Kauno sventes

TURINYS

Įžanga..............................3psl.
Lietuvos valstybinės šventės..............................4psl.
Dainos Dienos šventė..............................5psl.
Dainos Dienos šventė. Programos antroji dalis....................6-7psl.
Tuometiniai atsiliepimai apie Dainų šventę.......................8psl.
Kauno chorų šventė..............................9-10psl.
Atsiliepimas apie Kauno chorų šventę.........................10psl.
Giedro patriotiškumo šventė..............................11psl.
Apibendrinimas..............................12psl.
Naudota literatūra..............................13psl.

ĮŽANGA

Šiame referate bus rašoma, apie kauniečių švenčiamas šventes 1919-1940/4 metais.

Per amžius kito švenčių forma, tačiau tauta iki šių dienų išsaugojo tas tradicijas ir apeigas, kurios sudaro prasmingiausią jų gyve¬nimo dalį.
Žmonės tais laikais būdami labai geranoriški ir nuoširdūs ir šventes švęsdavo labai linksmai, pagal visus papročius, tradicijas su visom, tai šventei priklausančiom, apeigom. Vieni kitiem padėdavo šventėms ruoštis, iš meetų į metus papildydavo šventimo ritualą, patobulindavo, kažką šiek tiek pakeisdavo, bet mintis išlikdavo tokia pati. Štai ir iš žmonių teko girdėti, kad jie labai stengėsi viską išlaikyti ir perduoti iš kartos į kartą šiais laikais.
Įvairūs miesto renginiai, iškilmės, eisenos puošdavo Laikinosios sostinės gatves, o žmones džiugindavo ir vienydavo.

Lietuvos valstybinės šventės

Kaip ir kiekviena šalis, Lietuva irgi turi savo valstybines šventes.Valstybinių švenčių dienomis prie valstybinės valdžios ar valdymo institucijų, įmonių, įstaigų ir organizacijų pastatų, gyvenamųjų namų nustatytąja tvarka iškeliama Lietuvos valstybės vėėliava. Vėliava iškeliama šiomis dienomis:

Sausio 1-ąją – Lietuvos vėliavos dieną
Sausio 13-ąją – Laisvės gynėjų dieną
Vasario 16-ąją – Lietuvos valstybės atkūrimo dieną
Vasario 24-ąją – Estijos nepriklausomybės dieną
Kovo 11-ąją – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną
Birželio 14-ąją – Gedulo ir Vilties dieną (su gedulo ženklu)
Birželio 15-ąją – Okupacijos ir genocido dieną (s

su gedulo ženklu)
Liepos 6-ąją – Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) d.
Liepos 15-ąją – Žalgirio mūšio dieną
Rugpjūčio 23-ąją – Juodojo kaspino dieną (su gedulo ženklu)
Rugsėjo 1-ąją – Laisvės dieną
Rugsėjo 23-ąją – Lietuvos žydų genocido dieną (su gedulo ženklu)
Spalio 25-ąją – Konstitucijos dieną
Lapkričio 18-ąją – Latvijos nepriklausomybės paskelbimo dieną
Lapkričio 23-ąją – Lietuvos karių dieną

DAINOS DIENOS ŠVENTĖ

Pirmoji dainų šventė įvyko Kauno Dainų slėnyje 1924m. rugpjūčio 23-25d. Joje dalyvavo 80 mišrių chorų, 3 tūkstančiai dainininkų, o vyriausiasis dirigentas buvo J. Naujalis, St. Šimkus ir J. Štarka.
Šventės iniciatorius J. Žilevičius.
„Pirmoji Dainų Diena davė pradžią dainų švenčių tradicijoms, parodė subrendusias jėgas ir galimybes toliau ugdyti chorinį dainavimą plačiu mastu. Šventės pasisekimas Lietuvos muzikams suteikė gražių vilčių ateičiai [.]“ ( V. Akelaitis ).
Smulkmena : J. Naujalis prieš pat šventę buvo parašęs pareiškimą, atsisakąs vyr. dirigento pareigų, nes neturįs piinigų frakui įsigyti. Frakas buvo nupirktas iš Dainų dienos komiteto paskirtų lėšų. Kita smulkmena ( tapusi mūsų Dainų šventėse, atrodo, tradicine ) : šventė buvo numatyta 23-24 dienomis, bet visą 24-ają lijo, tad tos dienos programa buvo perkelta į 25-ąją.
Dainų šventė. Dainos diena. Daina ir vėl daina.
Atgimusi tauta, atgimusi per dieną, pačią dainą pakėlė dar aukščiau.
Kada priespaudos laikais daina tik bailiai virpėjo, dabar, įgavus laisvę, troško prasiveržti galingu laisvos dainos himnu. Ji reikalavo, kad ne vienas vaikinas, ne viena mergina niūniuotų sau vargo dainelę – tai bu

uvo verguvės metais, – ji reikalavo dabar, kad visi Lietuvos vaikai užtrauktų galybės, laimėjimo dainą.
Jaunimas visur pirmutinis. Jisai, katalikiškasis jaunimas, nuaidino sutartiniais balsais ne vieną dainą Laikinojoje sostinėje. Jisai, pirmas padarė neišdildomą mūsų kultūros istorijoj žygį, surengdamas pirmąsias Lietuvos katalikiškojo jaunimo, o ir iš viso pirmas Lietuvoje bendras dainas. Tai buvo liepos 5-6 dienomis, 1924m.
Rugpjūčio 23-24d. suruošta jau visos Lietuvos Dainos Diena. Čia, į Kauną, suvažiavo dainininkai iš visų Lietuvos kampelių.
Rugpjūčio 23d. graži, saulėta diena. Tik ėjo, tik lipo į kalną dainininkai ir publika, tik margavo gatvės, keliai, takai, kalnas, aikštė, kalva – visur pilna žmonių. Tai dainos suvažiavimo pasiklausyti. Prasivėrus estrados vartai, pasipylė dainininkės, dainininkai. Ėjo ir ėjo, rodos, galo nebus – visą pusvalandį.
Susitvarkė 3 000 dainininkų milžinas choras. Respublikos Prezidentas apdovanojęs chorvedžius ir dirigentus leido pradėti dainas.
Seniausias Lietuvos muzikos p. Naujalis mostelėjo batutu, ir tūkstančiai žmonių sulingavo : „Lietuva, tėvyne mūsų!“. Jo vedamas choras sudainavo dar tris dainas, paskui paėmė diriguoti p. Šimkus. sudainavus dar 7 dainas, pradėjo chorai savo jėgas mėginti.
Dainavo pirmiausia Panevėžio miesto jungtinis choras. Jam pritarė piano, smuikų ir dūdų orkestras. „Gražiai dainavo“ – tokie buvo žmonių atsiliepimai po šventės. Žmonės pastebėjo šio choro dainavimo vieną ypatingumą – tai „miestietiškumą“. Visos Dainos Dienos šventės pagrindan padėta liaudies kūryba ir jos motyvai; panevėžiečių choro besiklausydami, žmonės jautėsi ly
yg operoj; čia muzika stengėsi atvaizduoti veiksmus.
Po Panevėžio choro ėjo kauniečių Pavasarininkų jungtinis choras, vedamas p. Likerausko. Jisai gražiai, galingai sudainavo „Pavasarininkų Himną“, „Jaunimo giesmę“ ir „Kur bėga Šešupė“. Repertuaras buvo išpildytas kaip reikia. Tai pastebėjo ir to laiko kritikai, (pvz. p. Banaitis).
Paskui vėl ėjo jungtinis choras, jau p. trakos diriguojamas.
Rugpjūčio 23 dienos dainos tuo ir baigėsi. Tęsinys kitą dieną. „Tada turi įvykti iškilmingiausia dalis“ – rašė tuometinė spauda. Žmonių turėtu privažiuoti daugiausia.

DAINOS DIENOS ŠVENTĖ
Programos antroji dalis.

Rugpjūčio 24d. dieną, kada turėjo būti vykinama Dainos Dienos programos antroji dalis, nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro lijo. Šis lietus Dainos Dienos šventei labai pakenkė. Žmonės be abejo to pabūgo. „Praeis, tuoj nustos liję“, dar mėgino taip vienas kitą guosti ir raminti žmonės.
Dainininkams, priemiesčiuose menkai pastogėmis aprūpintiems, peršlapimas ir purvynas neteikė gero ūpo. Dalis jų, negalinčių ilgiau Kaune pasilikti, jau tą pačią dieną išvažinėjo namo. Ištisi traukiniai žmonių buvo atvažiavę į Dainos Dieną, bet neturėdami lyjant kur pasidėti ir nematydami giedros besiartinant, tą pačią dieną vakariniais traukiniais išsivažinėjo atgal. Viskas paskendo miniose.
Žmonės skundėsi, bet teko grįžti namo nusiminus, negavus išgirsti dainų, dėl kurių važiavo dešimtis kilometrų. Vieni grįžo, kiti kentė ir kantriai laukė.
Dainininkai nuvargę buvo, o dar ir dieną laukti tenka. Ištisi chorai net palieka Ka

auną. Ypač daug nukentėjo ateitininkų choras, nes sekančią dieną mokiniams jau turėjo prasidėti egzaminai ir pataisos.
Dainos Dienos programos tolimesnis vykinimas buvo nukeltas į pirmadienį, rugpjūčio 25 dieną. Ir tikrai, pirmadienį iš ryto debesys prasisklaidė. Vis dar bailiai žvalgydamiesi į dangų, žmonės rinkosi į Kauno Dainų slėnį. Vėliau saulutė nušvietė ir apie 3val. į Dainos Dienos aikštę (Kauno Dainų slėnį) vėl pradėjo traukti dainininkai dainuoti, o publika klausytis. Nors ne tiek daug jau buvo ir dainininkų ir publikos, iš tiesų, praeitos dienos lietus paliko savo žymę. Publikos eilės išretėjusios. Dainininkų sumažėję visu ketvirtadaliu, jei nedaugiau; jie patys išvargę, balsai jau pakimę, išskyrus klaipėdiečius, nes jie dar niekur nebuvo dainavę.
Prasidėjo pavienių chorų dainos.
Pirmasis išėjo į estradą klaipėdiečių jungtinis choras, A. Vaičiūno diriguojamas.
Dėl minėtų priežasčių choras buvo sumažėjęs, nes dalis dainininkų/ių jau buvo išvažiavę.
Choras į estradą išėjo tvarkingai, su savo vėliava, beveik visos dainininkės tautiniuos rūbuos. Ir padainavo gražiai keturis numerius Č. Sasnausko kūrinys, <Žmonijos gerovė>, pritariant dūdų orkestrui, visai gerai buvo pagiedota.
Klaipėdiečius publika labai širdingai sveikino triukšmingais plojimais ir tai gal ne tiek už gražų dainavimą, kiek pažymėdama tą malonų įvykį, kad nesenai išsivadavę visi, jau taip gražiai stoja bendradarbiauti su dainos meno kilme.
Šaulių Sąjungos jungtinis choras, diriguojamas St. Šimkaus, padainavo tik tris dainas.
Tai didžiulis jungtinis choras, nes jame buvo virš 800 dainininkų/ių. Tiek žmonių galingai sutartinai dainavo dainų grasus, ir tik teko labai pasigailėti visiem tuo metu, kad neteko išgirsti tokį chorą dainuojant puikų Č. Sasnausko kūrinį – dainą, . Ši daina buvo praleista todėl, kad Šaulių Sąjungos jungtinis choras dėl lietaus negavo padaryti nei vienos tinkamos repeticijos.
Paskiau dainavo ateitininkų jungtinis choras, K. Gurevičiaus diriguojamas. Dėl nukėlimo Dainos Dienos šventę į pirmadienį, šio choro skaičius daugiausiai nukentėjo; ateitininkų dainininkų jau nebuvo nė pusės to skaičiaus, kuris buvo sekmadienį repeticijose. Taip smarkiai paardytam jaunuolių moksleivių chorui dainavimas gana sunkių kūrinių nekaip nusidavė : jautėsi detonavimas, tenorų ir bosų atsilikimas, balsų skambesio nelygumai.

Gabus ir uolus dirigentas p. Gurevičius buvo pasirengęs geriau pasirodyti. Vien Marijampolės ateitininkų choras, pilname 140 dainininkų sąstate, neabejojamai, būtų gana geriau padainavęs. Bet ir marijampoliečių dauguma nebuvo.
Šią programos dalį vėl užbaigė bendrasis jungtinis choras, kuris taip pat jau bent trečdaliu buvo sumažėjęs. Bendrasis jungtinis choras labai gerai padainavo 9 liaudies dainas, diriguojant J. Naujaliui (2 dain.), J. Štarkai (3 dain.) ir S. Šimkui (4 dain.).
Dainos Dienos šventė užsibaigė bendrojo jungtinio choro, dideliam dūdų orkestrui pritariant, galingai ir įspūdingai pagiedotu Tautos Himnu.
Paskui publika reiškė dainininkams/ėms savo padėką didžiausiomis ovacijomis : pakilo publikoje tūkstančiai kepurių, bei skepetėlių, smarkiai aidėjo . Tuo tarpu iš estrados ėmė mosikuoti taip pat tūkstančiai kepurių ir skepetėlių, ir pasigirdo sutartinas .
Šis publikos su dainininkais ir dainininkėmis nuoširdaus atsisveikinimo momentas buvo be galo įspūdingas. Žmogus jautei aplink aplinkui tiek daug jėgos, tiek energijos, tiek nuoširdumo, kad pačiam, rodos, širdis prisipildydavo didžiulio džiaugsmo, kad tuometiniame pilname ir nervingame žmonių gyvenime, esama taip gražių, taip malonių dalykų, kaip Daina, kuri įvairių pažiūrų, įsitikinimų ir luomų žmones pajėgia sujungti ir įkvėpti visiems bendrų kilnių jausmų.
Ilgai dar gaudė atsisveikinimo šauksmai, mirgėjo iš abiejų pusių : publikos ir dainininkų atsisveikinimo ženklai.
Pamažu viskas nutilo, nurimo.
Buvo suskaičiuota, kad Kaune chorų pasirodė, palyginti su Šiaulių Dainų Dienos švente, nedaug – per pora šimtų.
Po šių didelių žygių – Dainų Dienos šventės – reikėjo vėl imtis naujos energijos savyje speisti, kad po 4 metų vėl galėtų įvykti toks renginys. Be to, jau sekančiais metais, buvo planuojama, susirūpinti chorais, kad visos kuopos, kiek galėdamos, juos steigtų. Juk chorai tarnaus ne tik konkursams, bet ir didelėms šventėms.
Daina atgimdė tautą. Tautos žiedas – jaunimas tekelia dainą, o daina pakels jo dvasią.

Tuometiniai atsiliepimai apie Dainų šventę

„Prisimenu anų laikų veikėjus, kuriuos labai vertinu, nes jie buvo pasiryžę besąlygiškai dirbti atgimstančiai ir atsikuriančiai tėvynei Lietuvai. Jų šūkis buvo : „Viskas nepriklausomai Lietuvai“ ( V. Mozoliauskaitė – Mikulskienė // Muzikos menas. – 1924, nr.7 ).

„Prieš pusiau aštuntą, Dainų šventės vedėjas Ap. Lekerauskas, įsilipęs laipteliais dirigento stovyklon, Lietuvos himnu ( jungtinis choras ir orkestrai ) atidaro dainų šventę. Tūkstantinė balsų audra sujudina publiką, griausmingas „Lietuva, Tėvyne mūsų“ aidas paplinta už dainų slėnio ribų. Nesuskubusi gauti bilietų publika ima gulti ant tvoros. Tvarkdariai ir policija vos sulaiko. Tolesnį dainavimą turėjo pertraukt ilgam pusvalandžiui, kad publika neišverstų tvoros iš įėjimo pusės“ ( J. Strimaitis // Muzikos menas. – 1924, nr.7 ).

„Daina yra pati tikriausia, pati galingiausia tautos dvasios reiškėja. Nėra nei vienos dailės nei meno srities, kuri taip tikrai, taip neklaidingai reikštų tautos ūpą, jos norus, troškimus, kaip daina, nei literatūra, nei menas, nei mokslas, nei pagaliau tautiniai idealai nemoka taip stipriai, taip galingai pagauti tautos troškimų, jos siekių, kaip daina. Žodžiu, kur žmonės nebeįstengia nebepajėgia kariauti su kardu, daile, mokslu – ten viršų ima daina. Aiškiau pasakius : kur pasidaro bejėgiai literatūros, dailės ir kiti įrankiai – ten viešpatauja daina. Kur žodis nuilsta, tenai kaip tik stebuklingu būdu reiškiasi muzika, daina, kuri savo garsais pavergia kiekvieną <.> Mūsų liaudies dainos lietuvių tautinio atgimimo laikotarpiu turi ypatingos ir nepamirštamos reikšmės. Sako, kad mūsų atgimimo patriarchai dr. J. Basanavičius, inž. P. Vileišis, dr. J. Šliūpas ir kiti pirmąsias tėvynės meilės kibirkštis paėmę iš mūsų liaudies dainų. Jie pamatė, kad liaudis, kaimas, tas tvirčiausias tautos deimantas, yra dar sveikas. Su dainomis surištas mūsų atgimimas ir jos pirmuoju tautinio darbo laikotarpiu buvo galingu akstiniu sąmonei žadinti, stiprinti“ ( K. Prieglauskas // Krivulė. – 1924, nr.9 ).

KAUNO CHORŲ ŠVENTĖ

Kauno chorų šventė įvyko 1932m. gegužės 31d., vasaros teatre (miesto sode).
Šios šventės programoje dainavo 5 chorai, paskirai atlikdami 3 įvairaus turinio dainas : 1) L. J. S. Kauno sk. dr. V. Kudirkos choras, vedamas A. Vaičiūno atliko : Bramso „Užmik“, Omzės „Kas tie tokie“ ir J. Žilevičiaus „Anoj pusėj ežero“, 2) Šančių šaulių būrys vyrų ir mišrus choras, vedamas M. Liuberskio, atliko : Kačanausko „O, rūta, rūta“, Dambrausko „Valio draugai“ ir „Jau pravertos dvaro stonios“, 3) „Dainos“ Dr-jos choras, vedamas J. Karoso, atliko : paties dirigento komponuotas dvi dainas, „Žiemos vakarą“ ir „Pavasario rytą“, ir Naujalio „Vasaros naktį“, 4) Studentų Ateitininkų choras, vedamas A. Makačino, atliko : Gruodžio giesmę „Tėve Mūsų“, Žilevičiaus „O, kad išauštų“ ir Kačinsko „Piovėją“, 5) Šaulių Sąjungos choras, vedamas N. Martikonio, atliko : Gruodžio „Ei, jaunieji“, Šimkaus „Oželį“ ir Sasnausko iš kantatos „Broliai“ „Fūgą“.
Prieš pradedant šventę, p. Vaičiūnas savo kalboje trumpai papasakojo tokių masinių dainų švenčių reikšmę.
Pirmoji šventės programos dalis prasidėjo jaunimo choru. Šis choras buvo dar visa jaunas, dar organizavimosi stadijoj, vos keturi mėnesiai kaip dirbo, todėl iš jo ir reikalauti daug ko netenka. Nors balsine medžiaga nepasižymi ir yra labai paskira, bet patsai dainavimas ir interpretacija gana įdomi ir spalvinga.
Šančių šaulių būrio vyrų ir mišrus choras antrąją programos dalį atliko visai neblogai. Patsai choras nemažas, seniai įkurtas ir turi iš dalies neblogą balsinę medžiagą, kaipo kolektyvas, matyti, drausmingas, tik dainuojant nematyti laisvumo. Interpretacijoj dirigentas parodė turįs laiką fantaziją ir muzikalumą, bet yra nenuoseklus, darydamas įvairius dinaminius niuansus; reikia pažinti dainuojamo dalyko dvasią ir turinį, o tik pamėgdžioti neverta, nes kiekviena daina turi savo dvasią. Ir patsai dirigavimas rodė daug diletantizmo, pav., daugelis beprasmiškų, logiškai nepagrįstų kreipimosi ir pan. tai visa pašalinus ir atkreipus dėmesį į gavimą harmoningo skambėjimo, gautųsi visai geras choro kolektyvas.
Trečioje programos dalyje išstojo seniausias Lietuvoje, dar iš spaudos draudimo laikų, „Dainos“ Draugijos choras, tik nebe tos sudėties, nes per tiek metų daug dalyvių pasikeitė, bet vis dėlto patsai branduolys ( keletas asmenų ) buvo likęs. Tuo laiku choras savo skaičiumi neimponavo, bet paskiruose balsuose jautėsi nebloga medžiaga, ypač sopranuose ir altuose. Dainavime buvo daug nelygumų, neharmoningų skambėjimų, net detonavimų. Į tai dirigentui reikėtų buvę atkreipti dėmesį, priruošiant paskirus balsus, ir išlyginti negražius gomurinius ( tenoruose ) ir siaurai dreskiančius ( bosuose) skambėjimus, taip pat ir kvėpavimas turėtų būti kiek galint vienodesnis, kad neskaldytų muzikalinių ir žodžių frazių.
Interpretacijoj, nors ir visos trys simboliško turinio dainos, pavyko atlikti neblogai, tik kiek trūko kolektyvinio susidainavimo ir tempuose kiek įvairumo.
Ne visai blogai pasirodė ketvirtoje programos dalyje Studentų Ateitininkų choras. Choro kolektyve geriausia buvo balsinė medžiaga ir ją, tinkamai, t.y. sąmoningai sutvarkius, galima būtų turėti visais atžvilgiais gerą ir pavyzdingą chorą. Choro vedėjui vertėjo daugiau pastudijuoti šios srities mokslą, kad ateityje išvengti nors pačių svarbiausiųjų klaidų : alsavimo nustatymą, balsų išlyginimą, frazavimą ir pan., o dirigavime ritminio aiškumo.
Interpretacijoj reikėjo įsigilinti į dainų turinį ir muzikalinę dvasią, o nesivadovauti tik intuicija. Nors intuicija daug kur gali padėti, bet neturint pakankamai žinių gali ir suklaidinti.
Šaulių Sąjungos choras išstojo penktoje programos dalyje. Šaulių Sąjungos choras buvo laikomas bene geriausias iš visų mėgėjų chorų.

Nuotaikingai atliko gana sudėtingus tris programos numerius, tik „Fūgoj“ solistai, ypač tenoras, nebuvo paruoštas, kad ir iš paties choro paimtas, bet reikėjo tiksliau nustatyti jo dainavimą ir frazavimą. Duete sopranas buvo kur kas geresnis už tenorą, nes jo tembras ne visai sutiko su sopranu. Būtų geriau, jei tą partiją būtų atlikęs su pastatytu balsu solistas tenoras. Aplamai, choras savo dainavimu padarė gerą įspūdį. Ir iš jo kitiems chorvedžiams daug ko galima buvo pasimokyti, pvz., alsavimo vienodumo, frazių aiškumo, dėmesio ir lygaus balsuose skambėjimo.
Buvo ir netobulumo interpretacijoj ir dinamikoj – mažai niuansinių spalvų. Tatai pareina nuo vedėjo fantazijos ir vidinės intuicijos bei individualumo. Bet, juo choras tobulesnis ir geresnis, juo daugiau iš jo ir reikalaujama. O vis dėlto Šaulių Sąjungos choras per visą eilę metų pasiekė reikiamą tobulumo laipsnį ir neabejojant buvo galima pripažinti jam tikro choro vardą.
Paskutinę programos dalį pabaigė jungtinis choras su dūdų orkestru. Savo kiekybe užimponavo žiūrovą, bet kokybė buvo silpna, nes buvo matyti didelis nepasiruošimas. Dar labiau pakenkė jungtinio choro dainavimui įterptas neparuoštas orkestras, kuris nepakenčiamai maišė ritmu, neharmoningais garsais ir išsišokimais.
Taip dar kartą buvo įrodyta, kad tuomet nesąžiningai buvo ruošiamas kolektyvas bendrajam dainavimui.
Kauno chorų šventė buvo transliuojama per radiją.

Atsiliepimas apie Kauno Chorų šventę

„Tokios chorų šventės turi labai didelės auklėjamos reikšmės ne tik jaunimui, bet ir, nuo dainų atitolusiai, visuomenei. Žinoma, dėl nebuvimo palankių sąlygų dirbti senoji karta beveik visai nutolo nuo chorų ir aplamai nuo dainų.
Reikėtų tik žvilgterėti į užsienio chorus, ir pamatytume tuose kolektyvuose visokio luomo, profesijų ir rango žmonių – nuo jaunučio iki žilagalvio senelio. Ar tai pažeminimas? Kartu ir visuomenė turi pradėti rimčiau į dainos meną žiūrėti“. ( V. Girštautas // Vairas. – 1938,nr.5. ).

Giedro patriotiškumo šventė

Ši šventė įvyko Kaune 1938m. gegužės 15d. Karo muziejaus sodelyje.

Lietuvos gamta su visa tauta iškilmingai šventė kariuomenės ir visuomenės dieną. Išaušęs nepaprastai gražus, šiltas gegužės 15d. rytas dar labiau praskaidrėjo, kai saulėje suplevėsavo trispalvės – vėliavos, kai į aikštes, gatves pasipylė šimtai ir tūkstančiai šventadieniškai pasipuošusių žmonių, nemaža dekoruotomis pažymėjimo ženklais ant krūtinių ir kai iš visur į bažnyčias ir maldų namus pradėjo darniomis gretomis tūkstančiai žygiuoti, išklausyti pamokslų už žuvusius, dėl Lietuvos laisvės, karius.
Po pamaldų visi organizuoti vienetai pradėjo žygiuoti prie karo muziejaus. Netrukus buvo pilnas muziejaus sodelis, Vienybės aikštė, Donelaičio gatvė, prieš karo muziejų užėmė sunkvežimiai su dovanomis – ginklais kariuomenei.
Iš viso šventėje organizuotų žmonių dalyvavo apie 22 000 ( valstiečių ir miestų atstovų ~ 387, karinių organizacijų ~ 1 500 žmonių, įmonių ir fabrikų darbininkų ~ 2 200, visuomenės organizacijos narių ~ 10 000, studentų ~ 2 000, skautų ~ 500, gimnazistų, moksleivių ~ 1 000, pradinių mokyklų ~ 500 ), neskaitant ~ 10 000 neorganizuotų vis.
~ 13h. Pasigirdus minios „valio“ prasidėjo iškilmių pradžia.
Ypač tautos vadą karštai sveikino, kai pro juos žygiavo, į karo muziejaus balkoną, į garbės svečiams skirtą vietą su dovanomis kariuomenei.
Pačios iškilmių apeigos buvo pradėtos žuvusiųjų maldos skaitymu. Maldą įspūdingai perskaitė aklas karo muziejaus invalidas Daunys.
Viskas baigėsi pamaldomis, karo muziejaus orkestrui griežiant gedulo maršą, skambant laisvės varpui, himnui.

Apibendrinimas

Tokios Kaune vykusios šventės davė pradžią tolimesniam kultūriniam gyvenimui plėtotis. Šios šventės vėliau imtos kartoti iš metų į metus, vis tobulėdavo jų organizavimas, žmonės su malonumu ruošėsi tom šventėm, stengėsi kuo geriau viską suplanuoti, taip įgavo organizuotumo patirties. Sėmėsi vėliau patirties iš užsienyje vykusių švenčių, atveždavo naujoves į Lietuvą ir čia rodydavo žmonėms kažką naujo ir dažniausiai tai būdavo įvertinama teigiamai. Nes visa tai kas gražu ir vienija žmones bendrai veiklai, vienija ir patį miestą, pačią šalį.

Naudota literatūra

1. Lietuvos aidas, 1938. geg. 15.
2. Rytas, 1932 birž. 1
3. Vairas. Girštauto straipsnis, 1932 nr.7/8
4. P. Dundulienė “Lietuvos etnologija”. Vilnius, 1991.
5. Evalda Jakaitienė “Lietuviškai apie Lietuvą”.

Leave a Comment