meno suvokimas:ar viskas kas yra grazu yra grazu?

Turinis:
įvadas
ar viskas kas gražu yra gražu
išvados
literatūra

Įvadas
Menas apie save kalba dailininkų, menotyrininkų ir jam tarnaujančių žmonių balsu. Nes būtent jame, mano manymu slypi dalis žmogaus dvasingumo ir jo kūrėjų pasaulėžiūra. Menas yra skirtingas, ir kiekviename mene yra kažkas nuostabaus, kas pritraukia mūsų dėmesį ir sukelia tam tikras emocijas. Bet į klausimą: Ar viskas kas yra gražu, yra gražu?; atsakyti neįmanoma, kol nesuprasime kokia yra meno esmė.
Kokia meno esmė? Dauguma meno žinovų šį klausimą laiko visiškai netinkamu, kadangi apie meno esmę pasako menininkų daarbai. Žinoma, jeigu meną įsivaizduotume kaip kažkokį reiškinį arba veiksmą už pasąmonės ir sąmonės ribų, kūną arba erdvę su sienomis, klausimas, kas tai per reiškinys ar veiksmas, arba kas slepiasi už šių sienų, atrodytų kaip brovimasis į kažką šventą. Nes menas – tai kažkoks įgūdis, tiksliau tokio lygio veikla, kai žmogaus intelektas išsijungia ir menininkui vadovauja jo pasąmonė.
Argi žodis „meniškas“ nėra antonimas žodžio „natūralus“? Ar žmogus nekuria savo meno tam, kad išsiskirtų iš gamtos, atitrūktų nuo realybės?
Visi žmogaus ir meno užžsiėmimai tarnauja įvairiems svarbiems poreikiams. Šitų poreikių nemažiau nei žmoniškojo fenomeno aspektų, juk be „homo sapiens“ dar vadinama „homo faber“, o taip pat „homo politikon“ ir t.t. Menas neatitinka visapusiškai nei vieno aspekto, neaptarnaudamas nė vieno iš atskirų poreikių, tai ly

yg sportas. Galima pasakyti, menas – tai žmogiškumo pratimai.
Menas sukuria mums vaizdą eilinio nežinomo kambario ir vardija daiktus ir reiškinius šios nepažįstamos erdvės. Menas gali būti mūsų regėjimu naktį arba šviesa tamsiame gyvenimo tunelyje, išryškėjimu ir įsiklausymu, mūsų instrumentalizmu, kaip ultragarsas pas šikšnosparnį. Jis gali būti gyvenimo šaltiniu, o gali būti ir mūsų sielos gydytoju. Mes visą laiką judame ir apčiuopiame kelią, jausdami silpną šviesą priekyje. Kartais kyla klausimas: „Gal mes akli ir kurti šiame pasaulyje, o menas mums kompensuoja savo organais mūsų dramą? O gal pats pasaulis yra menas?“. Jeigu įsivaizduoti, kad pasaulis yra tiesiog Dievo tapomas paveikslas, o žmogus atlieka teptuko vaidmenį kurio pagalba siekiama idealaus paveikslo, tai realybėje – žmogus kuria pasaulį ir siekia idealaus gyvenimo per meną. Jeigu taaikomuoju dekoratyviniu menu siekiama palengvinti žmogaus buitį, tai vaizduojamojo meno užduotis padaryti žmogaus gyvenimą jaukesniu, malonesniu, gražesniu. . . Net Platono veikale „Valstybė“ meno paskirtis – surasti ir parūpinti, kas kam naudinga.
Taigi meno esmė – idealo ieškojime. Suformuluoti idealo neįmanoma, už tat tai ką mums atskleidžia menas greičiausiai yra orientyras link jo. Tai laiko atpažinimas vizualiuose vaizduose, tai laiko išskyrimas, bandymas jį sustabdyti, tai beviltiškas ir ironiškas susirėmimas su mirtimi aplamai ir asmeninė mirtimi dalinai. Tai sienų panaikinimas, pasinėrimas į realybę ir fantaziją. Tai na
auja pažinimo pakopa – per laisvę nuo draudimo ir meilės. Laisvės riba – provokacija, nustatanti tos laisvės ribas. O iš kitos pusės – laisvės atsisakymas, absoliuti nelaisvė – meilė.
Analizė priklausomybės ir išsiskirimo tarp visų supratimų aplink nustatytą supratimą „menas“ ir jo esmės, negalima be tiksliojo supratimo kas yra „grožis“.
Jeigu meno esmė slypi idealo ieškojime, tai mano manymu idealo suvokimas negali egzistuoti be sąvokos „grožis“. Nes tai kas arti idealo, tai tas yra gražu. Bet ar viskas yra išties gražu galima pasakyt tik tada kai žinome tiksliai kas yra grožis ir kokiais aspektais jis yra vertinamas.

Ar viskas, kas yra gražu, yra gražu?
Ar egzistuoja grožis savarankiškai? Ar jis atsiranda tik tais atvejais, kai yra kažkas, kas gali jį įvertinti ir juo susižavėti? Aišku, kad grožis priklauso nuo situacijos, nuotaikos, istorinio laikotarpio ir kultūrinio sluoksnio.
Kas yra grožis, mąstytojai ginčijasi nuo seno. Iš vienos pusės pabrėžia neginčijamą esminį grožį, kaip vieną iš aukščiausių, absoliučių gyvenimo ir kultūros vertybių. Iš kitos pusės tvirtina santykinį grožį, jo kriterijų nepastovumą, vertinimo subjektyvumą. Kaip sakoma vienoje Azijos tautų patarlėje “Vieniems grožis – plaukai, kitiems – plikė”. Tuo pat metu dėl grožio mirštama, žudoma, jo siekiama ir viliamasi, kad būtent jis išgelbės pasaulį.
Grožis – estetinė (neutrali) kategorija, reiškianti tobulybę, harmoningą ryšį objekto aspektų, iš

ššaukiantį stebėtojuje estetinį pasitenkinimą. Grožis kartu su tiesa ir gerove yra svarbiausia kultūros kategorija. Savo estetinių supratimu grožis arti supratimo „nuostabus“, skiriasi tik tuo kad nuostabumas yra aukščiausia grožio pakopa. Kartu, grožis yra bendras ir daugiareikšmis supratimas, daugelių aspektų.
Nuo antikos laikų grožio supratimas yra vienas iš svarbiausių būties suvokimų filosofijoje. Senovės graikų filosofai grožį suvokė kaip objektyvų reiškinį ir ontologinį pagal visumą, susijusį su tobulu universumu, kosmoso suvokimu, kaip pasaulio tvarkos, skirtingų tikslų, papuošimo.
Sokrato laikais grožis analizuojamas ne tik ontologiniu aspektu, bet ir kaip proto kategorija, sąmonė. Pačiam Sokratui grožis yra vienas iš svarbiausių pasaulėžiūros kategorijų.
Grožio supratimą, įkūnijantį gerovę Aristotelis priskyrė prie itin moralinės ir ne protinės kategorijos. Grožis joje viršukalnė, tobulybė.
Platonui – „Grožis – tiesos švytėjimas“ ir iki gimimo žmogus būna grožio ir šviesios minties sferoje. Gėrio ir grožio supratimas kaip aukščiausios idėjos yra svarbiausiu motyvu Platono filosofijoje.
Grožio supratimas (šiuo atveju grožis susijęs su gėriu) antikos filosofų buvo apibendrintas Plotino darbuose, kur dalinai grožis gavo įvedančią funkciją į nuostabumą ir dieviškumą. Pasak Plotiną: „. nė viena siela neregi grožio, pati netapusi graži. Todėl visų pirma tetampa Dievui panašus ir gražus kiekvienas, norįs gėrį ir grožį išvystyti“ Neoplatoniečių darbai padarė nepervertinamą įtaką patristikos filosofijai.
Nuostabumas mene – jo meninė vertybė – apibrėžta tikru gyvenimo atspindžiu (tiesos gr
rožis), humaniškų idealų išraiška, taip pat meistriškumu kuriančiu formą, harmoningai atitinkančią turiniui. Nuostabumas, kaip vertybė, įsisavinamas per skonių prizmę ir žmonių idealus.
Vokiečių klasikinis filosofas Imanuelis Kantas yra pasakęs „Grožis kaip objektas konkrečios veiklos nuomonė: estetinis arba skonių nuosprendis“.
Dabar yra prielaida, kad grožio suvokimas – instinktyvus, įsitvirtinęs žmogaus sąmonėje dėka daugybės anksčiau gyvenančių gyvų būtybių kartu su jų nesąmoninga patirtimi, o taip pat tūkstančių žmonių kartų su sąmoninga patirtimi.
Meno istorija nurodo, jog grožio „standartai“ labai smarkiai keičiasi įvairiose šalyse, kultūrose ir laike. Kaip pavyzdį paimkime žmogaus (moters) kūną mene įvairiais laikotarpiais.
Jei akmeninės skulptūros (Veneros) priešistorinėje dailėje demonstruoja sutrumpintą kūną, išdidintas, bet artimas realybei, apvalias moters kūno formas: krūtinę, pilvą ir klubas kaip grožio etaloną, bei mažas kojas ir rankas. Visa tai pasako mums apie pirmą moters idealą.
Vizualus egiptiečių menas duoda galimybę suprasti, kad senovės Egipte egzistavo kitoks grožio suvokimas, daugiau nutolęs nuo realybės. Idealiu moters grožiu laikė aukštas, lieknas, plačiapetes brunetes, su maža krūtine, siaurais klubais ir ilgom kojom. Formos buvo labai sugeometrizuotos.
Indų Maturos skulptūros mokykloje (I-III a.) susiformavo savas moters grožio idealas: putnios deivės plonute talija, trijose vietose palinkusia poza.
Senovės Graikijoje ir Romoje vyrų ir moterų skulptūroje kūnas buvo idealizuojamas. Daugiausiai dėmesio skiriama simetrijai ir proporcijoms, nes buvo manoma jog gražus (tobulas) kūnas tik tas kuris yra proporcingas ir simetriškas. Toks idealas labiau atitiko vaikinų vaizdavimui. Kas liečia moteris, tai jo buvo vaizduojamos drapiruotose drabužiuose, kurios leisdavo pamatyt apybraižas jų atletiškumo, panašaus į jaunulio kūną. Grožis graiku mene rėmėsi darniu kūnu, o ne menišku skoniu.
Viduramžių pradžioje, moters grožio etalonu buvo laikomas paslėptas drabužiuose kūnas. Moteris buvo vaizduojama plačiapetė, su maža krūtine, išilginta talija (kitaip vadinama dar vapsvų talija), siaurais klubais ir apvaliu pilvuku. Didelis dėmesys buvo suteiktas jaunatviškumui ir šviesiems plaukams. Įpusėjus viduramžiams moters idealaus kūno etalonas keitėsi; buvo vaizduojamos apvalesnės formos ir nubalintas veidas, transformuojama realybė. Taip pat tarp tų laikų aristokratų moters idealumu buvo laikomas jos pilnumas (pavyzdžiui Rubenso ir Ticiano paveiksluose), kas mūsų laikais nepriimtina ir neskaitoma grožio įsikūnijimu. Taip pat galima paminėt apie visuomet besilaukiančias damas olandų tapytojų paveiksluose, pavyzdžiui Terborcho.
XVII amžiaus moterys vaizduojamos – išilginta talija, apvaliom rankom, kreminiu veidu.
XIX amžiuje vaizdavo sergančią moterį – išbalusią, juodais paakiais, įdubusiais skruostais. Panašus melancholijos ir beviltiškumo požymiai pabrėždavo moters fantastiškumą, paslaptingumą ir nepasiekiamumą.
Visu tuo galima pasakyti, kad grožio suvokimas keitėsi su laikais. Kiekvienoje epochoje grožio idealas buvo skirtingas, ir tai kas buvo gražu viename laikotarpyje galėjo būti pasibaisėtina kitame laikotarpyje. Bet visgi sąlygos amžinam ir nekintamam grožiui buvo ir bus: simetriškumas, kompozicija, vieningumas įvairume, proporcijos, užbaigtas ir vientisas vaizdas, jausmas tikro pilnaverčio gyvenimo.
Dabar grožio suvokimas yra kitoks nei buvo anksčiau, ir žavėdamiesi vieno ar kito dailininko paveikslais galima išgirst „taip, jis genealus tapytojas, jo paveikslai gražiai nutapyti, bet kas nutapyta juose kelia pasišlykštėjimą“. Tuo noriu pasakyt, kad paveiksle gali būti labai gerai išlaikytos proporcijos, spalvinis sprendimas, perspektyvos dėsniai, įdomus apšvietimas, gerai perteiktos emocijos, veiksmas, kruopščiai nutapyti drabužiai ir t.t. (tai tikrai pritraukia dėmesį ir verčia pasakyt – „genealu“) , bet tai kas pavaizduota – paveikslo turinys, gali kelti neigiamas emocijas. Pavyzdžiui Rembranto paveikslas „Daktaro Tiulpo anatomijos pamoka“ gali kelt tiek teigiamas, tiek neigiamas emocijas. O gali būti ir atvirkščiai – graži idėja, bet prastas pateikimas. Ta prasme, jie yra negražūs tik tuo, kad jiems negalima priskirt groži kaip kokybės, bet tai yra meno objektas.
Kodėl žmonės skirtingai vertina (ir kuria) grožį? Grožio pajutimas – malonus jausmas, veikiantis mūsų regėjimą ir klausą. Pasak Plotiną – „Sumišimas, smagus sukrėtimas, ilgesys, meilė, džiugus drebulys, – štai jausmai, kuriuos turi sukelti bet koks grožis.“. Nemalonaus grožio nebūna. Nemalonus – bjaurus. Pats žodis „bjaurus“ reiškia kažkokį chaotiškumą, beformiškumą, neigiamų pusių vaizdavimą. Jutiminis skirtumas – malonaus nuo nemalonaus – viena iš estetinio skonio funkcijų. Skonis būna ne tik estetinis. Skirtingi individai turi įgimtas fiziologines reakcijas į malonumą ir grožio suvokimą. Todėl teisingai sako, kad dėl skonio nesiginčijama.
Grožio suvokimas gali skirtis ne tik laiko klausimu ar malonaus ir nemalonaus pajutimu, bet ir dėl to kad gyvenime yra tiek vyriška tiek moteriška pradžia, kuri atranda savotišką atvaizdą mene. Jeigu vyrai vadovaujasi logika, tai moterys jausmais ir intuicija, o tai tikrai turi savo atspindį mene, ne tik kai jis yra kuriamas, bet ir tada kai yra vertinamas. Skirtingai yra suprantama vaizdo ekspresija, plastiška raiška, dinamiškos formos, linijų lyriškumas. Taigi skirtingai suprantamas grožis mene: vyrus dažniausiai traukia kampuotos, sunkios, asimetriškos formos, perteikti judesiai, veiksmas; moterims atvirkščiai patinka ramybė mene, plastiškos linijos, grakštumas.
Manoma, kad gyvenime grožis ne toks jau svarbus, o jei ir svarbus, tai tik dėl jausmų „pasilinksminimo“, kas yra leistina tol, kol tai nepažeidžia padorumo ribos, netrukdo tikėjimui, neperžengia bendrų grožio standarto normų. Grožį galima suprast ir kaip kažką pikto, velniško, ištvirkusio, keliantį nemalonus pojūčius arba baimę. (Kodėl gyvatės, driežai, krokodilai ir vorai mus žavi?) Ir tada yra vertinamas tas grožis, kuris nepriekaištingai veda pas Dievą, (angeliškas grožis), kuris ir yra gėris.
Galima pateikt labai lengvą dažnai sutinkamą pavyzdį: šiuolaikinis jaunimas linkęs pritarti įvairiems judėjimams. Atkreipiant dėmesį į sunkiosios muzikos gerbėjų stilių, dauguma gali pasakyt, kad jie atrodo „baisiai“ (negražiai, grožis suprantamas kaip kažkas pikto), nes jų stilius ir grožio suvokimas neatitinka daugumos nustatytam standartui, „tamsus“ grožis. Iššaukiantys ir agresyvūs drabužiai – jų sukurta mada, jiems atrodo patraukli ir savotiškai graži, ko nepasakysi apie kitų požiūrį į ją. Šios mados grožis yra giliai užslėptas ir jo supratimas tiesiogiai priklauso nuo jos kūrėjų nestandartinės mąstysenos.
O. Rodenas rašė, kad „Tereikia žymiam artistui ar žymiam rašytojui prisiliesti prie kokios bjaurasties, kad ji akimirksniu pasikeistų: palietus stebuklinga lazdele bjaurastis virsta grožiu: tai alchemija, tai burtai!“. Taigi ir tų neformalių grupuočių drabužius galima paversti gražiu dizainerišku sprendimu, nes prie jo prisiliestų tas, kuris supranta šią meno šaką.
Dailininkas nugali bjaurastis, negatyvumus. Pirma, jis pasiekia tai, pristatydamas bjaurastis ir negatyvumus kaip visuomeninį fenomeną. Iš pozicijos teigiamo moralinio idealo dailininkas užima priešingai jam neigiamą poziciją, ištaria jam nuosprendį, tuo pačiu padeda įsitvirtinti estetiniam idealui. Antra, savo gabumų pagalba, jis sukuria gražią meninę formą. Šios formos pagrindas – kompozicija su priklausančiom jai objektyviom grožio prielaidom: vientisumu, organiškumu, ritmu, proporcijomis. Be to meninė forma tikrame mene yra harmoningas atitikimas su kūrinio idėja, iš kurios pozicijos dailininkas įvertina vaizduojamą. Šiuo atveju, galima kalbėti apie formos vientisumą ir turinį. Meninė forma suteikia grožiui mene ypatingą savybę – meniškumą.
Šiuolaikiniame mene – postmodernizme, grožis yra antrame plane. Nuostabumą keičia kitos vertybės – intensyvumas, netikėtumas, naujoviškumas. Esamas menas skiriasi nuo tradicinio meno, nes neatlieka estetiškumo funkcijos, kaip pagrindinės ir nustatančios, jis įkūnija kitas socialines funkcijas. Bet visgi ir tas menas gali būti gražus, nesvarbu, kad kuriant nebuvo galvojama apie estetiką ar grožį.
Manau, grožis savarankiškai realizuojasi bet kokioje meno sferoje, kuri yra tarsi ideali karalystė, kadangi po žodžiu „idealus“ turime galvoje neatsiskleidusią idėją, o pati jos atsiskleidimą visame savo „švarume“.

Išvados
Kai kurie estetikai norėdami paaiškinti grožio atsiradimą, bandė ieškoti atsakymų gamtoje, esančioje šalia žmogaus. Jie įrodinėjo patys sau, kad gražūs kristalai, koralai, drugeliai, miškai ir ežerai. Gražus jie todėl, kad jie paveikti gamtiškos harmonijos, išreikštos eiliškomis sudėtinėmis dalimis, simetriškumu, proporcingumu ir t.t. Tačiau joks gamtos objektyvus eiliškumas (simetrija, proporcijos, atitikmuo ir t.t.), jokie objektyvūs šviesos ar garso santykiai neatstovauja grožio. Nes, pirma, teisinga, simetriška ir proporcinga – visai nebūtinai gražu. Antra, apie groži išvis negali būti nė kalbos, jei nėra to, kas sugeba jį priimti, suvokti ir įvertinti.
Kalbėti apie grožį mene visiškai nėra prasmės, jei nėra žmonių, žinančių ir suprantančių meną, sugebančių pajausti malonumą to, kas tuo metu reiškiasi kaip grožis. Iš kitos pusės, meno grožis yra tik tada, kai yra pats menas (ir ne kiekvienas gražus!). Ir žmogaus veidas, kuris priimamas kaip gražus (šio žmogaus, šios epochos, šios kultūros, šiame visuomenės sluoksnyje) – apdovanotas kažkokiom tai savybėm, o ne tik paprasčiausiais taisyklingais bruožais. Bet kas tai per savybės? Kas yra grožis? Grožis – tai sunkiausiai apibudinama vertybė. Grožį galima pristatyti kaip žmogaus ir pasaulio santykį (kažkokį reiškinį) išreiškiantį momentą dalinio žmogiškumo, dvasiškumo, jausmingumo.
Kadangi grožis ne kas kita kaip dieviškumas. Grožis kaip meno atributas, žemiškų daiktų pakartojimas. Įsisąmoninti visą nuostabumą, šventumą, kas sudaro gyvenimą, kaip dalį dieviškos pradžios – reiškia būti nuostabių, teisingu ir laimingu.
Ne visas menas gražus, bet visgi tai menas. Esmė tame, kad skirtingų žmonių smegenys ir nervų sistema funkcionuoja ir priima informaciją panašiai, todėl mintys ir samprotavimai žmonių sutampa. Kitas dalykas skoniai: jie susiformuoja atitinkamoje kultūroje, kurioje buvo auklėjamas žmogus. Žmoniškųjų skonių diapazonas toks platus, kad nustatyti vienintelį kriterijų meno srityje tiesiog neįmanoma. Vadinasi, mūsų įvertinimas negali priklausyti nuo kokių tai bendrų taisyklių, galiojančių visoms šalims ir epochoms. Ir jei vienam meno kūrinys pasirodys pasakiškai gražus, tai nereiškia kad jis bus gražus kitam asmeniui, net jei tas grožis bus daugumos žmonių pripažintas. Manau meno kūrinius būtina vertint individualiai ir išsamiai, laiko ir aplinkybių kontekste, kuriame jie buvo sukurti.
O dar tiksliau išsireiškus menas gali būti nebūtinai gražus, bet kad jį vertintų ir gerbtų jis turi „gaminti“ gėrį.

Literatūra
Platonas “Valstybė” 1998 m.
Meno istorijos įvadas 2002 m.
E. H. Gombrich „Meno Istorija“ 1995 m.

http://www.philosophy.ru/
http://filosof.historic.ru/
http://ru.wikipedia.org
http://www.krugosvet.ru
http://www.nundesign.com

Leave a Comment