Etikos konspektai

1. Sokrato ir Aristotelio etika
Visu trijų mąstytojų etika galima įvardinti kaip etinio absoliutizmo etika. T.y. pats Sokratas postuluoja tam tikras absoliučias normas ir vertybes. Šiuos principus taiko faktinėj tikrovėj ar žmonių veiklai. Jis sako, kad dorybes arba vertybes turi visuotine (universalią) reikšmę.
Anot Sokrato, protaujantis žmogus turi sugebėjima rinktis arba dora gyvenima arba elgtis nedorai( rinktis gėrį arba blogį). Žmogus sugeba rinktis geri ir blogi, nes turi dvasine galia, kuri padeda skirti kas gera ar bloga.Vidinė dvasios galia yra protas ir žinojimas.
Dorybes- taai, ko reikia siekti. Antikos dorybes: drasa, išmintis, saikas, teisingumas.
Sofistai (žmonės,teigiantys,kad viską žino). Sokrato ir Sofisto skirtumai: Sokratas skelbė etini absoliutizmą,kai sofistai apie etinį realityvizmą. Nėra kriterijų,universalių normų,vertybių. Sofistų kalba,kad zmogaus dorybė susijusi su komfortabiliu funkcionavimu mieste,valsybėje,polyje (būti geru piliečiu).Kad pasiektų reiktų laikytis vyraujančia nuostata,kuri yra teisinga ir tinkama. Kiekvienas žmogus privalo išanalizuoti vyraujančias vartosenas ir prisitaikyti.Ryškiausiai realityvizmas pasireiškė vieno Sofisto PROTOGORO žodžiais: „Mžmogus yra visa ko matas; visa ko,kas yra tai,kas yra,ir viso to,kas nėra tai,ko nėra“. Kai taikome šiią nuostatą suvokimui,tai reikštų: atskiram suvokimui atrodo,kad kokie nors daiktai yra,tai jam iš tikrųjų yra,tokių dalykų,kaip pvz: karšta ar šalta,pačių savaime nėra,yra tik tas,kas atrodo karšta/šalta tam žmogui. Taigi,nėra jokios prasmės klausti ar pvz vėjas karštas ar šaltas,nes kiekvienam skirtingai. Iš

švada – vėjas jok. Lygiai taip pat su dorovinėmis vertybėmis. Pats Protogoras užima mokytojo poziciją: mus moko,kad nieko nėra universalaus. Tačiau jei ji pripažintų,kad viskas atrodo taip,kaip atskirai kiekv. subjektui,tai niekas niekada nespręndžia klaidingai,tai vad. Tiesos atžvilgiu,visi yra lygūs ir niekas negali užimti pranašesnes pozicijas.
Platono koncepcija: jis mini siuos 4 antikines dorybes savo knygoje „Valstybe“: išmintis,drasa,saikas,teisingumas. Platonas išskiria valdovu, kariu, amatininku luomus. Taip pat 3 sielos rušis: protingoji siela(išmintis,priskiriama valdovams), mirštančioji siela (kariams-drasa), geismingoji siela(amatininkams-saikas). Tai idealus modelis ir nelabai realus, bet jo vistiek reikia siekti.
Aristotelis. Jis seka ir Sokrato, ir Platono nuostatomis, taigdamas, kad geresnis egzistuoja. Gerio apraiška žmoguje yra dorybes: išmintis, drąsa, saikas, teisingumas. Dorybe- tai vidurys tarp dviejų kraštutinumu (ydų), tačiau jo neįmanoma nurodyt. Kiekvienas tą vidurį turi susirasti pats,nes tuuri protą. Tas kuris sugebes pasizimeti ta viduri ir bus išmintingas žmogus. Ktu toks žmogus yra laisvas ir atsakingas už savo veiksmus ir gali rinktis.
Dorybes: 1.saikingumas- mokėjimas laikytis aukso vidurio, malonumų atžv. Šios pozicijos kraštutinumai perteklingumas,stoka,besaikis susilaikymas. 2.Drasa arba narsumas Aristotelis drąsą supranta, kaip valios pastangas nenukripti į kraštutinumus ir nukrypus sugrįžti į sunkiai išlaikomą aukso vidurį..Pilietinė drasa pasireiškia pilietinėsę situacijose. Drąsus pilietu tas,kuris santūriai gina savo piziciją ir pripažysta blogai pasielgęs ,klydo. 3.Išmintis- vidurys tarp perdėto pasitikėjimo savo protu ir visiško ne
epasitikėjimo savimi (rezignacija). 4.Teisingumas. Negalima skriausti kitu, o taip pat ir savęs.
Aristotelis teigia, kad žmogus turi siekti laimes – tai pagrindinis tikslas ir aukso vidurys padeda to pasiekti. Aristotelio etika- eudemanistine etika. Eudemanizmas- laimes siekimas.

2. Epikurininkų etika

Plat.,Sokrat,Arist. Suprato laimę,kaip kažko turėjimą,o epikūrininkai būti laimingam reiškė išvengti nelaimės ir išlaikyti sielos ramybę. Epikurininkai moko, ka reikia daryti, kad išvengtum nelaimes ir išlaikytum sielas ramybe. Epikuras teige, ko nereikia daryti. Jis siulo tam tikrus žmogaus elgsenos principus neigiama forma, su žodeliu „ne“ Epikuras moko kaip tapti apatiškais. Kt žodis atarakcija- nesijaudinimas,nesiblaškymas.
Sokratas aktyvistinė pozicija(diskutuoja su visasi),priešingai elgiasi epikūras-pasyviai vengia blogio. Gyveno užsidaręsw,kur telkėsi jo bendaminčiai,ieškojo pabėgimo nuo politikos,verslo šeimos.Sokrato stichija-klausimas,o epikūro-ats.
Ši etika vien ryškiausių helenizmo etika. Epikūrizmo etika dar vadinama hedonizmu, todėl kad kedonizmas- malonumu etika. Epikūras teigę, kad žmogus reiškia malonumo, bet svarbiausi turi būti sielos malonumai (sielos ramybe, pusiausvyra).
Hedonizmas-malonumo etika,tai teorija,kaip privalu gyventi,kad gyv.butu malonus.Epikūr-ams aukšciausias gėris ir gėrio elgesio kriterijus yra malonumas. Žmogui iš prigimties būdinga siekti malonumo.
Siekdamas nustatyti elgesio kriterijus, Epikūras nustato, kad yra 3 malonumų rūšys:
1. Natūralus ir būtini malonumai (būtina turėti maisto, vandens, pastogę,maisto,bičiulių). Tai minimalistimai malonumai.
2. Natūralus, bet nekritiniai malonumai (juos teikia geresni gyvenimą. Rafinuoti valgiai,gerimai,istaiginga pastoge).
3. Nenatūralus nekritini malonumai (tai susiję su garbe, valdžia, turtu).

Malonumas, Epikūrui, visada turi teikti kūnui sv

veikatatik apsiribojus minimalistinaiais dalykais,atsiriboti nuo malonumu,negesiti išoriškų dalykų. O sielai ramybe. Epikūro mokymo esmė: jis moko, ko nereikia daryti.

3. Stoikų etika
Tai graikų etika. Pavadinimas kilęs iš vienos graikų mokyklos pavadinimo. Stoikas mano, kad egzistuoja laimė, bet kitaip nei Epikūrui, tai nera malonumas. Ši etika- antihidonistinė. Stoikai pirmiausia akcentuoja prota išmintį, o gyventi reikia savo protu.(t.y. turetui savo nnuomonę.požiurį i daiktą). Laime – tai paties žmogaus požiūris į save, o ne padėtis pasaulyje.. Protas padaro žmogų laisvą ir nepriikl. Išmintingas, tas kuris supranta, kad žemiški dalykai sielai yra svietimi. Išmintingas žmogus- apatiškas žmogus, nes apatija- sielos ramybe. Anot St., visi žmonės gali būti dori ir tik proto dėka gali nesieti savo laimės/nelaimės su išor. Dalykais,o laimę sieja tik su dorybėmis. Stoicizmas moko, ką gali daryti žmogus, kai jis jau nieko negali pakeisti. Staikas- tvirtas, nepalužtantis žmogus, ištvermingas.
Stoicizmas – tai doroves turtybes etika. Moko,kaip išliktdoram įv.apl. Staikui: laimė- apatija (kai protas sugeba nuslopinti savo jausmus-ramybė); sveika siela – besidžiaugianti siela; blaškimasis- sergančios sielos bruožas.( nesugebėjimas gyventi dabartimi, nelaisva siela, aistringa siela,kuri vadovaujasi iš.apl.,ji apgaudinėja save)
Požiūris į laisvę: Staikas teigia tik garbingas žmogus yra laisvas.laisvas žm niekina atsitiktinumą,sugeba atsirinkti. Požiūris į mirtį: proto stirybė gali nugalėti mierties baimę,todėl gali mąstyti apie mirtį.mirti galėjo tik ligoniai.pats gyv.stoikui-vertingas.

4. Krikščioniška etika jos dorybės.
Kas yr

ra bendra tarp antikinės ir krikšč. Etikos? Skirtumai: Jos remiasi skirt. Žm-aus samprata. Antika kalbėjo apie žm-ių,kaip homo sapiens,pabrėždami,kad žm nuo gyvunų,gamtos turi protą.tai absoliutus galingas protas,tad gali kelti aukstus tikslus ir juos igyv. Kriks.etika pabrėzia kitas vertbes.ji remiasi S.Testamentu,10 Dievo is. Jos išeities taškas ne protas,o tikėjimas. Pgr. Žm. santykis su dievu- tikiejimas, vilties ir meilė. Ši etika yra jausmo ir valios etika. Antika pabrėžiaprotą,išmintį,o kriks.-tikėjimą. Kr.etika netesė antikos tradicijas,kūrė naujas dorybes,tačiau antika įtakojo. Antikos intelektualizmo skatinimas,kr-e laikoma,kaip prigimtine nuodeme-puikybe.kr-ys siekia prilygti dievui.
Kvintas Tortolijanas-vienas iš pirmųjų krikščionių akcentavęs antilektualizmą.Jis sako,kas randa tikėjimą,tas nieko neieško,smalsumas po kristaus-netinkamas kelias.reikia akcentuoti apreiškimo tiesas. Tikėjimo požiuriu,nieko nežinoti-reiškia viska žinoti.tikėjimas yra paremtas paradoksais,o ne prot.pažinimu (tikiu,nors ir absurdiška). Tikėjimas-aukščiausiu proto.

Krikščioniškoji etika kitaip nei antikinė- įsako, liepia.
Krikščioniškosios dorybės:
1. Įsakymas-mylėk viešpatį,savo dievą. Siandien tai moralinaii principai. Nuodėmė S.test.- įsakymo sulaužymas,o N.Test.-vidinė nuostata. Nuolankumas (krikščionybėje tik nusižeminęs žmogus bus išaukštintas, žmogus turi buti nuolankus, o nuolankumas tai meile Dievui).
2. Nuolankumas- Arist. Į pirmą planą iškelia dorybę- didingumą. Pati didingiausia dorybė-garbė. Nusižengęs žm bus išaukštintas dievo akivaizdoje po mirties.Augustinas puikybę vad slaptu pykčiu.nuolankumas nėra nusižeminimas.
3. Kantrybė. Kantrus žm yra nekerštaujantis. Mato evangelijoje kalbama apie meilę priešams-kantrumą. (Dorybės- iš kantrumo, o nedorybės, ydas – iš nekantrumo. Krikščionys- kantrus, t.y. nereikšmingi. Mokoma mylėti priešus)
4. Meilė- antik-e pagr.tarpusavio santykiu siekiamybė-draugystė. Tobulos draug-ės sąlyga-lygiavertiškumas. Krikš-e lygiavertiškumas dingsta,jį pakeičia asimetrijos principas,nelygiav
5. Atlaidumas ir mielašširdiste-jai priešing yra kerštas ir neteisybė.
6. Skaistybė-moteris ne žm. Turi vengti papuošalų.
7. Kančia-tai normalu. Krikščionybeje išankstinama kančios ir kalties sąvoka. Žmogaus egzistencija- kančios egzistencija.
8. Požiūris į savižudybę- nei N.,nei S. Test-e nedraudžia žudytis. Paskui šis požiūris pasikeitė į žmogžudystę.Tai nuodėmė. Tai nenaturalu.

5. E. Kanto etika
Jo etika glaudžiai susijusi su jo pažinimo teorija. Kantas realistas ir kritikuoja empirizmą. Protas teikia taisykles, kuriomis remiantis mes pažistame tikrove. Jis griežtas utilitaristinės etikos priešas. Mum turi rūpėti proto motyvai,kurie neprikl,.nuo malonumų/nemalonumų motyvų. Proto motyvai neturetų pateikti jokio malonumo,kaip atpildo. Nieko nekalba apie asmeninę laimę (naudą). Protas teikia taisykles ir normas. Tai besąlygiškumo etika, neturi nieko bendro su hedonizmu ir nauda.jai būdingas privalomas įsakymas.
Etikoje protas teikia moralines normas. Reikia suderinti racionalistines (proto) ir empiristines (justines) etikas. Kantas pabriežia : „mums turi rūpėti proto motyvai, kurie turi buti nepriklausomi nuo malonumu ar nemalonumu motyvų.
Kanto etika nekalba apie malonumus ar nauda Etika grindžiama protu ir nukreipta į praktiką. Budingas besaligiškas tobulėjimas.
Pagal Kanta, maksimos- patys bendriausi principai (universalus, bendražmogiški). Tai ne kas kita kaip proto isteigti subjektyvus principai. Maksimos susijusios su vertinimais. Tačiau anot Kanto, šių subjektyviu maksimų nepakanka, dar reikia kalbeti apie kategoriška imperatyvą. Moralumo kriterijus negali buti juslinis, empiriškas, jis turi buti kiles iš paties proto. Protas turi paremti vienas maksimas. Kategrinio imperotyvo formuluote- butina elgtis taip, kad elgesis galetu tapti universalumo pavyzdžiui visiems. Žmogus neturi buti priemuone, o tik butu tikslas.
Kanto etika- pareigos etika Kanto etika tikslas (moralumo tikslas)- absoliutus, besaligiškas tikslas privalo buti objektyviai butinas visoms protingoms butybems.

6. Deivido Hiumo empiristine etika.
D. Hiumas laikomas žymiausios britu empirizmo atstovu. Siekė sukurti ne egoistinę etikos teoriją. Šios etikos atspirties taškas empiriniai (jusliniai) potyviai. Altruistinės etikos bruožai: 1.Moralus poelgiai- motyvuoti ir neegoistiniai 2. į asocialius ir egoistinius poelgius žvelgiama neigamai Hiumas skiria 2 afektus: tiesioginiai ir netiesioginiai.
Tesioginiai afektus- sukelia patys objektai,pažadantys malonumą: šiu afektu malonumu motyvacija apibrežta egoistiniu hedonistiniu budu. Netesioginiai afektai susije su asmenimis netiesiogiai, ta prasme, kad šie asmenys mums sukelia ivairius jausmus (simpatija, antipatija). Moralinis jausmas užsimezga per netiesioginius afektus. Teisingumas randasi iš naudos iš skaičiavimo. Poreikius turime apriboti. Žmones iš prigimties egoistai. Šios teorijos trukumai: Morale atmeta laisva protini pasirinkima; universalumo stoka; besaligiškumas; siekimas naudos.

7. Utilitaristinė etika
Utilizavimas – tai tokia etika, kuri kalba apie nauda. Lotyniškai „utily“- naudingas. Ši etika susijusi su naujųjų laikų etika, kuri bando viska tyrinėti gimtamoksliniais metodais.tai viena empiristines pakraipos etika(panasi i Hiumo).
Utilizvimo principai:
1. Pasekmių principas- pagristas laukiamų poelgių pasekmėmis vertinimas.
2. Naudingumo principas- nauda nera egoistine, ji bendra.(kokiais kriterijais įvertina)
3. Hedonistinis principas- siekia naudą su malonumu. Laime,tai kas susiję su malonumu, ir nauda. Svarbu, kuo daugiau jos.
4. Teisingumo principas- siejasi su socialine nauda. Teisingumas neatsiejamas nuo visu naudu.

8. Nyčes etika
Šia etika galima įvardinti kaip etinį realitivizma. Jis kalba apie morales kilme.
Nyčė išskiria, kad egzistuoja 2 moralės rūšys:
• Vergu morale, t.y. krikščioniška moralė
• Ponų morale t.y. aristokratiška moralė.
Nyčė simpatizuoja ponu moralei, o kritikuoja vergu moralę(krikščioniš)
Moralesė susiduriame su vertinimais. Vergų moralijė vertybinė perskyra yra gėris-blogis, o ponu geras-prastas. Šiose vertinimuose skirtingai pasiskirsto aktyvi ir reaktyvi jegos. Vergu-pirminis dalykas yra reaktyvumas, o antrines- aktyvumas ir priešingai yra ponu moraleje. Aktyvi jega reiškia gyvenimo teigima, tai ką aš galiu. Reaktyvi jega- gyvenimo neigimas, ši jega susijusi su susilaikimu nuo to ka as galiu. Remiantis šiomis jegomis Nyčė ir bando gristi savo etika, morales kelmiu. Šios jegos pasiskirsto ponų ir vergų moraleje.
Nyčė nwigia dvasingumo reikšmę,moralę aiškina,kaip primityviu biologizmu. Kalba apie instinktus,poreikius. Praščiokai-nevykėliai,todėl jie turi mirti.santykis tarp skolintojo ir skolininko priveda prie kaltės jausmo.istesėti pažadą gali tik stiprud,valingas žm. Tik aktyvus žm,galintis žadėti turi sąžinę. Kaltė-atsiranda iš ekonominių santykių.nešvari sąžinė-susijusi su moralės žeminimu,tačiau išgalvota. Rezentimento savoka susijusi su vergu morale. Rezentimentas- pagieža, neapikanta, pyktis. Vergų mor-e strategija yra pagiežingumas ir neapykanta.vergų sukilimas m-e prasideda tuo,kad pats rezentimentas tampa kūribingu. Antžmogis- tai nuolat kuriantis,savikuriantis žm,nurodo į savigriovą.
Nyče mokė myleti ne artima,o tolimą.jo pasaulis heroitizuotas.

9. Emotyvistinė etika
Čia nagrinėjama,ar vertybiniaispr-subjektyvūs emocijų įvertinimai ar objektyvųs ir neprikl.objektai. Emotyvistinė etika bando paaiškinti koks yra moralinių sprendinių statusas, prigimtis, ar juos galima laikyti taisingais ar klaidingais sprendimais.
Žymiausi emotyvizmo atstovai- A. Ayer, L. Stevenson.
Emotyvizmas glaudžiai siejasi su pozityvistine filosofija. Emotyvizme kalbama apie vertybinius teiginius. Emotyvistai teigia, kad morliniai ir visi vertybiniai teiginiai yra tik tuos teiginius formuluojančio žmogaus nuomonė, kuri negali buti nei teisinga, nei klaidinga. Teisingi ar klaidingi gali būti empyriniai faktai,moksliniai teiginiai. Pasak emot-ų,formuluojant moralinį teiginį išreiškiama tik tam tikra emocija-pritarimas arba nepritarimas. Neįmanoma rasti kriterijų,kuriais remiūantis būtų įmanoma nustatyti etinių spr. Moralinį teisingumą. Jiems netaikomos tiesos ir melo kategorijos. Emotyvizmą galima laikyti radikaliai subjektyvistine etika,nes ji neigia objektyvumą vertybių ir moralinių spr klausimais. Etikos moksla emot-ams neegzistuoja,jeigu etikos mokslą suprantame,kaip teisingas ir universalias moralės suradimą. Emot-ams mokslas gali būti tik eksperimentinis,faktinis-toks,kur galima nustatyti teisingumo reikšmę. Emoty-ai gali nagrinėti kokie yra žmogaus ar jų grupės moraliniai įpročiai ir kas juos verčia turėti būtent toius įpročius. Emot-ų ir loginių pozytivistų ryšio pagrindas yra faktinių ir vertinamųjų teiginių skyrimas. Tik faktiniai teiginiai turi pažintinę reikšmę. Tačiau vertinimo moralinės reikšmės patys emotyvistai nepaaiškina,nes nenurodo kuo emocinis vertinimas skiriasi nuo kt jausmų ir faktinio,mokslinio vertinimo. Faktiniame aprašyme gali slypėti moralinis vertinimas ir atv. Emot-ai konstatuoa,kad žm-ių reiškiami moraliniai vertinimai yra kultūriškai sąlygoti-vienoje visuomenėje poelgis vertinamas vienaip,kitoje-kitaip. Nors negali įrodyti,kad egzistuoja moralės normos,vistiek tiki,kad jomis reikia vadovautis. Emotyvizmas- tai bandymas įvertinti kuo vertinamieji teiginiai skiriasi nuo faktiniu; emotyvistai negali paaiškinti kuo moraliniai jausmai skiriasi nuo kitų.
Emotyvistai skiria faktus nuo vertybių. Faktais galima kalbeti apie pagristumą, teisingumo kriterijų. Vertybės- nėra teisingumo kriterijų (neimanoma to įrodyti). Neimanoma diskusija vertybių klausimais. Vertybiniai įvertinimai- emociniai.

Leave a Comment