Kariniai veiksmai (1917 – 1918m) , Vokietijos sutriuškinimas

Kariniai veiksmai (1917 – 1918m) , Vokietijos sutriuškinimas

Prasidėjus 1918metams visos sąjungininkų armijos rimtai pajuto didelį karių trūkumą. Prancūzų resursai buvo išsekę, todėl jie Vakarų fronte labai sunkiai surinko 99 divizijas. Italija vis dar negalėjo atsigauti po Kaporeto katastrofos. Penkias divizijas (virš 100 000 vyrų) britai išsiuntė į Italijos frontą, bet tuo pačiu metu stiprias pajėgas rengė naujiems puolimams prieš turkus Palestinoje. Vyriausybė paskelbė BEP reorganizaciją, o tai reiškė, kad šios pajėgos bus sumažintos 141 batalionu, nors frontą pratęsė dar apie 40 km.
Vokietija su Hindenburgu ir Liudendorfu priešakyje dabar jau faaktiškai diktavo karo veiksmus. Karo vadai pripažino, jog, nepaisant aiškiai nusilpusių sąjungininkų pajėgų, Vokietijos karinė situacija buvo pavojinga. Sunkios 1917 metų kovos buvo mirtinai nualinusios kariuomenę, ji nebepajėgė efektyviai kovoti, krito karių moralė. Povandeninių (laivų kampanija, į kurią buvo įdėta tiek daug vilčių, turėjusi išspręsti daugybę problemų vos per kelis mėnesius, aiškiai nepavyko. Dabar pati Vokietija kentėjo nuo žiaurios blokados. Nors ir praretėję, amerikiečių daliniai vis dar įstengė kautis; jų skaičius nuolatos didėjo, todėl buvo aišku, jog ilgainiui amerikiečiai įstengs pralenkti iš Ryytų fronto atšauktas vokiečių pajėgas. Vokietijos padėtis galėjo tik pablogėti, todėl Aukščiausioji vadovybė dabar nutarė kirsti iš peties — sumušti sąjungininkus visiškai atviru puolimu. Jie suplanavo pavasarinį puolimą prieš Britanijos armiją Somos-Araso fronte.
Vokiečiai pradėjo puolimą kodiniu pavadinimu “Operacija Michaelis”. Pradžioje puolimas vo

okiečiams buvo sėkmingas ir britų armija ėmė trauktis. Norėdamas išvengti sąjungininkų kariuomenių atsiskyrimo, Heigas kovo 26 d. pareikalavo sudaryti bendrą vadovybę; britų ir prancūzų pajėgoms dabar turėjo vadovauti generolas Ferdinandas Fošas. Netrukus prancūzų daliniai buvo pasiųsti į šiaurę, kad padėtų smarkiai spaudžiamiems britams.
Vokiečiams ir toliau tebesiveržiant, sąjungininkų pajėgoms kilo išblaškymo grėsmė. Generolas Pelenas baiminosi vokiečių atakos, nukreiptos prieš prancūzų sektorių, todėl nenorėjo remti britų. Kovo 28 d. vokiečiai maksimaliai įsirėžė į britų linijas —įsiveržė gilyn 65 km, tačiau jų jėgos jau pradėjo silpti. Neįstengę britų palaužti “Michaelio” puolimu, vokiečiai smogė antrą smūgį, kurį pavadino (“Georgo operacija”), — veržėsi šiauriau į Flandriją, vokiečiams dar kartą nepavyko pasiekti užsibrėžto tikslo.
Dabar vokiečių linijos buvo gerokai išsikišusios ir tarsi prašyte prašėsi kontratakos. Vokiečių pastangos savo linijas dar praplėsti nebuvo sėkmingos; prrancūzai, sulaukę britų, amerikiečių ir net italų divizijų pastiprinimo, kirto atsakomąjį smūgį. Paskutinį šiame kare puolimą vokiečiai surengė birželio 15 d., tačiau jų veiksmai iškart buvo užgniaužti. Birželio 18 dieną Fošas smogė atgal — prasidėjo Antrasis Marnos mūšis, kurį laimėję sąjungininkai suprato, jog pagaliau strateginė iniciatyva perėjo į jų rankas.
Negana to, šis mūšis parodė, kad nebeliko jokių Vokietijos puolimo, nukreipto prieš britus Flandrijoje, prielaidų. Pačios BEP dabar ėmė rengtis naujam puolimui, kuris prasidėjo rugpjūčio 8 dieną.; šią datą Liudendortas pavadino “juodąja vokiečių armijos diena”. Tą di
ieną generolo Rolinsono Ketvirtosios armijos australų, kanadiečių ir britų būriai kartu su atakuojančia prancūzų armija pradėjo Amjeno mūšį. Kaip ir prie Kambre 1917 metais, sąjungininkai iškart daug pasiekė pradėję galingai apšaudyti iš pabūklų ir panaudoję šaudymo pagal apskaičiuotus duomenis metodiką; paskui į operaciją jsijungė 414 tankų, juos maskavo tirštas rūkas. Rugpjūčio 11 dieną dėl mūšio rezultatų jau niekas neabejojo; būtent tą dieną kaizeris pareiškė: “Karas turi būti baigtas”.
Dabar Rolinsono armija artėjo prie 1916 metais nuniokoto Somos mūšio lauko — sunkiai įveikiamos kliūties. Heigas tvirtai laikėsi nuostatos neįklimpti šiame “užkeiktame” ruože, todėl dabar nuosekliai plėtė atakos frontą šiaurės kryptimi; rugpjūčio 21 dieną. (Albe-ro mūšis) pasitelkęs Trečiąją armiją (Baingas), o rugpjūčio 26 d. (Eskarpo mūšis) — Pirmąją armiją (Hor-nas). Britai veržėsi nesustodami; jiems iš dešinės prancūzai atakavo Nuajoną ir rugsėjo 12 dieną. amerikiečiai susigrūmė ir laimėjo savo pirmą didelį mūšį prie Šen Mihielto.
Viso sąjungininkų puolimo epogėjus buvo rugsėjo mėnesio pabaiga, kai britai atakavo Hindenburgo linijas, o prancūzai ir amerikiečiai pradėjo naujus puolimus Argone; mišri belgų-britų-prancūzų armijų grupė atakavo Flandriją. Rugsėjo 29 dieną. britų Ketvirtoji armija pralaužė Hindenburgo linijas, — tai buvo didelis laimėjimas, kurio metu buvo paimta 35 000 belaisvių ir 380 pabūklų. Tai buvo pabaigos pradžia. Būtent tą dieną vokiečių Aukščiausioji vadovybė padarė išvadas, jog vienintelis jiems likęs dalykas — nedelsiant kreiptis į prezidentą Vudrą Vilsoną ir prašyti pa
aliaubų bei taikos.

Jau iš pat pradžių Vokietijos sąjungininkės ne tik teikė pagalbą, bet ir vertė įsipareigoti. Visos šalys kliovėsi vokiečių sugebėjimais, Vokietijos ginklais ir amunicija, vokiečių pajėgomis, kovojančiomis įvairiuose frontuose. Vokietijai sąjungininkės davė naudos tik kaip savotiškos diversantės: Austrija-Vengrija prieš Rusiją, Turkija — prieš Britaniją, o Bulgarija — prieš dideles sąjungininkų pajėgas, užspęstas Salonikuose. Tačiau karui užsitęsus visos trys šalys nusilpo ir darėsi priklausomesnės nuo Vokietijos pagalbos, kurią pastaroji vis sunkiau galėjo suteikti, nes ir jos pačios pozicijos blogėjo.
Britų karo kabinetas nekantravo pasigirti propagandine pergale — prieš Kalėdas užimti Jeruzalę; Alenbiui buvo patikėtas galingos pajėgos, perimtos iš Murėjaus. Alenbis nesuklydo pradėjęs pulti spalį; lapkričio 7 dieną. Gaza buvo užimta; gruodžio 9 dieną. britai užėmė Jeruzalę. Dabar Turkija atsidūrė beviltiškoje padėtyje, nes vienu metu turėjo malšinti išplitusį arabų maištą, kuriam įsiliepsnoti padėjo pulkininkas T. E. Lorensas, ir atlaikyti britų smūgį, kurį jie smogė verždamiesi į Mesopotamiją.
Už šiuos sėkmingus žygius vis dėlto teko sumokėti. Britų pajėgos dabar buvo išdėstytos labai neproporcingai; jų mažai liko pagrindiniuose Vakarų frontuose, kur vokiečiai 1918 metaiss rengėsi smogti lemiamus smūgius. Kai visa tai paaiškėjo (tai buvo kovo ir balandžio mėnesiais), teko skubiai atšaukti britų dalinius iš Vidurio Rytų, vadinasi, reikėjo ten sustabdyti puolimo operacijas. Vis dėlto, kai britai Palestinoje ir Mesopotamijoje dislokuotą kariuomenę papildė da

aliniais iš Indijos ,galėjo atnaujinti puolimą rugsėjį pradėję Megido mūšį. Tai buvo tikra Alenbio pergalė; jis sugebėjo puikiai panaudoti didelį kavaleristų kontingentą ir kelis lėktuvus. Turkai buvo sumušti, jų armija — palaužta. Spalio 1 dieną. į Damaską įžygiavo arabai, spalio 26 dieną buvo užimtas Alepas. Šio nuoseklaus puolimo ir persekiojimo metu Alenbis paėmė 75 000 belaisvių, o pats prarado tik 5600 karių. Visa tai parodė, jog kažkada bauginęs priešas dabar jau visiškai sutriuškintas.
Taip pat atsitiko ir Mesopotamijoje. Po 1916 metų balandžio mėnesio kapituliacijos Kute britai ėmėsi gynybinės politikos ir pradėjo taisyti geležinkelius bei tobulinti susisiekimo priemones upėmis. Britai sukaupė sunkiąją artileriją, atsigabeno Indijos karių pastiprinimą. Visa tai leido naujajam vyriausiajam kariuomenės vadui generolui serui Stenliui Maudžiui gruodžio mėnesį veržtis prie Tigro upės. 1917 metų vasario 24 dieną. britai dar kartą įžengė į Kutą, o kovo 11 dieną. užėmė Bagdadą.
Tuo meto įvykiai Rusijoje — imperijos žlugimas ir 1918 metais prasidėjęs pilietinis karas — sustiprino Mesopotamijos karo veiksmų teatro svarbą, suteikė jam daugiau reikšmės. Iš Bagdado britai išsiuntė generolo majoro Danstervilio vadovaujamą ekspediciją, pavadintą “Dunsterforce” (Dansterio pajėgos), kuri prie Kaspijos jūros turėjo susijungti su baltaisiais rusų daliniais ir saugoti Baku apylinkėse esančius naftos telkinius nuo vokiečių-turkųužgrobimo. Rugsėjį šias pajėgas teko atšaukti; britų kampanija Mesopotamijoje baigėsi tuoj po to, kai kapituliavo turkų Tigro armija. Turkai iki galo ryžtingai kovėsi su britais, tačiau jie neįstengė atlaikyti nuolatinio spaudimo Palestinoje ir Mesopotamijoje. Negana to, 1918 metų rugsėjo pabaigoje, žlugus Bulgarijai, Salonikuose esantiems sąjungininkams atsivėrė galimybė pulti Konstantinopolį (Stambulą), turkai buvo priversti prašyti taikos. Turkų atstovai susitiko su sąjungininkais ir 1918 metų spalio 30 dieną. pasirašė Mudroso paliaubas, užbaigusias karą
1918 metų rudenį Salonikuose sąjungininkai labai sustiprėjo. Visų nemėgstamas prancūzų vyriausiasis kariuomenės vadas generolas Morisas Sarajas pasitraukė, o 1918 metų liepos mėnesį pajėgoms vadovauti pradėjo generolas Franšė d’Esperė. Dabar į šias pajėgas įėjo prancūzų, britų, italų, serbų ir graikų kariai.Vyriausiasis vadas iškart pradėjo planuoti didelį okupuotos Serbijos ir Bulgarijos puolimą. Nors bulgarai išties gerai kovėsi pasienio teritorijose, 1918 metų vasarą jie pasijuto nepaprastai silpni,išvarginti karo, jų moralė gerokai nukrito, o iš Vokietijos pagalbos nebuvo. Franšė d’Esperė paskutinę ataką surengė rugsėjo 1 dieną. Serbai energingai slinko pirmyn, per Makedonijos kalnus, keliaudami į tėvynę. Bulgarai nebeįstengė priešintis ir neatlaikė bendrų prancūzų, serbų ir britų pajėgų smogto smūgio; rugsėjo 29 dieną. jie pasirašė taikos sutartį. Dabar sąjungininkai galėjo grasinti Turkijai ir spalio mėnesį žygiuoti šiaurės kryptimi prieš Rumunijoje ir Vengrijoje esančias austrų-vokiečių armijas.
1918 metais Austrijos-Vengrijos padėtis pasidarė visiškai beviltiška politikos atžvilgiu vis stiprėjantis slavų nacionalistinis judėjimas plėšė imperiją į dalis, o kalbant apie karo reikalus, — vokiečiai dabar jau nebeteikė pagalbos. Tačiau Italijos fronte austrų armija vis dar buvo didelė jėga. Birželio mėnesį ji surengė paskutinį puolimą; tai buvo desperatiškos pastangos, kurias lengvai atrėmė italų kariuomenė, vadovaujama generolo Armando Diaso. Po Kaporeto mūšio italų armija buvo iš esmės reorganizuota ir spalio 24 dieną. perėjo į puolimą. Gynybinės austrų linijos palei Pjavės upę buvo pralaužtos, austrų armija pradėjo trauktis. Italai nuo austrų neatsiliko (jiems padėjo prancūzai ir britai) ir galiausiai galėjo džiaugtis visiška pergale prie Vitorijo Veneto. Spalio 27 dieną. austrai paprašė taikos, o lapkričio 3 dieną. paliaubos reiškė, jog Italijos fronte karas baigėsi. Visa tai buvo ženklas, jog Austrijos-Vengrijos imperija žlugo.
Vokiečiams taip pat nereikėjo ilgai laukti savo žlugimo. Pasirodė, jog pasiekti taiką, kurios prašė Aukščiausioji Vokietijos vadovybė, kai sąjungininkai pralaužė Hindenburgo linijas, nėra paprasta. Dar mėnesį Vakaruose vokiečiai nuolatos pralaimėjo ir traukėsi; kariuomenės padėtis darėsi vis kritiškesnė. Spalio 26 dieną. Liudendorfas buvo atstatydintas, jį pakeitė generolas Vilhelmas Grioneris. Vokietijoje kilo vis didesni neramumai, gyventojai reikalavo atsistatydinti kaizerį. Spalio 29 dieną. Atvirų jūrų laivyne kilo maištas, o lapkričio 4 dieną. Kilis jau tapo revoliuciniu centru, kuriame suplevėsavo raudona vėliava. Vokiečių armija dar šiek tiek įstengė kovoti, tačiau nebegalėjo niekur pajudėti; sąjungininkai pradėjo paskutinį puolimą — amerikiečiai ir vėl atakavo Argone, o britai — prie Sambro upės. Tarp šių dviejų taškų abiem sąjungininkų armijoms pavyko paimti į nelaisvę 20 000 vokiečių karių ir 450 patrankų.
Revoliucija plito toliau; taika dabar pasidarė nepaprastai svarbi. Lapkričio 7 dieną. paliaubų delegacija peržengė fronto linijas; po dviejų dienų kaizeris atsisakė valdžios ir pabėgo į Olandiją. Buvo paskelbta respublika, kurios kancleriu tapo socialdemokratas Frydrichas Ebertas. Imperinės Vokietijos nebeliko, tačiau imperinės kariuomenės generolai turėjo savosios nesėkmės alibi — legendą apie “dūrį į nugarą”. Vis dėlto buvo akivaizdu, jog Vokietija sutriuškinta, per paskutiniuosius tris mėnesius sąjungininkai paėmė 385 400 belaisvių ir 6615 patrankų; britams atiteko apie 50 procentų belaisvių ir per 40 procentų ginklų. Didžioji katastrofa baigėsi lapkričio 11 dieną, lygiai vienuoliktą valandą; pradėjus vykdyti paliaubų, pasirašytų Fošo specialiai paskirtame traukinyje, punktus, karo veiksmai pasibaigė visose fronto linijose.

Kariniai veiksmai (1917 – 1918m) , Vokietijos sutriuškinimas

Prasidėjus 1918metams visos sąjungininkų armijos rimtai pajuto didelį karių trūkumą. Prancūzų resursai buvo išsekę, todėl jie Vakarų fronte labai sunkiai surinko 99 divizijas. Italija vis dar negalėjo atsigauti po Kaporeto katastrofos. Penkias divizijas (virš 100 000 vyrų) britai išsiuntė į Italijos frontą, bet tuo pačiu metu stiprias pajėgas rengė naujiems puolimams prieš turkus Palestinoje. Vyriausybė paskelbė BEP reorganizaciją, o tai reiškė, kad šios pajėgos bus sumažintos 141 batalionu, nors frontą pratęsė dar apie 40 km.
Vokietija su Hindenburgu ir Liudendorfu priešakyje dabar jau faktiškai diktavo karo veiksmus. Karo vadai pripažino, jog, nepaisant aiškiai nusilpusių sąjungininkų pajėgų, Vokietijos karinė situacija buvo pavojinga. Sunkios 1917 metų kovos buvo mirtinai nualinusios kariuomenę, ji nebepajėgė efektyviai kovoti, krito karių moralė. Povandeninių (laivų kampanija, į kurią buvo įdėta tiek daug vilčių, turėjusi išspręsti daugybę problemų vos per kelis mėnesius, aiškiai nepavyko. Dabar pati Vokietija kentėjo nuo žiaurios blokados. Nors ir praretėję, amerikiečių daliniai vis dar įstengė kautis; jų skaičius nuolatos didėjo, todėl buvo aišku, jog ilgainiui amerikiečiai įstengs pralenkti iš Rytų fronto atšauktas vokiečių pajėgas. Vokietijos padėtis galėjo tik pablogėti, todėl Aukščiausioji vadovybė dabar nutarė kirsti iš peties — sumušti sąjungininkus visiškai atviru puolimu. Jie suplanavo pavasarinį puolimą prieš Britanijos armiją Somos-Araso fronte.
Vokiečiai pradėjo puolimą kodiniu pavadinimu “Operacija Michaelis”. Pradžioje puolimas vokiečiams buvo sėkmingas ir britų armija ėmė trauktis. Norėdamas išvengti sąjungininkų kariuomenių atsiskyrimo, Heigas kovo 26 d. pareikalavo sudaryti bendrą vadovybę; britų ir prancūzų pajėgoms dabar turėjo vadovauti generolas Ferdinandas Fošas. Netrukus prancūzų daliniai buvo pasiųsti į šiaurę, kad padėtų smarkiai spaudžiamiems britams.
Vokiečiams ir toliau tebesiveržiant, sąjungininkų pajėgoms kilo išblaškymo grėsmė. Generolas Pelenas baiminosi vokiečių atakos, nukreiptos prieš prancūzų sektorių, todėl nenorėjo remti britų. Kovo 28 d. vokiečiai maksimaliai įsirėžė į britų linijas —įsiveržė gilyn 65 km, tačiau jų jėgos jau pradėjo silpti. Neįstengę britų palaužti “Michaelio” puolimu, vokiečiai smogė antrą smūgį, kurį pavadino (“Georgo operacija”), — veržėsi šiauriau į Flandriją, vokiečiams dar kartą nepavyko pasiekti užsibrėžto tikslo.
Dabar vokiečių linijos buvo gerokai išsikišusios ir tarsi prašyte prašėsi kontratakos. Vokiečių pastangos savo linijas dar praplėsti nebuvo sėkmingos; prancūzai, sulaukę britų, amerikiečių ir net italų divizijų pastiprinimo, kirto atsakomąjį smūgį. Paskutinį šiame kare puolimą vokiečiai surengė birželio 15 d., tačiau jų veiksmai iškart buvo užgniaužti. Birželio 18 dieną Fošas smogė atgal — prasidėjo Antrasis Marnos mūšis, kurį laimėję sąjungininkai suprato, jog pagaliau strateginė iniciatyva perėjo į jų rankas.
Negana to, šis mūšis parodė, kad nebeliko jokių Vokietijos puolimo, nukreipto prieš britus Flandrijoje, prielaidų. Pačios BEP dabar ėmė rengtis naujam puolimui, kuris prasidėjo rugpjūčio 8 dieną.; šią datą Liudendortas pavadino “juodąja vokiečių armijos diena”. Tą dieną generolo Rolinsono Ketvirtosios armijos australų, kanadiečių ir britų būriai kartu su atakuojančia prancūzų armija pradėjo Amjeno mūšį. Kaip ir prie Kambre 1917 metais, sąjungininkai iškart daug pasiekė pradėję galingai apšaudyti iš pabūklų ir panaudoję šaudymo pagal apskaičiuotus duomenis metodiką; paskui į operaciją jsijungė 414 tankų, juos maskavo tirštas rūkas. Rugpjūčio 11 dieną dėl mūšio rezultatų jau niekas neabejojo; būtent tą dieną kaizeris pareiškė: “Karas turi būti baigtas”.
Dabar Rolinsono armija artėjo prie 1916 metais nuniokoto Somos mūšio lauko — sunkiai įveikiamos kliūties. Heigas tvirtai laikėsi nuostatos neįklimpti šiame “užkeiktame” ruože, todėl dabar nuosekliai plėtė atakos frontą šiaurės kryptimi; rugpjūčio 21 dieną. (Albe-ro mūšis) pasitelkęs Trečiąją armiją (Baingas), o rugpjūčio 26 d. (Eskarpo mūšis) — Pirmąją armiją (Hor-nas). Britai veržėsi nesustodami; jiems iš dešinės prancūzai atakavo Nuajoną ir rugsėjo 12 dieną. amerikiečiai susigrūmė ir laimėjo savo pirmą didelį mūšį prie Šen Mihielto.
Viso sąjungininkų puolimo epogėjus buvo rugsėjo mėnesio pabaiga, kai britai atakavo Hindenburgo linijas, o prancūzai ir amerikiečiai pradėjo naujus puolimus Argone; mišri belgų-britų-prancūzų armijų grupė atakavo Flandriją. Rugsėjo 29 dieną. britų Ketvirtoji armija pralaužė Hindenburgo linijas, — tai buvo didelis laimėjimas, kurio metu buvo paimta 35 000 belaisvių ir 380 pabūklų. Tai buvo pabaigos pradžia. Būtent tą dieną vokiečių Aukščiausioji vadovybė padarė išvadas, jog vienintelis jiems likęs dalykas — nedelsiant kreiptis į prezidentą Vudrą Vilsoną ir prašyti paliaubų bei taikos.

Jau iš pat pradžių Vokietijos sąjungininkės ne tik teikė pagalbą, bet ir vertė įsipareigoti. Visos šalys kliovėsi vokiečių sugebėjimais, Vokietijos ginklais ir amunicija, vokiečių pajėgomis, kovojančiomis įvairiuose frontuose. Vokietijai sąjungininkės davė naudos tik kaip savotiškos diversantės: Austrija-Vengrija prieš Rusiją, Turkija — prieš Britaniją, o Bulgarija — prieš dideles sąjungininkų pajėgas, užspęstas Salonikuose. Tačiau karui užsitęsus visos trys šalys nusilpo ir darėsi priklausomesnės nuo Vokietijos pagalbos, kurią pastaroji vis sunkiau galėjo suteikti, nes ir jos pačios pozicijos blogėjo.
Britų karo kabinetas nekantravo pasigirti propagandine pergale — prieš Kalėdas užimti Jeruzalę; Alenbiui buvo patikėtas galingos pajėgos, perimtos iš Murėjaus. Alenbis nesuklydo pradėjęs pulti spalį; lapkričio 7 dieną. Gaza buvo užimta; gruodžio 9 dieną. britai užėmė Jeruzalę. Dabar Turkija atsidūrė beviltiškoje padėtyje, nes vienu metu turėjo malšinti išplitusį arabų maištą, kuriam įsiliepsnoti padėjo pulkininkas T. E. Lorensas, ir atlaikyti britų smūgį, kurį jie smogė verždamiesi į Mesopotamiją.
Už šiuos sėkmingus žygius vis dėlto teko sumokėti. Britų pajėgos dabar buvo išdėstytos labai neproporcingai; jų mažai liko pagrindiniuose Vakarų frontuose, kur vokiečiai 1918 metaiss rengėsi smogti lemiamus smūgius. Kai visa tai paaiškėjo (tai buvo kovo ir balandžio mėnesiais), teko skubiai atšaukti britų dalinius iš Vidurio Rytų, vadinasi, reikėjo ten sustabdyti puolimo operacijas. Vis dėlto, kai britai Palestinoje ir Mesopotamijoje dislokuotą kariuomenę papildė daliniais iš Indijos ,galėjo atnaujinti puolimą rugsėjį pradėję Megido mūšį. Tai buvo tikra Alenbio pergalė; jis sugebėjo puikiai panaudoti didelį kavaleristų kontingentą ir kelis lėktuvus. Turkai buvo sumušti, jų armija — palaužta. Spalio 1 dieną. į Damaską įžygiavo arabai, spalio 26 dieną buvo užimtas Alepas. Šio nuoseklaus puolimo ir persekiojimo metu Alenbis paėmė 75 000 belaisvių, o pats prarado tik 5600 karių. Visa tai parodė, jog kažkada bauginęs priešas dabar jau visiškai sutriuškintas.
Taip pat atsitiko ir Mesopotamijoje. Po 1916 metų balandžio mėnesio kapituliacijos Kute britai ėmėsi gynybinės politikos ir pradėjo taisyti geležinkelius bei tobulinti susisiekimo priemones upėmis. Britai sukaupė sunkiąją artileriją, atsigabeno Indijos karių pastiprinimą. Visa tai leido naujajam vyriausiajam kariuomenės vadui generolui serui Stenliui Maudžiui gruodžio mėnesį veržtis prie Tigro upės. 1917 metų vasario 24 dieną. britai dar kartą įžengė į Kutą, o kovo 11 dieną. užėmė Bagdadą.
Tuo meto įvykiai Rusijoje — imperijos žlugimas ir 1918 metais prasidėjęs pilietinis karas — sustiprino Mesopotamijos karo veiksmų teatro svarbą, suteikė jam daugiau reikšmės. Iš Bagdado britai išsiuntė generolo majoro Danstervilio vadovaujamą ekspediciją, pavadintą “Dunsterforce” (Dansterio pajėgos), kuri prie Kaspijos jūros turėjo susijungti su baltaisiais rusų daliniais ir saugoti Baku apylinkėse esančius naftos telkinius nuo vokiečių-turkųužgrobimo. Rugsėjį šias pajėgas teko atšaukti; britų kampanija Mesopotamijoje baigėsi tuoj po to, kai kapituliavo turkų Tigro armija. Turkai iki galo ryžtingai kovėsi su britais, tačiau jie neįstengė atlaikyti nuolatinio spaudimo Palestinoje ir Mesopotamijoje. Negana to, 1918 metų rugsėjo pabaigoje, žlugus Bulgarijai, Salonikuose esantiems sąjungininkams atsivėrė galimybė pulti Konstantinopolį (Stambulą), turkai buvo priversti prašyti taikos. Turkų atstovai susitiko su sąjungininkais ir 1918 metų spalio 30 dieną. pasirašė Mudroso paliaubas, užbaigusias karą
1918 metų rudenį Salonikuose sąjungininkai labai sustiprėjo. Visų nemėgstamas prancūzų vyriausiasis kariuomenės vadas generolas Morisas Sarajas pasitraukė, o 1918 metų liepos mėnesį pajėgoms vadovauti pradėjo generolas Franšė d’Esperė. Dabar į šias pajėgas įėjo prancūzų, britų, italų, serbų ir graikų kariai.Vyriausiasis vadas iškart pradėjo planuoti didelį okupuotos Serbijos ir Bulgarijos puolimą. Nors bulgarai išties gerai kovėsi pasienio teritorijose, 1918 metų vasarą jie pasijuto nepaprastai silpni,išvarginti karo, jų moralė gerokai nukrito, o iš Vokietijos pagalbos nebuvo. Franšė d’Esperė paskutinę ataką surengė rugsėjo 1 dieną. Serbai energingai slinko pirmyn, per Makedonijos kalnus, keliaudami į tėvynę. Bulgarai nebeįstengė priešintis ir neatlaikė bendrų prancūzų, serbų ir britų pajėgų smogto smūgio; rugsėjo 29 dieną. jie pasirašė taikos sutartį. Dabar sąjungininkai galėjo grasinti Turkijai ir spalio mėnesį žygiuoti šiaurės kryptimi prieš Rumunijoje ir Vengrijoje esančias austrų-vokiečių armijas.
1918 metais Austrijos-Vengrijos padėtis pasidarė visiškai beviltiška politikos atžvilgiu vis stiprėjantis slavų nacionalistinis judėjimas plėšė imperiją į dalis, o kalbant apie karo reikalus, — vokiečiai dabar jau nebeteikė pagalbos. Tačiau Italijos fronte austrų armija vis dar buvo didelė jėga. Birželio mėnesį ji surengė paskutinį puolimą; tai buvo desperatiškos pastangos, kurias lengvai atrėmė italų kariuomenė, vadovaujama generolo Armando Diaso. Po Kaporeto mūšio italų armija buvo iš esmės reorganizuota ir spalio 24 dieną. perėjo į puolimą. Gynybinės austrų linijos palei Pjavės upę buvo pralaužtos, austrų armija pradėjo trauktis. Italai nuo austrų neatsiliko (jiems padėjo prancūzai ir britai) ir galiausiai galėjo džiaugtis visiška pergale prie Vitorijo Veneto. Spalio 27 dieną. austrai paprašė taikos, o lapkričio 3 dieną. paliaubos reiškė, jog Italijos fronte karas baigėsi. Visa tai buvo ženklas, jog Austrijos-Vengrijos imperija žlugo.
Vokiečiams taip pat nereikėjo ilgai laukti savo žlugimo. Pasirodė, jog pasiekti taiką, kurios prašė Aukščiausioji Vokietijos vadovybė, kai sąjungininkai pralaužė Hindenburgo linijas, nėra paprasta. Dar mėnesį Vakaruose vokiečiai nuolatos pralaimėjo ir traukėsi; kariuomenės padėtis darėsi vis kritiškesnė. Spalio 26 dieną. Liudendorfas buvo atstatydintas, jį pakeitė generolas Vilhelmas Grioneris. Vokietijoje kilo vis didesni neramumai, gyventojai reikalavo atsistatydinti kaizerį. Spalio 29 dieną. Atvirų jūrų laivyne kilo maištas, o lapkričio 4 dieną. Kilis jau tapo revoliuciniu centru, kuriame suplevėsavo raudona vėliava. Vokiečių armija dar šiek tiek įstengė kovoti, tačiau nebegalėjo niekur pajudėti; sąjungininkai pradėjo paskutinį puolimą — amerikiečiai ir vėl atakavo Argone, o britai — prie Sambro upės. Tarp šių dviejų taškų abiem sąjungininkų armijoms pavyko paimti į nelaisvę 20 000 vokiečių karių ir 450 patrankų.
Revoliucija plito toliau; taika dabar pasidarė nepaprastai svarbi. Lapkričio 7 dieną. paliaubų delegacija peržengė fronto linijas; po dviejų dienų kaizeris atsisakė valdžios ir pabėgo į Olandiją. Buvo paskelbta respublika, kurios kancleriu tapo socialdemokratas Frydrichas Ebertas. Imperinės Vokietijos nebeliko, tačiau imperinės kariuomenės generolai turėjo savosios nesėkmės alibi — legendą apie “dūrį į nugarą”. Vis dėlto buvo akivaizdu, jog Vokietija sutriuškinta, per paskutiniuosius tris mėnesius sąjungininkai paėmė 385 400 belaisvių ir 6615 patrankų; britams atiteko apie 50 procentų belaisvių ir per 40 procentų ginklų. Didžioji katastrofa baigėsi lapkričio 11 dieną, lygiai vienuoliktą valandą; pradėjus vykdyti paliaubų, pasirašytų Fošo specialiai paskirtame traukinyje, punktus, karo veiksmai pasibaigė visose fronto linijose.

Leave a Comment