Varliagyvei

Varliagyviai

Lietuvoje gyvena 12 rūšių varliagyvių: dviejų rūšių tritonai ir 10 rūšių beuodegės varlės. Kiekvieną pavasarį į kūdras, seklius ežerėlius susirenka neršti sausumoje peržiemoję paprastieji ir skiauterėtieji tritonai. Visi jie 10–14 cm ilgio, patinėlis ant nugaros ir uodegos turi po skiauterę, kuri per nerštą padidėja. Patelės ant uodegos irgi turi skiauterę, tik mažesnę. Vidurvasarį tritonai iš vandens persikelia į sausumą ir čia gyvena iki kito pavasario.
Iš Lietuvoje gyvenančių beuodegių varliagyvių įprasčiausios paprastosios rupūžės, pievinės, smailiasnukės ir kūdrinės varlės, retesnės kūmutės, česnakės, nendrinės ir žaliosios rupūžės, meedvarlės. Medvarlių visai neseniai aptikta Pietų Lietuvoje, Lazdijų rajone.
Vienas įdomiausių roplių – balinis vėžlys, paplitęs Dzūkijoje.
Balinis vėžlys gyvena mažuose vandens telkiniuose, kiaušinius deda saulės šildomose smėlio pašlaitėse. Vėžliukai išsirita dar tą patį rudenį. Dažnai savo lizde ir žiemoja, o į vandenį nuropoja tik pavasarį. Suaugę vėžliai žiemoja vandens telkinių dugne. Lietuvoje galima aptikti balinių vėžlių su 25–30 cm ilgio kiautu (karapaksu). Ilgiausiai jie gyveno Dzūkijoje – dar ir dabar Lazdijų ar Alytaus rajonuose ne vienas kaimo senolis papasakotų apie „geležines varles“, gyvenusias jų kūdroje. Šiienaudami vyrai net dalgius į vėžlių kiautus nulauždavę. Dabar taip nėra, bet vėžliai keliauja iš vienos balos ar ežerėlio į kitą, ypač specialiai balinių vėžlių apsaugai įsteigtų draustinių apylinkėse. Be žmogaus pagalbos šie gyvūnai vargu ar išliktų – kiaušinius ir jų dėjimo vietas na

aikina plėšrūnai, jos užauga krūmais. Jau keletą metų Metelių regioninio parko darbuotojų rūpesčiu Dzūkijoje valomos vėžlių kiaušinių dėjimo vietos – kertami krūmai ir savaime išaugę medžiai. Kadangi vėžliukai išsirita tik perimi šiltoje žemėje, saulės spindulių turi neužstoti medžiai ir krūmai. Žemėje esančias dėtis dažnai sunaikindavo mangutai, lapės. Dabar dėtys pridengiamos tinklu, pro kurio akis vėžliukai gali lengvai išlįsti į žemės paviršių.
Pavienių balinių vėžlių aptinkama visur – Žemaitijoje, šiaurinėje Lietuvos dalyje, net Vilniuje. Dalis šių roplių gali būti ne vietiniai, bet paleisti žmonių.
Iš 3 driežų rūšių gluodenas labiausiai primena gyvatę, kartais jis vadinamas varine gyvate. Apie pusės metro ilgio rusvos bronzinės spalvos gluodenas yra pusiau gyvavedis: jaunikliai gimsta jau išsirišę iš kiaušinių. Gyvavedis ir vikrusis driežai dažni, ypač pamiškėse, sausuose pušynuose, prie pelkių, durpynuose. Kai kuuriuose Pietų Lietuvos sausuose miškuose, jų aikštelėse galima išvysti lygiažvynį žaltį. Geltonskruostis žaltys gyvena ne bet kur.
Geltonskruostis žaltys – iki 1,2 m ilgio užaugantis roplys, kurį sunku supainioti su kita rūšimi. Viršutinė jo pusė pilka, alyviškai pilka ar net juoda, žvilganti, apatinė matinė balta su netaisyklingos formos dėmėmis. Pasitaiko ir visai juodų ar šviesių žalčių. Ryškiausias geltonskruosčio žalčio skiriamasis bruožas – geltonos (oranžinės) dėmės galvos šonuose. Šis žaltys paplitęs beveik visoje Europoje, negyvena tik Airijoje, šiaurinėje Britų salų dalyje ir šiaurinėje Skandinavijoje.
Lietuvoje ta
ai įprastos rūšies roplys, įsikuriantis prie vandens telkinių, pelkių, kūdrų. Puikiai plaukioja ir nardo. Mielai apsigyvena prie sodybų, slapstosi pamatų plyšiuose, malkų rietuvėse, ūkinių atliekų krūvose. Komposto, mėšlo, įvairių puvenų krūvose patelės deda kiaušinius. Žiemoja po kelmais, giliuose graužikų urvuose. Pavasarį pasirodo balandžio antrojoje pusėje, kartais – tik gegužės pradžioje. Gegužės mėn. nesunku aptikti jų sankaupas, vadinamuosius kamuolius, kuriuose gali būti dešimt ir daugiau žalčių. Vasaros pradžioje patelė sudeda iki 30 kiaušinių, kurie drėgnoje ir šiltoje aplinkoje inkubuojasi apie 60 dienų. 10–14 cm ilgio žalčiukai pasirodo vasarai baigiantis, būna judrūs ir greitai pradeda patys maitintis.
Žalčio grobis – varliagyviai, graužikai, vabzdžiai, driežai. Grobį visada ryja gyvą. Žaltys gamtoje turi daug priešų: juos gaudo suopiai, lingės, ėda lapės, mangutai, kiaunės, šernai. Daug žalčių žūva ant kelių.
Gaudomas žaltys gali skaudžiai įkąsti. Paimtas į rankas, gindamasis gali atryti nesuvirškintą maistą arba apšvirkšti nemalonaus kvapo išmatomis.
Lietuvoje gyvena tik vienos nuodingos rūšies ropliai. Tai paprastoji angis, dažnai vadinama marguole.
Paprastoji angis gali būti pilkos, rusvos ar net visai juodos spalvos. Per nugarą vingiuoja ruda ar tamsiai pilka (kartais juoda) juostelė. Mūsų angys būna iki 80 cm ilgio. Vasaros antroje pusėje patelės atsiveda 8–12 jauniklių, kurie būna iki 15 cm ilgio. Laisvėje angys gyvena apie 10 metų, tačiau labai daug jų sunaikina plėšrūnai, ypač mangutai. Daug žalos jo
oms padaro šernai. Angys dažnos pelkių pakraščiuose, drėgnose, bet saulėtose vietose.

Bronius Šablevičius

“Varliagyviai ir ropliai”

Galbūt aš ir klystu, bet man rodos, kad daugeliui varlės ir ropliai – tai šlykštūs, glitūs, šalti ir atstumiantys gyviai. Gaila, kad vyrauja toks požiūris į šiuos nekaltus ir labai naudingus gyvūnėlius. Štai Japonijoje net stovi paminklai varliagyviams, nes jie vieni pirmųjų medicininėse laboratorijose išbandė ne vienus vaistus, dabar naudojamus žmonėms gydyti.
Prisimenu, kaip bobutė vaikystėje sakydavo man – šiukštu neimk rupūžės į rankas, ji nuodinga, gali net apakti. Deja, mano bobutė buvo teisi tik iš dalies. Rupūžių odos liaukos pavojaus akimirką išties išskiria nuodingas medžiagas, tačiau jos yra per silpnos, kad galėtų pakenkti žmogui. Ir vaikystėje, ir jau suaugęs ne kartą rankoje laikiau rupūžiokus, tačiau iki šiol dar neapakau ir net nesiruošiu. O dėdė kartą gyrėsi, kaip mėlyniaudamas ant kupsto aptiko gyvatę ir kaip mat pačiupęs perplėšė per pusę. Jis taip padarė, manydamas, kad prieš jį buvusi angis, kurios įkandimas nuodingas. Deja, angis reta Lietuvoje, o toji gyvatė, pasak jo aprašymo – paprastas žaltys, kurį senovės lietuviai laikė gerąją namų dvasia ir neretai net augindavo. O ir angis, vienintelė nuodinga gyvatė Lietuvoje, nėra tokia jau baisi. Josios nuodai – vieni silpniausių tarp visų nuodingų gyvačių, ir įkastam žmogui laiku suteikus pagalbą, jis tikrai iš

šgyvens. Daugelis įkastųjų dažniausiai atsiperka keliomis ligos dienomis, o mirtini atvejai, bent jau Lietuvoje, tikrai reti. O kad ir gluodenas – bekojis driežas, kurį nepažįstantys neretai apšaukia geležine gyvate yra dažnas mūsų krašto gyvūnėlis, nukenčiantis nuo žmonių turbūt stipriausiai. Ne vienas stengiasi aptikęs šį šliužą sunaikinti, daug gluodenų galima rasti pervažiuotus mašinų ant kelių.
Tačiau ne visur toks neigiamas požiūris į varliagyvius ir roplius. Šveicarijoje ir Prancūzijoje varlių patiekalai – įprastas dalykas. Indija iki 1980 metų kasmet eksportuodavo iki 60 mln. žaliųjų varlių, tačiau supratusi, kad žemės ūkis lieka be vabzdžių medžiotojų, eksportą nutraukė.
Ši nedidelė knygutė – nėra mokslinis veikalas. Tai – pažintinė knyga, skirta pažinti Lietuvoje gyvenančius varliagyvius (jų tėra 13 rūšių) ir roplius (7 rūšys). Knygoje daug nuotraukų, keliolika piešinių, kurie paryškina rūšių skiriamuosius bruožus. Rūšių aprašymai trumpi ir paprasti, tačiau jais atskleisti pagrindiniai šių gyvūnų ypatumai, gyvenamoji aplinka ir biologija. Aprašyti įdomiausi faktai liečiantys vieną ar kitą rūšį: pvz., česnakė, apyretė varlė Lietuvoje, pavojaus akimirką pasistiebia ant kojų, išsipučia ir paskleidžia specifinį česnako kvapo dėl kurio ir gavo savo pavadinimą. Įdomių faktų šioje knygoje ne vienas, tad kiekvienam, besidominčiam gamta ir josios gyventojais – tai nebloga pažintinė knygutė.

Varliagyviai
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Amphibia

Ugninė salamandra (Salamandra salamandra)
Mokslinė klasifikacija

Karalystė:
Gyvūnai
( Animalia)

Tipas:
Chordiniai
( Chordata)

Potipis:
Stuburiniai
( Vertebrata)

Klasė:
Varliagyviai
( Amphibia)

Varliagyviai, arba amfibijos (Amphibia) – stuburinių gyvūnų klasė.
Primityviausi keturkojai, kurie dauginasi gėlame vandenyje. Lervos vystosi vandenyje, po metamorfozės įgyja būdingų sausumos stuburiniams bruožų: išsivysto plaučiai, susiformuoja du kraujo apytakos ratai, pakinta jutimo organai, susiformuoja lankstomos per sąnarius priekinės ir užpakalinės galūnės.
Pasaulyje apie 5000 rūšių. Lietuvoje – 13 rūšių (Lietuvos varliagyviai).
Kūno danga

Varlės oda
Varliagyvių oda plika, tačiau epidermyje esančios liaukos išskiria gleives ir drėkina odą, tuo apsaugodamos nuo išdžiuvimo, arba yra labai svarbios reguliuojant osmosinį slėgį. Kai kurie varliagyviai odoje išskiria nuodingas medžiagas, kurias gamina serozinės liaukos. Paprastai tie nuodai nėra labai veiksmingi, tačiau medlaipinių (Dendrobatidae) kai kurios rūšys (pvz., Dendrobates azureus) yra labai nuodingos, ir vietos indėnai odos išskyromis tepa strėlių antgalius. Varliagyvių odos spalva priklauso nuo sugeriamų spindulių spektro. Jei sugeriamos visos spektro spalvos, gyvūnas būna tamsus, jei tik kai kurios – gyvūnas atrodo šviesus. Be to, odoje gali būti ir chromatoforų – pigmentų turinčių ląstelių. Nuo jų priklauso varliagyvių odos, įvairių joje esančių dėmelių spalva. Kartais dėl pigmentų nevienodo pasiskirstymo chromatoforo spalva pakinta. Tai labai svarbu kai gyvūnui tenka maskuotis, pasislėpti savo natūralioje aplinkoje.
Skeletas
Varliagyvių stubure skiriama kaklinė, krūtininė, juosmeninė, kryžmeninė ir uodeginė dalys. Pirmasis kaklo slankstelis vadinamas atlantu. Kryžmens slanksteliai jungiasi su dubeniu. Už jo yra uodeguotųjų varliagyvių uodegos slanksteliai. Beuodegių varliagyvių jie suaugę. Slanksteliai beveik visų varliagyvių yra gerai sukaulėję. Šonkauliai sunykę ar labai trumpi, todėl nėra krūtinės ląstos. Kaukoklės kaulų yra mažai. Pečių juosta ir dubuo tapo tvirtesni, kad galėtų išlaikyti kūno svorį. Dubuo susideda iš klubakaulio, gaktikaulio ir sėdynkaulio, kurie kartu sudaro gūžduobę, į kurią remiasi šlaunikaulio galvutė. Beuodegių varliagyvių dubens sandara truputį kitokia, nes jo susiformavimui įtakos turėjo šokuojamasis judėjimo būdas.
Priekinės ir užpakalinės galūnės gerai išsivysčiusios. Jos sudarytos iš trijų dalių: žasto, dilbio ir plaštakos. Plaštaka baigiasi keturiais pirštais (penktasis neišsivystęs). Užpakalines galūnes sudaro šios dalys: šlaunis, blauzda ir letena, kuri penkiapirštė ir su plaukiojamąja plėve. Galūnių dalys paslankiai sujungtos sąnariais. Užpakalinės kojos gerokai ilgesnės ir stipresnės už priekines, jos yra svarbiausios judant. Tupėdamas gyvūnas remiasi truputį sulenktomis priekinėmis kojomis, o užpakalinės tada būna sudėtos kūno šonuose. Greitai ištiesdama jas, varlė šokuoja, o priekinės kojos apsaugo gyvūną, kad šis nesusitrenktų į žemę. Varlė plaukioja, pritraukdama ir ištiesdama užpakalines galūnes, o priekines priglaudusi prie kūno.
Nervų sistema
Varliagyvių priekinės smegenys stambesnės negu žuvų ir turi 2 pusrutulius. Varliagyvių kūnas priplotas prie žemės, ir jiems nereikia išlaikyti pusiausvyros. Judesius reguliuoja smegenėlės. Nuo galvos smegenų atsišakoja 10 porų nervų.
Jutimo organai
Varliagyviai turi dvi dideles iššokusias akis, pridengtas vokais: odiniu – viršutiniu ir judriu – apatiniu. Dažnai mirksi, todėl drėgni vokai sudrėkina akių paviršių ir jis neišdžiūsta bei pašalina prilipusias dulkeles. Galvoje prieš akis yra pora šnervių. Tai ne tik uoslės organų angos, pro jas patenka atsmosferos oras kai gyvūnas kvėpuoja sausumoje. Akys ir šnervės yra viršutinėje galvos dalyje, todėl slėpdamasis vandenyje, varliagyvis iškiša iš jo tik akis ir šnerves. Dėl to gyvūnas gali kvėpuoti atmosferos oru ir matyti kas vyksta virš vandens. Už abiejų akių yra po nedidelį ratuką, aptrauktą oda. Tai išorinė klausos organo dalis – būgnelis. Nuo jo garsiniai svyravimai per klausos kaulelį perduodami į vidinę ausį. Varliagyviai turi vidurinę ir vidinę ausį, kuri glūdi kaukolės kauluose. Vidinėje ausyje pailgasis maišelis sudaro pusratinius kanalus. Šoninės linijos nėra, ją turi tik varliagyvių lervos ar vandenyje gyvenančios rūšys.
Virškinimo organai
Virškinimo sistema prasideda burna, kurioje yra stambūs dantys (išskyrus rupūžes) ir minkštas lipnus liežuvis. Į burną atsiveria seilių liaukos. Toliau yra ryklė, stemplė, skrandis, nuo kurios prasideda plonoji žarna (dvylikapirštė, klubinė). Į dvylikapirštę žarną atsiveria kepenų tulžies ir kasos latakai. Užpakalinė žarna atsiveria ne tiesiai laukan, o į tam tikrą užpakalinės žarnos paplatėjimą, vadinamą kloaką. Į kloaką atsiveria taip pat šlapimtakiai ir lytinių organų ištekamaieji latakai.
Kvėpavimo sistema
Suaugę kvėpuoja plaučiais bei visu kūno paviršiumi, lervos – žiaunomis ir per odą. Būdingos porinės šnervės, burnos ertmė, gerklos (garso skleidimo organas), trachėja, du bronchai ir poriniai plaučiai. Plaučiai panašūs į maišelius. Jų sienelėse gausu kraujagyslių, kuriose vyksta dujų apykaita. Varliagyvio gerklė kelis kartus per sekundę nutįsta žemyn, todėl burnos ertmėje oras praretėja, ir pro šnerves čia skverbiasi šviežias oras, kuris eina į plaučius. Atgal jį išstumia kūno sienelių raumenys. Kad varliagyviai galėtų kvėpuoti per odą, ši turi būti nuolat drėkinama. Šią funkciją atlieka odoje esančios liaukutės.
Dauginimasis
Varliagyviai poruojasi vandenyje. Jie išleidžia kiaušinius ir spermatozoidus į vandenį, kur vyksta išorinis apvaisinimas. Kiaušialąstę dengia drebutinis dangalas. Išsiritusios lervos vadinamos buožgalviais.

Leave a Comment