Knygnešiai

Knygnešių laikai

1864 – 1904 metų laikotarpis apibūdinamas kaip spaudos draudimo metai. Tai buvo metai, kai lietuvių tauta drąsiai ir pasiaukojančiai kovojo dėl savo gimtosios kalbos, lietuviško rašto apsaugojimo ir išsaugojimo. Lietuviškos spaudos ir lietuviškos mokyklos uždraudimas, buvo tęsinys III Lietuvos ir Lenkijos padalijimo. Tai buvo tąsa Vienos kongreso, vykusio 1815 m., nutarimų, kuriais buvo įteisintas Rytų Europos tautų nelygiateisiškumas. Vienoms iš jų buvo leista viešpatauti, kitoms – būti viešpataujančių pavaldiniais.
1864-1904 metais spauda nebuvo visiškai uždrausta. Muravjovas išleido įsakymą draudžiantį mokyklose vartoti vadovėlius parašytus lietuviškomis raidėmis.
1865 m. naaujas Vilniaus generolgubernatorius Kaufmanas, Muravjovo įsakymą patvirtino ir pranešė Vidaus reikalų ministeriui Valujevui, prašydamas visiškai uždrausti lietuviškų knygų spausdinimą ir pardavinėjimą. Valujevas šį įsakymą išklausęs ir 1865 metų, rugsėjo 13 dieną išleido įsakymą draudžiantį spausdinti ir pardavinėti lietuviškas knygas lietuviškomis raidėmis.
1866 metų, sausio 30 dieną, visą draudimą žodžiu patvirtino pats caras. Tačiau spaudos draudimo ir persekiojimo pradžia reikia laikyti 1864 metus, nes Muravjovo įsakymas dalinai jau uždraudė lietuvių spaudą ir, be to, padarė pradžią visiškam jos uždraudimui(1).
Iš Vilniaus išguita lietuvių spauda tuomet buvo pradėta leisti Maažojoje Lietuvoje – Ragainėje, Tilžėje, Klaipėdoje.
Lietuvių spaudos draudimui imta priešintis įvairiai, tačiau ryžtingiausia kova – tai knygų, knygelių ir periodinių leidinių spausdinimas Mažojoje Lietuvoje, jų nelegalus gabenimas į Lietuvą ir išplatinimas. Tai darė knygnešiai. Knygnešys tapo visos kovos dėl lietuviškos spaudos draudimo si

imboliu(3).
Lietuviškos spaudos gabenimui svarbiausia kliūtis buvo pasienio apsauga. Sulaikytus asmenis bei prekes, pasienio sargybiniai ir akcizo sargai pristatydavo muitinėms. Inteligentai ir valstiečiai pasinaudodavo legaliomis sienos perėjimo galimybėmis. Grįždami iš Mažosios Lietuvos, nusipirkdavo reikalingos spaudos ir ją, paslėpę drabužiuose, vežimuose, parsiveždavo ar parsinešdavo per perėjimo punktus, muitines. Neretai šitaip ir įkliūdavo. Pasienio karčemoje arba retesniais atvejais pas kurį nors valstietį tekdavo laukti patogaus laiko sienai pereiti. Knygnešiams padėdavo tamsios ir lietingos naktys, pūga. Nešikai ypač vengdavo šviežio sniego. Kartais vadovas bandydavo susitarti su pasienio sargybiniais, juos papirkti.
Perėjus sieną ryšulius reikėdavo nunešti iki numatytos slėptuvės-tarpinio punkto. Tarpiniame punkte spaudos ilgai nelaikydavo, nes nebuvo pakankamai saugu.
Nugabentas toliau nuo sienos knygas, knygnešiai jas siųsdavo ir geležinkeliu bagažu kaip “namų apyvokos daiktus”, ”staliaus įrrankius” ir panašiai.
Nuo to, ar spaudą gabeno, ar platino, priklausė knygnešių specializacija. Ir knygų gabenimui, ir platinimui reikėjo didelės patirties, žmonių, vietovės, kurioje buvo veikiama, pažinimo, bendradarbių būrio. Žinoma, reikėjo ir lėšų – gabentojui gana daug, o platintojas galėjo verstis ir kuklia suma.
XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje buvo susikūrusios ir kurį laiką veikė šios organizacijos:
pirmoji knygnešių organizacija – M. Valančiaus,
M. Sederavičiaus ir S. Kušeliausko sąjunga,
pirmosios pasaulinės spaudos platinimo organicazijos: “Aušros “ platintojai, Garšvių bendrovė, “Atgajos “ draugija,
spaudos platintojų ir skaitytojų draugija: “Sietyno” draugija, Ar
rtojų draugija, Valstiečių draugijos Kauno gubernijose,
slaptosios moksleivių ir inteligentų draugijos.
Policijos ir žandarų budrumas, persekiojant lietuvių spaudą, labai padidėjo, kai tarp paprastų religinių leidinių atsirado pasaulietinio turinio knygelių.Tarp jų buvo M. Valančius, parašęs tokias knygeles: “Paaugusių žmonių kningelė”, “Palangos Juzė”, tautosakos rinkinys “Patarlės žemaičių”. Valančius būdamas vyskupu negalėjo turėti tiesioginių ryšių su spaustuvininkais, todėl jo įgaliotinis buvo Jonas Zabermanas.
Panevėžio apskrityje nuo 8-ojo dešimtmečio plačiai veikė knygnešys profesionalas Jurgis Bielinis ( Bieliakas ), kilęs iš Purviškių vienkiemio, kuris per metus išplatindavo 12-20 pūdų spaudos, dalį jos pats išplatindavo, o kitą perleisdavo kitiems platintojams. Bielinio padėjėju buvo apie Saločius, Vaškus, Linkuvą, Joniškėlį,Klovainius buvo Steponas Povilonis. Be to apie Saločius knygas platino Juozas Steponavičius ir Juozas Burkus, apie Joniškėlį darbavosi rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, apie Krinčiną – Kazys Cieplinskas ir kt.
Anksti ir daug spaudos platintojų ėmė reikštis Anykščių-Andrioniškio apylinkėse. Kaip organizatoriai čia pasireiškė Griežionėlių Stanislovas Didžiulis ir jo žmona rašytoja Liudvika Didžiulienė(2).
Kiekvienoje apskrityje veikė nemažas būrelis knygnešių. Daugumos jų pavardės pateiktos V. Merkio knygoje “Knygnešių laikai”, pirmą kartą girdimi daugeliui.1865-1904 metais buvo įkliuvę 829 gabentojai, 859 platintojai ir 1359 lietuviškos spaudos laikytojai, taigi mes žinome tik pačias iškiliausias pavardes, o ypač J. Bielinio, vainikuojamo knygnešių tėvu.

Leave a Comment