Kleopatros tėvo dieviškumas ie aferos
Kleopatra (graikiškai Kleopatra ,,garsi pagal tėvą”; kleos- ,,garbė”,pater-, tėvas”) buvo Egipto Karaliaus Ptolemajo Auleto vyriausioji duktė (69- 30 pr. Kr.), tėvo tastamentu drauge su savo broliu ir vyru trylikamečiuPtolemaju XIII Dionisu tapusi Egipto karaliene ( 51- 30 pr. Kr.). Apie Kleopatrą, kaip apie moterį, istoriniai šaltinių duomenys neitin daug ką byloja, tačiau puikiai apibūdina epochą ir visą virtinę idomiųveikėjų, su kuriais karalienę likimas suvesdavo labai dramatiškoseaplinkybėse. Kleopatros likimo tragizmas- ambicijų didybė ir politiniųpriemonių menkumas- istoriniuose dokumentuose pavaizduota labai ryškiai.Valstybės silpnumas buvo visų pirma ankstesniųjų kartų valdovų, ypačKleopatros tėvo, palikimas; jam viešpataujant į Egipto reikalus pirmąsykįsikišo žmonės, kuriems vėliau buvo lemta suvaidinti tokius lemtinguskaralienės gyvenime vaidmenis: Cezaris ir Antonijus. Todėl prieš pradedantkalbėti apie Kleopatrą, mes negalime nesusipažinti su jos tėvo karaliausPtolemėjo, pravardžiuojamu Fleitiniku, nutikimais. Ptolemėjas XII, pravardžiuojamas Fleitininku, viešpatavo ir nebūdamasoficialus sosto įpėdinis, po jaunojo Ptolemėjaus XI mirties. Todėl buvolabai atsargus. Laukė ir neskubėjo karūnuotis. Tai atidėliojo net ketveriusmetus. Pagaliau 76 metais nutarė atlikti ceremoniją. Bet vėl susidūrė sutam tikrais rūpesčiais: Memfyje mirė vyriausias dievo Ptacho žynys. Dėl tokaralius į šį aukštą šventyklos postą paskyrė jo sūnų Pšereni- Ptahą, norsšis buvo vos keturiolikos metų. Karūnavimo iškelmės įvyko ne Memfyje, bet pačioje Aleksandrijoje.Gali būti, kad karalius troško suteikti iškelmėms didesnį blizgesį iratgarsį. Memfis buvo šalies gilumoje, o Aleksandrijos uostamiestis turėjoplačius ryšius su pasauliu. Bet kuo paaiškintinas toks skubėtumas po ketverių laukimo metų? Be abejo, viską nulėmė žinios iš Sirijos. Ten atsirado pretendentų įEgipto sostą. Jie turėjo į valdžią daugiau teisių negu Fleitininkas. Jisbuvo karaliaus Ptolemėjo IX sugulovės sūnus, o Sirijoje dar gyveno jo tikrasesuo Selenė, eilinė trijų Seleukidų dinastijos monarchų žmona. Du jossūnūs dabar buvo teisėti abiejų dinastijų įpėdiniai. Tad Ptolemėjas XII, vos tik sužinojęs apie sirų kunigaikščių kėslus,su didelėmis iškilmėmis užsidėjo karūną. Jis vylėsi atbaidysiąs nuotolesnių pastangų perimti valstybės vairą. Bet skaudžiai klydo. Jaunuoliaineteikė didelio dėmesio Aleksandrijoje įvykusiai ceremonijai; jie jau 75metais išvažiavo į Romą grumtis už savo teises į Egiptą. Stengėsi juolabiau, kad didelė Sirijos dalis jau keliolika metų buvo romėnų rankose. Tačiau apgailėtini sirų žygio dėl Egipto sosto rezultatai suteikėPtolemejui Fleitininkui daug džiaugsmo. Kol kas jo viešpatavimas buvoišgelbėtas. Abu kunigaikščiai grįžo tuščiomis, ir tai netiesiogiai bylojo,kad bent artimiausioje ateityje romėnai nesiims prieš Egiptą jokių veiksmų. Tačiau iki tikros laimės karaliui buvo toli. Dar tais pačiais, 74metais atėjo rūstus įspėjimas: Roma dažnai atidėlioja, bet niekadaneužmiršta! Tai testamentas. Romėnų rankose yra testamentas, kurį sudaręsteisėtas Egipto karalius Ptolemėjas XI; šiame dokumente savo įpėdiniu jisįvardijęs ją, romėnų liaudį! Šio testamento niekas niekada nematė. Bet atkakliai buvo kalbama, kadjis egzistuoja ir atitinkamu momentu bus paskelbtas. Antai buvo buvo
nenurodomas toks faktas. Tuoj po Ptolemėjo XI mirties senato pasiuntiniai nuvyko į Finikiją, įTyrą. Ten jie perėmė mirusio karaliaus paliktus pinigus. Tad, teigėdaugelis, testamentas ne tik yra, bet ir senatas pripažinojo galią; kol kaspaėmė pinigus, bet ateis ir Egipto eile! Tai rodė tas faktas, kad tais metais romėnai užėmė Kirenažką, Egiptokaimyninį kraštą, šiandieninę Libiją. Aneksija buvo motyvuojama taip:romėnai įvygdė Kirenaikos karaliaus testamentą; jis 96-aisiais priešdvidešimt du metus- užrašė jiems savo valstybę. Tad Kirenaikos atvejis tikparodė, kaip romėnų imperijos vyriausybė ilgai gali laukti ir kokį netikėtąsprendimą priimti. Suprantama tokioje situacijoje netvirtai soste įsitaisęs PtolemėjasXII atkakliai stengėsi įgyti savo valdinių palaikymą; jis troško, kad joasmenyje gyventojai matytų gerą ir teisingą karalių. Visų pirma pasirūpinopalenkti savo pusėn žynius, kurie turėjo didžiulę įtaką liaudžiai. Opapraščiausias ir pigiausias būdas pelnyti jų malonę buvo neliečiamybėsteisių dalijimas, nes jos suteikdavo autoritetą ir papildomų pajamų. 75metais Fleitininkas suteikė privilegijas Izidės Šventyklai Ptolemaisomieste. 70- aisiais išskyrė tos pačios deivęs šventyklą Teadelfijoje. O 69metais šią garbę suteikė net dviem šventykloms: dievo Amono ir dievoSuchoso. Ptolemėjo XI tastamento klausimas Romoje oficialiai iškilo tik 65metais. Turtingas Verslininkas ir finansininkas, tai pat ambicingaspolitikas Markas Krasas pasiūlė, kad Roma pradėtų imti mokesčius iš Egipto,kaip ir iškitų provincijų. Krasas iškėlė šį klausimą neva rūpindamasisrespublikos gerove. 65 metais jis pradėjo eiti centoriaus pareigas, o šiosžinybos kompetencijoje buvo ir valstybės iždas. Bet suvokti tikrąjąpriežastį, dėl ko taip susirūpinta valstybės pajamomis, padėjo kitasfaktas: tuo pačiu metu kažkoks Gajus Julijus Cezaris savo bičiuliųpadedamas pradėjo agituoti, kad kaip tik jam patikėtų paversti Egiptą naujaprovincija. Projektas paverti Egiptą provincija gal ir būtų turėjęs pasisekimą,jeigu jį būtų pasiūlę kiti žmonės. Bent jau vien Kraso ir Cezario vardaisukeldavo visų konservatyvių ir netgi nuosaikių grupuočių pasipriešinimą.Buvo sakoma, kad abiejų politikų žaidimas yra aiškus: jie žada valstybėsiždus, o kartu ir visiems piliečiams didelį pelną. Tikisi, kad dėl tonesunkiai prastums įstatymą, o jį priėmus patys laimės daugiausia! Nesnaujos provincijos organizavimo dingstimi užgrobs visą Egipto karaliausturtą, apiplėš šventyklas. Iš turtingų žmonių išsunks paskutinį skatiką.Pasisavins milijonus. O valdydami neaprėpiamus Egipto turtus jie abudurespublikai bus pavojingi. Buvo akivaizdu, kad ūmų Kraso susidomėjimąpenkiolikos metų senumo testamentu skatino asmeninės paskatos. Optimatai, visada turėjo senate persvarą, nepaprastai ryžtingaipasisakė prieš projektą. 65 metais prieš šį projektą vienas įtaikingiausiųto meto senatorių Ciceronas. Krasas ir Cezaris atšaukė savo pirmąjį planą,bet neatsisakė minties užvaldyti Egiptą. Jiedu vėl iškėlė jį 64 metųpabaigoje. Šį kartą politikai paruošė drąsesnį ir gudresnį planą. Jie veikėuž iš kitų nugarų. Jų pavardės buvo minimos tar daugelio. 64 metų gruodžio mėnesį į liaudies tribūnas Rulas pateikė naujo žemėsįstatymo projektą. Jis siūlė plačiai kolonizuoti žemes, kurias supirksvalstybė. O lėšų žemės įsigijimui reikėjo gauti pardavus nekilnojamą irkilnojamą turtą, kurį respublika gaudavo nuo 88 metų, bet iki tol nesiėmėjo atžvilgiu jokių sprendimų. Visą šią milžinišką akciją turėtų įgyvendintispecialiai sudaryta dešimties žmonių komisija. Bet kuris įžvalgesnis olitikas lengvai suvokė tikrąjį Rulo projektoturinį ir tikslą. Komisija, remdamasi tikru arba sufabrikuotu testamentu,galėtų užimti ir parduoti visas Egipto karaliaus valdas ir asmeniniusturtus. Kitaip ariant, turėtų tas pačias galimybes ir įgaliojimus, kuriasprieš keletą metų, nors ir kita dingstimi, norėjo gauti Krasas ir Cezaris.Buvo aišku iš anksto, kad tiedu vieni iš pirmųjų pateks į komisijos sudėtį.Rulas veikė jų inciatyva ir lėšomis. Be vargo buvo matyti, jog įstatymosmaigalys nukreiptas prieš karvedį Pompėjų. Nes jeigu komisija paimtų savožinion visas valdas ir turtus, kurie atiteko respublikai po 88 metų, jųskaičiuje būtų ir tie, kuriuos Rytuose ginklu pelnė Pompėjus, o jis tuometu kaip tik prijungė prie imperijos dar vieną provinciją- Siriją. Jam tadturėjo atitekti karo žygių vargai ir sunkumai, o pergalių vaisius nuskintųpolitikai, ramiai sau rezgę intrigas sotinėje. Ir šį kartą laimėjo Ciceronas ir aptimatai. Gal ne tiek čia padėjokonsulo iškalba, kiek aplinkybės, kad plačiosioms romėnų liaudies masėmsvisai nerūpėjo naujos žemės ir jų kolonizavimas. Juk gyventi buvopatogiausia sostineje. Pinigų, duonos ir pramogų buvo galima gauti be jokiųpastangų, riesiog parduodant rinkimų metu ir liaudies susirinkimuose savobalsus turtingiems ponams. Kraso ir Cezario projektas žlugo antrąkart. Prolemėjas XII išlikososte, nors Romoje jis buvo laikomas pavainikiu ir fleitininku. 60- ųjų vasarą Aleksandrijoje buvo gauta baisi žinia. Vienu iš dviejųkonsulų kitiems; 59 metams, buvo išrinktas Cezaris! 59 metais, jau Cezarui tapus konsulu, paaiškėjo, kad visi trys-Pompėjus, Krasas ir Cezaris- sudarė slaptą susitarimą: respublikoje nebusdaroma nieko, kas neatitiktų kurio nors interesų. Šis susitarimas įėjo įistoriją kaip pirmasis triumviratas. Vos pradėjąs eiti savo pareigas Cezaris pateikė žemės įstatymoprojektą, kuris gerokai atkartojo senus Rulo sumanymus. Bet būta vienoesminio skirtumo: šį kartą įstatymas net nettiesiogiai neminėjo, kad būtųketinama paimti Egiptą, šio krašto ir karaliaus turtus. Įstatymas buvopriimtas. Sujungus trijų politikų jėgas ir įtaką, Romoje niekas negalėjojiems pasipriešinti. Išryškėjo abiejų grupuočių- populiarų ir optimatų-apgailėtinas bejėgiškumas. 59 metų pavasarį, Cezaris kreipėsi į senatą ir susirinkimą siūlydamaspripažinti Ptolemėja XII ne tik Egipto karaliumi, bet taip pat romėnųliaudies sąjungininku ir bičiuliu. 58 metų vasarą, praėjus vos keliolikai mėnesių po to, kai jįpripažino romėnai, Ptolemėjus XII prarado savo karalystę ir buvo priverstasslapstytis. 54- aisiais Fleitininkas vėl atsidūrė soste. 51 metų gegužėspabaigoje mirė. Testamentą karalius paruošė iš anksto. Vykdytoju monarchaspaskyrė romėnų tautą, pavesdamas jos globai savo šalį ir šeimą. Savo įpėdiniais karalius paskyre vyresnįjį dešimtmetį sūnų PtolemėjųXIII ir vyriausiąją dukrą Kleopatrą, aštuoniolikmetę merginą; ji septintojeiš eilės dinastijoje turėjo šį vardą. Turėjo viešpatauti kartu, suprantama,abudu būdami sutuoktiniai. Mirusio valdovo į aną pasaulį niekas nelydėjo su tikromis ašaromis.Savo šeimai jis buvo visų pirma vyriausiosios dukters Berenikės žudikas. Aleksandrijos gyventojai asmenyje matė tik romėnu įpirštą tironą.Visos šalies piliečiams jis buvo ir liko išnaudotojas, kuris, norėdamaspasotinti savo romėniškų bendrininkų godumą, spaudė iš jų paskutinįskatiką. Savo dosnumu šventykloms ir dalydamas neliečiamumo privilegijaskaralius daugių daugiausia pelnė kai kurių žynių niautralumą. PagaliauRomėnams jis buvo tipiškas Rytų despotas: bailys stipresniųjų akivaizdojeir tironas su bejėgiais. Tačiau ko gero to meto situacijoje jis nematė jokios kitos išeitiessau ir savo karalystiai. Egiptas galėjo egzistuoti tik būdamas Romossatelitas. O tokioje situacijoje tik silpnumas teikė šansų išlikti.Imperija leido egzistuoti tik tokioms valstybėms, kurios jokiomisaplinkybėmis negalėjo būti pavojingos. Tad Ptolemėjui iš tikrųjų rūpėjo tikviena- kaip per Romos malonę kuo ilgiau išsaugoti pelningą karaliaus vietąsau ir asvo įpėdiniams. Šito siekdamas darė ką tik galėjo. Papirkinėjo,rezgė intrigas, žudė netgi savo artimuosius. Kovojo dėl būvio ir sąmoningaivengė bet kokios politinės veiklos. Tad beliko pagrindinis ir svarbiausias užsiėmimas- groti fleita.Geriausias būdas susitaikytisu likimu, jei negali daryti net menkiausiosįtakos iš tikro svarbių įvykių tėkmiai- rasti ką nors, kas maloniaiatpalaiduoja, niekam nekenkia, nesukelia jokių įtarimų.Kleopatra ir Cezaris
Kleopatra, moteris, turėjo platesnių interesų ir drąsesniųambicijų, nei jos tėvas. Kas buvo Kleopatra ir kokia ji buvo?
teigiama kad Kleopatra nebuvusi klasikinė gražuolė; šiandien apie taispręsti sunku, nes nėra jos tikrų atvaizdų. Bet tie patys šaltiniai taippat teigia, jog karalienė buvusi labai patraukli, didelio intelekto,išsilavinusi; ji laisvai kalbėjo keliomis užsienio kalbomis, o jos balsasbuvęs labai melodingas. Kleopatra taip pat manė- ir daug kartų įrodė- kadpadėtinių tikslų galima siekti įvairiais būdais, ne tik diskutuojantkonferencijų salėja. Daug antikinių autorių davė suprasti, kad Kleopatra buvo labai karštotemperamento. Tačiau svarbu, kad ji niekada, kai buvo sprendžiami didelidalykai, nebuvo aistrų vergė. 48 vasarą Egipte įsiliepsnojo pilietinis karas tarp karališkosiosbrolio ir sesers sutuoktinių poros. Ptolemejus XIII išvijo savo seserį iržmoną, Kleopatra pabėgo į Palestiną. Tačiau ten surinko kariuomenę irpatraukė į Egiptą atgal. Kleopatra nusprendė kad ji gali ir viena valdytibe Poteino, Achilo ir Teodoto pagalbos. Žinią apie karaliaus sesers ir žmonos nuvertinimą valdiniai priėmėgan abejingai. Ji nebuvo itin populiari. Nes pastarųjų metų įvykai jaisimpatijų negalėjo pelnyti. Ji išsiuntė romėnams penkiasdešimt kariniųlaivų ir grūdų, nors šalyje buvo labai sunki padėtis. Buvo kalbama, jogvaldovei visai nerūpi liaudies gerovė, o tik galingo sąjungininko malonė;nes stengėsi tęsti pražūtingą Fleitininko palikimą. Tikriausiai prieš Kleopatra stojo ir kareiviai gabijiečiai, kuriebuvo rimčiausia šalies karinė jėga ir išsaugojo ištikimybę jaunajam karaluiir su didele neapykanta stojo prieš Kleopatrą. Tuo laiku atvyko į Egiptą Cezaris ir buvo paveiktas Kleopatros. Jibuvo graži, spinduliavo jaunystės žavesiu. Turėjo kerintį balsą, mokėjo sukiekvienu gražiai bendrauti. Cezaris Kleopatrą ir Ptolemėjų sutaikė, ir abu pasodino į sostą. Ojauniausiems broliui ir seseriai, kunigaikštystės Arsinojai ir antrajamPtolemėjui paaukojo Kipro salą. Šio susitaikymo proga buvo surengtosiškilmingas pokylis. Kurio metu vos neįvyko pasikėsinimas prieš Cezarį.Tačiau viskas buvo išaiškinta ir sąmokslas sužlugdytas. Tuo metu Kleopatra pasielgė neįtikėtinai drąsiai. Ji visiškai
sąmoningai rizikavo savo gyvybe. Išdrįso beveik vienui viena atvykti įmiestą ir įeiti į rūmus, kur kiekviename žingsnyje jos tykojo mirtinipriešai. Juk jeigu būtų pakliuvusi į uosto arba rūmų sargybinių nagus, šieją būtų nužudę greitai ir tyliai, taip, kad niekas ir niekada ir nesuuostų,kas jei atsitiko. Karalienė ryžosi šiam beprotiškam žygiui gal tik todėl,kad jos reikalai buvo prasti. Tad vienintelis išsigelbėjimas galėjo būtitik asmeniškas pokalbis su diktatoriumi. Bet pasiryžusi šiam žygiui, jišitaip įrodė, kad valdžia jei brangesnė už gyvybę. Kaip tik šis bebaimis kleopatros žygis į Aleksandrijos rūmus leidžiasuprasti ir daugelį kitų, vėlesnių jos polegių lemiamais momentais.Karalieniai visada ir aukščiau už viską buvo ambicijos valdžios troškimas. 47 metų prieš mūsų erą kovo 27 dieną Cezaris laimėjo ,,Aleksandrijoskarą” ir įžengė į mietą, netrukus diktatorius paskelbė savo valią dėlEgipto likimo. Jis pirmiausia patvirtino, kad Ptolemėjo XII testamentas romėnųtautai ir jam, šios tautos atsotvui, ir toliau galioja. Nelaiminga jaunojokaraliaus Ptolemėjo XIII mirtis, įnešė tam tikrų pataisų. Kartu suKleopatra valdys jos jaunesnysis, dešimtmetis brolis ir vyras. O jaunojikunigaikštytė Arsinoja, kuri kovojo prieš seserį, išvyks iš Egipto į Romą. 47 metų birželio 23 dieną, praėjus beveik tirim mėnesiams poAleksandrijos karo, Kleopatra pgimdė sūnų. Jis gavo Ptolemėjo vardą; jisturėjo būti penkioliktas šios dinastijos atstovas. Įdomus jo antras vardas:Cezaris. Per savo motinos malonę berniukas gavo dvi gražias pravardes:dievas, mylintis tėvą, dievas mylintis motiną. Bet Aleksandrijos liaudis jįvadino trumpai drūtai- Kaisarion, arba Cezoriukas. Kaip galima sręsti pagal faktus, karo triukšmas ir klastingos rūmųintrigos netrugdė Kleopatros ir Cezario meilei. Ji prasidėjo tada, kaidiktatoriaus nuostabiai jauna mergina išslydo iš patalynės maišo, onesibaigė ir tada, kai 47 metų kovo pabaigoje Aleksandrijos gatvėse liovėsiskambėjęs ginklų žvangesys. Meilė tęsėsi. Kleopatra ir Ceazaris keliavo.Kelionės metu jie aplankė didžiausius egiptiečių senovės paminklus.Kiekvienoje vietoje, garbingą porą sveikino minios gyventojų,prisilaikančių nustatytos tvarkos ir luomų hierarchijos. Tačiau karalienė buvo ne tik valstybės galia, bet ir gyva deivė,Izidės įsikūnijimas. Todėl visur ji buvo garbinama kaip didžiausia Egiptošventenybė. Jai buvo atnašaujamos aukos, jos garbiai buvo skirti smilkalai,žinių maldos ir giesmės. Karalienė švytėjo didžiulių šventyklųprieblandoje, iškilusi aukštai virš mirtingųjų minios. O romėno, pirmąkartą gyvenime regėjusio, kaip garbinamas žmogus dievas, širdyje gimėmintis: ar nederėtų ir jo valdžią apgaubti tokia dieviškumo aureole? Cezaris išvyko. Kleopatra liko viena, nes jos dešimtmečio broliorimtai niekas nevertino. Tad pagaliau ji pasiekė, ko daugelį metų troško!Tiesą sakant, už ambicingų svajonių išsipildymą- valdyti vienai!- tekobrangiai sumokėti. Kelis mėnesius liepsnojo karas pavertė griuvėsiaissostinę, nuskurdino egiptiečių ūkį, kuris ir anksčiau toli gražuneklestėjo. Aleksandriečiai manė, kad Kleopatra viešpatauja per svetimosdidžiosios valstybės malonę ir išsilaiko valdžioje čia esamos svetimoskariuomenės dėka. Gyventojai į visus pasikeitimus sostinėje žiūrėjoabejingai, nes jos likimas liko toks pat sunkus, kad ir kas bevaldytų:Ptolemėjus XIII ar Kleopatra ir Ptolemėjus XIV. Gal tik religinė karalienėspolitika, pasireiškianti ypatingai deivės zidės kulto supratimu pelnė jaitam tikrų kilmingų egiptiečių ir žinių simpatijas. Egipte buvo daugybė svarbių reikalų. Reikėjo užgydyti karo žaidas,stiprinti šalies ūkį, atgauti gyventojų passitikėjimą valdove. Bet atrodė,kad Kleopatrai tai buvo nė motais. Aukščiau visų pareigų ir uždavinių jaibuvo viena: kaip išsaugoti ryšį su Ceazariu! Nes kaip kitaip galimapaaiškinti faktą, kad vos po metų nuo išsiskyrimo su diktatoriumi ji palikokaralystę ir išplaukė į tolimą Italiją- į Romą ir ten praleido beveikdvejus metus? Oficiali Kleopatros vizito Romoje dingstis buvo sudaryti sąjunginęsutartį tarp abiejų valstybių. Todėl į imperijos sostinę karalienė atvykodrauge su savo broliu, vyru ir bendravaldžiu Ptolemėjum XIV; tuo metu jambuvi ne daugiau kaip dvylika metų. Be to, karalienė būtų bijojusi paliktijį Egipte, nors ten ir stovėjo romėnų legionai; jos priešai galėjo pagrobtiberniuką, paskelbti jį vieninteliu karaliumi ir vėl sukelti pilietinį karą.Su Kleopatra buvo ir jos vienerių metų sūnelis; niekas neabejojo, jog jisCezario vaikas, bet oficialiai apie tai buvo tylima. Karališkoji šeima buvo priimta su derama pagarba. Tačiau Kleopatrosatsiradimas imperijos sostinėje turėjo sukelti didelį įspūdį ir buvokomentuojamas nepalankiai. Cezaris, atidarė šventyklą, kuri buvo pastatytadeivės Veneros, vadinamos Gimdytoja, garbei. Cezario giminė buvo kildinamakaip tik iš šios meilei deivės. Atidarymo metu romėnai buvo nustebinti, kadprie pat deivės statulos bivo pastatyta graži auksinė Kleopatros statula.Taigi svetimo krašto valdovę, su kuria taip neseniai buvo kariauta, Cezarisiškėlė ko ne iki deivės lygio! Kas paskatino diktatorių šitaip drąsiai atskleisti viešuosius savojausmus? Ko gero teisingiausia būtų aiškinti taip: Kleopatra buvo Cezariosūnaus motina. Tad ji, kuri garbinama drauge su Venera, nes ir ji davė savokraujo dieviškajai Julijų giminei. Praėjus beveik dviem mėnesiams po Veneros šventyklos pašventinimo,vėlų 46 metų rudenį Cezariui teko išvykti iš Italijos. Jo laukė karinėkompanija šį sykį su Ispanijoje. Nors Cezaris išvyko, Kleopatra liko Romoje, negrįžo į savo karalystęko gero i tikėjosi, kad žygis bus trumpas ir diena iš dienos tikėjosi kadateis žinia: veni, vidi, vici. Bet karas Ispanijoje užtruko daugelįmėnesių. Tad išsiskyrimas užsitęsė daugiau kaip devynis mėnesius. Pagaliau visą imperiją Cezaris laikė savo saujoje! Viešpatavo jojekaip diktatorius iki gyvos galvos vienvaldiškai, apsoliučiai. Davar,susidorojęs su vidaus opozicija, galėjo puoselėti dar drąsesnius planusateičiai. Kleopatra juose vaidino svarbų tam tikra prasme pagrindinį vaidmenį.Ko gero dar Ispanijos žygio metu Cezaris laiškais supažindino ją su savostulbinančiais sumanymais. Kad ir kaip ten būtų, diktatorui grįžus jie tapoakivaizdūs ir beveik vieši. Atrimiausioje ateityje Cezaris ruošėsi surengti didelį žygį į Rytus.Pergalingai baigus šį žygį susidarytų milžniška valstybė nuo Atlanto ikiIndijos. Ji būtų net didesnė negu prieš tris šimtmečius egzistavusiAleksandro Makedoniečio monarchija, nes į ją tada neįėjo Vakarų šalys. Suprantama, pasaulinės monarchijos santvarka turėjo labai ryškiaiskirtis nuo Romos respublikos valdymo. Cezaris, be kita ko, apskritaineslėpė, kad respublikos santvarką laikąs ne tik beviltiškai pasenusia, betir negyva. Diktatoriaus planus ir ambicijas atitiktų tik Rytų pavyzdžiu sudarytamonarchija. Todėl daugėjo požymių, kad jis troško tapti karaliumi. Karaliaus žmona turėjo tapti teisėta valdove, kurios gyslomis sruvenosenos dinastijos kraujas, Kleopatra, Egipto karalienė, įsitaisiusi sostegreta Cezario, reprezentuotų pasaulinės monarchijos Rytų ir graikų kraštus.O jų vaikas Ptolemėjas Cezaris taptų tikruoju visų Rytų ir Vakarų šaliųtradicijų ir galybės paveldėtoju. Galima būtų stebėtis, kodėl Kleopatra šitiek ilgai viešėjo už savovalstybės, kuriai po paskutiniųjų sukrėtimų reikėjo rūpestingos globos,ribų. Bet šių visų planų šviesoje jos tariamai nepakankamas domėjimasisEgipto reikalais išrodo visai suprantamas. Jei jau lemta jei tapti pasauliokaraliene ir valdove, tokio didingo tikslo labui tebus leista kol kasnesirūpinti vieno krašto likimu. Be to, Egiptas, o ypač Aleksandrijalaimėtų labai daug, jei būtų sudaryta pasaulinė monarchija. Nes jossostinė, kaip jau buvo kalbama, taptų Aleksandrija. Visa tai galima būtų pavadinti fantastų svajonėmis. Šitaip žiūrime įtai po dvidešimties amžių žinodami, kaip susiklostė tolimi įvykiai. Tačiautada, tomis nepaprastomis dienomis, kai prie Cezario kojų plytojo visaimperija, planai regėjosi kitoje šviesoje, jų įgyvendinimas atrodė realusir ranka pasiekiamas. Ir pati Kleopatra traktavo juos rimtai. O Cezarioglobos paskatinta elgėsi kaip karalienė ir valdovė, net su žymiausiaisromėnais. Būsimasis pasaulinės monarchijos valdovas, būsimasis Kleopatros vyrasir bendravaldis kovo 15 dieną susmuko negyvas ant senato posėdžių salėsgrindų. Sąmokslininkų durklai padarė jam dvidešimt tris žaizdas. Žudikams,tarp kurių buvo daug diktatoriaus bičiulių, vadovavo Markas Brutas ir GajusKasijus. Jie nužudė Cezarį, kad išsaugotų Respubliką arba jos ligtolinęsantvarką. Egipto karalienei Cezario mirtis buvo tolygi ne tik visų planų,tariamų tokių fantastiškų, jau kone įgyvendintų, žlugimu. Dabar buvo svarbuišsaugoti bent tai, ką turėjo, o gal net gyvybę. Laidotuvių iškilmėse Kleopatra patyrė tikrai nemalonią staigmeną.Antonijus forume perskaitė mirusiojo testamentą. Cezaris skyrė pagrindiniuįpėdiniu ir pripažino sūnumi savo sesers anūką devyniolikmetį GajųOktavijų. O tikrasis diktatoriaus sūnus, tuomet trejų metų PtolemėjasCezaris apskritai net nebuvo paminėtas! Kiekvieną dieną darėsi vis labiau akivaizdu, jog imperijojeįsiliepsnos pilietinis karas. Karas dėl teisės užimti Cezario vietą. Jaubuvo galima nurodyti pagrindines jėgas, kurios stos priešpriešais.Pirmučiausia tai buvo Cezario žudikai ir senato šalininkai. Buvo tokių,kurie dėjosi esą ištikimi senajai santvarkai, bet patys mielai užimtųlaisvą diktatoriaus vietą. Pagaliau buvo jo jaunutis adaptuotas sūnus GajusOktavijus, nuo tol vadinamas Oktavianu. Nors iš pradžių visų ignoruojamas,jis į savo paveldėjimo teises žiūrėjo rimtai. Delsti nebuvo ko. Reikėjo grįžti į Egiptą or ten palaukti, kol praeisaudra. 44 metų mirė karalienės brolis ir vyras Ptolemėjas XIV; tuomet jambuvo daugių daugiausia keturiolika metų. Senovėja buvo teigiama, jog Kleopatra liepusi jį nunuodyti. Nors,aišku, tatai neįmanoma patikrinti, bet visiškai įtikima. Tuometinėjesituacijoje jaunasis Ptolemėjas XIV buvo pavojingas. Jis mirė kaip tiktada, kai tai buvo paranku jo seseriai ir žmonai. Antruoju karalienės vyru tapo jos ir Cezario sūnus. Monarchas gavotitulus: Ptolemėjus Cezaris, dievas, mylįs tėvą, dievas, mylįs motiną. O tuo tarpu imperijoje diena iš dienos komplikavosi. Pilietinis karasjau vyko. Egipto karalienė domėjosi labiau kaimyninių kraštų įvykiais, nei netolimos Italijos. Laikydamasi auksinio vidurio politokos, Kleopatraužsitraukė Kasijaus pyktį, kuris žadėjo atvykti į Egiptą. Tačiau Egiptesiautė gaivališkos nelaimės- badas ir epidemija. Nors badas ir maras nusiaubė jos karalystę, Kleopatra pajėgė 42 metųvasarą sudaryti galingą laivyną. Pati ėmėsi jam vadovauti. Ji išplaukė įpagalbą Antonijui ir Oktavijanui. Jei Kleopatra ryžosi tokiam dideliam ginkluotam žygiui, gal šitaipelgtis ją vertė rimtos priežastys. Taip ir buvo ištikrųjų. Ji atsidūrėtokioje padėtyje, jog, nepaisant priešiškumo Oktavianui, turėjo nuoširdžiaitrokšti pergalės. Nes kalbos apie Kasijaus žiaurumą buvo pasklidusiosvisur, o Kleopatra Kasijų nuteikė prieš save atsisakiusi pagelbėti. Tačiau Kleopatros laivynui nepasisekė. Jis pateko į audrą. Daug laivųnuskendo, o likusieji grįžo į gimtajį uostą. Karaliene labai susirgo. Lemiamas mūšis įvyko prie Filipinų Makedonijoje, Egėjo jūrospakrantėje. Pirmų kautynių metu 42 metų spalio mėnesį nusižudė Kasijus,praradęs orentaciją įsitikinęs, jog jį ištiko visiškas praleimėjimas.Netrukus po to, spalio 23 dieną, įvyko antros kautynės. Jos baigėsi Brutolegionų sutriuškinimu, o vadas sprukdamas nusižudė kardu. Šitaip imperijos valdovais tapo triumvirai. Iškilo klausimas: kaipjie žiūri į karalienę, kuri nepajėgė- ar nepanoro- suteikti konkrečiospagalbos kuriai nors kariaujančiai pusei? O į svarbiausią klausimą: kaip pasielgs triumvirai?- atsakymo visnebuvo. Iš teisybės, buvo kalbama tik apie Antonijų. Nes po kautynių prieFilipų nugalėtojai išsiskyrė. Oktavianas grįžo į Italiją, nes reikėjospręsti Italijos vidaus problemas, o Antonijus turėjo įvesti naują tvarkąRytuose. Kleopatrai toks reikalų pakrypimas buvo veikiau palankus. Antonijųji gerai pažinojo. Pirmą sykį jį matė tikriausiai 55 metais, kai ji buvoketuriolikmetė mergaitė, o jis, jaunas Gabinijaus raitelių karininkas,įžengė į Aleksandriją, pasodino į sostą Ptolemėją Fleitininką. 46- 44metais labai dažnai susitikdavo su juo Romoje, nes Antonijus buvo vienas išartimiausių diktatoriaus bičiulių. Karalienė žinojo jo gyvenimo būdą,pomėgius ir silpnybes. O Oktaviano ji gal apskritai nebuvo mačiusi. Šisdžiūsna, užsisklendęs jaunuolis, tarp kitko, buvo paslaptis ne tik jai.Meilė ir kova- paskutinis Egipto karalienės likimas
Štai kur antrasis šansas! Ji žino, kiek reikia laukti… Šiandien jiAntonijui prisistatys kaip aukščiausia valdžia. Karalienė atvyksta laive susidabriniais irklais ir purpurinėmis burėmis. Paauglių grupelė vėduoja ją,išsitiesusią ant aukso siuvinėto baldakimo, palmės šakelėmis. Ji pirmoji jįpakviečia vakarienės. Apie ką galvoja šis romėnas, matydamas karališkąpokylių salę, siuvinėtais užtiesalais nuklotas lovas, inkrustuotus auksuindus, o ant grindų- išbarstytas gėles? Jis toli nuo politinių diskusijų,apie kurias galvojo iš anksto… Kai jie išsiskiria, po kelių dienų ji jaužino, kad laimėjo. Kai 41 metų žiemą Antonijus atvyksta į Aleksandriją, Kleopatra juorūpinasi dieną naktį, nusileidžia visiems jo kaprizams. Gyvenimas tampanesibaigiančia švente. Jie net įkuria broliją tiems, kurie gyvena ,,kitaip”ir pavadina ją ,,methe” (svaigulys). Antonijus ją myli, žavisi ir jaipaklūsta. Vieną dieną, kai jie žvejoja, ji užveria ant meškerės sūdytąsilkę ir sako juokdamasi: “Palik, pone, meškerę kitiems egiptiečiams, tai
ne tavo amatas. Tavasis- miestai ir miesteliai, šalys ir karalystės!” Jissupranta ir išvyksta. Kleopatra laukia Antonijaus 3 metus. Jam pavyksta susitarti suOktavijumi, kad būtų restauruota ir išlaikyta taika Rytuose. Oktavijussutvirtina Sąjungą ir atiduoda Antonijui savo seserį. Ji- švelni, mielamoteris. Tačiau tik Egipto karalienė- gražiausia. Ji gerai žino savomeilužio silpnybes, mokėjimą laimės minutėmis pamiršti pareigas ir planus.Atėnuose jis pragyvena laimingai su žmona 2 metus, jie susilaukia dukros.Tiesa, santykiai su Oktavijumi lieka įtemti. 37 metais Antonijus staiga palieka Romą ir žmoną. O Kleopatrapristato jam dvynius, kuriuos pagimdė po 6 mėn. nuo jo išvykimo. TaiKleopatra Selene (mėnulis) ir Aleksandra Hikos (Saulė). Jie susijungiapagal egiptiečių ritualą. Taip sutvirtinama Antonijaus priklausomybė Rytamsir jų abiejų ryšys. Deja. 36 metais karalienei pradeda nesisekti. Ji pagimdo trečiąjįvaiką Ptolemėjų Filadelfijų. Oktavijus užkariauja Afriką ir nesitveresavame kailyje, matydamas kad rytai priklauso Antonijui. Be to, žmonaKleopatra jokiu būdu nenorinti paleisti ,,vyro”. Kad išsaugotų meilę, jipasiruošusi viskam: leidžia dienas verkdama arba atsisako valgyti!Antonijus nusileidžia ir lieka su ja. 34 metais Antonijus nuverčiaArmėnijos karalių. Kleopatra suorganizuoja didelę šventę. Finaliniai scenaiji padaro sidabrinę aikštelę su dviem sostais: Antonijui ir sau. Aplinkjuos- sostai ,,paveldėtojams” Cezarionui ir jų vaikams. Antonijus pasakokalbą, išaukštindamas Kleopatrą, ,,karalienių karalienę”, kalba apiepaveldėjimą. Galima įsivaizduoti Romos pasipiktinimą ir Oktavijaus įkarštį.Dabar atsiskyrimas neišvengiamas. 32 metais Oktavijus paskelbia karą Egiptokaralienei. O ji stiprina armiją ir laivyną, jos imperijos likimas paaiškėspo mūšio. Ji pati vadovauja 60- čiai egiptiečių karinių pastatų. 31 metų rugsėjo 2 dieną turi įvykti mūšis. Paskutinėmis dienomisKleopatra neslepia nuo Antonijaus savo nusivylimo, galbūt net paniekos. Jisniekada nemokėjo suduoti lemiamo smugio. Kleopatra anksčiau nei kiti suvokėmūšio baigtį: Antonijus apsiptas Oktavijaus pajėgų. Viskas prarasta. Kamprarasti viską jei ji dar gali atsikovoti Aleksandriją. Antonijus mato tolstantį Kleopatros laivą ir pasijunta sunaikintas.Nusivylęs palieka karius… Grįždamas į Aleksandrijos rūmus, sužino, kadkaralienė nusižudė. Baisus nesusipratimas pražudo: jis prašo savo vergopersmeigti jį kalaviju. Tačiau jaunasis vaikinas leidžia tai padarytipačiam. Prieš pat mirtį Kleopatros sekretorius spėja pasakyti, kadkaralienė gyva. Iš paskutinių jėgų Antonijus prašo nunešti jį priemylimosios. Jis miršta jos glėbyje ne kaip herojus, bet kaip meilužis. Kleopatra lieka viena. Oktavijus bijo kad nenusižudytų ir ji. Jistrokšta nugabenti ją gyvą į Romą, surakinti grandinėmis, pažeminti ir taipjusti pergalės skonį. Dar nepamačiusi Oktavijaus, ji saugo mažytę viltį: Cezaris,Antonijus… Jam įėjus, ji puola jam po kojom. Tačiau jis šiai senstančiaimoteriai jaučia tik neapykantą. Kleopatra pralaimėjo. Jis veda ją, pririšęsprie vežimo. Kaip vergę. Likus 3 dienoms iki išvykimo į Romą, ji aplankoAntonijaus kapą. Ilgai rymo, paskui grįžta atgal. Paskutinį kartą išsimaudopieno vonioje su medumi ir paprašo įtrinti kūną smilkalais pagal senąfaraonų paprotį. Apsivilkusi permatomu drabužiu, atsigula, apsupta dviejųtarnaičių, ir nusiunčia Oktavijui prašymą palaidoti šalia Antonijaus. Gavęsšią žinutę, Oktavijus viską supranta. Jis skuba, tačiau pavėluoja. Trysmoterys slapta atneša gyvatę figų krepšyje. O gal smeigtuką pamirkonuoduose… Kleopatrai- tai svajonių pabaiga ir legendos pradžia.———————–Statula Karalienės Kleopatros
GajusJulijus Cezaris