V. Šekspyras – Renesanso epochos kūrėjas. Tuo metu Anglijoje gyvuoja rūmų vaidinimai, spektakliai siauram žiūrovų ratui. Mėgstamiausi yra vieši teatrai. Viešas teatras plėtoja liaudies dramos tradicijas. Vaidinama po atviru dangumi ant pakylos. Renesanso teatrui neužteko vien liaudies dramos patyrimo, reikėjo išmoningai rezgamos intrigos, sudėtingesnio vidaus gyvenimo. Literatūroje, dramoje, mene svarbi Renesanso pasaulėžiūra, vadinama humanizmu. Ji iškelia žmogų kaip didžiausią vertybę, teigia. jog svarbu suvokti žmogaus esmę, jo buvimo pasaulyje prasmę. V Šekspyro kūrybą galima skirstyti i tris laikotarpius: l-asis (1590-1600 m ). Daugiausia rašo komedijas ir istorines dramas (komedijos “Užsispyrėlės sutramdymas”, “Vasarvidžio nakties sapnas” ir kt.; Parašo tragediją “Romeo ir Džiuljeta”. 2-asis (1601-1608 m.) – brandžioji kūryba. Parašo 4 didžiąsias tragedijas “Hamletas”, “Otelas”, “Karalius Lyras”, “Makbetas”. 3-asis – (1609-1612 m.). Sukuria dramas laimingomis pabaigomis “Audra”, “Žiemos pasaka”, “Cimbelinas”. Vienas sudėtingiausių VŠekspyro kūrinių – “Hamletas”. Tragedija vaizduoja valstybės gyvenimą, rodo tėvų ir vaikų, brolio ir sesers, mylimųjų santykius. Tai kūrinys apie žmogaus vietą pasaulyje, priešinimąsi blogiui, humanistinių idealų žlugimą. Hamletas – humanistas. Jo pasaulėžiūra, principai formavosi universitete. Grįžimas namo – sukrečiantis smūgis jo humanistiniams principams. Artimiausi žmonės griauna jo susikurtą idealą. Motina, neseniai palaidojusi vyrą, išteka už Klaudijaus, Hamletą skaudina toks poelgis, jis atskleidžia moters silpnumą, meilės nepatvarumą. Dėdė Klaudijus pasirodo esąs tėvo žudikas, o pati šalis – Danija – Supuvęs kalėjimas. Hamletas mąsto apie savižudybę, bet to padaryti negali. Savižudybė – lengviausia išeitis. Tai ryškėja monologe “Būti ar nebūti”. Hamletui rūpi padaryti galą visai blogio sistemai, bet jis to padaryti negali. Jis vienas ir per silpnas. Be to, prieš melo, intrigų ir žiaurumo pasaulį Hamletas negali kovoti jo paties ginklu. Hamletas – mąstantis, jis veikia sąmoningai, apgalvotai. Hamletas tikėjo, kad žmogus – pasaulio grožis, bet pamato, jog taip nėra.
“Hamletas” – poetinė drama. Personažai gyvena poetinėje tikrovėje, kur galimi paslaptingi dalykai (pasirodo šmėkla), tiki burtais, likimo galia. Herojų kalba vaizdinga, daug palyginimų, metaforų, aforizmų, retorinių klausimų (Hamleto kalba). Jausmai pakylėti, emocingesni, nekasdieniški.