Švino poveikis žmogaus organizmui

Turinys

Įvadas……………………………………………………………………………………………………………21. Švinas maisto produktuose ………………………………………………………………………….32. Švino invazija per virškinimo sistemą …………………………………………………………..43. Švino kaupimasis ……………………………………………………………………………………….54. Švino sukeliamas genetinis pažeidimas ir jo pasekmės …………………………………..75. Fermentus pažeidžiantis švino poveikis………………………………………………………….76. Švino sukelti organų sistemų pažeidimai ir organų funkcijų sutrikimai ……………9Naudota literatūra…………………………………………………………………………………………..11ĮvadasŠvinas ir jo junginiai žinomi nuo seniausių laikų . Seniai žinomas ir švino toksiškumas . Pirmasis švino nuodingumą aprašė , manoma , Hipokratas 370 m. prieš mūsų erą . Teigiama , kad Romos imperijos laikotarpiu patricijai lėtiškai apsinuodydavo , gerdami švinuotose talpose laikomą vyną . Patekdamas per orą , su vandeniu ir maistu , švinas gali apnuodyti žmones . Lėtinis apsinuodijimas gali prasidėti net valgant iš molinių indų , padengtų švino turinčia glazūra . Švinas vartojamas įvairiems metaliniams dirbiniams , dažams gaminti ir t. t.. Pavojingiausios yra vidaus degimo variklių išmetamos dujos : jose yra susidėvinčių variklių detalių , kai kuriais atvejais ir naftos produktų švino . Žmogui taip pat labai pavojingos į aplinką patenkančios švino ir jį panaudojančios pramonės atliekos . Su oro ir dirvožemio tarša glaudžiai susijęs ir maisto produktų užterštumas . Kai prie natūralaus švino kiekio maisto produktuose prisideda aplinkos teršaluose esantis švinas , jo kiekis gali tapti kenksmingu .Neorganiniais junginiais dažniausiai apsinuodijama peroraliai , o organiniai junginiai gerai rezorbuojami ir pro plaučius , ir per odą ir gali sukelti sisteminius pažeidimus . Ūminis apsinuodijimas organiniais junginiais prasideda nuo nedidelio nuodingų medžiagų kiekio . Švino kiekio normos kraujyje : vaikams mažiau kaip 0,1 mg/l , suaugusiems 0,2 mg/l . Sunkus apsinuodijimas – 0,8-1 mg/l , o didesni kaip 1,5 mg/l yra pavojingi gyvybei .Ūminio apsinuodijimo atveju vyrauja centrinės nervų sistemos ir periferinės nervų sistemos pažeidimai : per kelias valandas prasideda euforija , psichomotorinis sujaudinimas , sutrinka regėjimas , sąmonė , sunkiai gydomi galūnių traukuliai , gali sutrikti dubens organų funkcija .Lėtinių apsinuodijimų atvejais pažeidžiamos beveik visos organų sistemos .Švinas gana mažai dalyvauja gyvybės procesuose , tačiau slopina daugiau kaip pusės visų organizmo fermentų , dalyvaujančių baltymų , riebalų bei angliavandenių apykaitoje , veiklą . Tai įvyksta dėl sąveikos su fermentų sulfhidrilinėmis ( SH ) grupėmis arba keičiant kofermento metalą ( neorganinis švinas išstumia cinką iš fermento , sintetinančio hemą hemoglobinui ir citochromams ). Taip pat pažeidžiamos vidinės ląstelių struktūros – metalas kaupiasi lizosomose ir sudaro intarpus branduolėliuose , nukenčia apvalkalėliai ir sutrikdomos funkcijos (pvz. , slopinami citoplazmos tinklelio ar mitochondrijų kvėpavimo fermentai ) , dėl ko nukenčia ląstelių reprodukcija ir apykaita . Apsinuodijus švinu , labiausiai pažeidžiama kraujodara ir nervų sistema , gali nukentėti ir kitos sistemos . Ypač švinui jautri vaikų nervų sistema , dėl to sutrinka psichomotorinis jų vystymasis .Švino , kaip paplitusio nuodingo metalo , įtakos žmogaus sveikatai tyrimus pasaulio mastu koordinuoja Pasaulio sveikatos organizacijos nuolatinė speciali darbo grupė ( WHO Task Group on Environmental Health Criteria for Lead ) . Jos ekspertai periodiškai pasaulio mastu apibendrina apsinuodijimo švinu epidemiologijos ir toksikologijos duomenis . Pagrindinis apibendrinimų tikslas – užkirsti kelią švino sukeliamai saturnizmo patologijai ir jos pasekmėms , nuo kurių ypač nukenčia vaikai . Kitas švino įtakos žmogaus sveikatai tyrimo tikslas – apibendrinti žmogaus apsinuodijimo švinu patogenezės įvairovę , kuria remiantis būtų galima deagnozuoti ir gydyti intoksikacijos organopotologinius pažeidimus .1. Švinas maisto produktuose .Iš oro švinas nusėda ant dirvos ir žolės , jo junginiai iškrenta su rūgščiu lietumi . Per šaknų sistemą švinas pernešamas į antžeminę augalų dalį . Maisto produktai gali būti užteršiami nuo glazūruotų molinių indų paviršiaus , konservų skardinių dėžučių siūlių , kurios sulituojamos švino junginių turinčia pasta . Netinkamai pagaminti glazūruoti keraminiai indai gali būti pavojingu švino šaltiniu , nes juose laikant skystus produktus , ypač rūgščius ( raugintą pieną , alų , sultis , vyną ir kt.) , švinas gali pereiti gana dideliais kiekiais . Vidutinė švino koncentracija vaisiuose ir daržovėse 0 – 0,2 mg/kg ; duonos gaminiuose mėsoje , žuvyje apie 0,16 mg/kg ; piene 0,027 mg/kg ; arbatoje gali būti iki 4,3 mg/kg . Švino kiekis maiste ribojamas leistinais koncentracijų dydžiais , kurie nustatomi ne tik remiantis PSO rekomendacijomis , bet ir realia šalies situacija , todėl skirtingose šalyse yra nevienodi . Lietuvos higienos norma HN-54 riboja švino koncentraciją tokiomis didžiausiomis leistinomis koncentracijomis mg/kg : mėsoje , paukštienoje – 0,1 ; subproduktuose – 0,5 ; mėsos konservuose ir žuvyje – 1,0 ; piene vaikams – 0,02 ; grūdų produktuose , daržovėse – 0,1 ; cukruje – 2,0 ; šokolade – 1,0 . Indų patikimumą reglamentuoja atitinkami ISO standartai .

PSO duomenimis , įvairiose šalyse su maistu gaunami labai skirtingi švino kiekiai .

1 pav . Per savaitę su maistu gaunamo μg/kg kūno svorio vidutinis švino kiekis įvairiose šalyse 1981-1989 metais (PSO duomenimis ).2. Švino invazija per virškinimo sistemą .Virškinimo sistemoje švinas absorbuojamas pro skrandžio ir žarnyno gleivinę . Suaugusiems žmonėms švinas daugiau patenka su maistu ir vandeniu . Nustatyta , kad talpyklose švinuotais paviršiais laikomame (ar kitaip kontaktavusiame ) geriamajame vandenyje švino koncentracija dažniausiai būna apie 5 μg/l .Švino koncentracija gali labai svyruoti vandens telkiniuose , į kuriuos patenka transporto magistralių švinuotos nuotėkos . Pro skrandžio gleivinę . Į skrandį iš geriamojo vandens ir maisto patenka švino druskų tirpalai , taip pat netirpaus švino mikrodalelės ( taip pat ir pašalintos iš kvėpavimo takų ir nurytos ) . Su druskos rūgštimi reaguojančios netirpios mikrodalelių švino formos virsta tirpiu švino chloridu . Šis procesas skatina nuodo patekimą į kraują tiesiai iš skrandžio , nes tirpius metalo junginius jo gleivinė gali rezorbuoti iš karto . Rezorbcijos intensyvumas mažėja , kai skrandyje yra daugiau bendro skysčio , negu su juo patekusio švino tirpalo tūrio , nes santykinai sumažėja gleivinės rezorbuojamasis paviršius . Taip pat iš skrandžio rezorbuojamo švino toksinį veikimą intensyvina didesnė koncentracija laisvosios druskos rūgšties , kuri su nuodu sudaro lengvai rezorbuojamą švino chloridą. Buvo pastebėta , kad švino koncentracija kraujyje buvo didesnė tų asmenų , kurių skrandžio turinio pH buvo mažesnis .Pro plonažarnės gleivinę . Per žarnyno gleivinės membranas švino junginių tirpios molekulės praeina difuzijos ir filtravimo būdais .Daugiausia švino katijonų į kraują prasiskverbia pro dvylikapirštės žarnos ir proksimalinės plonažarnės atkarpos gleivinę . Iš žarnos distalinės atkarpos nuodas praktiškai nerezorbuojamas . Į žarnyną gausiau patekę netirpaus švino grūdeliai virškinimo fermentų suskaldomi iki švino oksido 2,9 μm netirpių mikrodalelių , kurios toliau pasišalina per storžarnę .Švino absorbcijos iš žarnyno laipsnį didina kasos sekretuojamo tripsino aktyvumas . Skrandyje susidariusių švino albuminato ir stearato netirpių junginių baltyminį ir riebalinį komponentus suskaldo tripsino proteazė ir lipazė .Lieka laisvieji švino katijonai , kurie susijungia su neorganiniais anijonais ir virsta per žarnyno gleivinę į kraują gerai rezorbuojamais junginiais . Taip pat tulžies ir askorbo rūgštys , badavimas skatina švino druskų tirpių molekulių prasiskverbimą pro žarnos gleivinę . Etanolis ir riebalai , taip pat kalcio , geležies ir magnio dvivalenčiai katijonai mažina prasiskverbimą į kraują .Ypač daug švino patenka į kraują ( iki 70 μg/ dl ) , kai į žarnos spindį patenka metalinio švino , iš kurio lengvai susidaro įvairūs tirpūs , lengvai absorbuojami švino junginiai .3. Švino kaupimasis .Žmogaus organizme labiausiai kaupiasi netirpus švino tribazis fosfatas ir su geležies hidroksidu kompleksus sudarantys junginiai . Švinas sparčiausiai kaupiasi vaikų organizmo struktūrose . Kaupimosi atskiruose organuose laipsnis priklauso nuo patenkančio į organizmą ir nuo nepašalinto ankščiau patekusio švino kiekių santykio . Į organizmą ankščiau patekęs ir inkstų nepašalintas švinas po migracijos kraujyje iš pradžių labiliau kaupiasi kepenyse , vėliau stabiliau – mezenchimos minkštuosiuose audiniuose , kauluose , dantyse . Švinui organizme nuolat kaupiantis , daugiausia jo būna kauluose , mažiau – inkstuose ir kepenyse .Ląstelėje daugiausia švinas jungiasi su nukleino rūgščių ir nukleotidų fosfatais , pakeičia arba blokuoja kitus dvivalenčius katijonus – elektronų donorių magnį , fermentų cinką , hemoglobino geležį , kaulų kalcį . Kaupdamasis sparčiai besidauginančiose ir baltymą intensyviai sintetinančiose ląstelėse , švinas jas pažeidžia .Pro virškinamąjį traktą gautas ir tiesiogiai pro jį nepašalintas , o rezorbuotas švinas labiausiai kaupiasi kepenyse . Jo prisikaupia gana daug . Tai priklauso nuo egzogeniškai patekusio pro virškinamąjį traktą ir pro žarnyno gleivinę rezorbuoto švino kiekio ir nuo endogeninių veiksnių .Plaučiuose švinas saikingai sėda iš aerogeniškai patekusių jo dalelių ir iš nuolat pro plaučius cirkuliuojančio kraujo . Tai palyginti nedideli kiekiai .Inkstai ir plaukai yra švino šalinimo vietos . Inkstai sugeba išskirti šviną , kai jo patenka į organizmą ne daugiau kaip 140-215 μg per parą . Kol inkstai nepažeisti , jie išskiria apie 40 % į organizmą patekusio švino . Kai švino koncentracija didelė , metalas pradeda kauptis nefrocituose , pažeisdamas jų fermentines sistemas . Nuodo koncentracijai pasiekus 50 mg vienam kilogramui organų svorio , prasideda inkstų nepakankumas .

Švinas kaupiasi ir plaukuose . Iš plaukų švinas į organizmą nebesugrįžta . Atlikus tyrimus , nustatyta , kad žmogui priklausomai nuo švino ekspozicijos masto metalo kiekis didėdavo tiek plaukuose , tiek kauluose , tačiau plaukuose – labiau . Miesto vaikams švino užterštoje aplinkoje jo kiekis padidėdavo iki trijų kartų .Būdamas chemiškai artimas kalciui , švinas užima jo vietą kauluose . Jo kiekis didėja proporcingai koncentracijai kraujyje . Švinas labiliau kaupiasi spongiozinėse kaulo struktūrose , patvariau – kompaktiniame kaulo audinyje . Kartu su kalciu iš kaulų jis gali mobilizuotas dėl nėštumo ir laktacijos atsirandančios fiziologinės demineralizacijos . Vidutiniškai švino depozitai kauluose išsilaiko apie 10 metų .Stabiliausiai švinas kaupiasi dantyse ir iš jų praktiškai nepasišalina . Jo koncentracija priklauso nuo aplinkos užterštumo ir koncentracijos kraujyje . Ištyrus vaikų pieninius dantis , nustatyta , kad kaimo vietovių vaikams dantyse vidutiniškai susikaupia apie 0,5 μg/g švino , miesto vietovių – apie 3 μg/g ir daugiau .Švinas kaupiasi taip pat raumenyse dėl gero jų aprūpinimo krauju , esant didelei jų bendrai masei ir trifosfatų gausai juose . Dėl geros kraujotakos , švinas greičiau iš jų ir išsiplauna . Vidutinė švino koncentracija raumenyse yra 0,3 μg/g . Priklausomai nuo absorbuojamo švino kiekio , jo koncentracija gali padidėti iki šešių kartų . Kaulo audinyje , švino išlikimo trukmė vertinama metais , o skeleto raumenyse – mėnesiais .Mažesni švino kiekiai gali kauptis ir kituose organuose – smegenyse , blužnyje , limfmazgiuose . Galvos smegenyse švinas kaupiasi susijungdamas su fosfolipidų fosfatais , su fermentų tiolo grupėmis . Cheminiu požiūriu švino jungimasis su smegenų struktūromis yra saikingas . Blužnyje nuodo kaupimosi šaltinis – irstantys eritrocitai . Iš plazmos į limfą patekusio švino gali kauptis limfmazgiuose .4. Švino sukeliamas genetinis pažeidimas ir jo pasekmės . Švinas slopina ląstelės branduolyje DNR , kuri yra genomo pagrindas . Taip pat slopina informacinės RNR sintezė . Švinui paveikus , sutrinka nukleotidų apykaita . Švino genotoksiškos savybės įrodytos žinduolių audinių kultūrose . Slopindamos DNR sintezę , net minimalios šio metalo junginių koncentracijos pirmiausiai ir labiausiai pažeidžia ląstelių branduolį . Pastebėta , kad paveikus švinu , atsiranda DNR plazmidžių skersinių įtrūkimų . Nustatyta, kad branduolio DNR nėra tiesiogiai švino skaidoma , o metalo katijonai blokuoja šios nukleino rūgšties sintezės arba atgaminimo procesuose dalyvaujančius fermentus . Audinių kultūrose nustatyta , kad švinas labiau slopina DNR sintezę . Ilgalaikio biologinio tyrimo duomenimis , nuodas iškraipo nukleino rūgščių ir nukleotidų metabolizmą . Kraujyje gausėja pirimidino nukleotidų . Tai siejama su nukleino rūgščių sintezės sutrikimu , su jų nevisaverčių molekulių menkesniu patvarumu .Hepatomos ląstelių kultūrose rasta , kad švinas gali blokuoti esamos genetinės informacijos perdavimą į ląstelės citoplazmą mRNR lygmenyje . Šis nuodas slopina hepatomos ląstelių baltymo transferino ( geležies nešiklio ) geno informaciją perimančios mRNR sintezę .Tiesioginiai pažeidimai – genopatijos , chromosomopatijos , mitopatijos . Pažeidimo pasekmes sukelia nuo švino genotropiškumo priklausantys patologiniai procesai – persileidimai ir vaisiaus vystymosi atsilikimai , psichomotorinio vystymosi atsilikimas , susiformavusio organizmo funkciniai sutrikimai , navikai ir fermentopatiniai procesai , prasidėję švinui pažeidus genetinį aparatą .5. Fermentus pažeidžiantis švino poveikis .Fermentus pažeidžiantis švino poveikis yra dvejopas . Pirma , jis pakeičia fermento esencinį metalą , dažniausiai cinką , kuris nulemia fermento stereometrinę struktūrą ir reguliuoja jame elektronų srautą . Cinkas dalyvauja įvairioms klasėms priklausančių per 200 fermentų , ypač hidrolazių , liazių ir transferazių , struktūroje . Antra , švinas gerai jungiasi su aktyviai reaguojančiomis aminorūgščių grupėmis ( cisteino – SH ; lizino – amido ; tirozino – fenoksi ; histidino – imidazolo ; gliutamo bei asparto rūgščių – karboksilo ) arba netiesiogiai aktyvias grupes paverčia neaktyviomis ( pvz., redukuotas SH – oksiduotomis disulfidinėmis SS ) , trikdydamas įvairių baltymų , taip pat ir fermentinių , sintezę .Asinuodijus švinu , labiausiai nukenčia tam tikri oksireduktazių , liazių ir ligazių grupių fermentai , stipresnių apsinuodijimų atvejais gali būti pažeisti ir kitų grupių fermentai .Oksireduktazės – tai labiausiai paplitusi fermentų grupė . Švinas slopina įvairias oksireduktazes : hemo sintezės ciklo fermentus – 5- aminolevulinato dehidratazę ir monooksigenazę , energijos gavybos ciklų – glutationo transformacijos peroksidazę ir reduktazę bei gliukozo -6-fosfatdehidrogenazę , oksidinimo kofermento – redukuoto nikotinamidadenindinukleotido fosfato dehidrogenazę , kortikosteroidų sintezės ciklo – 3 – beta hidroksisteroido hidrogenazę , taip pat katecholaminų sintezės ciklo – dihidrobiopterino reduktazę .
Nuo švino skirtingai kinta transferazių aktyvumas : slopinami angliavandenių apykaitos fermentas acetiltransferazė ir riebalų apykaitos – cholino acetiltransferazė , tačiau aktyvėja angliavandenių bei baltymų apykaitos fermentai – glutamo oksalacto ir glutamo piruvo rūgščių transaminazės .Švinas pažeidžia ir atskiras hidrolazes , būtent ATP- azes ir sacharidazes . Labiausiai nukenčia membranų pralaidumą ir energijos gavybą reguliuojančios Na+ ir K+ – ATP-azės .Švinas slopina dviejų liazių -5-aminolevulino rūgšties dehidratazės ( ALAD) ir N-acetilo-beta-D-gliukozaminidazės ( NAG ) – aktyvumą . ALAD dalyvauja virstant 5-aminolevulino rūgščiai eritrocituose porfobilinogenu . NAG – tai nefrocitų lizosominis fermentas . Netenkant nefrocitų NAG , mažėja reabsorbcinis inkstų pajėgumas . Švinas slopina taip pat seilių NAG aktyvumą .Ligazės nikotinamidadeninnukleotido sintezės ( NADS ) , aprūpinančios daugelį deguoninimo ir redukcijos procesų kofermentu NAD , aktyvumas apsinuodijimo švinu pradžioje padidėja , vėliau nuodo koncentracijai kraujyje didėjant , nukrinta iki bazinio lygmens ir žemiau .6. Švino sukelti organų sistemų pažeidimai ir organų funkcijų sutrikimai .Labiausiai pažeidžiami kraujodaros , šlapimo išskyrimo ir nervų sistemų organai , gali būti gana ryškios lyties ir imuninės sistemų patologijos požymių .2. Kraujotakos sistema : širdies raumuo , kraujagyslės , limfagyslės3. Kraujodaros sistema : Hemo sintezė , hemoglobino sintezė , eritrocitai1.Kvėpavimo sistema : kvėpavimo takai , plaučiai,

4. Imuninė sistema : T limfocitai , B limfocitai , makrofagai, granulocitai 5. Virškinimo sistema: Skrandis , plonžarnė , Storžarnė , kepenys , kasa

13. Oda : plaukų maišeliai – galvos odos , blakstienų

6. Šlapimo sistema : Inkstų kūneliai , šlapimo pūslė ir kt.. Pb

12. Analizatotiai : Akis , vestibiulinis aparatas

7. Lytinė sistema :Pagumbrys , sėklidės , krūties liaukos

8.Endokrininė sistema: Pagumbrys , skydliaukė, antinkščiai , kasa

11. Burnos ertmės organai : Dantenos , seilių liaukos 10. Atramos-judėjimo sistema : Kaulai , skeleto raumenys9. Nervų sistema : Centrinė , vegetacinė , nervai , smegenų dangalai ir kraujagyslės

2 pav. Švino pakenkiamos sistemos , jų organai .

Kvėpavimo sistema . Asinuodijus švinu , dažnesnės būna kvėpavimo sistemos uždegiminės ligos , kurios siejamos su neigiamu nuodo poveikiu ląsteliniam ir humoraliniam imunitetui . Švinas slopina kvėpavimo takų sekretinius , ypač A klasės imunoglobulinus . Dėl to dažnesnės būna kvėpavimo takus pažeidžiančios virusų ir gripo infekcijos .Eksperimentais su žiurkėmis nustatyta , kad po ilgesnės ( 10 savaičių ) intratrachelinės inhaliacijos švino oksidas gali sukelti adenomą . Švinas blogina plaučių kvėpuojamojo paviršiaus apsaugą , kartu ir dujų apykaitą .Kraujotakos sistema . Švinas , kaip ir kiti sunkieji metalai slopina kraujagyslių endotelio fiziologinį atsigaminimą ir jo regeneraciją . Manoma , kad šalia sukeliamos pirminės obliteruojančios vaskulopatijos , švinas sunkina kitų veiksnių , pvz. , lipidemijos sukelto kraujagyslių endotelio pažeidimo , gijimą .Kraujotakos sistemos funkciniai nuokrypiai pastebimi tiek širdyje – elektrinio laidumo , tiek kraujagyslėse – arterinio kraujospūdžio ir smegenų mikrocirkuliacijos . Dar 1944 metais pastebėta , kad intensyvesnės ir ilgesnės trukmės švino ekspozicijos sąlygomis eksperimentiniams gyvūnams pakildavo kraujospūdis . Ištyrus kraujospūdį 431 žmogui , kuriems kraujyje buvo padidėjęs švino kiekis , konstatuota hipertenzijos laipsnio ir metalo koncentracijos kraujyje lygmens tiesioginė priklausomybė . Nustatyta , kad saturnizmo atveju ir centrinėje nervų sistemoje esama funkcinių kraujotakos sutrikimų . Atliekant triušių poūminio apsinuodijimo švino acetatu eksperimentą , pirmasis smegenų kraujotakos sutrikimo požymis buvo hipotalaminės srities kraujotakos sulėtėjimas .Kraujodaros sistema . Pagrindinis švino sukeltas kraujodaros sutrikimas – aminolevulino rūgšties dehidratazės aktyvumo ir hemo bei hemoglobino sintezės slopinimas . Kartu kraujyje gausėja 5 – aminolevulino rūgšties ir cinko protoporfirino . Kai kraujyje švino koncentracija mažesnė negu 32 μg/ dl šie funkciniai kraujodaros sutrikimo rodikliai atsiranda dar nesant periferiniame kraujyje pastebimų struktūrinių eritrocitų pokyčių , toksinio bazofilinio grūdėtumo , membranų pažeidimo , hemolizės .Virškinimo sistema . Didžioji švino dalis patenka į organizmą rezorbuodamasi pro plonažarnės gleivinę . Nuodas sudirgina žarnyno vegetacinius motorinius neuronus , sukelia segmentinius jo susitraukimus . Atsiranda skausmingų žarnos spazmų , kurie apibūdinami kaip švino kolikos ( colica saturnina ). Švino kolikos dažniausiai atsirasdavo darbininkams atsitiktinai ir ūmiai apsinuodijus švinu , kai nebuvo numatytos apsaugos priemonės , o į o…rganizmą patekdavo didelė jo dozė ( pvz ., pjaustant švino dažais dengtas metalo plokštes ) . Jautresnės virškinimo sistemos individams ( labiau moterims ir ypač vaikams ) , švino kolika gali prasidėti ir lėtinio apsinuodijimo atvejais . Nuo švino koncentracijos kraujyje daugiausiai priklauso ir kolikos stiprumas .

Šlapimo išskyrimo sistema . Šlapimo sistemoje švino ankčiau ar vėliau, labiau ar mažiau pažeidžiami inkstai , nes jie yra tas organas kuris valo iš organizmo kraujyje cirkuliuojantį šviną – tiek po invazijos tiesiogiai patenkantį , tiek patenkantį su krauju iš kitų organų . Inkstai per save praleidžia ir pašalina praktiškai visą į organizmą patekusias metalą . Kai dozė labai didelė , gali atsirasti tubulonekrozė ir ūmus inkstų nepakankamumas , kai dozės vidutinės – vystosi lėtinė tubulopatija , vėliau – glomerulopatija , kurias gali skatinti prasidėję autoimuniniai mechanizmai . Lytinė sistema . Švinas labiausiai pažeidžia sparčiai besivystančias , intensyvia apykaita ir aktyvia fermentine veikla pasižymančias citostruktūras . Tokios yra lytinės ląstelės , ypač aktyviai judrūs spermatocitai . Sutrinka jų brendimas , atsiranda struktūriškai ir funkciškai nepilnaverčių spermatocitų . Tai gali neigiamai atsiliepti reprodukcijai .Nervų sistemoje . Neuropsichologiniais testais nustatyta , kad nuo švino labiausiai nukenčia psichinės sferos sensorinės funkcijos , naujos informacijos bei įgūdžių įsisavinimas . Silpnėja dėmesys , veiklos motyvavimas , erdvinės sąsajos , mokomoji atmintis , taip pat ilgėja motorinės reakcijos laikas .Pavieniai psichologiniai švino pažeidimo funkciniai testai tapdavo teigiami metalo koncentracijai kraujyje esant virš 30 μg/ l , o esant virš 70 μg/ l išryškėdavo gausesnių ir ryškesnių , su pilnaverte darbuotojo profesine veikla nesusijusių psichinės veiklos sutrikimo požymių . Įvairūs šviesos stiprumo vizualinio dirginimo neurofiziologiniai testai parodė , kad švinas pažeidžia galvos smegenų žievės psichosensorines regėjimo zonas . Tinklainėje ir regos nerve po didesnio apsinuodijimo švinu atsiranda pabrinkimo ir vakuolizavimo plotai . Švinas pažeidžia tiek sensorinius , tiek motorinius periferinius nervus . Sulėtėja impulso perdavimo greitis nervų elektrinės stimuliacijos metu . Labiausiai nukenčia vidurinio nervo (n . medianus ) funkcija . Periferinių nervų neurotransmisijos sutrikimai siejami su nervinio impulso perdavimą užtikrinančios dopaminerginės sistemos sutrikimai . Apsinuodijus švinu , mažėja sistemos jautrumas , lėtėja impulso perdavimas .

Naudota literatūra :

1. Ruvinas Ptašekas , Marius Ptašekas „ Švinas : toksikogenezė , jos tyrimai“ . Vilnius . Aldorija . 20022. T. V. Kojokas , J. Šurkus ir kt.. „ Klinikinė toksikologija“ . Kaunas . „Naujasis lankas“. 2002. 3. D. Brazauskienė „ Sveikai mitybai – saugus maistas“ . Straipsnių rinkinys . 2 leidimas. Kaunas . 1998 4. D. Ramonaitytė , L. Bašinskienė „ Maisto toksikologija“ . KTU .Turinys

Įvadas……………………………………………………………………………………………………………21. Švinas maisto produktuose ………………………………………………………………………….32. Švino invazija per virškinimo sistemą …………………………………………………………..43. Švino kaupimasis ……………………………………………………………………………………….54. Švino sukeliamas genetinis pažeidimas ir jo pasekmės …………………………………..75. Fermentus pažeidžiantis švino poveikis………………………………………………………….76. Švino sukelti organų sistemų pažeidimai ir organų funkcijų sutrikimai ……………9Naudota literatūra…………………………………………………………………………………………..11

Įvadas

Š…vinas ir jo junginiai žinomi nuo seniausių laikų . Seniai žinomas ir švino toksiškumas . Pirmasis švino nuodingumą aprašė , manoma , Hipokratas 370 m. prieš mūsų erą . Teigiama , kad Romos imperijos laikotarpiu patricijai lėtiškai apsinuodydavo , gerdami švinuotose talpose laikomą vyną . Patekdamas per orą , su vandeniu ir maistu , švinas gali apnuodyti žmones . Lėtinis apsinuodijimas gali prasidėti net valgant iš molinių indų , padengtų švino turinčia glazūra . Švinas vartojamas įvairiems metaliniams dirbiniams , dažams gaminti ir t. t.. Pavojingiausios yra vidaus degimo variklių išmetamos dujos : jose yra susidėvinčių variklių detalių , kai kuriais atvejais ir naftos produktų švino . Žmogui taip pat labai pavojingos į aplinką patenkančios švino ir jį panaudojančios pramonės atliekos . Su oro ir dirvožemio tarša glaudžiai susijęs ir maisto produktų užterštumas . Kai prie natūralaus švino kiekio maisto produktuose prisideda aplinkos teršaluose esantis švinas , jo kiekis gali tapti kenksmingu .Neorganiniais junginiais dažniausiai apsinuodijama peroraliai , o organiniai junginiai gerai rezorbuojami ir pro plaučius , ir per odą ir gali sukelti sisteminius pažeidimus . Ūminis apsinuodijimas organiniais junginiais prasideda nuo nedidelio nuodingų medžiagų kiekio . Švino kiekio normos kraujyje : vaikams mažiau kaip 0,1 mg/l , suaugusiems 0,2 mg/l . Sunkus apsinuodijimas – 0,8-1 mg/l , o didesni kaip 1,5 mg/l yra pavojingi gyvybei .Ūminio apsinuodijimo atveju vyrauja centrinės nervų sistemos ir periferinės nervų sistemos pažeidimai : per kelias valandas prasideda euforija , psichomotorinis sujaudinimas , sutrinka regėjimas , sąmonė , sunkiai gydomi galūnių traukuliai , gali sutrikti dubens organų funkcija .

Lėtinių apsinuodijimų atvejais pažeidžiamos beveik visos organų sistemos .Švinas gana mažai dalyvauja gyvybės procesuose , tačiau slopina daugiau kaip pusės visų organizmo fermentų , dalyvaujančių baltymų , riebalų bei angliavandenių apykaitoje , veiklą . Tai įvyksta dėl sąveikos su fermentų sulfhidrilinėmis ( SH ) grupėmis arba keičiant kofermento metalą ( neorganinis švinas išstumia cinką iš fermento , sintetinančio hemą hemoglobinui ir citochromams ). Taip pat pažeidžiamos vidinės ląstelių struktūros – metalas kaupiasi lizosomose ir sudaro intarpus branduolėliuose , nukenčia apvalkalėliai ir sutrikdomos funkcijos (pvz. , slopinami citoplazmos tinklelio ar mitochondrijų kvėpavimo fermentai ) , dėl ko nukenčia ląstelių reprodukcija ir apykaita . Apsinuodijus švinu , labiausiai pažeidžiama kraujodara ir nervų sistema , gali nukentėti ir kitos sistemos . Ypač švinui jautri vaikų nervų sistema , dėl to sutrinka psichomotorinis jų vystymasis .Švino , kaip paplitusio nuodingo metalo , įtakos žmogaus sveikatai tyrimus pasaulio mastu koordinuoja Pasaulio sveikatos organizacijos nuolatinė speciali darbo grupė ( WHO Task Group on Environmental Health Criteria for Lead ) . Jos ekspertai periodiškai pasaulio mastu apibendrina apsinuodijimo švinu epidemiologijos ir toksikologijos duomenis . Pagrindinis apibendrinimų tikslas – užkirsti kelią švino sukeliamai saturnizmo patologijai ir jos pasekmėms , nuo kurių ypač nukenčia vaikai . Kitas švino įtakos žmogaus sveikatai tyrimo tikslas – apibendrinti žmogaus apsinuodijimo švinu patogenezės įvairovę , kuria remiantis būtų galima deagnozuoti ir gydyti intoksikacijos organopotologinius pažeidimus .

1. Švinas maisto produktuose .

Iš oro švinas nusėda ant dirvos ir žolės , jo junginiai iškrenta su rūgščiu lietumi . Per šaknų sistemą švinas pernešamas į antžeminę augalų dalį . Maisto produktai gali būti užteršiami nuo glazūruotų molinių indų paviršiaus , konservų skardinių dėžučių siūlių , kurios sulituojamos švino junginių turinčia pasta . Netinkamai pagaminti glazūruoti keraminiai indai gali būti pavojingu švino šaltiniu , nes juose laikant skystus produktus , ypač rūgščius ( raugintą pieną , alų , sultis , vyną ir kt.) , švinas gali pereiti gana dideliai…s kiekiais . Vidutinė švino koncentracija vaisiuose ir daržovėse 0 – 0,2 mg/kg ; duonos gaminiuose mėsoje , žuvyje apie 0,16 mg/kg ; piene 0,027 mg/kg ; arbatoje gali būti iki 4,3 mg/kg . Švino kiekis maiste ribojamas leistinais koncentracijų dydžiais , kurie nustatomi ne tik remiantis PSO rekomendacijomis , bet ir realia šalies situacija , todėl skirtingose šalyse yra nevienodi . Lietuvos higienos norma HN-54 riboja švino koncentraciją tokiomis didžiausiomis leistinomis koncentracijomis mg/kg : mėsoje , paukštienoje – 0,1 ; subproduktuose – 0,5 ; mėsos konservuose ir žuvyje – 1,0 ; piene vaikams – 0,02 ; grūdų produktuose , daržovėse – 0,1 ; cukruje – 2,0 ; šokolade – 1,0 . Indų patikimumą reglamentuoja atitinkami ISO standartai .

PSO duomenimis , įvairiose šalyse su maistu gaunami labai skirtingi švino kiekiai .

1 pav . Per savaitę su maistu gaunamo μg/kg kūno svorio vidutinis švino kiekis įvairiose šalyse 1981-1989 metais (PSO duomenimis ).

2. Švino invazija per virškinimo sistemą .

Virškinimo sistemoje švinas absorbuojamas pro skrandžio ir žarnyno gleivinę . Suaugusiems žmonėms švinas daugiau patenka su maistu ir vandeniu . Nustatyta , kad talpyklose švinuotais paviršiais laikomame (ar kitaip kontaktavusiame ) geriamajame vandenyje švino koncentracija dažniausiai būna apie 5 μg/l .Švino koncentracija gali labai svyruoti vandens telkiniuose , į kuriuos patenka transporto magistralių švinuotos nuotėkos . Pro skrandžio gleivinę . Į skrandį iš geriamojo vandens ir maisto patenka švino druskų tirpalai , taip pat netirpaus švino mikrodalelės ( taip pat ir pašalintos iš kvėpavimo takų ir nurytos ) . Su druskos rūgštimi reaguojančios netirpios mikrodalelių švino formos virsta tirpiu švino chloridu . Šis procesas skatina nuodo patekimą į kraują tiesiai iš skrandžio , nes tirpius metalo junginius jo gleivinė gali rezorbuoti iš karto . Rezorbcijos intensyvumas mažėja , kai skrandyje yra daugiau bendro skysčio , negu su juo patekusio švino tirpalo tūrio , nes santykinai sumažėja gleivinės rezorbuojamasis paviršius . Taip pat iš skrandžio rezorbuojamo švino toksinį veikimą intensyvina didesnė koncentracija laisvosios druskos rūgšties , kuri su nuodu sudaro lengvai rezorbuojamą švino chloridą. Buvo pastebėta , kad švino koncentracija kraujyje buvo didesnė tų asmenų , kurių skrandžio turinio pH buvo mažesnis .

Pro plonažarnės gleivinę . Per žarnyno gleivinės membranas švino junginių tirpios molekulės praeina difuzijos ir filtravimo būdais .Daugiausia švino katijonų į kraują prasiskverbia pro dvylikapirštės žarnos ir proksimalinės plonažarnės atkarpos gleivinę . Iš žarnos distalinės atkarpos nuodas praktiškai nerezorbuojamas . Į žarnyną gausiau patekę netirpaus švino grūdeliai virškinimo fermentų suskaldomi iki švino oksido 2,9 μm netirpių mikrodalelių , kurios toliau pasišalina per storžarnę .Švino absorbcijos iš žarnyno laipsnį didina kasos sekretuojamo tripsino aktyvumas . Skrandyje susidariusių švino albuminato ir stearato netirpių junginių baltyminį ir riebalinį komponentus suskaldo tripsino proteazė ir lipazė .Lieka laisvieji švino katijonai , kurie susijungia su neorganiniais anijonais ir virsta per žarnyno gleivinę į kraują gerai rezorbuojamais junginiais . Taip pat tulžies ir askorbo rūgštys , badavimas skatina švino druskų tirpių molekulių prasiskverbimą pro žarnos gleivinę . Etanolis ir riebalai , taip pat kalcio , geležies ir magnio dvivalenčiai katijonai mažina prasiskverbimą į kraują .Ypač daug švino patenka į kraują ( iki 70 μg/ dl ) , kai į žarnos spindį patenka metalinio švino , iš kurio lengvai susidaro įvairūs tirpūs , lengvai absorbuojami švino junginiai .

3. Švino kaupimasis .

Žmogaus organizme labiausiai kaupiasi netirpus švino tribazis fosfatas ir su geležies hidroksidu kompleksus sudarantys junginiai . Švinas sparčiausiai kaupiasi vaikų organizmo struktūrose . Kaupimosi atskiruose organuose laipsnis priklauso nuo patenkančio į organizmą ir nuo nepašali…nto ankščiau patekusio švino kiekių santykio . Į organizmą ankščiau patekęs ir inkstų nepašalintas švinas po migracijos kraujyje iš pradžių labiliau kaupiasi kepenyse , vėliau stabiliau – mezenchimos minkštuosiuose audiniuose , kauluose , dantyse . Švinui organizme nuolat kaupiantis , daugiausia jo būna kauluose , mažiau – inkstuose ir kepenyse .Ląstelėje daugiausia švinas jungiasi su nukleino rūgščių ir nukleotidų fosfatais , pakeičia arba blokuoja kitus dvivalenčius katijonus – elektronų donorių magnį , fermentų cinką , hemoglobino geležį , kaulų kalcį . Kaupdamasis sparčiai besidauginančiose ir baltymą intensyviai sintetinančiose ląstelėse , švinas jas pažeidžia .Pro virškinamąjį traktą gautas ir tiesiogiai pro jį nepašalintas , o rezorbuotas švinas labiausiai kaupiasi kepenyse . Jo prisikaupia gana daug . Tai priklauso nuo egzogeniškai patekusio pro virškinamąjį traktą ir pro žarnyno gleivinę rezorbuoto švino kiekio ir nuo endogeninių veiksnių .Plaučiuose švinas saikingai sėda iš aerogeniškai patekusių jo dalelių ir iš nuolat pro plaučius cirkuliuojančio kraujo . Tai palyginti nedideli kiekiai .Inkstai ir plaukai yra švino šalinimo vietos . Inkstai sugeba išskirti šviną , kai jo patenka į organizmą ne daugiau kaip 140-215 μg per parą . Kol inkstai nepažeisti , jie išskiria apie 40 % į organizmą patekusio švino . Kai švino koncentracija didelė , metalas pradeda kauptis nefrocituose , pažeisdamas jų fermentines sistemas . Nuodo koncentracijai pasiekus 50 mg vienam kilogramui organų svorio , prasideda inkstų nepakankumas .Švinas kaupiasi ir plaukuose . Iš plaukų švinas į organizmą nebesugrįžta . Atlikus tyrimus , nustatyta , kad žmogui priklausomai nuo švino ekspozicijos masto metalo kiekis didėdavo tiek plaukuose , tiek kauluose , tačiau plaukuose – labiau . Miesto vaikams švino užterštoje aplinkoje jo kiekis padidėdavo iki trijų kartų .Būdamas chemiškai artimas kalciui , švinas užima jo vietą kauluose . Jo kiekis didėja proporcingai koncentracijai kraujyje . Švinas labiliau kaupiasi spongiozinėse kaulo struktūrose , patvariau – kompaktiniame kaulo audinyje . Kartu su kalciu iš kaulų jis gali mobilizuotas dėl nėštumo ir laktacijos atsirandančios fiziologinės demineralizacijos . Vidutiniškai švino depozitai kauluose išsilaiko apie 10 metų .Stabiliausiai švinas kaupiasi dantyse ir iš jų praktiškai nepasišalina . Jo koncentracija priklauso nuo aplinkos užterštumo ir koncentracijos kraujyje . Ištyrus vaikų pieninius dantis , nustatyta , kad kaimo vietovių vaikams dantyse vidutiniškai susikaupia apie 0,5 μg/g švino , miesto vietovių – apie 3 μg/g ir daugiau .Švinas kaupiasi taip pat raumenyse dėl gero jų aprūpinimo krauju , esant didelei jų bendrai masei ir trifosfatų gausai juose . Dėl geros kraujotakos , švinas greičiau iš jų ir išsiplauna . Vidutinė švino koncentracija raumenyse yra 0,3 μg/g . Priklausomai nuo absorbuojamo švino kiekio , jo koncentracija gali padidėti iki šešių kartų . Kaulo audinyje , švino išlikimo trukmė vertinama metais , o skeleto raumenyse – mėnesiais .

Mažesni švino kiekiai gali kauptis ir kituose organuose – smegenyse , blužnyje , limfmazgiuose . Galvos smegenyse švinas kaupiasi susijungdamas su fosfolipidų fosfatais , su fermentų tiolo grupėmis . Cheminiu požiūriu švino jungimasis su smegenų struktūromis yra saikingas . Blužnyje nuodo kaupimosi šaltinis – irstantys eritrocitai . Iš plazmos į limfą patekusio švino gali kauptis limfmazgiuose .

4. Švino sukeliamas genetinis pažeidimas ir jo pasekmės .

Švinas slopina ląstelės branduolyje DNR , kuri yra genomo pagrindas . Taip pat slopina informacinės RNR sintezė . Švinui paveikus , sutrinka nukleotidų apykaita . Švino genotoksiškos savybės įrodytos žinduolių audinių kultūrose . Slopindamos DNR sintezę , net minimalios šio metalo junginių koncentracijos pirmiausiai ir labiausiai pažeidžia ląstelių branduolį . Pastebėta , kad paveikus švinu , atsiranda DNR plazmidžių skersinių įtrūkimų . Nustatyta, kad brand…uolio DNR nėra tiesiogiai švino skaidoma , o metalo katijonai blokuoja šios nukleino rūgšties sintezės arba atgaminimo procesuose dalyvaujančius fermentus . Audinių kultūrose nustatyta , kad švinas labiau slopina DNR sintezę . Ilgalaikio biologinio tyrimo duomenimis , nuodas iškraipo nukleino rūgščių ir nukleotidų metabolizmą . Kraujyje gausėja pirimidino nukleotidų . Tai siejama su nukleino rūgščių sintezės sutrikimu , su jų nevisaverčių molekulių menkesniu patvarumu .Hepatomos ląstelių kultūrose rasta , kad švinas gali blokuoti esamos genetinės informacijos perdavimą į ląstelės citoplazmą mRNR lygmenyje . Šis nuodas slopina hepatomos ląstelių baltymo transferino ( geležies nešiklio ) geno informaciją perimančios mRNR sintezę .Tiesioginiai pažeidimai – genopatijos , chromosomopatijos , mitopatijos . Pažeidimo pasekmes sukelia nuo švino genotropiškumo priklausantys patologiniai procesai – persileidimai ir vaisiaus vystymosi atsilikimai , psichomotorinio vystymosi atsilikimas , susiformavusio organizmo funkciniai sutrikimai , navikai ir fermentopatiniai procesai , prasidėję švinui pažeidus genetinį aparatą .

5. Fermentus pažeidžiantis švino poveikis .

Fermentus pažeidžiantis švino poveikis yra dvejopas . Pirma , jis pakeičia fermento esencinį metalą , dažniausiai cinką , kuris nulemia fermento stereometrinę struktūrą ir reguliuoja jame elektronų srautą . Cinkas dalyvauja įvairioms klasėms priklausančių per 200 fermentų , ypač hidrolazių , liazių ir transferazių , struktūroje . Antra , švinas gerai jungiasi su aktyviai reaguojančiomis aminorūgščių grupėmis ( cisteino – SH ; lizino – amido ; tirozino – fenoksi ; histidino – imidazolo ; gliutamo bei asparto rūgščių – karboksilo ) arba netiesiogiai aktyvias grupes paverčia neaktyviomis ( pvz., redukuotas SH – oksiduotomis disulfidinėmis SS ) , trikdydamas įvairių baltymų , taip pat ir fermentinių , sintezę .Asinuodijus švinu , labiausiai nukenčia tam tikri oksireduktazių , liazių ir ligazių grupių fermentai , stipresnių apsinuodijimų atvejais gali būti pažeisti ir kitų grupių fermentai .Oksireduktazės – tai labiausiai paplitusi fermentų grupė . Švinas slopina įvairias oksireduktazes : hemo sintezės ciklo fermentus – 5- aminolevulinato dehidratazę ir monooksigenazę , energijos gavybos ciklų – glutationo transformacijos peroksidazę ir reduktazę bei gliukozo -6-fosfatdehidrogenazę , oksidinimo kofermento – redukuoto nikotinamidadenindinukleotido fosfato dehidrogenazę , kortikosteroidų sintezės ciklo – 3 – beta hidroksisteroido hidrogenazę , taip pat katecholaminų sintezės ciklo – dihidrobiopterino reduktazę .Nuo švino skirtingai kinta transferazių aktyvumas : slopinami angliavandenių apykaitos fermentas acetiltransferazė ir riebalų apykaitos – cholino acetiltransferazė , tačiau aktyvėja angliavandenių bei baltymų apykaitos fermentai – glutamo oksalacto ir glutamo piruvo rūgščių transaminazės .Švinas pažeidžia ir atskiras hidrolazes , būtent ATP- azes ir sacharidazes . Labiausiai nukenčia membranų pralaidumą ir energijos gavybą reguliuojančios Na+ ir K+ – ATP-azės .Švinas slopina dviejų liazių -5-aminolevulino rūgšties dehidratazės ( ALAD) ir N-acetilo-beta-D-gliukozaminidazės ( NAG ) – aktyvumą . ALAD dalyvauja virstant 5-aminolevulino rūgščiai eritrocituose porfobilinogenu . NAG – tai nefrocitų lizosominis fermentas . Netenkant nefrocitų NAG , mažėja reabsorbcinis inkstų pajėgumas . Švinas slopina taip pat seilių NAG aktyvumą .Ligazės nikotinamidadeninnukleotido sintezės ( NADS ) , aprūpinančios daugelį deguoninimo ir redukcijos procesų kofermentu NAD , aktyvumas apsinuodijimo švinu pradžioje padidėja , vėliau nuodo koncentracijai kraujyje didėjant , nukrinta iki bazinio lygmens ir žemiau .

6. Švino sukelti organų sistemų pažeidimai ir organų funkcijų sutrikimai .

Labiausiai pažeidžiami kraujodaros , šlapimo išskyrimo ir nervų sistemų organai , gali būti gana ryškios lyties ir imuninės sistemų patologijos požymių .2. Kraujot…akos sistema : širdies raumuo , kraujagyslės , limfagyslės3. Kraujodaros sistema :

Hemo sintezė , hemoglobino sintezė , eritrocitai1.Kvėpavimo sistema : kvėpavimo takai , plaučiai,

4. Imuninė sistema : T limfocitai , B limfocitai , makrofagai, granulocitai 5. Virškinimo sistema: Skrandis , plonžarnė , Storžarnė , kepenys , kasa

13. Oda : plaukų maišeliai – galvos odos , blakstienų

6. Šlapimo sistema : Inkstų kūneliai , šlapimo pūslė ir kt.. Pb

12. Analizatotiai : Akis , vestibiulinis aparatas

7. Lytinė sistema :Pagumbrys , sėklidės , krūties liaukos

8.Endokrininė sistema: Pagumbrys , skydliaukė, antinkščiai , kasa

11. Burnos ertmės organai : Dantenos , seilių liaukos 10. Atramos-judėjimo sistema : Kaulai , skeleto raumenys9. Nervų sistema : Centrinė , vegetacinė , nervai , smegenų dangalai ir kraujagyslės

2 pav. Švino pakenkiamos sistemos , jų organai .

Kvėpavimo sistema . Asinuodijus švinu , dažnesnės būna kvėpavimo sistemos uždegiminės ligos , kurios siejamos su neigiamu nuodo poveikiu ląsteliniam ir humoraliniam imunitetui . Švinas slopina kvėpavimo takų sekretinius , ypač A klasės imunoglobulinus . Dėl to dažnesnės būna kvėpavimo takus pažeidžiančios virusų ir gripo infekcijos .Eksperimentais su žiurkėmis nustatyta , kad po ilgesnės ( 10 savaičių ) intratrachelinės inhaliacijos švino oksidas gali sukelti adenomą . Švinas blogina plaučių kvėpuojamojo paviršiaus apsaugą , kartu ir dujų apykaitą .Kraujotakos sistema . Švinas , kaip ir kiti sunkieji metalai slopina kraujagyslių endotelio fiziologinį atsigaminimą ir jo regeneraciją . Manoma , kad šalia sukeliamos pirminės obliteruojančios vaskulopatijos , švinas sunkina kitų veiksnių , pvz. , lipidemijos sukelto kraujagyslių endotelio pažeidimo , gijimą .Kraujotakos sistemos funkciniai nuokrypiai pastebimi tiek širdyje – elektrinio laidumo , tiek kraujagyslėse – arterinio kraujospūdžio ir smegenų mikrocirkuliacijos . Dar 1944 metais pastebėta , kad intensyvesnės ir ilgesnės trukmės švino ekspozicijos sąlygomis eksperimentiniams gyvūnams pakildavo kraujospūdis . Ištyrus kraujospūdį 431 žmogui , kuriems kraujyje buvo padidėjęs švino kiekis , konstatuota hipertenzijos laipsnio ir metalo koncentracijos kraujyje lygmens tiesioginė priklausomybė . Nustatyta , kad saturnizmo atveju ir centrinėje nervų sistemoje esama funkcinių kraujotakos sutrikimų . Atliekant triušių poūminio apsinuodijimo švino acetatu eksperimentą , pirmasis smegenų kraujotakos sutrikimo požymis buvo hipotalaminės srities kraujotakos sulėtėjimas .Kraujodaros sistema . Pagrindinis švino sukeltas kraujodaros sutrikimas – aminolevulino rūgšties dehidratazės aktyvumo ir hemo bei hemoglobino sintezės slopinimas . Kartu kraujyje gausėja 5 – aminolevulino rūgšties ir cinko protoporfirino . Kai kraujyje švino koncentracija mažesnė negu 32 μg/ dl šie funkciniai kraujodaros sutrikimo rodikliai atsiranda dar nesant periferiniame kraujyje pastebimų struktūrinių eritrocitų pokyčių , toksinio bazofilinio grūdėtumo , membranų pažeidimo , hemolizės .Virškinimo sistema . Didžioji švino dalis patenka į organizmą rezorbuodamasi pro plonažarnės gleivinę . Nuodas sudirgina žarnyno vegetacinius motorinius neuronus , sukelia segmentinius jo susitraukimus . Atsiranda skausmingų žarnos spazmų , kurie apibūdinami kaip švino kolikos ( colica saturnina ). Švino kolikos dažniausiai atsirasdavo darbininkams atsitiktinai ir ūmiai apsinuodijus švinu , kai nebuvo numatytos apsaugos priemonės , o į organizmą patekdavo didelė jo dozė ( pvz ., pjaustant švino dažais dengtas metalo plokštes ) . Jautresnės virškinimo sistemos individams ( labiau moterims ir ypač vai…kams ) , švino kolika gali prasidėti ir lėtinio apsinuodijimo atvejais . Nuo švino koncentracijos kraujyje daugiausiai priklauso ir kolikos stiprumas .Šlapimo išskyrimo sistema . Šlapimo sistemoje švino ankčiau ar vėliau, labiau ar mažiau pažeidžiami inkstai , nes jie yra tas organas kuris valo iš organizmo kraujyje cirkuliuojantį šviną – tiek po invazijos tiesiogiai patenkantį , tiek patenkantį su krauju iš kitų organų . Inkstai per save praleidžia ir pašalina praktiškai visą į organizmą patekusias metalą . Kai dozė labai didelė , gali atsirasti tubulonekrozė ir ūmus inkstų nepakankamumas , kai dozės vidutinės – vystosi lėtinė tubulopatija , vėliau – glomerulopatija , kurias gali skatinti prasidėję autoimuniniai mechanizmai . Lytinė sistema . Švinas labiausiai pažeidžia sparčiai besivystančias , intensyvia apykaita ir aktyvia fermentine veikla pasižymančias citostruktūras . Tokios yra lytinės ląstelės , ypač aktyviai judrūs spermatocitai . Sutrinka jų brendimas , atsiranda struktūriškai ir funkciškai nepilnaverčių spermatocitų . Tai gali neigiamai atsiliepti reprodukcijai .Nervų sistemoje . Neuropsichologiniais testais nustatyta , kad nuo švino labiausiai nukenčia psichinės sferos sensorinės funkcijos , naujos informacijos bei įgūdžių įsisavinimas . Silpnėja dėmesys , veiklos motyvavimas , erdvinės sąsajos , mokomoji atmintis , taip pat ilgėja motorinės reakcijos laikas .

Pavieniai psichologiniai švino pažeidimo funkciniai testai tapdavo teigiami metalo koncentracijai kraujyje esant virš 30 μg/ l , o esant virš 70 μg/ l išryškėdavo gausesnių ir ryškesnių , su pilnaverte darbuotojo profesine veikla nesusijusių psichinės veiklos sutrikimo požymių . Įvairūs šviesos stiprumo vizualinio dirginimo neurofiziologiniai testai parodė , kad švinas pažeidžia galvos smegenų žievės psichosensorines regėjimo zonas . Tinklainėje ir regos nerve po didesnio apsinuodijimo švinu atsiranda pabrinkimo ir vakuolizavimo plotai . Švinas pažeidžia tiek sensorinius , tiek motorinius periferinius nervus . Sulėtėja impulso perdavimo greitis nervų elektrinės stimuliacijos metu . Labiausiai nukenčia vidurinio nervo (n . medianus ) funkcija . Periferinių nervų neurotransmisijos sutrikimai siejami su nervinio impulso perdavimą užtikrinančios dopaminerginės sistemos sutrikimai . Apsinuodijus švinu , mažėja sistemos jautrumas , lėtėja impulso perdavimas .

Naudota literatūra :

1. Ruvinas Ptašekas , Marius Ptašekas „ Švinas : toksikogenezė , jos tyrimai“ . Vilnius . Aldorija . 20022. T. V. Kojokas , J. Šurkus ir kt.. „ Klinikinė toksikologija“ . Kaunas . „Naujasis lankas“. 2002. 3. D. Brazauskienė „ Sveikai mitybai – saugus maistas“ . Straipsnių rinkinys . 2 leidimas. Kaunas . 1998 4. D. Ramonaitytė , L. Bašinskienė „ Maisto toksikologija“ . KTU ….