryti nuolaidų metropolijas vertė būgštavimai, kad kolonijose sustiprės ir ginkluotais sukilimais įsitvirtins komunistai. Šie būgštavimai tapo labai įtikinami po komunistų pergalės Kinijoje. SSRS ir Kinija visokeriopai rėmė išsivadavimo judėjimus, siekdamos “smogti smūgį imperialistams iš flangų”. Todėl Vakarai buvo linkęsusitarti su nuosaikesnėmis tautinėmis jėgomis ir patenkinti jų reikalavimus. Ketvirta, dėl karo technikos tobulėj imo neteko reikšmės kai kurių kolonijų strateginė padėtis, o naujų mokslo atradimų taikymas gamyboje leido sumažinti žaliavų sąnaudas ir drauge Vakarų priklausomybę nuo atvežamų iš kolonijų gamtinių žaliavų. Tad kolonijos, ekonominiu atžvilgiu, metropolijoms pasidarė mažiau svarbios.

Afrikos šalių išsivadavimas (Afrikos metai)

Kolonijos Afrikoje ekonominiu ir kultūriniu atžvilgiu buvo mažiau pažengusios negu Azijoje. Po Antrojo pasaulinio karo Prancūzijos valdose Šiaurės Afrikoje, kuriose gyventojų daugumą sudarė musulmonai, prasidėjo prieš prancūzų valdžią nukreiptas judėjimas. 1956 m. Prancūzija pripažino nepriklausomybę Marokui ir Tunisui, bet atkakliai priešinosi panašiam Alžyro reikalavimui. Tai lėmė aplinkybė, kad Alžyre gyveno daugiau kaip milijonas europiečių persikėlėlių, ten buvo rasta dideliųnaftos išteklių. Ginkluota kova tęsėsi 8 metus (1954-1962). Alžyro sukilėliai kovojo ypač žiauriai, žudė taikius jų neremiančius musulmonus ir europiečius persikėlėlius, bet prancūzų kariuomenės neįstengė įveikti. Tačiau karas Alžyre nebuvo populiarus Prancūzijoje, 0 pergalės vis nesimatė. Kovose žuvo apie 10 000 prancūzų. Todėl prezidentas Š. de Golis ryžosi pasitraukti iš maištingos kolonijos. 1962 m. Alžyras gavo nepriklausomybę, visi europiečiai iš ten pabėgo, nes bijojo masinių žudynių, kurių aukomis tapo šimtai tūkstančių su prancūzais bendradarbiavusių musulmonų.
Vadinamojoje Juodojoje Afrikoje Didžioji Britanija, Prancūzija ir Belgija suteikė nepriklausomybę savo valdoms, kuriose nebuvo ginkluotų sukilimų, o daugelyje – ir aktyvesnių išsivadavimo judėjimų. Jos suprato,
kad buvusiose kolonijose savo įtaką pavyks išlaikyti prekybiniais ryšiais, paskolomis, technine pagalba.
Nuo 1957 m., kai Didžioji Britanija suteikė nepriklausomybę Ganai, viena po kitos kolonijos Afrikoje tapdavo savarankiškos

1960 m. (“Afrikos metai”) gavo nepriklausomybę 17 valstybių dauguma Tropinėje Afrikoje. Septintąjį dešimtmetį žlugo likusios kolonijinės valdos kaip Prancūzijos Vakarų Afrika, Prancūzijos Pusiaujo Afrika, Anglijos valdos didžiuliame rajone nuo Egipto iki Rodezijos. Aštuntąjį desimtmetį procesas išsiplėtė į Anglijos ir Prancūzijos valdas Ramiojo vandenyno salose prie Amerikos krantų. Aštuntojo dešimtmečio viduryje pasaulio žemelapyje atsirado apie 90 jaunų, nepriklausomų, suverenių valstybių arba vadinamųjų besivystančių šalių. Vienos iš paskutiniųjų nepriklausomomis tapo Portugalijos kolonijos Afrikoje – Angola, Mozambikas, Bisau Gvinėja ir Žaliojo Kyšulio salos. Kai Portugalijoje buvo panaikintas fašistinis rėžimas, revoliucinė vyriausybė paskelbė suteikianti nepriklausomybę 1974 m – Bisau Gvinejai ir Mozambikui, 1975 m. – Angolai.

Paskutiniųjų kolonijų išsivadavimas

Karas Angoloje, Mozambike ir Gvinėjoje tęsėsi ligi 1974 m., kada Portugalijoje kariuomenė nuvertė autoritarinę valdžią. Naujoji vyriausybė nutraukė karą ir pripažino kolonijoms nepriklausomybę.
Savotiškai klostėsi įvykiai Afrikos pietuose, Didžiosios Britanijos kolonijoje Pietų Rodezijoje. Ten 7-ojo dešimtmečio pradžioje be trijų milijonų negrų gyveno apie 200 tūkst. europiečių persikėlėlių, daugiausiai anglų. Persikėlėliai 1965 m. patys paskelbė nepriklausomą Rodezijos valstybę, kurioje valdžia atiteko baltiesiems. Šios nepriklausomybės nepripažino kitos valstybės, o vietos juodaodžiai pradėjo ginkluotą kovą, pasibaigusią laimėjimu 1980 m., kai Rodezijoje buvo sudaryta Zimbabvės Respublika. Ginkluota kova taip pat vyko Pietų Afrikos Respublikos (PAR) valdomoje Namibijoje. Spaudžiama JTO ir Vakarų valstybių, PAR išvedė iš Namibijos savo kariuomenę ir 1989 m. šalis tapo nepriklausoma.
Okeanijos šalys, nedidelės tiek plotu, tiek gyventojų skaičiumi, gavo nepriklausomybę be didelių susidūrimų su metropolijomis – Didžiąja Britanija ir Prancūzija. 7 -ojo dešimtmečio pabaigoje-8-ąji dešimtmeti atsirado 9 naujos valstybės, kaip antai Papua ir Naujoji Gvinėja, Fidžis, Kiribatis, Vanuatu ir kt. Lengvai gavo nepriklausomybę ir anglų bei olandų val dos Amerikoje, daugiausiai Karibųjūros salose. Vos ne visos šios naujos Amerikos valstybės yra nykštukės. XX a. 9-ąji dešimtmetį kolonijomis išliko tik kai kurios vandenynuose išsibarsčiusios smulkios salos.
Kolonijų sistema galutinai liovėsi egzistavusi.

Nacionalinio išsivadavimo revoliucijų pirmasis etapas – politinės nepriklausomybės gavimas – svarbiausiose kolonijose baigėsi septintojo dešimtmečio viduryje. Antrojo etapo turinys yra kova dėl ekonominės nepriklausomybės ir socialinės pažangos: atsikratymas užsienio kapitalo priespaudos, nacionalinės pramonės sukūrimas, svarbus agrariniai pertvarkymai, valstybinio sektoriaus sudarymas ir stiprinimas.

Ypatingą vietą tarp šalių – buvusių kolonijų ir pusiau kolonijų – užima valstybės, pasukusios socialistinio vystymosi keliu: Vietnamo Demokratinė Respublika, Korėjos Liaudies Demokratinė
Respublika, Kinijos Liaudies Respublika, Mongolija, Kuba. Šiose šalyse nacionalinio issivadavimo revoliucijos peraugo į liaudies demokratines revoliucijas. Po demokratinio etapo, kiekvienoje šių šalių turėjusio savo specifiką ir trukmę prasidėjo socialistinio vystymosi etapas.

Išsiskiria vadinamosios socialistinės orientacijos arba nekapitalistinio vystymosi šalių grupė. Tokioms salims priklauso: Alžyras (Alžyro Liaudies Demokratinė Respublika), Gvineja (Gvinejos Respublika), Etiopija, Kongo Liaudies Respublika (sostinė Brazavilis) , Angola (Angolos Liaudies Respublika), Mozambikas (Mozambiko Liaudies Respublika), Tanzanija (Jungtinė Tanzanijos Respublika), Bisau Gvnėja ir Žaliojo Kyšulio salos, Madagaskaro sala (Malagasijos Demokratinė Respublika), Benino Liaudies Respublika (buvusioji Dahomėja), Jemeno Liaudies Demokratinė Respublika, Sirija (Sirijos Arabų Respublika), Irakas (Irako Respublika), Birma (Birmos Sąjungos Socialistinė Respublika) ir kt. Šiose šalyse gilinant nacionalinę demokratinę revoliuciją, klostosi sąlygos antikapitalistiniams pertvarkymams.

Buvusios kolonijos, besivystančios kapitalistiniu keliu, pasaulio politikoje užima įvairias pozicijas. Išsiskiria vadinamųjų neprisijungusiųjų šalių grupė svarbiausia iš jų yra Indija. Esanti valdžioje šių šalių nacionalinė buržuazija vykdo neprisijungimo politiką, t. y. nedalyvauja agresyviuose blokuose, kovoja prieš bet kokius imperialistinės agresijos ir prievartos aktus. Tarybų Sąjunga su šiomis šalimis palaiko gerus santykius, plečia abiem pusėms naudingus ekonominius ryšius. Kitos išsivadavusios šalys palaikbglaudzius ekonominius santykius su buvusiomis metropolijomis. Su Prancūzijos kapitalu glaudžiai susijusios Vakarų Afrikos šalys (Senegalas, Dramblio Kaulo Krantas ir kt.), su Anglijos – Kenija ir kt. Kolonijinės sistemos žlugimas vertė imperialistines valstybesieškoti naujų politikos metodų ir priemonių santykiuose su besivystančiomis šalimis. Plačiai taikomi neokolonializmo metodai (pripažįstama nepriklausomybė, drauge islaikomos ekonominės imperializmo pozicijos, karinės bazės ir pan.), kartu šios valstybės neatsisako senų metodų – tiesioginės agresijos prieš pažangų jaunų šalių vystymąsi, už jų išsaugojimą imperializmo sistemoje. Didžiausia, tokios rūšies akcija buvo JAV agresija prieš Vietnamą, 1956, 1967, 1973 m. karai Artimuosiuose Rytuose. Socializmo šalys, vadovaujamos Tarybų Sąjungos, ištikimos, savo internacionalinei pareigai, palaiko agresijos aukas, teikia visokeriopą pagalbą tautoms, kovojančioms dėl laisvės ir socialinės pažangos.

Iš 1960 metų lapkričio mėnesio Maskvoje įvykusio Komunistų ir darbininkų partijų atstovų pasitarimo pareiškimo

Visiškas koloniafizmo zlugimas neisvengiamas. Kolonijines vergovės sistemos sudužimas, spaudžiant nacionalinio išsivadavimo judėjimui, antrasis pagal savo istorinę reikšmę reiškinys po pasaulinio socializmo sistemos susidarymo.
Didzioji Spalio socialistinė revoliucija pažadino Rytus, įtrauke kolonijų tautas į bendrą pasaulinio revoliucinio judejimo srautą. TSRS pergalė antrajame pasauliniame kare, liaudies demokratijos santvarkos įvedimas eilėje Europos ir Azijos šalių, socialistinės revoliucijos pergalė Kinijoje, pasaulines socialistinės sistemas susidarymas nepaprastai paspartino šį procesą. Pasaulinio socializmo jėgos lemiamai paveikė kolonijų ir priklausomai šalių tautų kovą už išsivadavimą iš imperializmo priespaudos. Socialistinė sistema tapo patikimu išsivadavusių tautų nepriklausomo nacionalinio vystymosi skydu. Didelę paramą nacionalinio išsivadavimo judėjimui teikia tarptautinis darbininkų judėjimas.
Iš pagrindų pasikeitė Azijos veidas. Griūva kolonijinė santvarka Afrikoje. Aktyvios kovos su imperializmu frontas atsidare Lotynų Amerikoje.
Kolonijinių šalių tautos savo nepriklausomybę iškovoja tiek ginkluota kova, tiek ir nekariniu būdu, atsižvelgdamos į konkrečias kiekvienos salies sąlygas.
Monopolijos mėgina išlaikyti savo rankose ekonominės kontrolės ir politinės įtakos svertus Azijos, Afrikos, Lotynų Amerikos šalyse. Tomis pastangomis siekiama išlaikyti senas pozicijas išsivadavusių šalių ekonomikoje ir užgrobti naujas pozicijas ekonominės “pagalbos” priedanga, įtraukti išsivadavusias šalis į karinius blokus, įvesti jose diktatoriškus rėžimus, steigti karines bazes. Šiuo tikslu aktyviai naudojami agresyvūs kariniai blokai ir dvišales agresyvios karinės sąjungos. Imperialistų bendrininkai yra reakcingiausi sluoksniai iš vietinių išnaudotojų klasių tarpo.
Gyvybiniai nacionalinio atgimimo uždaviniai šalyse, nusimetusiose kolonijinę priespaudą, gali būti sėkmingai išspręsti, tik ryžtingai kovojant su imperializmu ir feodalizmo liekanomis, sujungiant į vieningą nacionalinį demokratinį frontą visas patriotines jegas.
Dabartinemis sąlygomis kolonijų ir priklausomų šalių nacionalinė buržuazija, nesusijusi su imperialistiniais sluoiksniais, objektyviai suinteresuota, kad butų įvykdyti pagrindiniai antiimperialistines, antifeodalinės revoliucijos uždaviniai, ir todėl išlaiko sugebejimą dalyvauti revoliucinėje kovoje prieš imperializmą ir feodalizmą. šia prasme jog pobūdis pažangus. Bet ji nepastovi, greta pažangumo ji linkusi susitaikyti su imperializmu ir feodalizmu. Del dvilypio nacionalinės buržuazijos pobūdžio jog dalyvavimo revoliucijoje laipsnis įvairiose šalyse yra skirtingas.
Išsikovojusios politinę nepriklausomybę, tautos isitikina, kad geriausias kelias amžius trukusiam atsilikimui likviduoti ir jų gyvenimo sąlygoms pagerinti – nekapitalistinio vystymosi kelias.
Komunistų partijos aktyviai kovoja už tai, kad nuosekliai iki galo būtų įvykdyta antiimperialistinė, antifeodalinė, demokratinė revoliucija, už nacionalinės demokratijos valstybės sukurimą, už ryžtingą liaudies masių gyvenimo lygio pagerinimą. Jos remia nacionalinių vyriausybių veiksmus, kuriais siekiama įtvirtinti isškovotus laimėjimus, pakertančius imperializmo pozicijas. Tuo pačiu metu jog aktyviai priešinasi antidemokratiniams, antiliaudiniams aktams, toms valdančiųjų sluoksnių priemonėms, kurios kelia grėsmę nacionalinei nepriklausomybei.
Komunistų tikslai atitinka aukščiausius nacijos interesus. Reakcinių sluoksnių siekimas susprogdinti “antikomunizmo” vėliava prisidengus, nacionalinį frontą, izoliuoti komunistus – patį
priešakinį išsivadavimo judėjimo būrį silpnina nacionalinio jūdėjimo jėgas, prieštarauja nacionaliniams tautų interesams, kelia grėsmę, kad gali būti prarasti iškovotieji nacionaliniai laimėjimai.
Socializmo šalys – nuoširdūs ir ištikimi bičiuliai toms tautoms, kurios kovoj a už išsivadavimą arba jau yra išsivadavusios iš imperialistinio jungo ir priespaudos. Iš principo atmesdamos bet kurį kišimąsį į jaunų nacionalinių valstybių vidaus reikalus, jog laiko savo internacionaline pareiga padėti tautoms kovoti už nacionalinės nepriklausomybės stiprinimą.

Kolonializmo priežastys XIX amžiuje:
1. Pereinant nuo manufaktūrinės prie fabrikinės gamybos reikėjo vis daugiau žaliavų, o šios kolonijose buvo superkamos pusvelčiui.
2. Pigi kolonijų darbo jėga.
3. Kolonijos tapo labai pe1ningomis metropolijų rinkomis.
4. Pramoninės karštligės metais iškilo būtinybė sukaupti kapitaIą ir investuoti ji į gamybą, garantuojant sau didesnį pelną. Kolonijų išnaudojimas (mokesčiais, rinkliavomis, teikiant paskolas, išnaudojant pigią darbo jėgą) įgalino sukaupti didelį kapitalą.
5. Iki XIX a. kolonijos plėšiamos per prekybines bendroves – Vest Indijos kompanijas. XIX a. kolonijų ir pusiau kolonijų valdymas atiteko metropolijų valstybinei valdžiai, siekusiai sustiprinti savo pozicijas.
6. Kova tarp Europos valstybių dėl pasaulio perdalijimo.

Neigiami kalonializmo padariniai:
1. Kolonijos tapo metropolijų agrariniais ir žaliavų priedėliais, pramonės prekių rinkomis.
2. Europos pramonės dirbinių nevaržomas įvežimas į Azijos ir Afrikos šalis žlugdė vietos amatininkus ir manufaktūras.
3. Europiečių skverbimasis smarkiai paaštrino Azijos ir Afrikos šalių visuomeninius prieštaravimus, pablogino gyventojų padėti (skurdas, badas, didelis mirtingumas). .
4. Nukariautojai nepaisė kolonijų vietos tradicijų ir istatymų, naikino kultūros vertybes.
5. Vergų prekyba – juodžiausia dėmė vakarų Europos istorijoje. Nusikalstama prekyba vergais Afrikoje kėlė karus, ardė ir taip nestiprias negrų valstybes.
6. Europiečiai padėjo pagrindus būsimiems etniniams konfliktams Afrikoje (valstybių sienos buvo nustatytos neatsižvelgiant i etnines ribas).
7. Kolonijose kuriamas monokultūrinis ūkis, naudingas metropolijoms.
8. Remiant genčių diduomenę, kurstant religinę nesantaiką buvo stabdoma kapitalistinių santykių raida.
9. Dėl Amerikos žemyno kolonizacijos išnaikinta daugelis vietos gyventojų indėnų.
10. Europiečiai nualino kolonijų žemę ir išgrobstė gamtos turtus.
11. Dėl opijaus auginimo Indijoje didėjo narkomanija Azijos žemyne.

Europiečių skverbimosi i Afriką padariniai, bent jau iki XIX a. vidurio, buvo perdėm neigiami.

Teigiami kolonializmo padariniai:

1. Diegiama europietiška pažanga (kultūros, mokslo, technikos laimėjimai).

2. XIX a. II p., nors ir savanaudiškais tikslais, įkuriama mokyklų (reikėjo raštingų Žmonių), nutiesiama kelių, geležinkelių ir t.t.

3. Kolonijinė valdžia stiprino teisėtvarką ir gyventojų saugumą, šiek tiek priblėso vietos tautinių grupių karai.

4. Priespauda kėlė afrikiečių tautinę savigarbą ir savimonę.

5. Kapitalistinis gamybos būdas, besiskverbiantis į kolonijas, ardė pirmykštę bendruomenę, feodalinius santykius. Daugėjo gyventojų miestuose, kūrėsi vietos buržuazija, radosi demokratinės spaudos.

Kolonijinių šalių išsivadavimo raida:

1919 m. „Gegužės 4-osios judėjimas Kinijoje“. Didelį poveikį Spalio revoliucija padarė Kinijai.

Pirmosios žinios apie įvykius Rusijoje sukėlė Kinijoje daugybę atgarsių.
1919 metais Egipto sukilėliai reikalavo panaikinti D.Britanijos protektoratą ir paskelbti šalies

nepriklausomybę.
1920 – 1922 m. Spalio veikiamas šiaurės Irane prasidėjo nacionalinio išsivadavimo judėjimas

prieš užsienio imperializmą ir šacho rūmų išdavikišką politiką. Jis padarė galą anglų

okupacijai ir padėjo pertvarkyti šalį iš pusiau kolonijinės į nepriklausomą.
1922 metais anglai padarė nuolaidų: Egiptas paskelbtas nepriklausoma karalyste.
1926 metų vasarą Kinai pradėjo žygį iš Guančžou miesto į šalies šiaurę.
1927 metais NRA vyriausiasis vadas pradėjo kovą su komunistais. Karas baigėsi komunistų

pergale 1949 m.
1930 metais Indijos nacionalinio kongreso vadovas Gandis nurodė pradėti pilietinio

nepaklusnumo kompaniją.
1935 metais D. Britanijos vyriausybė paskelbė Indijos valdymo įstatymą. Juo anglai padarė

nuolaidų, bet nepriklausomybės nesuteikė.
1941 metais Italai buvo išstumti iš nesenai užgrobtos Etiopijos, atkurta jos nepriklausomybė.

Naudota literatūra:

1. Istorijos vadovėlis 10 klasei „Naujausiųjų laikų istorija“ KRONTA

2004 Vilnius
2. Janina Varnienė „Istorijos konspektai“ 1998 Vilnius
3. Sveed Aastad „Pasaulis II“
4.Naujausiųjų laikų istorijos chrestomatijos 1945-1974 II dalis,

ŠVIESA 1980 Kaunas

Leave a Comment