Kinijos kultūrinė revoliucija

Kinijos kultūrinė revoliucijaDidžioji kultūrinė revoliucija (1966-1976 m.) – Kinijos Liaudies Respublikos politinė akcija, pradėta Mao Dzeduno ir maoistų.Kiniją valdant Mao Dzedunui, dalis šalies vadovų reiškė nepasitenkinimą jo vykdoma vidaus ir užsienio politika, jie siekė pereiti prie ekonominės politikos, priešingos dogmatiškai Mao Dzudongo ir kitų linijai. Mao Dzedunas apkaltino savo oponentus siekiu atkurti Kinijoje kapitalizmą ir 1966m. spalį paskelbė ,,kultūrinę revoliuciją‘‘, kurios formalus tikslas buvo vienodo auklėjimo būdu panaikinti skirtumus tarp miesto ir kaimo, fizinio ir protinio darbo bei išauklėti naujo tipo žmogų. Kampanija persmelkė visus kinų gyvenimo aspektus. Raudonieji sargybiniai terorizavo gyventojus, nes daugybė paprastų piliečių buvo paskelbti kontrrevoliucionieriais. Praktiškai buvo sužlugdytas švietimas ir viešasis transportas. Vykdyti politinių lyderių, įskaitant Liu Shaoqi ir Den Siaopiną, kurie buvo paskelbti palaikančiais kapitalizmą, valymai. Kampanija nepasibaigė iki pat Mao mirties 1976 m. Pasitelkę saugomo organus, kariuomenę, politiškai nesubrendusio jaunimo būrius – chunbeivinus (,,raudonuosius maištininkus‘‘), represavo ir išžudė labai daug atsakingų partijos ir valstybės veikėjų, tarnautojų, inteligentų.Daugelis jų neteko postų. Įsigalint chaosui vadovauti įstaigoms 1968m. ėmė kariškiai, t.y. faktiškai įvyko karinis perversmas. Kinijoje sustiprėjo Mao Dzeduno kultas. Dėl bandymų kištis į kitų šalių vidaus reikalus Kinija pateko į didelę tarptautinę izoliaciją. 1969m. Kinijos komunistų partijos IX suvažiavimas pateisino ,,kultūrinę revoliuciją‘‘, svarbiausiu valstybės uždaviniu paskelbė kovą prieš TSRS, o Mao Dzeduno idėjas – KKP ideologiniu pagrindu. Tai reiškė, kad maoistinė KKP atsisako mokslinės komunizmo teorijos. Kultūrinės revoliucijos pasekoje net 59% KLR gyventojų (apie 767 mln. žmonių) buvo nereligingi arba ateistai. Tačiau religija ir ritualai, ypač tradiciniai budistiniai, konfucianistiniai bei daoistiniai įsitikinimai, išliko svarbia daugelio KLR gyvenančių žmonių gyvenimo dalimi. Apie 33% Kinijos Liaudies Respublikos gyventojų išpažino maišytą tikėjimą, paprastai statistiniais sumetimais vadinamą „tradiciniais tikėjimais“, „senoviniais kinų tikėjimais“ arba tiesiog „kita“. Prieš septintame dešimtmetyje Kinijos komunistų diktatoriaus Mao Dzeduno vykdytą kultūrinę revoliuciją Hezė vyskupijoje buvo 30 bažnyčių. Jos, komunistinės valdžios įsaku, buvo sulygintos su žeme. Dauguma Kinijos dvasininkų, jis irgi nemažai kalėjo. Kultūrinė revoliucija Tibete oficialiai pradėta 1966m. rugpjūčio 25d. ir Tibeto kultūra buvo ,,pertvarkoma‘‘ visais aspektais. 1966m. birželį Mao užleido chunveibinus griauti ir naikinti ,,keturias atgyvenas‘‘: ,,pasenusias‘‘ idėjas, seną kultūrą, senas tradicijas ir senus papročius. Šių revoliucinių pertvarkymų padariniai paprastai laikomi katastrofiškais, ypač švietimo srityje. Universitetų stojamieji egzaminai buvo panaikinti (jie atkurti tik 1977 m. Deng Siaopingo). Daugelis inteligentų buvo išsiųsti į koncentracijos stovyklas. Daugelis išlikusių tremtinių bei stebėtojų teigia, jog beveik kiekvienas, pasižymintis didesniais nei vidutiniai sugebėjimais kokioje nors srityje galėjo tapti politinės „kovos“ auka. Deng Siaopingo šalininkai bei dauguma Vakarų analitikų mano, jog kultūrinė revoliucija sąlygojo visos prastai išsilaviniusių kiniečių kartos atsiradimą.

Informacija gauta: 1.Internetas 2.Tarybinė Lietuvos enciklopedija