Brokerių ir dilerių veikla biržoje

SANTRAUKA

Šio referato tikslas išsiaiškinti brokerių bei dilerių veiklą biržoje. Turime apibrėžti tiek brokerių tiek dilerių atliekamas pareigas, bei pažvelgsime ir į pačia fondų biržą.Kaip ir kitose rinkose, taip ir vertybinių popierių rinkoje operacijų vykdymas įmanomas įvairiausias būdais. Kuo rimtesnis pirkinys, tuo organizuotesnė rinka jį aptarnauja. Pagrindinių didelių kompanijų akcijos pardavinėjamos biržose. Taigi norint parduoti ar nupirkti šių akcijų neapsieinama be profesionalių tarpininko paslaugų – brokerių.Brokeris – tai asmuo, kuris veikia organizuotoje rinkoje ir yra paruoštas tam, kad galėtų padėti tiek individualiems, tiek instituciniams investuotojas investuoti į vertybinius popierius. Tai yra brokerio darbas. Darbe aptartas brokerių darbas bei jų rūšys. Biržoje galima sutikti įvairių brokerių “Flor brokeriai” – biržos firmų-dalyvių tarnautojai, kurie operacijų salėje vykdo užsakymus, gautus biuruose iš firmų ir perduotus vykdyti. “Bond-flor” brokeriai specializuojasi obligacijų operacijose. Nepriklausomi brokeriai vykdo užsakymus kitų brokerių, kai tie patys nepajėgia atlikti per didelės apimties darbų, ir firmų, kurios neturi tarnautojų – biržos narių.Dileriai , lietuviškai vadinami tarpininkais, yra banko atstovai, bendraujantys su kolegomis, klientais ir kitomis finansinėmis institucijomis. Dileriai turi nusimanyti ekonomikoje, finansų rinkų struktūrose, bankininkystėje, žinoti apie palūkanų normas, sugebėti vienu metu sekti daugelį dalykų – būsimus ekonominių duomenų paskelbimus, valiutų rinkas, pozicijas ir limitus. Dileriui reikia žinoti teisinius sudaromų sandorių efektus ir išlaikyti konfidencialumą.Taip pat darbe susipažinsime ir su pačia fondų birža, tai mums padės geriau įsisavinti brokerių bei dilerių atliekamą darbą. Fondų biržos JAV kuriamos ir funkcionuoja kaip korporacijos su ribotu narių skaičiumi. Jos turi taip vadinamus įstatus, kuriais apibrėžiamos biržos narių sudėtis ir jų priėmimo sąlygos, kūrimo ir valdymo tvarka, biržos ir jos narių funkcijos. Biržos nariais paprastai tampa brokerinėmis kompanijomis.Darbe apžvelgsime biržose atliekamas operacijas bei JAV fondų biržose atliekamų sandorių tipus ir apžvekgsime visą sandorio sudarymo procedūrą. Taigi apžvelgus aukščiau išvardintus punktus mūsų tikslas bus pasiektas- susipažinsime su brokerių bei dilerių veikla biržoje.

TURINYS

SANTRAUKA………………………………………………………………………….….………..21. TURINYS…………………………………………………………………………..………32. ĮVADAS…………………………………………………………………………………….43. BROKERIAI……………………………………………………………………………….53.1 Brokerių rūšys……………………………………………………………………..……….104. DILERIAI…………………………………………………………………………………114.1 Dilerių rūšys………………………………………………………………………………..115. FONDŲ BIRŽOS…………………………………………………………………………125.1 Biržose atliekamos operacijos………………………………………………………………135.2 JAV fondų biržose atliekamų sandorių tipai………………………………………………..145.3 Sandorio sudarymo procedūra……………………………………………………………..155.4 Biržų veiklos reguliavimas…………………………………………………………….…..176. IŠVADOS…………………………………………………………………………………..177. LITERATŪRA…………………………………………………………………………….19

ĮVADAS

Darbe aprašyta brokerių bei dilerių veikla biržoje.Fondų rinkose veikia dviejų tipų tarpininkai: brokeriai ir dileriai. Tačiau Vakarų literatūroje tarpininkams priskiriami tik dileriai; brokeriai vadinami agentais, nes jie veikia ne savo vardu, o tik sutinkamai su gautomis instrukcijomis vykdo individualių arba institucinių investuotojų užsakymus. Beje, jie nerizikuoja ir už savo veiklą gauna komisinių. Kitaip negu brokeriai, dileriai veikia savo vardu, perka ir parduoda vertybinius popierius (VP) savo sąskaita: įsigyja akcijų arba obligacijų viena kaina, o parduoda kita. Skirtumas tarp kainų sudaro pelną arba nuostolį. Dilerio veiklą lydi dvejopa rizika: ar pavyks parduoti pirktų popierių, o jeigu pavyks, tai kokia kaina.Užsienio ekonomistai įvairiai apibūdina vertybinių popierių rinkos sąvoką: iš dalies kaip potencialių mainų sferą, kaip instituciją ar mechanizmą, suvedantį atskirų prekių ir paslaugų pirkėjus (paklausos atstovus) ir pardavėjus (tiekėjus). Ši rinka skiriasi nuo visų kitų rinkų pirmiausia savo preke, kuria prekiauja. Ta prekė – vertybiniai popieriai (VP). Taigi, VP cirkuliacija lemia rinkos dalyvių sudėtį, jos vietos padėtį, funkcionavimo tvarką, reguliavimo taisykles ir t.t. Dažnai susiduriame su kitokiu vertybinių popierių rinkos pavadinimu – “fondų rinka”. Reiktų pabrėžti, kad sąvokos sutampa ir gali būti vartojamos kaip sinonimai. Vertybinių popierių sąvoka buvo žinoma jau nuo vėlyvųjų viduramžių. Tuomet, didžiųjų geografinių atradimų laikotarpiu, atsivėrė plačios erdvės tarptautinei prekybai. Verslininkams prireikė didžiulio kapitalo, norint pasinaudoti puikiomis aplinkybėmis. Užjūrio rinkų įsisąvinimas ir prekių pardavimas tapo neįmanomu pavieniams asmenims. Dėl šios priežasties atsirado akcinės bendrovės – anglų ir olandų kompanijos, prekiaujančios su Indija; jos ir tapo pirmaisiais VP emitentais. XVI- XVII amžiuje Anglijoje steigėsi akcinės bendrovės, finansuojančios anglies gavybą, kitas kapitalui imlias šakas. Tuo metu anglų brokeriai sudarinėjo sutartis tiesiog gatvėse arba kavinėse. Iš čia kilo “gatvės” rinkos pavadinimas. Prasidėjus pramonės perversmui ir susikūrus apdirbimo įmonėms, plačiai paplito akcijų prekyba. Tam tikslui Londono brokeriai 1773 m. išsinuomavo dalį karališkosios pinigų keityklos patalpų. Taip atsirado pirmoji pasaulyje Londono VP birža, o kartu su “gatvės” rinka pradėjo vystytis ir “organizuota” rinka. Pirmoji amerikietiška VP birža pradėjo veikti 1791 m. Filadelfijoje, o po metų- garsios Niujorko VP biržos pirmtakė. Pradžioje biržos prekiavo ne tiek akcijomis, kiek obligacijomis, kurias noriai leido vyriausybė ir geležinkelio kompanijos, kurioms reikėjo itin didelių lėšų stambiai mašinų gamybos infrastruktūrai sukurti. Perėjimas prie akcinės nuosavybės XIX pabaigoje sąlygojo biržų specializaciją akcijų prekyboje, o obligacijų prekyba apsistojo “gatvės” rinkoje. 60 -ais XIX amžiaus metais Vokietijoje atsirado universalūs investiciniai bankai, apsiėmę vykdyti visas tarpines operacijas su VP. Eksplotuodami netradicinius kapitalo šaltinius ir formuodami vos ne ištisas pramonės šakas, jie turėjo didžiulę reikšmę pirmaujančių šalių (tokių, kaip JAV, Švedijos, Prancūzijos) pramonės vystyme. Iš šių šalių brokerinis verslas toliau plito po kitas pasaulio šalis.

BROKERIAI

Brokeris – tai asmuo, kuris veikia organizuotoje rinkoje ir yra paruoštas tam, kad galėtų padėti tiek individualiems, tiek instituciniams investuotojas investuoti į vertybinius popierius. Tai yra brokerio darbas. Santykiai tarp brokerio ir investuotojo atsiranda dėl pastarojo iniciatyvos, nes niekas kitas negali nuspręsti investuoti ar ne. Bet brokeris neturi laukti, kol kas nors kreipsis į jį, norėdamas pasinaudoti jo paslaugomis arba kol kas nors iš jo buvusių klientų rekomenduos jį kitiems potencialiems investuotojams. Pagrindinis naujų klientų pritraukimo būdas yra reklaminiai skelbimai visame pasaulyje, tokia reklama yra įvairių formų. Geriausiomis reklamomis laikomos spausdintos reklamos, kurios adresuojamos verslininkams ir pateikiamos autoritetinguose leidiniuose, pvz.: “Wall Street Journal” ar kituose vietiniuose finansiniuose leidiniuose. Brokerinių firmų reklaminiuose skelbimuose taip pat gali būti pateikta informacija ir apie firmos veiklos politiką, operacijų mastą. Reikia prisiminti tai, kad daugelyje išsivysčiusių valstybių veikia normos, pagal kurias, pateikus neteisingą arba klaidingą informaciją apie brokerines firmas, šios firmos baudžiamos griežtomis sankcijomis. Firma, norinti paskelbti apie save, privalo pirmiausia norimą paskelbti informaciją pateikti patikrinimui savo teisininkams ir biržos tarnyboms. 60-taisiais JAV buvo priimta eilė teisinių normų, sugriežtinančių biržų kontrolę, susijusią su brokerinių firmų skelbimais. Analogiški kontrolės būdai buvo priimti ir nacionalinės vertybinių popierių prekybos asociacijos. Pagal šiuos kontrolės būdus yra taikomi apribojimai skelbimų kalbai, terminams, kurie naudojami skelbimuose. Mūsų šalyje kol kas nėra tokios reglamentacijos. Bet kaip yra matyti, brokerinės firmos kol kas nepiktnaudžiauja šiomis įstatymų spragomis. Bet iš dalies tai rodo, kad vertybinių popierių rinka nepilnai susiformavusi. Bet visame pasaulyje egzistuoja viena problema, kuri daug kam neduoda ramybės. Ta problema – tai eilinių piliečių viliojimas kaip potencialių individualių investuotojų. Bet pasaulinė praktika, laikantis tam tikrų taisyklių, gali pasiūlyti šios problemos sprendimo būdus. Pirmiausia – pastovus potencialių investuotojų informavimas apie tai, kad žemutinis sluoksnis brokerių sudaromų sandorių yra prieinamas daugeliui investitorių (aišku, jei tai atitinka galiojančią praktiką ir firmos tikslams). Antra, stengtis vengti specialių terminų, galinčių išgąsdinti pirkėją. Trečia, priminti klientams apie tai, kad brokerių ir brokerinių firmų atlyginimą sudaro komisiniai nuo kiekvieno sandorio, dėl ko iš vienos pusės brokeriui visi sudarinėjami sandėriai maždaug vienodi ir tai dar vienas principo “mums geri visi pinigai, jūsų taip pat” priminimas, o iš kitos pusės brokeris stengiasi išlaikyti savo gerą vardą, iš ko seka rūpinimasis savo kliento poreikiais, kuom pastarasis bebūtų. Tai be galo svarbu, žinant kad vertybinių popierių rinkoje yra labai didelė konkurencija, kaip niekur kitur Tikslingas brokerių ir brokerinių firmų vystymasis tik dar labiau kelia konkurencijos lygi link pasaulinio lygio.Brokeris privalo pateikti klientui visą įmanoma informaciją apie pasirinktą įmonę, o taip pat ir kitą investuotojo pageidaujamą informaciją. Sprendimą investuoti ar ne, priima investuotojas, brokeris gali tik patarti. Kad būtų įmanoma tiksliau paaiškinti apie brokerio ir investuotojo tarpusavio santykius, būtina pasakyti keletą žodžių apie brokerinių firmų struktūrą. Brokerinės firmos struktūroje egzistuoja darbo pasidalijimas. Kaip ir kiekvienoje firmoje, tai ir čia yra menedžeriai. Yra žmonių, kurie biržoje patys vykdo sandėrius. Su investuotojais dirba specialūs asmenys, turintys galiojančią licenziją dirbti su vertybiniais popieriais. JAV brokerinėse firmose tie asmenys vadinami registruoti atstovai (registered representatives arba account executives, arba customer’s brokers). Santykiai tarp šių asmenų, kuriuos investuotojai dažniausiai vadina paprasčiausiai brokeriais, ir klientų yra labai konfidencialūs. Informacijos konfidencialumas, kurią apie save pateikia investuotojas, yra brokerinės firmos darbo principas. Kuo daugiau informacijos brokeriui pateikia investuotojas, tuo geriau išdirbama investicinė programa investuotojo atžvilgiu. Naudinga informacija apie investuotoją– tai informacija apie investuotojo finansinę padėtį: vidutinės investuotojo ir jo šeimos narių pajamos ir santaupos, išlaidos, įsipareigojimai – skolos, paskolos ir t.t. Savo ruožtu brokeris taip pat privalo pateikti investuotojui būtiną informaciją. Tame tarpe atsakinėti ir į paprasčiausius klausimus, susijusius su investavimu – pvz.: pateikti žinias apie tam tikrą kompaniją, išaiškinti specialius finansinius terminus, paaiškinti užsakymo realizacijos tvarką ir pan. Brokerio ir investuotojo santykių konfidencialumas nereiškia neatsakingumo. Investuotojas privalo laiku apmokėti įsigytų akcijų ar kitų vertybinių popierių vertę. Jis privalo informuoti apie bet kokius savo adreso pasikeitimus. Investuotojas neturi piktnaudžiauti brokerio darbo laiku, ypač sandorių vykdymo metu. Taip pat investuotojas privalo brokeriui duoti labai konkrečius ir tikslius nurodymus apie pirkimus ir pardavimus. Brokeris, tikslindamas užsakymą, investuotojui gali pasirodyti net per daug atsargus. Tai galima paaiškinti tuo, kad padarius klaidą dėl nesusipratimo, ją gali tekti ilgai taisyti. O brokerinės firmos ir biržos vis dažniau praktikuoja tokią tvarką, kai klaidos ištaisymą privalo apmokėti jai leidęs atsirasti brokeris.

Pirminės vertybinių popierių rinkos brokeriai gali duoti tvirtas arba orientyrines kotiruotes. Pateikus orientacines vertybinių popierių kotiruotes, iš paskos seka šių kainų patvirtinimas. Brokeris šiomis kainomis gali įsigyti ir parduoti vertybinius popierius, bet gali ir atsisakyti tai padaryti. Pvz.: frazė “it is quoted 15-15 ½” (arba “It is 15-15 ½ subject”) reiškia, kad brokeris nustato orientacinę kainą potencialiam pirkėjui (pirma kaina) arba pardavėjui (antra kaina), bet pasilieka sau teisę šiuos kursus pakeisti, priklausomai nuo aplinkybių. Dažnai pasitaiko, kad orientyrines kotiruotes reikia patikslinti. Orientyrinėje kotiruotėje nurodoma tik galima vertybinių popierių pirkimo arba pardavimo kaina su ta salyga, kad brokeriui/dileriui bus duotas laikas įsakymo įvykdymui. Tokios kotiruotės duodamos tada, kai pas brokerį/dilerį prisikaupė tiek daug įsakymų tam tikros grupės vertybinių popierių pirkimui arba pardavimui, kad jis turi dar patikslinti savo pozicijas prieš įvykdydamas įsakymą. Kotiruotė “15-17 work out” reiškia, kad visos pirkimo – pardavimo operacijos bus vykdomos nurodytose ribose. Tvirtose kotiruotėse yra nurodoma faktinė kaina, kuria yra siūloma įsigyti ar parduoti konkrečios rūšies vertybinius popierius. Šio tipo kotiruotės atrodo taip: “it is 15-15 1/2″arba the market is 15-15- 1/2″.Brokeris/dileris taip pat gali įvesti į kompiurerį tokias frazes kaip: “ieško pirkimo pasiūlymų” arba ieško pardavimo pasiūlymų”. Tai daroma tuomet, kai norima parduoti kokios nors korporacijos vertybinius popierius arba jeigu norima nusipirkti kokios nors korporacijos vertybinių popierių, bet nėra sulaukęs pasiūlymų. Šiuo atveju kainos nebūna nurodomos. Kiekvienas naujas investuotojas, kuris pirmą kartą kreipėsi į brokerinę firmą jos paslaugų, pirmiausia ką turi padaryti, tai atsidaryti sąskaitą, kurią firma naudos akcijų arba kitų vertybinių popierių pirkimui arba pardavimui, kurie jau investuotojui priklauso. Sąskaitos atidarymas brokerinėje kontoroje – paprastas dalykas, primenantis vartojamojo kredito atidarymą daugelio išsivysčiusių pramoninių valstybių parduotuvėse. Tai daroma tam, kad brokeris būtų tikras dėl to, jog klientas sugebės apmokėti pageidaujamų įsigyti vertybinių popierių vertę. Daugelis operacijų su vertybiniais popieriais gali būti apmokėtos per keletą dienų nuo sandorio sudarymo dienos arba per kitą sandėryje nustatytą terminą. Tokiu atveju sandėrio sudarymo dieną kliento sąskaitoje gali ir nebūti finansinių lėšų, reikalingų sandėriui apmokėti – klientas į sąskaitą įnešti pinigus gali ir vėliau. Bendrosios investuotojo mokumo patikrinimo taisyklės, įvestos didžiausios fondų biržos – New York Exchange – reglamentuoja brokerių veiklą ir reikalauja taisyklės “know your customer” – “pažink savo klientą” paisymo. Parastai šios taisyklės paisymui užtenka ir to, kad investuotojas pateikia duomenis apie savo banko sąskaitą, bet kartais brokeris gali pareikalauti iš kliento, kad jis atidarydamas sąskaitą įneštų tam tikrą depozitą. Investuotojo mokumo garantijos galimybė susijusi su kainos nenusakomumu, pagal kurį ir bus įvykdytas sandoris. Po pirkimo įvykdymo, atsakomybę už įgytų akcijų vertės apmokėjimą priima brokeris ir klientui išsiunčia sąskaitą apmokėjimui. Ši sąskaita turi būti apmokėta per nustatytą terminą, tam kad brokeris per šį terminą galėtų apie sandėrį padaryti išvadas. JAV federalinės Rezervų sistemos yra nustatyta tvarka, pagal kurią naudojantis kreditu galima atsiskaityti už sandėrius su vertybiniais popieriais. Pagal šią instrukciją normaliu sandėrių apmokėjimo terminu laikomos 5 dienos, išskyrus išeigines ir šventines dienas. Ypatingais atvejais brokeris gali pratęsti apmokėjimo terminą iki septynių darbo dienų, bet ne daugiau. Taigi mes sustojome ties tuo, kai investuotojas perka akcijas. Bet jei žiūrėsime į sandėrį ne kaip į pirkimą, o kaip į pardavimą, klientas vis tiek turi atsidaryti sąskaitą. Šito reikalauja “pažink savo klientą” principas, be to brokeris šitaip gali patikrinti siūlomų parduoti VP vertę, įsitikinti kliento nuosavybės teisės į šiuos VP tikrumu. Po sąskaitos atidarymo klientas jau gali pirkti ir parduoti vertybinius popierius pagal savo norus ir turimas lėšas, paprasčiausiai susisiekęs su brokeriu bet kuria ryšio priemone (telefonu, faksu ir t.t.). Išsivysčiusiose šalyse 90 proc. užsakymų sandėrių vykdymui brokeris gauna telefonu. Bet taip pat neatmetami ir kiti užsakymų pateikimo būdai.
Brokeriui gavus kliento užsakymą, užsakymas betarpiškai perduodamas biržoje esančiam brokeriui, kuris ir vykdo vertybinių popierių pirkimą arba pardavimą. Visa operacija gali užtrukti maždaug minutę. Jeigu dėl kokių nors priežasčių yra užimtas biržos kanalas, sandėrio vykdymas gali užtrukti šiek tiek ilgiau. Įvykdęs užsakymą, brokeris apie tai informuoja savo klientą, nusakydamas rezultatą ir nurodydamas vertybinių popierių pirkimo ar pardavimo kainą. Jis tai gali padaryti tuoj pat, klientui paskambindamas telefonu. Bet, nežiūrint į tai, ar klientas buvo informuotas apie sandėrio įvykdymą telefonu, brokeris privalo klientui išsiųsti oficialų dokumentą, patvirtinantį sandorio įvykdymą. Įsigyjant, t.y. perkant akcijas, tokiu dokumentu gali būti jau aukščiau aprašyta sąskaita, kurią klientas privalės apmokėti. Parduodant akcijas, tokiu dokumentu, patvirtinančiu sandėrio įvykdymą, gali būti ataskaita apie sumą, gautą sandėrio rezultate. Ši pinigų suma gali būti pervesta į kliento sąskaitą brokerinėje firmoje arba įteikta klientui čekio pavidale. Akcijų pirkimo atveju akcijų sertifikatai pagal kliento pageidavimą gali likti pas brokerį arba pas patį klientą. Akcijų sertifikatams likus pas klientą ir jam pageidaujant jas parduoti brokeris gali akcijas, anksčiau pirktas pas jį, parduoti neabejodamas apie akcijų ir savininko tikrumą, bet klientas minėtus sertifikatus privalo per nustatytą terminą po akcijų pardavimo juos perduoti brokeriui, veikiančiam naujojo savininko vardu. Antru, palengvinančių potencialų akcijų pardavimą, atveju brokeris gauna procentus nuo akcijų ar obligacijų, kuriuos perveda į kliento sąskaitą. Be to brokeris privalo išsiųsti visas oficialias firmų ataskaitas, kurių yra įsigijęs klientas, taip pat kvietimus į susirinkimus, kitus dokumentus, gaunamus iš atskirų kompanijų. Saugant investuotojo sertifikatus brokerinėje kontoroje atsiranda daug privalumų. Vienas iš jų – daug paprastesnė procedūra jų pardavimo atveju. – investuotojui tereikia duoti brokeriui instrukcijas telefonu. Be to, brokeris neša atsakomybę už sertifikatų saugojimą, draudimą ir kitus klausimus, susijusius su jų saugojimu. Garantija, sulaikančia brokerinę firmą nuo piktnaudžiavimo – yra stipri brokerinės firmos audito kontrolė – ji skiriama papildomai, pagal priimtą biržos sprendimą. Papildoma garantija yra reikalavimas, pagal kurį brokerinė firma privalo turėti didelį rezervinį kapitalą. JAV yra nustatytas brokerinės firmos kapitalo ir jos klientų skaičiaus santykio norma, jos vertybinių popierių apyvarta. Kitose šalyse papildoma garantija gali būti aukšta vietos biržoje kaina. Kaip jau minėjome, brokerio veikla susideda iš sekančių parametrų: patarti investuotojams, kokius vertybinius popierius jiems geriausia pirkti ar parduoti, o taip pat klientų vardu vykdyti jiems pavestus sandėrius. Konkurenciniu atžvilgiu visos brokerinės firmos yra panašiame lygmenyje – nė viena iš jų negali kontroliuoti biržoje einamųjų kainų. Bet tam tikros firmos gali daugiau ar mažiau patarti savo klientams, kaip atitinka jų reikalavimus konkrečių kompanijų konkretūs vertybiniai popieriai, pvz.: investuoto kapitalo saugumo, aukštų dividendų gavimo, trumpalaikio ar pastovaus vertybinių kainos kilimo klausimais. Dauguma brokerinių firmų reklamose apie save pateikia informaciją, kaip apie firmą, galinčią išdirbti naujiems klientams investavimo programas arba peržiūrėti akcijų portfelį, priklausantį atskiriems valdytojams, ir pasiūlyti, ką reikia papildomai nupirkti, o ką parduoti – ir kodėl. Brokerinė firma gali būti įsteigusi analitinių ir tiriamųjų padalinių. Šių padalinių darbuotojai visą savo laiką skiria permainų, vykstančių atskirose sferose ir kompanijose, stebėjimui. Į šį darbą įeina nesuskaičiuojamų publikacijų studijavimas, finansinių ir kitų dokumentų, paskelbtų kompanijomis, analizė, susipažinimas su konkuruojančių brokerinių firmų prognozėmis. Į šį darbą galima įskaičiuoti ir ryšių užmezgimą su oficialiais pagrindinių kompanijų atstovais, su kuriais neretai tenka turėti reikalų. Kiekvienas iš daugelio išvardintų ir teikiančių informaciją šaltinių gali suteikti tik nedidelę dalį tų žinių, kurios yra reikalingos visapusiškam vertybinių popierių, esančių rinkoje, įvertinimui. Visi šie duomenys į vientisą informaciją suvedami pasitelkiant specialų metodą, kuris žinomas kaip mozaikos teorija. Viso šito rezultate, žinant kompanijos vystymosi istoriją, jos balansą, akcijų apyvartą, analitinio padalinio darbuotojas gali pakankamai tiksliai įvertinti kompanijos vertybinius popierius, suvesdamas į vieną tokius duomenis kaip gamybinių kompanijos atsargų dydis, darbo sąlygos, darbo santykių charakteris kompanijai priklausančiose įmonėse, įrangos kaina, produkcijos, laukiančios realizacijos, apimtys, naujų produktų kūrimas, valdymo kokybė ir kt. Tokiu būdu gauta prognozė pranešama brokeriui, dirbančiam su klientu. Be to, periodiškai yra rengiamos ataskaitos, skirtos kompanijos klientams. Pagal institucinių investuotojų užsakymus daugelis firmų ruošia specialias, daug išsamesnes ir gilesnes analitines ataskaitas.

Brokerių rūšys

Biržoje galima sutikti įvairių brokerių “Flor brokeriai” – biržos firmų-dalyvių tarnautojai, kurie operacijų salėje vykdo užsakymus, gautus biuruose iš firmų ir perduotus vykdyti. “Bond-flor” brokeriai specializuojasi obligacijų operacijose. Nepriklausomi brokeriai vykdo užsakymus kitų brokerių, kai tie patys nepajėgia atlikti per didelės apimties darbų, ir firmų, kurios neturi tarnautojų – biržos narių. Specialistas – dar vienas biržos nario tipas. Jis specializuojasi operacijose su tam tikru VP (dažniau vienu, kartais keliais). Stambiose biržose kiekvienas VP priskirtas kokiam nors specialistui, kuris turi monopolinę teisę sudarinėti sandorius šioje biržoje. Specialistas vykdo dvejopą funkciją: brokerio ir dilerio. Kaip brokeris specialistas yra agentas, priimantis ir vykdantis užsakymus pirkti (parduoti) tam tikrus VP. Dalis komisinių, kuriuos brokeriai gauna iš klientų, perduodama specialistams kaip užmokesti už suteiktas paslaugas. Antrasis specialisto vaidmuo, kurį atliekant jam tenka būti dileriu, daug sudėtingesnis. Specialistui-dileriui reikia siekti, kad jam priskirtu VP būtų prekiaujama, kiek įmanoma, sąžiningiau ir teisingiau. Iš specialisto reikalaujama pirkti (parduoti) savo sąskaita taip, kad laikinos pasiūlos ir paklausos “jo” VP disbalanso pasekmės būtų minimalios. Visais kitais atvejais jam draudžiama prekiauti savo sąskaita. Specialistai perka savo sąskaita, kai “jų” VP kaina pradeda smarkiai kristi, ir parduoda, kada kaina pradeda netikėtai kilti. Tačiau iš specialistų nerikalaujama priešintis kainų kritimui ar kilimui, jų funkcija yra tik sušvelninti netikėtą kainų pokytį ir palaikyti tolygų jų judėjimą. Kai to neįmanoma padaryti dėl labai didelio gautų užsakymų disbalanso, birža gali sustabdyti prekybą tuo (tais) vertybiniu popieriu (popieriais) arba atidėti rinkos atidarymą. Taigi vieno ar kito VP kainų judėjimą biržoje turi lemti ne specialisto prekyba, o tam popieriui gaunamų užsakymų judėjimas, t.y. santykis tarp pasiūlos ir paklausos. Biržose specialistai paprastai būna susivieniję į padalinius. Padaliniai gali susidėti iš atskirų asmenų (vieno ar keleto žmonių ), partnerių, korporacijų “bendrų sąskaitų” (joint accounts ), “suvienytų knygučių” (combined books ). “Bendroji sąskaita” paprastai reiškia bendrą įmonę, į kurią gali įeiti atskiri asmenys (du ar daugiau ), partneriai arba korporacijos. Dalyviai įrašo gaunamus užsakymus atskirose “knygutėse”, bet turi bendrą sąskaitą (trading account ). “Suvienyta knygutė” – atvirkščiai: dalyviai turi savo atskiras sąskaitas, bet vieną bendrą “knygutę”. Šalia specialistų ir brokerių funkcionuoja dar keletas atmainų jos narių, kurie vykdo operacijas savo sąskaita ir panašiai kaip specialistai yra įpareigoti biržos taisyklių numatytais atvejais “uždaryti atotrūkį tarp kainų”.

DILERIAI

Dileriai (tarpininkai) yra banko atstovai, bendraujantys su kolegomis, klientais ir kitomis finansinėmis institucijomis. Dileriai turi nusimanyti ekonomikoje, finansų rinkų struktūrose, bankininkystėje, žinoti apie palūkanų normas, sugebėti vienu metu sekti daugelį dalykų – būsimus ekonominių duomenų paskelbimus, valiutų rinkas, pozicijas ir limitus. Dileriui reikia žinoti teisinius sudaromų sandorių efektus ir išlaikyti konfidencialumą. Dileriai investuoja už savo darbdavius, bankus, ir banko klientus. Jie ištisą dieną stebi monitoriuose kainų pokyčius, ir stengiasi nupirkti tai, kas pigu, ir parduoti, kai tai pabrangs. Jie iš tiesų yra lošėjai, kurie laimi teisingai atspėję rinkos lūkesčius. Užsienio bankuose dileriai dirba po 12 valandų. Tai sekintis psichologiškai darbas, nes rinkos pozicijos turėjimas reiškia nuolatinę nervinę įtampą. Netgi po darbo jiems sunku atsipalaiduoti, ir kaip sakė vienas dileris – atsipalaiduoja tik tada, kai sportuoja arba visu greičiu vairuoja mašiną. Todėl dileriai yra ypatingų savybių žmonės, linkę rizikuoti, jų statusas banke išskirtinis, kaip kad karo lakūno armijoje. Dileriai turi būti ryžtingi ir stiprios asmenybės, kartais turinčios ekspresyvų, labai individualų požiūrį į gyvenimą. Jie dirba su didžiulėmis pinigų sumomis, jiems tenka psichologiškai prisiimti galimą nuostolį. Dilerių karjera būna trumpa, bet gerai apmokama. Dileriai gauna dalį uždirbto pelno iš savo prekybos. Tokiu būdu jie yra skatinami daugiau rizikuoti – jeigu išlošia, gauna premiją, jeigu pralošia – moka bankas, nieko nepraranda. Tačiau dileriai nelinkę pralošti. Labai pavojinga, kai nuostolį nusprendžiama ne pripažinti, o bandyti atsilošti. Tada, kaip rodo istorija, jis dažniausiai padidėja, ir sukelia dar didesnį norą atsigriebti. Tokį uždarą ratą nutraukti gali tik tinkama kontrolės sistema.

Dažnai dileriai kviečiami paaiškinti rinkos pokyčius ir panašiems komentarams; tada reikia būti labai atsargiems, nes kalbama banko vardu. Niekada nereikia bandyti prognozuoti valiutų kursų, kaip tai dažnai daro nepatyrę.

Dilerių rūšys

Dileriai atlieka įvairias operacijas ir gali turėti skirtingas pareigas. Valiutų prekybos vadovas arba pagrindinis dileris (angl. chief FX trader, chief dealer) yra atsakingas už jam pavaldžių sričių veiklą ir jų kasdieninę taktiką. Tam tikrais atvejais jis imasi specifinių sandorių ir turi teisę pažeisti limitą. Atsako už savo dilerių pozicijų laikymąsi ir uždarymą.Neatidėliotinų sandorių dileriai (angl. spot traders). Dideli bankai turi po tokį dilerį kiekvienai svarbiai valiutai, ir kartais jam priskirtą jaunesnįjį dilerį (angl. junior dealer). Mažiau populiarias valiutas aptarnauja vienas – du žmonės. Neatidėliotinų sandorių prekyba prekybos salėje bendrai apibūdinama kaip neatidėliotinų sandorių (“spot desk”). Išankstinių sandorių dileriai (angl. FW traders) – struktūra tokia pati. Visa išankstinių sandorių prekyba prekybos salėje apibūdinama kaip “forward desk”.Įmones ir filialus aptarnaujantys dileriai. Jie vadinami arba įmonių dileriais (angl. corporate dealer), kotiruojantys savo klientams savo kainas, laikantys ir valdantys savo pozicijas, arba valiutos produktų pardavėjai (angl. salesman), kurie savo kainų nekotiruoja, tik naudojasi esamomis, o jo sandoriai tampa neatidėliotinų arba išankstinių sandorių dilerių pozicijos dalimi. Analitikai (strategija) užsiima klientų patarimais, konsultacijomis, tyrimais. Dideliuose bankuose strategija užsiima vadovo ir pagrindinių dilerių komitetas, padedamas analitikų komandos. Pinigų rinkos prekybos vadovas (angl. chief MM trader) – tos pačios funkcijos, kaip ir pagrindinio valiutų dilerio. Jis sprendžia, ką daryti su pinigų pertekliumi, sprendžia kasdieninių banko pinigų srautų aprūpinimo klausimus. Pinigų rinkos produktų prekyba bendrai apibūdinama kaip pinigų rinkos stalas (angl. money market desk).Pinigų rinkos instrumentų dileriai (angl. MM traders in cash instruments), arba dažniau vadinama indėlių dileriais (angl. deposit dealer). Jis užsiima tarpbankinių ir didmeninių depozitų priėmimu, dėliojimu ir arbitražu. Jam svarbiau patenkinti banko finansavimą, negu gauti pelną. Apsikeitimo sandorių dileriai (angl. swap traders).Išankstinės normos, ateities sandorių dileriai dideliuose bankuose veikia kaip atskiros komandos.

FONDŲ BIRŽOS

Verslininkai ieško investitorių tarp asmenų, turinčių atliekamų finansinių išteklių ir siekiančių juos investuoti netgi į rizikos elementų turintį verslą. Tam JAV egzistuoja fondų biržos. Išvystytos biržų sistemos sąlygomis laisvas trumpalaikis kapitalas gali būti investuotas į ilgalaikius objektus. Tuo pat metu VP turėtojai gali parduoti juos už pinigus arba gauti bankuose palūkanas. Pastovus kapitalo judėjimas ir VP savininkų kaitaliojimasis sąlygoja investicijų skirstymą ir perskirstymą tarp atskirų ekonomikos šakų ir sferų. Fondų birža – reguliariai funkcionuojanti finansų rinka, kur VP savininkai per tarpininkus (jų vaidmenį atlieka biržos nariai) sudaro pirkimo-pardavimo sandorius. Operacijos biržoje atliekamos su ribotu VP kiekiu. Kotiruotis leidžiama tik toms kompanijoms, kurios patenkina nustatytus reikalavimus. Biržoje nekotiruoti popieriai cirkuliuoja neužregistruotų VP rinkose. Ryšiams su jomis palaikyti naudojami informacijos kanalai ir komunikacijos sistemos. Fondų biržos JAV kuriamos ir funkcionuoja kaip korporacijos su ribotu narių skaičiumi. Jos turi taip vadinamus įstatus, kuriais apibrėžiamos biržos narių sudėtis ir jų priėmimo sąlygos, kūrimo ir valdymo tvarka, biržos ir jos narių funkcijos. Biržos nariais paprastai tampa brokerinėmis kompanijomis. Jos atstovauja savo klientų interesus perkant ir parduodant VP, bet taip pat gali atlikti biržų operacijas savo sąskaita. Brokerinės kompanijos atlieka operacijas tiek savo tarnautojų (brokerių) pagalba, tiek padedant nepriklausomiems, akredituotiems biržoje brokeriams. Dalyvavimas biržoje suteikia galimybę pirkti ir parduoti, vietos biržoje kainą lemia paklausos ir pasiūlos santykis. Pirkdami vietą, biržos nariai įgyja teisę sudarinėti VP sandorius biržos operacijų salėje. Pašaliniai asmenys į biržą prekiauti neįleidžiami. Įvairios brokerinės firmos biržoje turi nevienodą vietų skaičių. Įgyjamų vietų kiekis priklauso nuo to, kokio didumo vienoje ar kitoje brokerinėje firmoje prekybos VP apimtys. Firmos gali pirkti vietas ne tik vienoje, o iš karto keliose biržose, taip pat kitų šalių biržose. Vietos kaina kinta sutinkamai su ekonomine konjunktūra – aktyvios fondinės prekybos laikotarpiais kainos kyla, silpnos prekybos laikotarpiu – smunka. Ši kaina priklauso ir nuo biržos dydžio. Pavyzdžiui, Čikagos fondų biržos narystė 1996 m. birželį kainavo 28000 dolerių, o didžiausios JAV biržos NYSE narystės kaina siekė 1 mln. dolerių. Dar išskiriamas ir metinis biržos nario mokestis, taip pat priklausantis nuo ekonominės būklės ir biržos apyvartos. Fondų biržos nariai ir jų funkcijos fondų rinkose veikia dviejų tipų tarpininkai: brokeriai ir dileriai. Tačiau Vakarų literatūroje tarpininkams priskiriami tik dileriai; brokeriai vadinami agentais, nes jie veikia ne savo vardu, o tik sutinkamai su gautomis instrukcijomis vykdo individualių arba institucinių investuotojų užsakymus. Beje, jie nerizikuoja ir už savo veiklą gauna komisinių. Kitaip negu brokeriai, dileriai veikia savo vardu, perka ir parduoda VP savo sąskaita: įsigyja akcijų arba obligacijų viena kaina, o parduoda kita. Skirtumas tarp kainų sudaro pelną arba nuostolį. Dilerio veiklą lydi dvejopa rizika: ar pavyks parduoti pirktų popierių, o jeigu pavyks, tai kokia kaina. Brokeris gali vykdyti operacijas taip vadinamų specialistų pagalba. Brokeriai vykdo brokerinių firmų klientų užsakymus, o tiksliau, jie perduoda specialistams iš brokerinių firmų biuro į biržos operacijų salę suplaukusius klientų įpareigojimus pirkti (parduoti ) vienokius ar kitokius VP.

Biržose atliekamos operacijos

Paprastai brokeriui pavedama įvykdyti užsakymą palankiausia kaina, kuri gali būti pasiekta pateikus užsakymą “prekybinėje minioje”, kur prekiaujama dominančiu VP. Tokie užsakymai vadinami “market” (rinkos) užsakymais. Be to ižskiriami “limit” ir “stop” užsakymai.“Limit” užsakymas pateikiamas rinkoje tada, kai klientas nurodo užsakymo įvykdymo kainą. Iš brokerio reikalaujama įvykdyti sandorį šita užsakovo nustatyta kaina arba palankesne, jeigu tai bus įmanoma. Gali atsitikti, kad kliento perduotas užsakymas tuo momentu yra neįvykdomas. Tokiu atveju užsakovui teks laukti tol, kol rinkoje nusistovės jo nurodyta kaina (arba artima jai). Tačiau brokeris nepasilieka poste šito laukti, jis palieka užsakymą specialistui.“Stop” užsakymai pateikiami siekiant apriboti galimus nuostolius. Pavyzdžiui, jeigu klientas bando pakelti kainą, bet bijo nuostolių dėl netikėto kainų smukimo, jis pateikia užsakymą parduoti kaina, keliais punktais žemesne už einamąją rinkos kainą. Jeigu jo nuogastavimai pasitvirtins, tai pasiekus šią kainą užsakymas turi būti nedelsiant įvykdytas. Tačiau nėra visiškos garantijos, kad “stop” užsakymas bus įvykdytas nurodyta kaina, nes tam gali sutrukdyti specialisto anksčiau gauti analogiški užsakymai. Neįmanoma bus įvykdyti “stop” užsakymo tuo atveju, jei kainos staigiai kris.Be anksčiau minėtų būna mišraus, hibridinio tipo užsakymų. Į biržą patenkantys “market” užsakymai paprastai įvykdomi labai greitai, skirtingai nuo “limit” ir “stop” užsakymų, kuriuos brokeriai dažnai perduoda specialistams.

JAV fondų biržose atliekamų sandorių tipai

Opcionas- tai sandoris, suteikiantis teisę (bet ne įsipareigojimą) investuotojui parduoti arba pirkti VP iš anksto nustatyta kaina kontrakte nurodytu laiku. Pirkėjas šiuo atveju laukia kontrakte nurodytų VP kainų pakilimo ir tikisi gauti pelną dėl kurso pasikeitimo. Tuo tarpu pardavėjas laukia šių VP kainų kritimo. Jis gali gauti pelną dėl kursų numatyto sutartyje ir sutarties įsigaliojimo momento skirtumo. Šie sandoriai paprastai sudaromi siekiant gauti kursų pasikeitimo sumą arba apdrausti biržos klientus nuo materialinių nuostolių, esant staigiems akcijų kursų svyravimams. Fjučerinis sandoris- tai atitinkamų VP pirkimo-pardavimo susitarimas tarp pirkėjo ir pardavėjo tiksliai nustatytu laiku ateityje. Fondų biržose fjučeriniai sandoriai baigiasi kursų skirtumo nuo susitarimo sudarymo momento iki nustatytos sandoryje datos išmokėjimo. Jeigu VP kursas pakyla – tai išlošia pirkėjas, nukritus kursui pelną gauna pardavėjas. Arbitražiniai sandoriai. Šie sandoriai yra susiję su pelno gavimu dėl kurso skirtumo skirtingose biržose. Pirkėjas įsigyja VP biržoje, kurioje jų kursas žemesnis, ir parduoda biržose, kuriose šių VP kursas yra didesnis. Fondo arbitražas didina VP paklausą biržose su žymiai žemesniu kursu ir didina jų pasiūlą biržose su žymiai didesniu kursu. Rezultate gaunamas VP kursų skirtingose biržose suvienodėjimas. Paketiniai sandoriai. Kai kuriose biržose, būtent Niujorko fondų biržoje, numatoma galimybė sudaryti sandorių dėl VP paketo, sudaryto iš 500 pavadinimų VP – 126000 akcijų. Jų kaina nustatoma pagal kiekvieno VP pardavimo dienos kursą. Tokie paketai skirti dideliems pirkėjams ir ilgalaikėms investicijoms. Paketo pirkėjai įgyja teisę gauti dividentus ir balso teisę, numatytą akcininkams. Viena iš svarbiausių sąvokų, atliekant operacijas, yra VP kursas. VP kursas – tai kaina, kuria sudaromas VP sandoris. Jų pirkimas-pardavimas iš tikrųjų yra operacija, suteikianti teisę gauti pelną, duodamą šių VP. Todėl VP kursas tiesiogiai priklauso nuo VP pelningumo. Nevertinant konjunktūrinių faktorių, VP kaina paprastai tiesiogiai proporcinga VP pelnui ir atvirkščiai proporcinga diskonto tarifui. Reikia įvertinti ir tai, jog paprastųjų akcijų kursas gali labiau svyruoti, tuo tarpu kai priveligijuotų akcijų ir obligacijų, turinčių fiksuotą pelną, kursas yra labiau stabilus.

Sandorio sudarymo procedūra

Sudarydami sandorius, bankų dileriai paprastai atlieka standartinę seką veiksmų: – bankas A skambina (telefonu, arba per elektroninę prekybos sistemą) į banką B valiutos kurso norimai sumai; – bankas B kotiruoja bankui A kursą; – jeigu bankas A patenkintas, jis perka ar parduoda valiutą siūlomu kursu; – abu bankai patvirtina, kad sandoris sudarytas ir pakartoja sandorio sąlygas;Po sudarymo sandoris įforminamas ir apdorojamas:

– dileris atspausdina sandorio išklotinę (bilietėlį) ir pasirašo; – išklotinė perduodama pozicijos klerkui arba tiesiai į valiutos operacijų apmokėjimų skyrių– sandorį patvirtina (pasirašo) aukštesnio lygio dileriui vadovaujantis asmuo; – patvirtinami šalių mokėjimo rekvizitai, sumos ir kursai; – išsiunčiama oficiali sandorio informacija; – išsiunčiami pavedimai mokėjimui į tuos bankus, per kuriuose esančias korespondentines nostro sąskaitas atliekamas sandorio apmokėjimas; – įvykdomas apmokėjimas; Sandoris gali būti sudaromas per elektroninę prekybos sistemą, pavyzdžiui, Reuters Dealing 3.0., telefonu, teleksu ar per brokerį. Reuters, Telerate, Telekurs ir kitos kompanijos varžosi viena tarp kitos teikdamos valiutų, akcijų ir kitas kainas bei palūkanų normas, naujausias naujienas, dažnai su komentarais. Sistema turėtų turėti šias savybes: – greitis. Telefonu galima gauti tik vieną kotiruotę vienu metu, ir jei kaina netenkina, reikia daryti kitą skambutį. Tiesioginė telefono linija yra greitesnė, nes nereikia rinkti numerio. Naudojant elektroninę kompiuterinę sistemą, kaip Reuters, galima daryti iš karto kelis kontaktus, kad ir keturis, ir tada pasirinkti kainą sandoriui iš visų siūlomų. Pokalbiai trunka labai greitai, kainos matomos kompiuterio ekrane, dėl to lengviau orientuotis. Brokeris, kuris duoda geriausias tuo metu rinkoje esančias kainas yra irgi greitas – pakanka paskambinti ir pagal gautą kainą sudaryti sandorį; – geriausia kaina. Per brokerį gaunama geriausia rinkoje kaina, nes jis kotiruoja geriausius kursus rinkoje tuo momentu. Kontaktuojant kitus bankus taip pat galima gauti gerą kainą, kartais prašyti kurso pagerinimo; – saugumas. Saugiausia yra daryti sandorius per tiesioginę liniją (nes žinoma, kas kitame laido gale) ir elektronines sistemas, kurios duoda pokalbio išklotinę, be to, ne bet kas prie jo prieina. Nesaugu yra paprasta telefono linija, nes galima apsirikti, paskambinti ne ten kur norima. Sudarant sandorius per brokerį kartais net iki dienos pabaigos neaišku, kas bus kita sandorio pusė. Saugumo sumetimais telefono pokalbiai gali būti įrašinėjami; – sandorių limitas. Jeigu jis išnaudotas, arba jo nėra suteikta, tai su tokiu banku daryti sandorių negalima. Prekiaujant per brokerį, gali paaiškėti, kad kita sandorio šalis bus bankas, kurio limitai jau išnaudoti arba kuris iš viso neturi limitų, nes anksčiau su juo neteko dirbti. Tokiu atveju brokeris turės rasti banką, kuris sutiktų tarpininkauti su abiem sandorio šalimis. – patikimumas. Telefoninė sistema, ypač jei partneriai užsienyje, nėra labai patikima. Tiesioginės linijos gana patikimos, bet jos dėl brangumo naudojamos dažniausiai vietinėje rinkoje. Elektroninės sistemos kartas nuo karto užstringa arba nustoja veikti, bet apskritai tai yra labai patikimos sistemos. Brokeriai per tiesioginę liniją irgi yra patikimi; – kaštai. Tiesioginės telefono linijos įrengiamos dalijantis kaštus tarp abiejų šalių, po to nepriklausomai nuo naudojimo imamas fiksuotas mėnesinis mokestis. Jeigu kalbama daug ir dažnai, tai ekonomiškas dalykas. Reuters Dealing tipo sistemos yra brangios, bet turi daugybę pranašumų, dėl to labai plačiai naudojamos visame pasaulyje. Dažniausiai mokama iš karto už elektroninę prekybos (sandorių sudarymo) sistemą ir kainų bei naujienų sistemas. Prekiaujant per brokerius, yra mokami komisiniai. Aktyviems bankams tai brangu, bet galima suderėti nuolaidas už didelius sandorių kiekius (vertes);Išklotinė yra pirminis dokumentas, liudijanti sandorį, pagal kurį vėliau visa informacija apdorojama ir siunčiama. Ji nurodo: sandorio datą, sandorio tipą (neatidėliotinas ar išankstinis sandoris), pirkimas ar pardavimas, kliento pavadinimas ir kodas arba adresas.

Biržų veiklos reguliavimas

Fondų rinkų veiklą reguliuoja valstybė ir pačios rinkos, kadangi visos biržos yra savivaldiškos organizacijos. Kiekvienoje biržoje yra savikontrolės sistema, kuri apima stebėjimą, pasirinktinius patikrinimus, ataskaitų sudarymą. Pagrindinis dėmesys skiriamas specialistų veiklos kontrolei. Kadangi specialistai turi monopolinę teisę sudaryti sandorius savo sąskaita, dažnai iškyla jų objektyvumo ir bešališkumo klausimas. Todėl biržos nustato atitinkamus reikalavimus, susijusius su specialistų dilerine funkcija. Antai specialistai neturi pirkti (parduoti) kokia nors nustatyta kaina savo sąskaita, kol jie neįvykdys visų iš klientų gautų analogiškų užsakymų ta pačia kaina.Biržų veiklą kontroliuoja operacijų su VP kontrolės komisija (SEC), kuri įpareigoja biržas registruotis. Registruojantis biržos turėjo pateikti komisijai žinias apie savo organizacinę struktūrą, priėmimo į narius tvarką, savireguliavimo sistemą.

Norint gauti leidimą leisti į apyvartą, visi VP (išskyrus tuos, kuriuos išleidžia federalinė vyriausybė, vietinės valdžios organai, valstybės remiamos korporacijos) turi būti registruojami SEC. Komisijai pateikiami duomenys apie kompanijos šakinę priklausomybę, organizacinę struktūrą, finansinę būklę, apie VP ankstesnes laidas, apie šios laidos ir trejų artimiausių metų laidų sąlygas, apie direktorių tarybos nariams, vadūnams, stambaus masto akcininkams priklausančių akcijų paketų apimtį. JAV gali būti išleisti bet kokie VP, jeigu žinios pateiktos SEC, nes komisija neturi įgaliojimų uždrausti popierių leidybą. Jos uždavinys yra tik rinkti informaciją ir tikrinti, ar kompanijos pateikti duomenys yra išsamūs ir patikimi.

IŠVADOS

Šiame referate susipažinome su brokerių ir dilerių veikla biržoje. Darbe pateiktos šių tarpininkų pareigos, jų skirtumai bei rūšis, veiklos ypatumai. Taip pat aptarėme fondų biržą. Fondų birža yra vienas svarbiausių mechanizmų, kuris rinkos ekonomikoje suvienija investicinių fondų pasiūlą ir paklausą, o santaupas paverčia investicijomis. Fondų birža apsaugo vertybinių popierių rinką nuo nesąžiningų operacijų, suteikia garantijas visiems šios rinkos dalyviams. Tai reiškia, kad įvykdžius sandorį biržoje pirkėjas visada gaus vertybinius popierius, o pardavėjas- pinigus. Susipažinimas su fondų birža, padės mums geriau įsisavinti brokerių bei dilerių atliekamą darbą. Fondų biržos JAV kuriamos ir funkcionuoja kaip korporacijos su ribotu narių skaičiumi. Jos turi taip vadinamus įstatus, kuriais apibrėžiamos biržos narių sudėtis ir jų priėmimo sąlygos, kūrimo ir valdymo tvarka, biržos ir jos narių funkcijos. Biržos nariais paprastai tampa brokerinėmis kompanijomis. Lietuvos fondų birža dar yra vystymosi stadojoje, todėl darbe plačiau nagrinėjome JAV fondų biržą.Darbe apžvelgėme biržose atliekamas operacijas bei JAV fondų biržose atliekamų sandorių tipus tap pat apžvekgėme visą sandorio sudarymo procedūrą. Visa tai padeda geriau suprasti brokerių bei dilerių veiklą.

LITERATŪRA

1. “Фондовый портфель”, Aukštųjų ekonomikos mokymo įstaigų asociacija, Maskva, “СОМИНТЕК” 1992;2. Valstybės žinios, 1997, Nr. 27-655, Lietuvos Respublikos vrtybinių popierių komisijos nutarimas dėl vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkų skelbimo apie teikiamas paslaugas tvarkos;3. Valstybės žinios, 1998, Nr. 18-447. Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos nutarimas dėl Neasocijuotų viešosios vertybinių popierių apyvartos tarpininkų etikos kodekso;4. Valstybės žinios, 2003, Nr. 110-4925. Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos nutarimas dėl vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkų ir valdymo įmonių veiklos vidaus kontrolės organizavimo ir vykdymo taisyklių.5. http://nkm.lt/index.phtml?lst=news&id=1775&p=30 ;6. http://www.lt.omxgroup.com/ ;7. http://www.lcvpd.lt/