Karolis didysis

Karolis Didysis (742 – 814 m.) – Frankų valstybės karalius.Karolis Didysis tapo galingiausiu savo laikų valdovu. 800 m. įsakė popiežiui Leonui III karūnuoti jį Romos imperatoriumi ir perėmė Romos imperijos idėją. Stiprino administraciją ir teisę. Skatino prekybą, amatus, žemės ūkį, kultūrą. Į savo dvarus kvietėsi mokslininkų. Sujungė antikos, krikščionybės ir germanų idealus ir padėjo pamatus krikščioniškųjų Vakarų valstybių raidai.Karolis Didysis yra vienas iš nedaugelio valdovų, kuriems istorikai ryžosi suteikti „Didžiojo“ prievardį: nuo Konstantino Didžiojo iki Vytauto Didžiojo tokius rastume tik kelis. Visus šiuos skirtingu laiku gyvenusius valdovus sieja ne tiek valdymo panašumas, kiek ilgalaikis jų žygių atminimas bei jų vardo atsikartojimas aktualiuose dabarties kontekstuose. Karolis Didysis susilaukė išties įspūdingo pomirtinio „gyvenimo“, atnešusio jam pavyzdinio Viduramžių valdovo ir pastarąjį šimtmetį aktualizuotą „Europos tėvo“ šlovę.

Karolis V-asis (g. Gente 1500 m. vasario 25 d. – m. Yuste, Ispanija, 1558 m. rugsėjo 25 d.) buvo Šv. Romos imperijos imperatorius (1519-1555), taip pat Ispanijos karalius, kur oficialiai vadinamas Karoliu I-uoju (Carlos I), ir Sicilijos, kur vadintas Karoliu IV-uoju, karalius (1516-1558).

Karolis buvo Filipo I Gražiojo ir Joanos Kastilietės sūnus bei Ferdinando II-ojo Aragoniečio ir Izabelės Kastilietės anūkas. Jis gimė Gente ir iki 1517 m. gyveno Nyderlanduose, kur mokėsi pas Adrianą iš Utrechto, būsimąjį popiežių Adrianą VI-ąjį. 1506 m. po savo tėvo mirties Karolis paveldėjo Nyderlandus ir Franš-Komte. 1515 m. jis buvo paskelbtas pilnamečiu ir pradėjo valdyti Flandriją.Po savo senelio Ferdinando mirties 1516 m. Karolis tapo Kastilijos karaliumi kartu su savo motina ir taip pat paveldėjo Aragoną, Navarą, Grenadą, Neapolį, Siciliją, Sardiniją ir ispanų valdas Amerikoje. Jis buvo pimasis monarchas karūnuotas Aragono ir Kastilijos karūnomis, dėl to laikomas pirmuoju Ispanijos karaliumi. 1519 m., po kito savo senelio Maksimiliano mirties, jis paveldėjo Habsburgų teritorijas Austrijoje ir tapo Šventosios Romos imperijos imperatoriumi.

Karolis V-asis vedė Izabelę, Portugalijos karaliaus Jono III-iojo seserį, o Jonas II-asis šiek tiek anksčiau vedė Karolio seserį Kateriną.Savo valdymo metu Karolis kariavo keletą karų su Prancūzija, kurių pirmasis buvo šiaurės Italijoje 1521 m. 1527 m. jo kariuomenė nusiaubė Romą ir dėl šio įvykio sukėlė didelį popiežiaus nepasitenkinimą, bet tai sutrukdė popiežiui anuliuoti Anglijos karaliaus Henriko VIII santuoką su Karolio teta Katerina Aragoniete.Kaip Šventosios Romos imperijos imperatorius jis pakvietė Martiną Liuterį į Vormso suvažiavimą 1521 m. garantuodamas jam laisvę, jei jis atvyks. Tais pačiais metais jis pasmerkė Liuterį ir jo šalininkus, bet buvo pernelyg užimtas kitomis problemomis, kad rimtai pasipriešintų protestantizmo plitimui.1525 m. karo, kurį palaikė Anglija metu Karolis paėmė į nelaisvę Prancūzijos karalių Pranciškų I-ąjį ir privertė jį pasirašyti Madrido sutartį, pagal kurią pripažintos Karolio pretenzijos į Šiaurės Italiją. Tačiau po to, kai buvo paleistas Pranciškus I-asis sutarties nesilaikė.1529 m. Kambrė sutartimi su Prancūzija ir Barselonos taika, pasirašyta su popiežiumi, buvo pripažinta, kad Karolis yra Šventosios Romos imperijos imperatorius ir jam leidžiama išlaikyti žemes užgrobtas Italijoje. Kovos su OsmanaisIlgus metus Karolis kovojo su Osmanų imperija ir jos sultonu Suleimanu Didžiuoju. Osmanų pajėgų išpuoliai palei viduržemio jūros pakrantę grėsė Habsburgų valdoms ir taikai Vakarų Europoje. 1529 m. turkų skverbimasis iš pietryčių Europos pasiekė net Vieną.1535 m. Karolis laimėjo svarbų mūšį Tunise, bet 1536 m. Prancūzijos karalius Pranciškus I-asis susivienijo su Suleimanu prieš Karolį. Nors 1538 m. Pranciškus I-asis buvo įtikintas pasirašyti taikos sutartį, 1542 m. ji vėl susivienijo su osmanais. Sekančiais metais Karolis susivienijęs su Henriku VIII privertė Pranciškų I-ąjį pasirašyti Krepi (Crepy) paliaubas. Dar vėliau Karolis pasirašė žeminančią sutartį su osmanais, norėdamas gauti atokvėpį po ilgų ir sekinančių karų.
Reformacija1545 m. Tridento susirinkimo pradžia žymėjo prasidedančią kontrreformaciją ir Karoliui pavyksta patraukti keletą imperijos kunigaikščių į katalikybės pusę. 1546 m. jis puola Šmalkadų lygą ir nugali Saksonijos kunigaikštį Joną Fridrychą ir 1547 m. įkalina Heseno kunigaikštį Filipą. Tačiau 1547 m. Augsburgo suvažiavime jis skelbia kompromisą religiniais klausimais, kuris turėjo tenkinti ir katalikus ir protestantus. Pagal vadinamąją Augsburgo religinę taiką, paskelbtą 1555 metais, pripažinta kunigaikščių teisė laisvai pasirinkti katalikų ar Liuterio tikėjimą ir versti gyventojus jį išpažinti. Paskelbtas “Cuius regio, eius religio” (kieno žemė, to religija) dėsnis.1548 m. Karolis V-asis sukūrė Septyniolika Nyderlandų provincijų, kurios nepriklausė nei imperijai, nei Prancūzijai.1556 m. Karolis atsisakė savo įvairių funkcijų. Savo imperiją jis atidavė sūnui Filipui II-ajam, o Šventąją Romos imperiją broliui Ferdinandui. Karolis pasitraukė į vienuolyną Yuste, manoma, kad tuo metu jis kentė nuo nervinio išsekimo. Karolis mirė 1558 m.

EtimologijaŽodžio “vikingas” kilmė nėra iki galo aiški. Pagal vieną versiją žodis kildintinas iš senosios skandinavų kalbos daiktavardžio vik ‘įlanka, užutekis, upokšnis’ ir priesagos -ing, reiškiančios ‘ateinantis iš, priklausantis’. Pagal kitą versiją žodis kilęs iš senosios anglų kalbos wíc ‘prekybos miestas’.

Vikingų amžiusVikingų amžius – tai laikotarpis nuo 793 iki 1066 metų, kai vikingai rengė antpuolius į Anglijos, Prancūzijos, Italijos pakrantes, atrado Islandiją ir Grenlandiją bei Amerikos žemyną, kolonizavo Šiaurės Angliją bei Normandijos sritį Prancūzijoje. 793 m. įvyko pirmasis patikimai dokumentuotas vikingų užpuolimas Lindisfarne saloje, Anglijoje, o 1066 m. vikingams vadovavęs Norvegijos konungas Haraldas Hardrada bandė įsitvirti tradicinėje vikingų antpuolių žemėje – Anglijoje, bet buvo sumuštas ir nuo to meto vikingų žygiai liovėsi. Vikingai pasirodė ir rytinėje Europoje, kur jie vykdavo mažesniais būriais, kadangi čia reikėjo keliauti ne jūra, o upėmis. Upėmis galėjo praplaukti žymiai mažesni laivai, nei jūra, tad ir jais vykstančių žmonių būrys būdavo neskaitlingas. Dėl to čia jie mažiau ir plėšikavo, o daugiau prekiavo. Antraip vietos gyventojai lengvai būtų su jais susidoroję. Vikingai suvaidino reikšmingą vaidmenį formuojantis Novgorodo ir Kijevo Rusios valstybėms. Rytinėje Europoje daugiausia veikė švedų vikingai, dar vadinti variagais. Būtent per slavų apgyventas teritorijas driekėsi vadinamasis kelias iš variagų į graikus, t.y., į Bizantijos imperiją. Vikingus nuo IX amžiaus savais tikslais panaudojo besiformuojančių skandinavų valstybių valdovai – konungai. Tačiau konungų organizuotas ir vadovaujamas karinis – plėšiamasis žygis buvo tas pats vikingų žygis, išsiskiriantis tik savo mastu.

Vikingų žygiaiApie vikingų žygius daugiausia žinoma iš Vakarų Europos (anglų ir prancūzų) naratyvinių šaltinių – kronikų. Kronikas rašė krikščionys vienuoliai, tad jose vikingai pirmiausia vaizduojami kaip plėšikai ir piktadariai. Vakarų Europos šaltinius reikšmingai papildo arabų šaltiniai, kur vikingai pirmiausia vaizduojami kaip pirkliai.Karinis vikingų aktyvumas per visą vikingų epochą labiausiai pastebimas arčiausiai į vakarus nuo Skandinavijos nutolusiose teritorijose, t.y., Anglijos salyne. 795 m. užregistruotas pirmasis Airijos antpuolis. 841 m. vikingai įkūrė Dublino miestą. Šiaurės Angliją vikingai puldinėjo nuo 851 m. 886 m. sudaryta sutartimi su Alfredu Didžiuoju buvo nustatytos vadinamosios Danelago (angl. Danelaw), t.y., skandinavų apgyventos teritorijos Anglijoje ribos. 845 m. buvo apiplėštas Paryžius ir Hamburgas. 911 m. sudaryta sutartimi su Prancūzijos karaliumi Karoliu Naiviuoju vikingai, vadovaujami Rollo, įsikūrė Normandijoje. 1066 m. Rollo palikuonis Vilhelmas Užkariautojas sumuša anglus – saksus ir įsitvirtina Anglijos karalių soste.Taip pat vikingai buvo pirmieji europiečiai, apsilankę Amerikoje. Kadangi tai tebuvo kelios nereguliarios kelionės, vietinių gyventojų kultūros niekaip nepaveikė ir pastovių kolonijų neįkūrė, daug svarbesnį vaidmenį Amerikos atradime užima Kristupas Kolumbas.

Vikingų laivyba ir karyba

Vikingų laivai buvo dviejų pagrindinių tipų: langskipai (senąja skandinavų kalba langskip ‘ilgasis laivas’) ir knerai (senąja skandinavų kalba knörr). Langskipai buvo grynai kariniai laivai, kurių abu galai buvo užsmailinti. Langskipai, abiejuose galuose turėję slibinų galvas dar buvo vadinami

drakarais. Langskipai neturėjo denio, buvo labai ilgi ir siauri. Knerai turėjo denį, buvo ne tokie siauri, nes jie daugiau buvo naudojami prekybiniams tikslams, jai buvo pervežamas krovinys. Abu laivų tipai turėjo bures, bet langskipai matyt daugiau buvo varomi irklais. Vikingų laivas eksponuojamas Osle

Vikingų laivas eksponuojamas OsleVikingai ir baltų gentysŽinomiausias skandinavų ir baltų genčių susidūrimo faktas yra Apuolės (Skuodo rajone) puolimas (854 m.). Iš tikro buvo du puolimai, išsamiau yra aprašytas antrasis. Jo metu Apuolės pilyje nuo švedų vikingų antpuolio besiginantys kuršiai atsipirko sumokėdami išpirką. Baltijos jūros regione vikingų žygių, t.y., ginkluotų antpuolių jūra tradiciją perėmė kuršiai, patys ėmę puldinėti Skandinavijos pakrantes. Naujausiuose lietuvių istorikų darbuose yra keliama hipotezė, kad kuršių galėjo būti ir tikrųjų vikingų būriuose. Baltų genčių gyvenamose teritorijose buvo įkurtos normanų kolonijos ar bent jau vasaros stovyklos. Archeologai spėja, kad skandinavai turėjo turėti pastovesnį apsistojimo punktą ir Palangos apylinkėse. Įrodymų tam kol kas dar nėra.

Vienuolis (iš bžn. lot. monachus gyvenantis atskirai; iš gr.: monos vienas) – asmuo, priklausantis kokiai nors vienuolijai.Vienuoliai gyvena tam tikrose bendruomenėse, atsiskyrę nuo pasauliečių (žr. vienuolynas); kai kurios vienuolijos aktyviai bendradarbiauja su pasauliečiais, kai kurios gyvena visiškai uždarą gyvenimą. Vienuolių gyvenimo paskirtis ir būdas- nuolatinė malda, paprastai meldžiamasi už visą pasaulį.Krikščionių benediktinų vienuolynuose dienotvarkė susideda iš liturginių valandų, per kurias visi vienuoliai renkasi kartu ir meldžiasi, giedodami grigališkąjį choralą.

Antanas Vienuolis

Antanas Vienuolis (tikroji pavardė Žukauskas, 1882 m. balandžio 7 d. – 1957 m. rugpjūčio 17 d.) – lietuvių rašytojas, prozininkas, dramaturgas, vienas iš stambiausių realistinės prozos meistrų.BiografijaAntanas Vienuolis gimė 1882 m. balandžio 7 d. Užuožerių kaime, Anykščių rajone. Jo tėvai buvo valstiečiai. Tėvas – Julijonas Žukauskas, motina – Rozalija Baranauskaitė. A. Vienuolis šeimoje buvo vienintelis sūnus ir jauniausias vaikas. Jis turėjo penkias vyresnes seseris. Jo šeima gyveno pasiturinčiai, turėjo apie 25 ha žemės.1894 m. persikėlė gyventi pas senelius į Užupečius. Ten jis lankė Anykščių miesto mokyklą. Mokykloje viskas buvo dėstoma tik rusų kalba. A.Vienuolis buvo pavyzdingas mokinys: gerai mokėsi, nekrėtė išdaigų, buvo tylus ir nuolaidus. Papildomai berniukas mokėsi lenkų, lotynų, rusų kalbas. 1895 m. tėvas jį išvežė į Latviją, Liepojos gimnaziją. Tuo metu Liepojos gimnazijoje mokėsi daug lietuvių, tarp jų ir anykštėnas Jonas Biliūnas. Jis parūpindavo gimnazijos moksleiviams lietuviškų knygų. Ypač mėgo Antono Čechovo kūrybą. Priklausė slaptam jaunųjų moksleivių savišvietos būreliui, kurį suorganizavo ir jam vadovavo J. Biliūnas.1900 m. išvažiavo į Maskvą. Ten provizorius P. Raudonikis surado jam vietą Keizerio vaistinėje. Maskvos universitete norėjo įgyti provizoriaus (vaistinės vedėjo) specialybę, tuo galutinai susiedamas savo tolesnį gyvenimą su farmacininko profesija. Brandos egzaminams rengėsi pas Bagdoną, kuris vėliau buvo areštuotas dėl revoliucinės veiklos. Bijodamas, kad jį gali suimti dėl ryšių su Bagdonu, spruko į Kaukazą, Železnovodską. Ten jį pasiekė liūdna žinia iš Lietuvos, kad mirė jo mylimas senelis Jonas Baranauskas.

Gyvendamas Kaukaze Vienuolis nepaprastai žavėjosi jo gamta, žmonėmis. Kaukazo gamtos įkvėptas jis parašė nemažai kūrinių. Kai Lietuvoje buvo grąžintas lietuviškas raštas, Vienuolio kūriniai buvo spausdinami laikraščiuose.Vėliau rašytojas persikėlė į Gruziją, Tbilisį. Už dalyvavimą revoliuciniuose judėjimuose 1905 m. sausio 21 d. buvo suimtas. Tbilisio Metecho tvirtovėje išsėdėjo apie pusantro mėnesio. Paleistas iš kalėjimo, išvyko į Vladikaukazą. Ten dirbo vaistinėje, kurioje susitiko daug lietuvių ir susipažino su savo pirmąja meile, farmacininke Marija Ševandrina. Tačiau ši meilė buvo nelaiminga.1906 m. pirmą kartą po išvykimo iš Lietuvos grįžo į Anykščius. Anykščiuose rašytojas parašė apsakymą „Grįžo“, kuriame išliejo savo nelaimingos meilės skausmą. 1907 m. išvyko į Maskvą. Ten jis susirgo šiltųjų kraštų liga – drugiu, kurią buvo „pasigavęs“ Kaukaze. Dirbo Fareino vaistinėje, kuri tuo metu buvo didžiausia Europoje.1909 m. parašė garsiąją apysaką „Paskenduolė“. Tų pačių metų vasarą vėl grįžo į Lietuvą. Čia sutiko antrąją savo meilę, medicinos seserį Bronę Valentinavičiūtę. Ši meilė buvo taip pat nesėkminga. Pirmos ir antros nelaimingų meilių nuoskaudas išliejo novelėse „Pirmutinė meilė“ ir „Paskutinė meilė“.

Dar kartą nuvykęs į Maskvą, pamilo vaistinės kasininkę Sofiją Jackūnaitę. Nieko ilgai nelaukęs 1913 m. ją vedė. 1914 m. gegužės 5 d. Vienuoliui gimė sūnus – Stanislovas. Tais metais, kilus Pirmajam pasauliniam karui, Maskvoje dirbo nukentėjusių nuo karo lietuvių šelpimo draugijoje.Trumpam sugrįžęs į Lietuvą, rašytojas pamilo Mortą Avižonytę. Tačiau jie greitai išsiskyrė. Vienuolis, vėl įkvėptas nelaimingos meilės, parašė apsakymą „Užžėlusiu taku“.1918 m. rašytojas visam laikui sugrįžo gyventi į Lietuvą. Dirbo „Lietuvos“ korespondentu, kurį laiką redagavo žurnalą „Veja“, rašė korespondencijas. Po kelių metų į Lietuvą parsivežė ir savo šeimą. Iš pradžių apsigyveno Kaune, o 1922 m. visam laikui persikėlė gyventi į gimtuosius Anykščius. Čia Vienuolis atidarė savo vaistinę.

1923 m. susipažino su medicinos sesele Leokadija Ermušaite. 1924 m. sausio 23 d. jie susituokė ir susilaukė dukters Laimutės.1924 m. balandžio 6 d. mirė motina. Tais pačiais metais įkūrė Antano Baranausko memorialinį muziejų ir parvežė Jono Biliūno palaikus iš Lenkijos į Anykščius.1929 m. buvo išsiųstas į Vakarų Europą „pasitobulinti“. Buvo sugalvojęs stoti į Leipcigo universitetą, bet jo diplomo nepripažino. Italijoje parašė romaną „Viešnia iš šiaurės“. Šis romanas sulaukė daug neigiamos kritikos, nors pats rašytojas jį labai vertino. Kūrybinį įkvėpimą sugrąžino Klaipėdos teatro repertuaro direktorius Juras Šaltenis, kuris buvo sumanęs dramatizuoti Vienuolio žymiausius kūrinius. Vienuolis pradėjo rašyti pjeses.Po II Pasaulinio karo mokytojavo Anykščių gimnazijoje. Okupacijos metais Vienuolis skaudžiai nukentėjo: buvo nacionalizuota jo vaistinė, sūnus ištremtas į Sibirą. Pats rašytojas buvo priverstas atiduoti valstybei literatūrinę duoklę. Pagal marksistinę ideologiją parašė apysaką „Išdukterė“ ir romaną „Puodžiūnkiemis“. Vienuoliui buvo suteiktas nusipelniusio Lietuvos liaudies rašytojo vardas.1957 m. atšventė savo 75-erių metų jubiliejų. Tą dieną, rugpjūčio 17-ąją, jis dar jautėsi puikiai, bet staiga mirė. Mirties priežastis – pakartotinė širdies arterijų ūminė trombozė. Palaidotas savo namų kiemelyje, netoli A. Baranausko beržų.

:: Riteriai ________________________________________Visais laikais, kol dar nebuvo išrastas parakas, iškilusius ginčus ir konfliktus žmonės spręsdavo suremdami ginklus atviroje kovoje, kurioje sėkmė lydėdavo stipriausius ir drąsiausius. Tokie žmonės viduramžių Europoje ir tapo riteriais — profesionaliais, gerai ginkluotais kariais. Vėlyvaisiais viduramžiais, prieš įsitvirtinant parakiniams ginklams, artimos kovos ginkluotė bei kovos menas buvo pasiekęs savo tobulumo ribas. Tačiau viduramžiai baigėsi, o kartu su jais praeitin nugrimzdo ir sugebėjimas valdyti kalaviją, kirvį ar ryto žvaigždę. Tik neseniai Europoje ėmė kurtis riterių brolijos — klubai, bandantys atkurti viduramžių kovos meną, dėvintys autentiškus to laikotarpio šarvus.

Mes, „Viduramžių pasiuntinių“ riterių brolijos atstovai, ir Lietuvoje bandome atgaivinti riterių turnyrų spindesį ir jaudulį, mokomės primiršto kalavijo valdymo meno bei patys gaminame viduramžių ginklus bei šarvus.

Riterių pasirodymaiRengiame riterių pasirodymus, kurių metu stengėmės parodyti ne tik kvapą gniaužiančias kautynes, bet ir supažindinti žiūrovus su to meto karyba, buitimi, istorija, papročiais.

TurnyraiTurnyrai buvo viena iš labiausiai mėgstamų riterių pramogų, o taip pat ir pasiruošimas tikram mūšiui.

Foto galerija

Gediminaičių dinastija – ilgiausiai valdžiusi Lietuvos didžiųjų kunigaikščių dinastija. Didžiaisiais kunigaikščiais Gediminaičiai buvo nuo 1315 ar 1316 m. iki 1572 m., kai nepalikęs palikuonių mirė paskutinis šios dinastijos valdovas Žygimantas Augustas. Viena Gediminaičių dinastijos šaka – vad. Jogailaičiai, buvo ir Lenkijos, Čekijos bei Vengrijos karaliai.Dėl Gediminaičių dinastijos pradžios yra tam tikrų neaiškumų. Po Traidenio mirties rašytiniuose šaltiniuose 1284-1285 m. minimas Daumantas ar Domantas. Jo ryšys su Traideniu nėra tiksliai žinomas, kaip nėra žinomas ir Daumanto ryšys su Gediminaičiais. Po Daumanto ~1287 m. Ldk tapo spėjamas Traidenio sūnus ar sūnėnas Butegeidis, Vytenio tėvo Butvydo ar Buivydo (netaisyklingai dar vadinamo “Pukuveru”) brolis. Po Butegeidžio Lietuvą valdė Butvydas, o po Butvydo – šio sūnus Vytenis,- pastarasis literatūroje dažnai įvardijamas kaip Gedimino brolis, nors iš tiesų Gedimino “tėvu”, o vėliau “broliu” ano meto kalba jis tituluotas tik atsižvelgiant į vienokią ar kitokią Gedimino padėtį savojo siuzereno atžvilgiu.GediminasVos atėjęs į valdžią (1316 m.,- galimas dalykas, po tais metais įvykusio “dinastinio” perversmo), Gediminas pradėjo diplomatiniais būdais stiprinti Lietuvą – prisijungė Turovo-Pinsko žemę, apvesdinęs sūnų Algirdą padarė jį Vitebsko kunigaikštystės paveldėtoju, o netrukus ir valdovu (apie 1320 m.). 1320 m. Gediminas sudarė sąjungą su Tverės kunigaikštyste (ji su pertraukomis išsilaikė iki 1375 m.). Savo protektoratą primetė Smolenskui (prieš 1326 m.), Pskovui (1322 m.) ir Kijevui (apie 1320 m.)

Apie dieve Ganesa imformacijos nebuvo taipat ir apie Machometa ir Senjorus