Kauno medicina 14-16 amziuje

Referatas

Kaunas
2006

Turinys

1. Įžanga..............................3psl.
2. Medicinos daktarai..............................4psl.
3. Medicinos daktarai, dirbę Kaune 15-16a..............................5psl.
4. Barzdaskučių cechas..............................6psl.
5. Špitolės..............................8psl.
6. Vaistinės. Vaistininkai..............................9psl.
7. Vaistininkai, dirbę Kaune 16a..............................10psl.
8. Apibendrinimas..............................11psl.
9. Naudota literatūra..............................12psl.

Įžanga

Pirmosios žinios apie Kaune gyvenusius gydytojus siekia 15a.pabaigą. Kaune ir Vilniuje gyveno bei praktikavo Paracelso pasekėjas, medicinos daktaras Antonis Šnebergeris ( A. Schneeberger ). 1498m. gyveno gydytojas Jonas ( Jan Lekarz ), šis gydytojas ir anksčiau buvo dirbęs Kaune ir t.t.
Sprendžiant iš šaltinių, galima daryti išvadą, kad medicinos daktarai užėmė reikšmingą padėtį visuomenėje. Imdami už gydymą didelius atlyginimus, daktarai buvo prieinami tik didikams, pirkliams, turtingiesiems miestiečiams, magistrato nariams.
Tačiau daktarų teikiama pagalba buvo laabai ribota. Mat, tų laikų supratimu medicinos daktaras – tarsi „filosofas gydyme“. Jie visiškai negydė odos ir chirurginių ligų, nes tais laikais šių ligų gydymas laikytas fiziniu rankų darbu, tinkančiu amatininkui barzdaskučiui, bet ne medicinos magistrui ( „manipulare binga“). Ir nors viduramžių universitetuose chirurgijos pagrindai buvo dėstomi, baigę universitetus privalėdavo pasižadėti „netepti rankų chirurginėmis operacijomis ar deginimu“. 15a. iš daktaro buvo reikalaujama ne tik gero teorinio profesinio pasirengimo, bet ir įvairiapusio bendro išprusimo.
Kaip tik ir apie Kauno daktarą Joną Ernestą Štyglerį attsiliepiama kaip apie gerai išsilavinusį, puikiai išmanantį mediciną. Būtent todėl jis priešpastatomas vienam menkai išsilavinusiam Kauno barzdaskučiui. 15a. Kaune praktikavę medicinos daktarai savo profesiniu pasirengimu, matyt, nenusileido kolegoms iš Vakarų Europos. Paracelsas, minėdamas kelionę į Kauną ir Vilnių, rašo, jog išmokęs ve

ertingų gydymo metodų, surinkęs farmakologinių žinių.

Medicinos daktarai

Iki 16a. pabaigos ne tik pradedančių augti Lietuvos miestų gyventojai, bet ir bajorai, stambūs didikai ir net kunigaikščiai, susirgę, matyt, naudojosi liaudies medikų pagalba. Iki 15a. pabaigos nėra žinių apie Lietuvos miestuose gyvenančius ir praktikuojančius gydytojus. Net Lietuvos didieji kunigaikščiai susirgę kviesdavosi gydytojus iš Prūsijos, Livonijos. Tik truputį vėliau, pradėjus plisti renesanso idėjoms, atsirado naujas požiūris į pasaulį. Nuo dangaus atsigręžta į žmogų, pradėta aukštinti jo moralines savybes, siekiama fizinio tobulumo. Aplinkos reiškinius imta aiškinti ne antgamtinių būtybių rūstybe ar malone, o suteikiant jiems materialų pagrindą. Pavyzdžiui, suprasta, kad epidemijos – tai ne Dievo bausmė. Italų mokslininkas Girolamo Fracastoro apibendrino ir susistemino turėtus duomenis apie infekcijas. Anot jo, infekcines ligas sukelia galintys daugintis užkratai ( kontagiumai ). Jie perduodami koontakto metu – tiesiogiai arba per orą. Apsisaugojimo nuo ligų imta ieškoti ne tik bažnyčioje, bet ir pas diplomuotus medikus – medicinos daktarus. Kad Kaune mokslo poreikis buvo aiškiai juntamas, rodo palyginti nemažas iš čia kilusių studentų skaičius. Krokuvos universitete buvo imatrikuliuoti 24 kauniečiai. Tik įsteigtame pažangiame protestantiškame Karaliaučiaus universitete studijavo daugiau kaip pusšimtis kauniečių. Mokėsi jie taip pat ir Tiubingeno, Vitenbergo, Elbingo universitetuose, o kai kurie pasiekdavo ir tolimąją Italiją. Be abejonės, didesnė ar mažesnė jų dalis studijavo ir mediciną. Štai Krokuvos un

niversitete imatrikuliuoti du studentai iš Kauno – Andrius Johanis ( Andreas Johanis de Kovno medikus ) ir Georgijus Johanis ( Georgijus Johanis de Kovno medikus ). Andrius Johanis Krokuvos universiteto medicinos fakultete studijavo 1489-1491m., o Georgijus Johanis 1489-1490 metais. Tai pirmieji žinomi studentai medikai iš Lietuvos užsienio universitetuose. Deja, apie tolesnį šių asmenų likimą dokumentų neaptikta. Nežinoma net, ar baigę mokslą, jie grįžo į Kauną. Kitam kauniečiui Tomui, baigusiam Bolonijos universitetą, 1512m. gruodžio 16d. buvo suteiktas laisvųjų medų ir medicinos daktaro laipsnis ( Promotio in artibus et medicina. Thomas de Lithuania Polono ). Baigęs mokslą medicinos daktaras Tomas grįžo į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. 1518m. jam Lietuvos Didysis Kunigaikštis Žygimantas Senasis „už didelius nuopelnus ir meną gydant“ dovanojo žemių, baudžiauninkų ir jį paskyrė karališkojo dvaro gydytoju. Vėliau Tomui karalius suteikė daug asmeninių privilegijų : atleido nuo mokesčių, leido laisvai pasirinkti gyvenamąją vietą, teisti jį tegalėjo tik bajorų teismas. Įvairiuose dokumentuose Žygimantas Senasis atsiliepia apie Tomą, kaip apie „gerai išsimokslinusį ir puikiai išmanantį medicinos paslaptis“. Kunigaikštis Tomą vadino „įžymiuoju laisvųjų menų ir medicinos daktaru iš Kauno“. Ir vėlesniuose šaltiniuose Tomas tebefigūruoja kaip Žygimanto Senojo gydytojas.
Medicinos daktarai Kaune gyvavo dar 15a. pabaigoje. Tuomet žymus medikas, alchemikas ir filosofas Paracelsas lankėsi Kaune, Vilniuje ir susitiko su vietiniais gydytojais.
Iš mieste gyvenančių gydytojų tarpo būdavo skiriamas mi
iesto gydytojas – tada vadintas fiziku arba štad-fiziku. Apie Kauno miesto fizikus duomenų maža. Miesto magistrato knygų aktuose minimas Kaune gyvenantis daktaras Rupertas Finkas. Viename akte jis minimas kaip „daktaras Rubertas Finkas, fizikas“. Apie 1479m. Kaune fiziku buvo daktaras Mikalojus Rurokas. Įžymaus Gdansko okulisto Jano Ruroko sūnus. Apie fizikų veiklą Kaune žinių maža. Be savo pagrindinio užsiėmimo – gydytojo darbo, jie paprastai privalėjo tikrinti vaistines, teikti žinių apie nunuodijimus ar kitus prievartinės mirties atvejus, organizuoti medicininę pagalbą epidemijų metu.
Medicinos daktarų skaičių mieste nustatyti sunku. Sprendžiant iš aptiktų duomenų, jau 15a. Kaune, matyt, nuolat gyveno po 1-2 medicinos daktarus. Deja, dėl spragų šaltiniuose, mažai tepavyko aptikti apie juos duomenų 16-17a. Vėliau mieste gydytojų beveik nepadaugėjo. Tuo laikotarpiu Kaune vienu metu praktikavo vos 2-3 daktarai. Palyginus su barzdaskučiais ir vaistininkais, daktarai buvo pati negausiausia medicinos darbuotojų grupė mieste.

Medicinos daktarai, dirbę Kaune 15-16a.

1. Jonas
2. Andrius
3. Mozė Samuelis
4. Todrosas
5. Rubertas Finkas
6. Antonis Šnebergeris
7. Jurgis Leobelskis
8. Erazmas Renskis
9. Jokūbas Šmitas

Barzdaskučių cechas

Barzdaskučiai – pripažinti viduramžių medicinos atstovai. Lietuvos istoriniuose šaltiniuose jie minimi nuo 15a.pab., nors tai dar nereiškia, kad jų čia nebuvo anksčiau. Tuo metu susikūrė barzdaskučių organizacijos – cechai, turėję įvairios, dažnai prieštaringos reikšmės barzdaskučių padėčiai miestuose. Šiuo metu žinomi trys 15-16a. Lietuvoje veikę barzdaskučių cechai – Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos.
Tikslios Kauno barzdaskučių cecho įkūrimo datos nustatyti nepavyko : nėra nei vienos pr

rivilegijos, patvirtinančios šio cecho įkūrimą ir statutą. Archyviniai šaltiniai Kauno mieste barzdaskučius mini jau 15a. ir jie vadinami „barber“, „barbitonsor“, „chyrurgus“. 15a. pab. minimas Kauno barzdaskutys Matas. 15a. pab. Šaltiniai mini jau keletą barzdaskučių, tarp jų ir meistrų ( Hanus meijster Barwijerz ).
Pabandykime, kiek tai leidžia turima medžiaga, bent iš dalies apžvelgti Kauno barzdaskučių papročius bei taisykles.
Stepono Batoro privilegijose Lietuvos barzdaskučiams sakoma, kad Vilniuje, Kaune ir kituose Lietuvos miestuose niekas neturi teisės atidaryti kirpyklas ir kitas chirurgines įstaigas, neįstojęs į barzdaskučių chirurgų cechą. Taigi, Kauno miesto barzdaskučiai, įsteigus cechą, gavo monopolistinę teisę šiame mieste verstis chirurgo ir barzdaskučio amatu. Cechui statutais suteiktas teises ir privilegijas barzdaskučiai akylai saugojo.
Cechas – tai nevienalytė organizacija. Joje buvo ryškus gradacijos principas. Tik barzdaskučiai meistrai buvo pilnateisiais cecho nariais. Tai ne tik savarankiškas ir pilnateisis chirurgas praktikas, bet ir būsimų barzdaskučių mokytojas.
Pameistrys – barzdaskučio pagalbininkas, už nedidelį atlyginimą dirbąs pas kurį nors cecho meistrą. Kurį laiką padirbėjęs pas meistrą, išlaikęs reikiamus egzaminus, jis pats galėdavo tapti meistru. Mokinys ne tik negaudavo už darbą jokio atlyginimo, bet dar pats mokėjo meistrui už mokslą. Stepono Batoro barzdaskučiui chirurgui : trejus metus kandidatas į chirurgus turi dirbti 1 metus ir 6 mėnesius pas kurį nors cecho meistrą. Tik tada būsimasis chirurgas gaudavo teisę stoti į cechą.
Pameistrys, norintis stoti į Kauno barzdaskučių cechą, turėjo laikytis griežtai nustatytų papročių ir taisyklių. Reikėdavo, gavus cecho meistrų rekomendaciją, prašyti magistrato leidimo įstoti į cechą. 16a. dokumente minimi Kauno barzdaskučių cecho „artikulai“ ( punktai) ir papročiai, pagal kuriuos atvykėlis barzdaskutys Kristijonas Henijus prieš stodamas į cechą, privalėjo gauti cecho meistrų sutikimą ir sprendimą, viešai prašyti to paties magistrate. Tik atlikęs šiuos formalumus, būsimasis barzdaskutys gaudavo teisę laikyti egzaminus pas cecho meistrus ir sėkmės atveju įstoti į cechą.
Kokias užduotis gaudavo belaikantys egzaminus barzdaskučio vardui gauti Kauno barzdaskučių ceche, duomenų neaptikta. Tačiau, žinoma, jog analogiški egzaminai vyko Gdansko, Krokuvos, Lvovo ir Vilniaus cechuose, galima manyti, jog panašiai egzaminuojami buvo ir Kauno barzdaskučiai. Jie iš pradžių turėdavo atsakyti į teorinius klausimus iš anatomijos, patologijos, chirurgijos ir farmakologijos. Po to kandidatas į chirurgus turėjo pritaikyti savo žinias ir parodyti praktinius sugebėjimus : paruošti darbui savo instrumentus ( flebotomą, pasigaląsti skustuvą, skalpelius ), pagaminti kelių rūšių miltelius, tepalus, balzamus, pleistrus. Tik cecho meistrams pripažinus, jog darbas atliktas gerai, naujasis barzdaskutys būdavo įrašomas į cecho knygas, turėdavo prisiekti meistrui rotušėje. Tada, tapęs miesto piliečiu ir cecho meistru, barzdaskutys iškeldavo savo kolegoms vaišes. Taip prasidėdavo savarankiškas jaunojo meistro darbas.
Barzdaskučių medicininės veiklos apimtis buvo plati. Jie statė taures ir klizmas ruošė vonias, darė masažus, nuleisdavo kraują, tvarstė ir gydė žaizdas bei opas, atverdavo pūlinius, atstatydavo išnirimus ir gydė kaulų lūžius. Barzdaskučiai taip pat amputuodavo galūnes, šalindavo dantis, darydavo kitas tuo metu žinomas operacijas. Be to, jie gydė odos ir venerines ligas, dažnai jiems tekdavo būti ir teismo medicinos ekspertais magistrato nagrinėjamose bylose nustatant sužeidimo laipsnį ir nusikaltimo sunkumą. Taigi, barzdaskučiai kalbant šių dienų terminologija, buvo chirurgais, stomatologais, dermatovenerologais, traumatologais, teismo medikais.
Barzdaskučiai amato darbus atlikdavo savo namuose arba vaikščiodavo ir siūlydavo savo paslaugas gatvėse, aikštėse, turgavietėse. Jų gydomasis darbas buvo glaudžiai susijęs su tradicinėmis lietuvių ir kitų tautų gydymo vietomis – pirtimis. Tačiau didelę darbo dalį jie atlikdavo savo dirbtuvėje, tada vadintoje oficina, savotiškame kabinete, bent minimaliai pritaikytame gydomajam darbui. Barzdaskučio namus žymėjo barzdaskučių cecho ženklas – varinė lėkštė, kabinama ant ilgo strypo virš namo durų.
Kauno barzdaskučio Kristupo Molenhaverio turto inventoriuje rašoma, kad dirbtuvė gerai sutvarkyta. Paminėta daug dirbtuvėje esančių gydymo priemonių : įvairios, didelės ir mažos dėžutės vaistams ir instrumentams, chirurginės geldelės, ivairūs instrumentai, skustuvai, flebotonas ( prietaisas kraujui nuleisti ), skalpeliai, taip pat pleistrai, tepalai, vaistai ir aliejai; vonia bei daiktai, kurių net pavadinimų nežinojo asmenys, sudariusieji inventorių. Dirbtuvė buvo ir mokymo bazė. Čia būtiniausių žinių sėmėsi mokiniai ir pameistriai.
Apie Kauno barzdaskučių teorinį lygį išliko labai mažai duomenų. Teorinės barzdaskučių žinios cecho egzistavimo pradžioje negalėjo būti labai gilios, nes mokiniai ir pameistriai buvo mokomi daugiausia praktikos veiksmų.
Barzdaskučių cecho veiklą 15a.pab.-16a. miestiečių gyvenime sunku pervertinti, nes jie vieninteliai padėdavo traumų atveju, gydė chirurgines, odos ir venerines ligas. Jau cecho egzistavimo pradžioje, miestui klestint ir augant gyventojų skaičiui, barzdaskučių skaičius nuolat didėjo. 15a.pabaigoje Kauno magistrato aktuose pavyko rasti žinių apie septynis mieste dirbusius chirurgus. Vėliau tuose pačiuose šaltiniuose aptikta duomenų apie 13 mieste dirbusių barzdaskučių. Reikia atsiminti, kad tai nėra tikslūs ar net apytikriai skaičiai. Greičiausiai mieste dirbo daugiau chirurgų-barzdaskučių. Juk magistrato dokumentuose paminėti tik barzdaskučiai, turėję šiokių tokių reikalų magistrate. Dažniausiai tai būdavo bylinėjimasis teisme, tarpusavio kivirčų sprendimai, skundai ar kitos priežastys, lėmusios tai, kad barzdaskučių pavardės figūruoja magistrato dokumentuose. Kitu atveju apie barzdaskučių egzistavimą žinių nerandama. Minėti duomenys leidžia teigti, kad Kauno barzdaskučių cechas 15a.pab.-16a. buvo didelė tų laikų organizacija. Palyginimui galima pasakyti, kad Kauno barzdaskučių cechas narių skaičiumi buvo tikrai didesnis už Malborko ( ten tuo metu buvo leidžiama dirbti šešiems barzdaskučiams ), Torunės ir Elbingo ( po aštuonias barzdaskučių oficinas ).

Špitolės

Viduramžiais miestiečiai buvo gydomi ne tik namuose ar pirtyse, bet ir prieglaudų tipo įstaigose – špitolsėse ( lot. hospitium – prieglauda, svetingumas ). Tai buvo tarsi ligoninės, kuriose pastogę rasdavo sergantys ir invalidai, elgetos ir pan. Pirmosios špitolės Lietuvoje atsirado 16a. pradžioje Vilniuje ir Kaune. Vieną pirmųjų špitolių Lietuvoje įsteigė Kauno magistratas 1519m. prie Šv. Mergelės Marijos ( dabar Vytauto ) pranciškonų bažnyčios. Ji teturėjo 12 lovų. Špitolė priklausė pranciškonams, o miesto magistratas prisidėjo prie jos valdymo, skirdamas globėjus iš žymesnių miestiečių ar magistrato pareigūnų tarpo, kurie tvarkė administracinius špitolės reikalus. 1566m. tokiu špitolės globėju buvo kaunietis Lukas Hokiertas. Yra teigiama, kad magistratas skirdavo du špitolės globėjus. Kiek jų buvo skiriama 16a., tikrų žinių nėra. Tačiau archyviniai šaltiniai rodo, kad bent jau vėliau minėtų globėjų, tada vadintų provizoriais, magistratas skyrė jau ne du, bet daugiau asmenų.

Barzdaskučiai, dirbę Kaune 15-16a.

1. Matsas
2. Hanusas
3. Brozijus, Ambrozijos
4. Jonas
5. Benediktas
6. Ambrozijos Kagras
7. Georgijus Langas
8. Sebastijonas Durkeranas

Vaistinės. Vaistininkai

Viduramžiais susirgę miestiečiai kreipdavosi ne tik į medicinos daktarą ar barzdaskutį, bet dažnai patarimo ar vaistų nusipirkti eidavo pas vaistininką. Kaune, kaip ir visoje Lietuvoje, pirmosios vaistinės atsirado 16a. tuo metu čia veikė kelios vaistinės. 1540m. vaistinę Kaune turėjo farmacininkas Joanas. Tai antroji pagal senumą iš žinomų vaistinių Lietuvoje. Tačiau ši data nėra tikroji vaistinės įsteigimo data, o tik pirmoji žinia, patvirtinanti jos egzistavimą. 1541m. Lietuvos metrikoje yra žinia apie kitą vaistininką Jokūbą. Tada Kaune jau gyveno du vaistininkai : Jokūbas Kraichnieris, kurį galbūt galima tapatinti su anksčiau minėtu vaistininku Jokūbu ir Henris Kovačas, atvykęs iš Karaliaučiaus. Sprendžiant iš dokumentuose minimų vaistininkų skaičiaus, 16a. Kaune vienu metu veikė kelios vaistinės. Kauno magistrato aktų knygos mini mieste gyvenančius vaistininkus : Martyną Limbergą, Jokūbą Furchuntą, vaistų pardavėją Jokūbą Aberferį. Vėliau Kaune buvo trys vaistinės. Taigi, to meto Kaunui toks vaistininkų skaičius tikrai nėra mažas. Pavyzdžiui, Krokuvoje veikė penkios vaistinės, maždaug tuo pačiu metu Rygoje buvo dvi vaistinės. Pavyko aptikti apie 15 vaistininkų, gyvenusių Kaune 16a.antrojoje pusėje-17a.pirmojoje pusėje.
Viduramžiais norint atidaryti vaistinę, reikėjo gauti karaliaus, kokios nors didiko privilegiją ar miesto magistrato leidimą.
Taip pat viduramžių vaistinėse buvo pardavinėjamos įvairios prekės. Iš Joano Lesingo vaistinės inventoriaus, sudaryto po savininko mirties, matyti, kad tik 30 procentų vaistinėje pardavinėjamų prekių sudarė vaistai. Kitą didesnę dalį sudarė iš užjūrio atsigabenti prieskoniai : pipirai, muškatos, šafranas, razinos, citrinos, lauro lapai, garstyčios, marcipanai, pataka ir kt. Bene svarbiausia buvo likerių, vynų, spirito gamyba ir prekyba jais. Vaistinė tuo metu buvo lyg ir savotiška užeiga, karčiama, baras. Žmonės čia užeidavo užkasti ir išgerti. Prekyba alkoholiniais gėrimais 16a. Kauno vaistinėms duodavo nuo trečdalio iki pusės viso pelno. To meto Kauno vaistinėse buvo daug pardavinėjama saldumynų. Vaistinėse buvo įvairių rūšių cukraus, saldainių meduolių bei kitokių skanėstų. Be to, vaistines buvo verdamas muilas, liejamos žvakės, gaminami klijai, lakas, dažai, parakas. Miesto įstaigoms vaistinės tiekdavo pergamentą, rašalą, smalką antspaudams. Todėl vaistinės be savo tiesioginės paskirties turėjo ypatingos reikšmės ir viduramžių cheminės technikos raidai.
Pardavinėjamame vaistų asortimente buvo vaistų keistais pavadinimais. Pavyzdžiui, minėtos vaistinės inventoriaus aprašyme figūruoja egiptietiška mumija, kurios čia buvę 15 svarų. Iš sutrintos mumijos buvo gaminamos tabletės, kuriomis gydyta daugelis ligų. Buvo pardavinėjami ir tokie vaistai, kaip – pakaruoklio kraujas, gydomieji akmenys, gyvačių riebalai, gyvulių išmatos, kanopos ir kt. Be įvairių šaknelių, žolelių, plačiai buvo vartojami įvairūs sirupai : baltųjų rožių, cikorijų, rabarbarų.
Visos vaistinėje esančios gydomosios medžiagos būdavo kasmet tikrinamos. Šį tikrinimą turėdavo atlikti miesto gydytojai, medicinos daktarai. Vaistininkas buvo įpareigotas nieko neslėpti ir parodyti vaistinę bei sandėlius. Vaistininkui, atsisakiusiam paklusti minėtam nurodymui, buvo grasinama prekių konfiskavimu ar net vaistinės uždarymu. Dar, buvo paskelbti įstatai, nustatantys vaistinėse bei vaistų sandėliuose parduodamų vaistų kainas. Įstatai taip pat atleido vaistininkus nuo įvairių mokesčių, kuriuos turėjo mokėti miestų gyventojai.
Tačiau ne visos vaistingosios medžiagos, pardavinėjamos feodalizmo laikotarpiu Kauno vaistinėse, buvo vietoje gaminamos. Iš Vakarų Europos buvo įsivežama ne tik žaliavos vaistų gamybai, bet ir patys vaistai. Dar 15a. prekių, vežamų ir Dancigo ir Karaliaučiaus į Kauną, sąraše tarp kitų prekių minimi vaistai. Vėliau buvo surašytas Kaune prekiavusio ir mirusio Karaliaučiaus pirklio Andriaus Hadlerio turto inventorius. Jame minimi įvairūs įpakuoti vaistai ir prie jų pridėtos lotynų kalba parašytos instrukcijos.
Tas asmuo, kuris turėjo privilegiją vaistinei laikyti, galėjo priimti mokinių. Pastarieji, dirbdami vaistinėje grynai amatininkišką darbą, įgydavo reikiamų mechaninių įgūdžių, o ir bent paviršutiniškai pažindavo svarbiausius vaistus. Nustatytą laiką taip pasimokius, vaistininkas mokiniams suteikdavo vaistininko padėjėjo, pameistrio vardą. Pameistrius dokumentai mini žymiai rečiau, negu vaistininkus. Štai 1589m. minimas vaistininko padėjėjas Joachimas Šrederis, 1590m. – Markus Blamkas. Išdirbęs nustatytą laiką ir įsigijęs reikiamą kvalifikaciją, padėjėjas gaudavo vaistininko vardą.

Vaistininkai, dirbę Kaune 16a.

1. Joanas
2. Jokūbas
3. Jokūbas Kraichneris, Krachneris
4. Henrikas Kovačas
5. Dovydas
6. Martynas Limbergas
7. Jokūbas Furchuntas

Apibendrinimas

Kauniečiai jau 15a. vyko studijuoti mediciną į užsienio universitetus – 1489 – 1491m. Krokuvos universitete studijavo Andrius Johanis ir Jurgis Johanis, taip pat Tomas Kaunietis, baigęs Bolonijos universitetą. 15-16a. kauniečiai studijavo mediciną Krokuvoje, Karaliaučiuje, Tiubingene, Elbinge, Vitenberge ir kt.
Ankstyviausia žinia apie Kaune dirbusius chirurgus-barzdaskučius yra iš 15a.pab. Tuomet Kaune dirbo du barzdaskučiai. Jau tuomet, atrodo, veikė ir Kauno barzdaskučių-chirurgų cechas, kuris vėliau vadintas „Contubernium Tonsorum Caunensium“. Cechas 16a.pab. dar tebeveikė ir buvo vadinamas „Cech Balwierski“, o 18a. antrojoje pusėje jau nebeegzistavo.
Kauno barzdaskučių cecho nariai skirstėsi į meistrus, pameistrius ir mokinius. Norint tapti meistru, S.Batoro privilegijos nurodymu Lietuvos miestų barzdaskučiui reikėjo mkytis 4,5 metų, o vėliau ir 12 metų.
Kaune barzdaskučių 15-16a. būta nemaža – šaltiniuose rasta žinių apie 15a.pab. dirbusius 7 barzdaskučius-chirurgus, vėliau apie 13 barzdaskučių-chirurgų, vėliau daugiau nei 10 barzdaskučių, jau vadintų felčeriais. Karaliaučiuje tuo metu dirbo iki 14 barzdaskučių, Malberke – 6, Torunėje ir Elbinge – po 8 barzdaskučius.
Vieną pirmųjų špitolių Lietuvoje įsteigė Kauno magistratas 1519m. prie Šv. Mergelės Marijos ( dabar Vytauto ) pranciškonų bažnyčios.

Naudota literatūra

1. Lebedys J.Mikalojus Daukša. V., 1963m., p. 70.
2. Biržiška V. lietuvos studentai užsienio universitetuose 15-18a. Chicago, 1987m., p. 40, 92, 108.
3. Biziulevičius S. Iš farmacijos raidos Lietuvoje. Iš mokslų istorijos Lietuvoje. V., 1960m., p. 139-140.

Leave a Comment