“Baltaragio malūnas” folkloriškumas

Tai sakmę primenantis Kazio Borutos prozos kūrinys, kuriame susipina epiškumas ir lyrizmas, realistinis pasakojimas ir fantastika. Romane yra dvi vaizdavimo plotmės, kurios dažnai mainosi tarpusavyje. Tos dvi plotmės yra realybė ir fantastika. Romane vaizduojamas velnio Pinčuko ir paprastų žmonių gyvenimas.
Tekste vyrauja sakmiškas paslaptingumas, dainiškasis tyrumas, jausmų tikrumas, nes yra daug meninės raiškos priemonių: epitetų, deminutyvų, palyginimų, frazeologizmų. Šiame romane riba, skirianti folklorišką pasaulį nuo tikroviško labai nežymi.
Vienas iš labiausiai išsiskiriančių romano mitologinių veikėjų yra Pinčukas. Jam autorius sudėjo visus būūdingiausius velnio bruožus. Pinčuko buveinė – pelkės, “klampios, neišbrendamos, apaugusios krūmokšniais ir uogienojais“. Velnias visą laiką snausdavo savo pelkėse, o tik kai miegoti nusibosdavo, pagalvodavo, kad gal ir neblogai būtų, jeigu turėtų pačią. Bet jis tai tik svajodavo, nes jokia merga ar laumė už jo būtų nesutikusi tekėti.
Kaip ir visi velniai, Pinčukas turėjo galių. Jis galėjo pasiversti žmogumi, panorėjęs sukelti baisią audrą, skleisti rūką, skraidyti, dieną paversti naktimi, keisti pavidalą ir net skaityti žmonių mintis.
Pinčukui nerūpėjo žmonių reikalai, mažai jiis su jais bendravo. Dažniausiai Pinčukas su žmonėmis turėdavo reikalų tik tada, kai jie patys neapgalvotai velniuką prisišaukdavo. Pradžioje buvęs menkas velniukas staiga virto baisiu velniu. Apgautas, įskaudintas, įžeistas, staiga prisiminė, kas jis – velnias. Tada jis parodė savo tikrąjį, žiaurųjį ve

eidą. Kaip ir reikėjo tikėtis, velnio kerštas buvo baisus.
Kūrinyje aprašomos piršlybos – geriausias lietuvių etnografijos pavizdys. Autorius puikiai tai perteikė skaitytojams, sukurdamas ilgas, visas etiketo bei papročių reikalavimus, atitinkančias kalbas. Skaitant jas galima susikurti apytikslį Lietuvos etnografijos vaizdą.
Viena pagrindinių romano veikėjų – Jurga. Jai „visas gyvenimas atrodė kaip linksma jaunystės išdaiga“. Ji „buvo viso Paudruvės kaimo pati smagiausia mergina, kuri savo skambiu juoku, linksmų akių gundančiais žvilgsniais ne vieną jaunikį buvo išvedusi iš proto ir ketino dar ne vieną išvesti.“. Jurgai reikėjo neeilinio jaunikio, kuris kaip pasakose įveiktų sudėtingas užduotis vien tik dėl jos meilės. Ji buvo labai užsispyrusi. Įžeista nė už ką negalėjo nusileisti: „tegu jis pražus, bet aš niekados jo neieškosiu..niekados aš jam nenusišypsosiu ir nesijuoksiu.niekados aš jam savo meeile neatstosiu pasaulio. Tegu dabar jis klaidžioja savo šunkeliais, man jo daugiau nereikia“.
Girdvainis buvo šaunus ir išdidus jaunikis. Žirgus, kuriuos mirdamas jam paliko tėvas, jis saugojo kaip savo akį ir mylėjo labiau nei savo gyvybę. „Pirma galvą prarasiu, negu obuolmušių neteksiu“ – šitaip kalbėjo Girdvainis. Dėl to, kad jis negalėjo susirasti žmonos „kaltas čia buvo paties Girdvainio pernelyg didelis išdidumas ir tas mandrumas neapsakomas“.
Iš pradžių Girdvainis ir Jurga elgėsi nedrąsiai, ilgai negalėjo pažiūrėti vienas į kitą. „Dingo visas Girdvainio mandrumas“ šalia Ju
urgos. Vėliau jie jau nebegalėjo atplėšti akių vienas nuo kito.
Deja, šiai porai nebuvo lemta ilgai ir laimingai gyventi. Velnias Pinčukas išskyrė įsimylėjėlius ir abu nužudė. Tautosakiškai prasidėjusi, šių dviejų žmonių meilė baigėsi tragiškai.
Baltaragio ir Jurgos santykiai buvo labai šilti ir draugiški. Tėvas ir duktė labai mylėjo vienas kitą. Norėdamas apsaugoti dukterį, Baltaragis netgi išdrįso apgauti velnią.
K.Borutos kūrinys tikrai neeilinis. Dvi vaizdavimo plotmės padarė romaną labai įdomiu. Dar labiau stebinantis dalykas – nepastebimas šių plotmių suliejimas.

Leave a Comment