Volfgangas Amadėjus Mocartas gimė 1356 metais Zalcburge. Jis turėjo penkeriais metais vyresnę seserį. Ji buvo geriausia jo vaikystės dienų žaidimų draugė. Tėvai greitai pastebėju, kad abu vaikai nepaprastai muzikalūs: Tėvas to tikėjosi, jam tai atrodė savaime suprantama. Kai vaikai buvo dar lopšy, jis ateidavo su vyno stiklais, skambindavo jais ir stebėdavo, kaip kūdikiai į tai reaguoja. Tokie eksperimentai su Volfgangu buvo dar sėkmingesni, negu su jo sesute Marija Ana, praminta Nanerle. Vos ėmęs tipenti po kambarį, Volfgangas tuoj pamėgo užsiropšti ant klavyro kėdės ir ilgai groti tercijas. Berniuko ausims tai buvo gražiausi garsai. Už tai, išgirdęs pučiant trimitą, jis iš išgąsčio ko netekdavo sąmonės.Pasakojamas įdomus atsitikimas, kaip Volfgango tėvas pastebėjo nepaprastą sūnaus muzikalumą. Kartą grįžęs su draugu namo, jis rado Volfgangą sėdint prie rašomojo stalo ir vedžiojant natas. Tėvas paklausė, ką jis darąs. Volfgangas išdidžiai ir nerūpestingai atsakė, jog rašąs koncertą klavyrui, tik jis dar nebaigtas. Ir iš tiesų, berniukas jau buvo nemažai prirašęs natų, nors šito jo dar niekas nebuvo mokęs. Volfgangui tebuvo dar tik ketveri.Prieš paduodamas tą lapą tėvui, berniukas norėjo jį nudžiovinti ir užpylė sauso smėlio. Tačiau tada jis pagalvojo, kad būsią paprasčiau nušluostyti alkūne. Taip popierius virto tikra teplione. Tada Volfgangas užlipo ant kėdės prie klavyro ir paskambino “savąjį koncertą”. Tai buvo labai žavi melodija.Kitą kartą, kai tėvas ruošėsi su draugais namie pamuzikuoti, pritrūko smuikininko. Tada Volfgangas paprasčiausiai paėmė smuiką ir grojo kartu su visais. Kaip reikia teisingai groti smuiku, dar niekas jam nebuvo rodęs. Todėl jis, žinoma, darė klaidų su pirštais. Tačiau kiekvieną kartą berniukas prisiderindavo prie kitų. Taip Volfgangas, net nesimokęs, sugebėjo komponuoti, skambinti klavesinu, groti smuiku, trumpai tariant, viską, kas buvo susiję su muzika.Šešerių metų Mocartas kūrė puikius menuetus, netrukus smuiko sonatas ir kitokius kaskart vis sudėtingesnius kūrinius. Tėvas suprato, kad jo sūnus turėjo ne tik nepaprastų muzikinių gabumų, o kažko dar daugiau. Argi buvo kitas tokio amžiaus vaikas, kuris taip susivoktų muzikoje, kaip suaugęs? Tėvas Mocartas dabar suprato, kad sūnui reikia paaukoti viską.Nuo to meto tėvas savo darbą ėmė laikyti ne taip jau svarbiu. Jis jau nebegalvojo apie save, apie tai, ko galėtų pasiekti, dabar visą savo gyvenimą jis pašventė vienam tikslui – reikėjo duoti sūnui kuo geresnį išsilavinimą. Nė vienas tėvas taip nepasiaukojo dėl sūnaus.Visai suprantama, kad Mocarto tėvas panoro visą pasaulį supažindinti su nuostabiais savo sūnaus gabumais. Viena ir kiti dideli miestai turėjo išgirsti grojant Volfgangą ir Nanerlę. Koncertuodamas ir Volfgangas daug ko išmoksiąs. Jis susipažinsiąs su geriausiais orkestrais, susitiksiąs su žymiausiais to meto kompozitoriais ir tapsiąs didžia asmenybe.Nana nedaug komponavo, tačiau ji buvo virtuozė pianistė. Taigi tėvas Mocartas galėjo pasauliui parodyti iš karto du vunderkindus. Tėvas Mocartas su, savo vaikais išsiruošė į kelionę po Europą. Pirmiausia, trumpam, tik mėnesiui, jie užsuko į Miuncheną. Vaikai čia pasirodė kunigaikščiui Maksimiljanui ir buvo dosniai apdovanoti.Labiausiai Mocartams, žinoma, rūpėjo nuvykti į Vieną, nes imperatorienė turėjo būti sužavėta abiem Zalcburgo vunderkindais. Tačiau greit pasirodė, kad kelionės turi ir karčiųjų pusių. Lince abu vaikai susirgo. Vos tik pakilę iš patalo, keliavo toliau. Vienoje Mocartai iš tikrųjų greitai buvo pakviesti į Šenbruno rūmus. Volfgangas ir Nanerlė koncertavo su dideliu pasisekimu. Volfgangas parodė viską, ką mokėjo, puikiai skambino klavyru, nors jo rankos buvo uždengtos skraiste, kad negalėtų matyti klavišų. Klausytojams paprašius, berniukas bet kokį kūrinį tuoj pat transponuodavo į nurodytas tonacijas. Ir iš lapo jis be klaidų pagrodavo sunkius kūrinius, tarsi tai būtų niekų darbas. Imperatoriui pageidaujant, mažasis Mocartas paskambino melodiją vienu pirštu.Pamatęs, kad imperatorienė susižavėjo, Volfgangas užšoko jai ant kelių ir pabučiavo. Kartą, bėgdamas per salę, berniukas paslydo ant išblizginto parketo. Viena princesė jį pakėlė: Tai buvo Marija Antuanetė, vėliau tapusi Prancūzijos karaliene ir Prancūzijos revoliucijos metais žuvusi ant ešafoto. Mocartas to nesulaukė, nes princesės mirties momentu jo jau nebuvo gyvųjų tarpe.Iš Vienos Mocartai išvyko į Presburgą. Ten vaikai vėl susirgo. Šį kartą tai buvo skarlatina, viena pavojingiausių to meto ligų. Per tokias ligas išeidavo visi pinigai, gauti už koncertus. Todėl vos tik vaikai atsistodavo ant kojų, tekdavo keliauti toliau.Išvyka į Vieną buvo tokia sėkminga, kad tėvas Mocartas ryžosi užsimoti plačiau, Jei kas tada norėdavo kuo nors tapti, privalėjo pabuvoti Paryžiuje. Volfgangui dabar buvo septyneri. Jis jau pajėgė atskirti gėrį nuo blogio ir iš visko pasimokyti. Tėvas užsakė kelionei karietą, ir vieną gražų 1763 metų sekmadienį jie išvyko.
Miuncheną Mocartai jau buvo matę, todėl nuvyko į Augsburgą, kur tada buvo gaminami geriausi klavyrai, ir į Manheimą, į tą visapusiškai menišką miestą. Sekanti stotis buvo Frankfurtas. Volfgango koncerto ten, tarp kita ko, klausėsi vienuolika metų už jį vyresnis Johanas Volfgangas Getė. Šis vėliau savo prisiminimuose aprašė, kaip jį sužavėjo tas muzikalus berniukas.Per Briuselį Mocartai atkeliavo į Paryžių. Būti pripažintam pasaulinės reikšmės mieste buvo nelengva. Tačiau Mocartai, laimė, rado gerų draugų ir rėmėjų. Vaikai greitai buvo pakviesti į rūmus. Tai buvo itin svarbu, nes kas grojo karaliui ir karalienei, tą kviesdavo ir kiti kilmingieji didikai.Paryžiuje buvo išspausdintas pirmasis Volfgango Amadėjaus Mocarto kūrinys. Tai buvo smuiko sonata. Berniukas, be abejo. buvo sujaudintas, perskaitęs savo pavardę pirmąkart išspausdintą.Paskui jie išvyko į Londoną. Čia gyveno Christijanas Bachas, jauniausias Tomo bažnyčios kantoriaus sūnus. Jis susibičiuliavo su Volfgangu ir davė jam daug vertingų patarimų kompozicijos klausimais. Juk Bachas buvo lankęsis Italijoje ir dėl to gerai pažinojo italų komponavimo stilių, tuo tarpu Mocartas dar nieko apie tai nebuvo girdėjęs.Geografiniu požiūriu susidaro gana margas paveikslas; austras Mocartas iš vokiečio Bacho Anglijos sostinėje patiria itališkojo komponavimo stiliaus paslaptis.Per Olandiją Mocartas ruošėsi grįžti atgal. Tačiau tada vaikai vėl susirgo ir šį kartą taip sunkiai, kad tėvas net kvietė kunigą. Tačiau po to jie vis dėlto tiek atsigavo, kad galėjo keliauti toliau.Sunkius susirgimus, be abejo, sukėlė nuolatinė nepaprastai didelė įtampa. Juk vaikai niekada neidavo laiku miegoti, iki vėlyvos nakties grodavo visokiems klausytojams. Užuot rytą nors truputį ilgiau pamiegoję, jie turėdavo keltis iš lovos, nes anksti atvykdavo pašto karieta ir reikėdavo keliauti toliau. Niekada jie neturėjo laiko pažaisti su kitais vaikais.Šios kelionės praturtino Volfgangą žiniomis, tačiau ir nemažai pakenkė, pakirsdamos jo sveikatą. Tikriausiai tokia milžiniška įtampa vaikystėje ir buvo ankstyvos mirties priežastis. Po trejų su puse metų Mocartai grįžo i Zalcburgą. Jie buvo laimingi, pamatę gimtojo miesto bokštus, Pagaliau Volfgangas galės pailsėti. Nereikės rengtis išeiginiais drabužiais ir rodytis visuomenei kaip vunderkindui. Nereikės laikytis etiketo, kalbėti prancūziškai, jis galės tauškėti Zalcburgo tarme, ką tik norės.Tačiau pailsėti tiek, kiek tikėjosi, jam nepavyko. Vos tik paplito žinia, kad Mocartai sugrįžę, pasirodė pirmieji užsakovai. Volfgangui reikėjo parašyti oratoriją pagal sunkų tekstą “Dievo pirmojo įsakymo prievolė”.Paskui Volfgangas gavo užsakymą parašyti laidotuvių muziką, ir pagaliau jam atnešė mokyklinę dramą lotynų kalba, kurios berniukas visai nemokėjo. Šį kartą Zalcburge jie išbuvo dešimt mėnesių. Tada vėl išvyko.Dar kartą patraukė į Vieną. kur daug ko tikėjosi. Tačiau kelionėje vaikai ir vėl susirgo. Šį kartą raupais. Devynias dienas Volfgangas buvo aklas. O laikas buvo suskaičiuotas, nes Vienoje publika jau laukė šio nuostabaus jaunojo kompozitoriaus.Volfgangui buvo pavesta sukurti ištisą operą. Tai buvo ,,Apsimestas naivumas”. Tam, žinoma, daug kas prieštaravo. Pavyduliautojai tvirtino, kad dvylikametis berniukas jokiu būdu negalės parašyti operos.Tai iš tiesų buvo neįveikiama, net jaunajam Mocartui. Tačiau greitai atsirado išeitis. Vienoje tuo metu gyveno gana originalus daktaras. Jis gydė ligonius tokiais būdais, kokių žmonės iki tol nebuvo girdėję,Daktaras buvo kažką išradęs. Tą kažką jis gaudavo puoduose su visokiomis rūgštimis ir perduodavo viela. Tas daiktas vadinosi elektra ir turėjo žmones gydyti nuo reumatizmo ir kitokių ligų. Šis daktaras, pavarde Mesmeris, vadino tai magnetizmu.Savo parke Mesmeris turėjo mažytį teatrą. Jame ir buvo pastatyta pirmoji Volfgango Mocarto opera. Ji vadinosi “Bastijanas ir Bastijenė”. Tai linksma istorija apie mylimųjų porą, kuriuos nuo pavyduliavimo išgydė vienas burtininkas.Be to, Mocartas tada sukūrė šešias simfonijas ir mišias iškilmingam našlaičių prieglaudos atidarymui, kurias netgi ir pats dirigavo. Visa tai padarė vos per vieną metų ketvirtį. Taigi, neskaitant ligos, jam tekdavo dirbti nuo ankstyvo ryto iki vėlyvos nakties. Šį kartą Zalcburge Mocartai prabuvo devynis mėnesius. Tada gimė nauji planai. Juk dar vienos šalies Volfgangas Amadėjus Mocartas nebuvo matęs – muzikos gimtinės Italijos.Štai ten ir reikėjo nukakti. Volfgangas Zalcburge tuo metu jau buvo pakeltas į rūmų koncertmeisterius. Tai skambėjo gražiai, tačiau iš tikrųjų nedaug ką tereiškė, nes negaudavo už tai jokio atlyginimo. Jis, savaime aišku, negalėjo jo ir reikalauti, nes vėl ruošėsi ilgesniam laikui išvykti su tėvu, kuriam taip pat reikėjo prašyti atostogų.Kai jie su savo kelionės karieta pravažiavo Alpes ir atvyko į Milaną, viskas klostėsi sėkmingai. Volfgangas tuoj pat gavo užsakymą parašyti operą. Taip buvo pasiektas pagrindinis kelionės tikslas. Operos libretas dar nebuvo baigtas, tad Mocartas turėjo laiko ir galėjo susipažinti su Italija.Keliaudamas po Italiją, berniukas iškrėtė labai įdomų pokštą. Romoje tuo metu buvo dažnai giedamas “Miserere”, kurio grožis žavėjo visą pasaulį. Buvo žinoma, kad tai Gregorijaus Alegrio kūrinys. Tačiau niekas nebuvo matęs jo natų. Bažnyčia jokiu būdu nenorėjo, kad šis kūrinys būtų girdimas kur nors kitur. Jei tikintieji norėjo jį išgirsti, turėjo atvykti į Romą.Volfgangas Mocartas klausėsi ausis pastatęs. Grįžęs namo, jis užrašė visą kūrinį iš atminties. Kitą kartą jis nuėjo į bažnyčią pasiklausyti, ar kur nesuklydo. Tačiau viskas buvo užrašyta kuo tiksliausiai, vos kelias klaidas tesurado.Romoje Volfgangas Amadėjus buvo nepaprastai pagerbtas. Popiežius įteikė jam Auksinio Pentino ordiną. Tai buvo didžiausias įvertinimas, kokio galėjo tikėtis kuris nors kompozitorius. Kadaise toki pat ordiną buvo gavęs Gliukas ir nuo to meto teisėtai vadinosi “riteriu Gliuku”. Mocartas būtų turėjęs tada vadintis “riteriu Volfgangu Amadėjum Mocartu”. Tačiau tam jis buvo per kuklus.Keturiolikmečio Mocarto opera “Mitridatas” Milane turėjo milžinišką pasisekimą, Gavę užsakymą vėl parašyti kūrinį Milanui, tėvas ir sūnus laimingi grįžo į Zalcburgą.1772 metų rudenį Mocartams vėl teko vykti į Italiją statyti šios naujos operos – “Askanijas Alboje”. Volfgangas tuo metu Zalcburge buvo sukūręs dar aštuonias naujas simfonijas. Beje, jis dabar ėmė gauti nedidelį rūmų koncertmeisterio atlyginimą.Milane perspektyvos buvo puikios. Mocartas vėl gavo užsakymą parašyti operą, vadinamą skritura. Tuo jis įsipareigojo sukurti operą, nežinodamas libreto. Libretas turėjo būti parašytas atskirai ir atsiųstas kompozitoriui vienai dienai. Šį tekstą Mocartas turėjo įkomponuoti į savo operą, nežiūrint ar jam jis patiks, ar ne.Taigi Volfgangui teko trečią kartą vykti į Milaną 1772-1773 metų žiemą. Tačiau šį kartą jam blogiau sekėsi, Jo opera “Lučija Sila” nelabai patiko, ir todėl kompozitorius daugiau niekada negrįžo į Italiją. Taip Volfgangas Amadėjus aplankė visas svarbiausias Europos vietoves, išmoko visko, ko iš viso buvo galima išmokti. Dabar jau reikėjo pagalvoti apie tarnybą. Vunderkindo amžius praėjo – Volfgangui sukako septyniolika metų, Vėl leisdamasis į kelionę, jis jau nei norėjo, nei galėjo stebinti savo fortepijoniniais kūriniais. Jis norėjo užsakymo didesniam darbui. Tačiau čia kompozitoriui teko patirti daug karčių akimirkų.Pirmiausia darbo ieškoti, žinoma, pabandė Vienoje. Juk nieko nebūtų geriau, kaip šiame imperatoriškajame mieste gauti tarnybą. Savaime aišku, ir rūmai turėtų jį prisiminti. Atrodė, kad su tokiais įvairiapusiais sugebėjimais tinkamą postą susirasti bus nesunku.Mocartas susitiko su imperatoriene Marija Terezija. Nežinia, ar kompozitorius nepakankamai aiškiai savo pageidavimą išreiškė, ar irnperatorienė nenorėjo jo suprasti, tačiau Mocartas grįžo į Zalcburgą nieko nepasiekęs.Panašiai klostėsi jam ir Miunchene, kur 1774-1775 metų žiemą pastatė puikią operą “Tariamoji sodininkė”. Tai buvo ir rimtas, ir linksmas kūrinys apie meilę ir pavyduliavimą. Jis tada visiems labai patiko, o taip pat šiandien dar kartais statomas. Tačiau kuklūs jo klausinėjimai, ar čia neatsirastų jam kokia vieta, buvo praleisti pro ausis. Taip pat nebuvo pasiūlyta parašyti operą kitiems metams. Vėl teko Volfgangui Amadėjui nieko nepešus grįžti į Zalcburgą. Čia jis galėjo pustrečių metų praleisti gana ramiai. Grojo arkivyskupo kapeloje ir uoliai komponavo. Per šiuos dvejus metus Mocartas sukūrė apie aštuoniasdešimt kūrinių. Jų tarpe buvo tokios vertybės, kaip “Hafnerio serenada”- vakaro muzika Zalcburgo burmistrui Hafneriui (jos nereikia painioti su “Hafnerio simfonija”) ir opera “Karalius piemuo”, iš kurios arija su solo smuikui dar šiandien dažnai atliekama. Be to, tuo pat metu Mocartas rašė simfonijas, serenadas ir daug ką kita.Taip Volfgangas Amadėjus Mocartas sulaukė dvidešimt vienerių metų. Dabar jau buvo pats laikas susirasti gerą tarnybą, nes dirbti koncertmeisteriu Zalcburgo arkivyskupo kapeloje jam nepatiko. Nepasisekus Vienoje ir Miunchene, reikėjo išbandyti laimę kur nors kitur. Gal būt, pavyks Paryžiuje…Tėvas šį kartą kartu vykti negalėjo. Jau perdaug dažnai ir perdaug ilgam jis išvykdavo iš Zalcburgo. Šį kartą su Volfgangu turėjo važiuoti motina. Ji niekada nebuvo buvusi svetur, nemokėjo prancūziškai. Kur jis be ėjo ir kaip sumaniai jis be prisistatinėjo, niekur negalėjo susirasti tarnybos. Jau iš Miuncheno tėvui pranešė, kad čia jokių perspektyvų nėra. Manheime buvo tas pats.Mocartas čia pamatė pirmą vokišką operą ir susižavėjo nepaprastu manheimiečių orkestru. Tačiau visą kitą laiką praleido tuščiai su savo pussesere Tekla ir, keliaudamas po Vokietiją, kelis kartus susipainiojo meilės reikaluose. O visos viltys gauti tarnybą sužlugo greičiau, negu jos buvo atsiradusios. Ir kompozitoriui nieko daugiau neliko, kaip keliauti toliau, į Paryžių. Gal čia jis suras laimę. Tačiau. Paryžiuje jį ištiko baisus smūgis – staiga mirė mylima motina. Volfgangui teko ją palaidoti svetimoje Paryžiaus žemėje. Pirmame laiške tėvui jis nedrįso tikrą tiesą pasakyti. Motina serganti, labai serganti… Tik vėliau ryžosi pranešti, jog ji niekada daugiau nesugrįš į Zalcburgą.Taip Mocartas liko vienut vienas. Deja, dabar jau nerado tokių palankių mecenatų, kaip tada, kai pirmą kartą svečiavosi Paryžiuje. Jis tegavo užsakymą parašyti keletą kūrinių, kurie jam labai pavyko. Šiose kompozicijose prasiveržė sielvartas, netekus mylimos motinos (Didžioji sonata fortepijonui a-moll ir kt.). Iš to meto Mocarto kūrinių matyti, kad kompozitorius į gyvenimą ėmęs žiūrėti daug rimčiau. Tačiau pasilikti Paryžiuje neatsirado jokios galimybės.Tėvas laiškais kvietė grįžti namo. Jei kitur nesiseka, jis galėsiąs toliau dirbti pas Zalcburgo arkivyskupą. O šito Volfgangas kaip tik nenorėjo. Darbas Zalcburge jau buvo pakankamai įkyrėjęs. Kartais jam atrodė kad taip šviesiai prasidėjęs gyvenimas ėmė niauktis. Tokiomis minutėmis Mocartas susimąstydavo, tapdavo net melancholiškas. Vėl viskas būdavo gerai, kai jis galėdavo komponuoti. Tada jaunuolis pralinksmėdavo ir įgaudavo pasitikėjimo. Kompozitorius rašė nesiliaudamas tai užsakovams, tai pats sau. Jo kūryba darėsi kaskart brandesnė.Pagaliau Mocartas iš tikrųjų pamatė, kad tolimesnis buvimas Paryžiuje beprasmis. Nieko kito nebeliko, kaip tik ruoštis atgal į Zalcburgą. Kompozitoriui vis atrodė, kad pašto karieta rieda per greitai. Jis naudojosi kiekviena proga kur nors ilgiau pakeliui apsistoti.Miunchene dabar suspindo mažas šviesos spindulėlis: gavo užsakymą parašyti operą. Tai buvo rimtas, tragiškas kūrinys itališkosios operos stiliaus. Tokios rūšies kūriniai tada būdavo vadinami “opera seria” t. y. “rimtąja opera”. Mocartas su šiuo stiliumi buvo susipažinęs Italijoje ir gerai jį išstudijavęs. Todėl jis dabar sugebėjo sukurti meistrišką kūrinį. Tiesa, jame gausu taip pat ir kitos rūšies operos bruožą. Su šia opera – “Idomenėjumi” – kompozitorius sulaukė didelio pasisekimo Miunchene.Ir vėl Mocartas grįžo į Zalcburgo tarnybą, kurios taip nemėgo. Čia jis buvo tarp liokajų, virėjų ar kamerdinerių, su jais prie vieno stalo valgydavo. Išgirdęs jų nešvankius anekdotus, Mocartas tartum suakmenėdavo, pasitraukdavo į kambario gilumą ir mintyse kurdavo.Su arkivyskupu Mocartas kaskart labiau nesutardavo. Kai kartą kapela keletai dienų buvo išvykusi į Vieną, jie visiškai susipyko. Muzikantams reikėjo jau grįžti į Zalcburgą, o Mocartas panoro dar pasilikti Vienoje. Kilo aštrus kivirčas. Tada arkivyskupas jam parodė duris. Taip Mocartas buvo atleistas ir liko be darbo. Nepaisant to, jis nepasidavė ir nusprendė pasilikti Vienoje. Čia jis uoliai komponuosiąs, duosiąs muzikos pamokas, koncertuosiąs ir – pagyvensim pamatysim – kas nors vis tiek atsirasią,- taip jis rašė savo tėvui. Jis esąs jaunas ir darbštus, o tokio dievas neapleisiąs.Apskaičiuota, pasirodo, buvo neblogai, Mocartas gavo rašyti Vienai operą, pagaliau vokišką. Vokiškos operos jau seniai buvo pageidauta. Apie hamburgiečių ieškojimus jau pasakojome. Manheime Mocartas tokią vieną vokišką operą buvo girdėjęs. Tai buvo opera iš vokiečių istorijos ir vokiečių kalba dainuojama.Tai kodėl gi negalima padaryti ką nors panašaus Vienoje? Mocartui visiškai nereikėjo itališkų sausųjų rečitatyvų. Opera gali turėti paprastą kalbą – šnekamuosius dialogus.Kitais žodžiais kalbant, atėjo vokiškos komiškos operos – zingšpilio – valanda. Tuo jau anksčiau išradingos galvos buvo domėjęsi. Taip, pavyzdžiui, Johanas Adamas Hileris (1728- 1804), Leipcigo Tomo bažnyčios kantorius, sukūrė nemaža tokių komiškų operą, jų tarpe “Lotchen rūmuose”. Šie spektakliai suteikdavo daug džiaugsmo žiūrovams. Tačiau Hileris nebuvo genijus ir savo operomis virš miesčioniškumo nepakilo.Volfgango Amadėjaus Mocarto opera vadinosi “Pagrobimas iš seralio”. Tai buvo visai kas kita, negu ankstesnės vokiškos komiškos operas. Džiugi jos muzika liete liejosi nuo pirmos iki paskutinės natas. Ji tviskėjo tarsi skaidrių pavasario šaulės spindulių nušviesta.Ši opera pasakoja apie mergaitės pagrobimą Turkijoje. Osminas, piktasis haremo sargas, mielai nužudytų visus krikščionis.Tačiau jo ponas paša Selimas atleidžia norėjusiems pabėgti, pasigaili jų, leidžia grįžti į savo tėvynę. Taip viskas vyksta sklandžiai iki pat galo. Tokia pabaiga atitiko to meto dvasią, kai buvo kovojama už žmogiškumą. Šis judėjimas buvo vadinamas švietimu.Operos turinys Mocartui suteikė galimybę imtis turkiškos muzikos, tai buvo jam didelis malonumas. Apie meilę ir ilgesį Mocartas Savo muzika kalba susimąstęs, prisiminkime didžiąją Belmonto ariją “O, kaip baisu”. Kai gudrusis jo tarnas Pedrilis stengiasi nugirdyti vynu pagyrūną Osminą (gerti haremo sargams griežti draudžiama), – Mocarto muzika virsta šelmišku kikenimu. Savo arijoje “Kad ir kaip kankintum” Konstanca sako pačiam Selimui, kad nebijo sunkiausių kankinimų. Mocartas čia dramatinei įtampai išreikšti panaudojo drąsias koloratūras. Trumpai tariant, operoje “Pagrobimas iš seralio” Mocartas pirmą kartą pasirodė labai meistriškai valdąs garsus ir sugebąs pažvelgti į žmogaus širdį.Kompozitorius suprato Belmontą ir Konstancą, Blondchen ir Pedrilį. Juk jis pats buvo jaunas ir žinojo, kas tai yra būties džiaugsmai ir bėdos, juk ir jis pats tai juto.Kad Mocartas dabar taip užsidegęs ėmėsi rašyti linksmą operą apie pagrobimą suprantama, nes ir jam pačiam reikėjo viename pagrobime dalyvauti. Kompozitorius susipažino su mergina, taip pat Konstanca, ir tuoj pat panoro ją vesti. Jis negalėjo pakęsti vienatvės. Tėvas buvo likęs dirbti Zalcburge, ten gyveno ir mylima sesuo Nanerlė. O kas jam čia, Vienoje, galėjo patarti, su kuo čia reikėjo juokauti?Konstanca jį geriausiai suprato. Tačiau ši rožė taip pat nebuvo be dyglių. Konstanca turėjo motiną, kuri savo dukterį taip valdė, kaip Osminas savo vergus. Iš Konstancos vedybų ji visų pirma tikėjosi pelno. Ir kompozitoriui daugiau nieko nebeliko, kaip tik pagrobti Konstancą. Ji pabėgo iš namų, o Mocartas iki vedybų slėpė ją pas vieną savo draugą. Paskui jie susikūrė jaukų šeimos židinį namuose, vadinamuose “Po raudonu kalaviju”.Visa tai vyko kaip tik tuo metu, kai kompozitorius kūrė ir statė operą “Pagrobimas iš seralio”. Taigi, jo gyvenimas Vienoje prasidėjo dvigubu pagrobimu. Už savo kūrinį Mocartas gavo gana stambią 400 guldenų sumą. Tiekos pinigų tada pakako ilgesniam laikui. “Pagrobimas iš seralio” netrukus buvo pastatytas ir kituose teatruose.Tik kaizeris nebuvo labai patenkintas. Jis pasakė Mocartui: – Per gražu mūsų ausims ir per daug natų, mielas Mocartai! Šiandien mums sunku tokią kritiką suprasti. Mocarto muzika šiai operai mums atrodo kuo paprasčiausia. Tačiau kompozitoriui žodžių nestigo ir jis drąsiai atsakė: – Lygiai tiek natų, kiek reikia, jūsų didenybe!Didžiojoje Vienoje buvo laimėta. Mocartas dabar triūsė uoliai kaip bitė. Ankstyvą rytą jis jau būdavo ant kojų, duodavo pamokas, ruošėsi koncertams ir, norėdamas užmegzti naujų ryšių, lankėsi įvairiose draugijose. Kompozitorius visur buvo maloniai sutinkamas. Jo vardas greitai tapo žinomas ir buvo pagarbiai minimas specialistų tarpe. Mocarto kūryba vieniečiams patiko, ir jie didžiavosi, turėdami tokį gabų menininką.Tačiau visa tai nieko tikro neatnešė. Niekas kompozitoriui, nepasiūlė tarnybos su pastoviu atlyginimu, niekas nesirūpino, ar jam pakanka pinigą.Tad Mocartui ir toliau teko gyventi iš atsitiktinio uždarbio. Jis, deja, nemokėjo tausoti pinigų. Jei tik piniginėje atsirasdavo koks guldenas – tuoj pirkdavo savajai Konstancai naują skrybėlę ar naują gražią suknelę, arba važiuodavo su ja į Praterį pasilinksminti. O paskui šen ar ten tekdavo apmokėti už įvairias smulkmenas ir pinigų nebelikdavo. Kitą rytą rūpesčiai prasidėdavo iš naujo. Visada pritrūkdavo lėšų patiems reikalingiausiems dalykams įsigyti. Taip tęsėsi iki pat jo mirties.Tačiau Mocartas visuomet būdavo kupinas kūrybinių jėgų. Kūriniai gimdavo vienas po kito: sonatos, kamerinė muzika, fortepijoniniai koncertai, kuriuos jis pats ir atlikdavo, simfonijos ir operos.Dabar kompozitorius troško rašyti tik vokiškas operas. Kokia nesąmonė buvo statyti Vienoje operas itališkais tekstais, kurių niekas kaip reikiant nesuprato.Tai pagaliau turi baigtis, galvojo Mocartas. Tačiau jis labai klydo. Priešingai. Kai Mocartas vėl pasiryžo parašyti operą, jokio kito libreto, išskyrus itališką, neatisirado.Ilgai svarsčius, buvo nuspręsta užsakyti Mocartui naują operą pagal prancūzo Bomarše komediją “Beprotiška diena”. Libretą parašė išradingas Vienos literatas Lorencas Dapontė. Tai linksmas pasakojimas apie nuotykingą dieną Ispanijoje.Su šiuo pasakojimu susiduriame dviejose operose. Pagal šios istorijos pirmąją dalį opera buvo parašyta trisdešimčia metų vėliau. Tai – Džakomo Rosinio ,,Sevilijos kirpėjas”. Grafas Almaviva pagrobia ir veda turtingą Roziną, kurią, siekdamas turto, tikėjosi vesti jos globėjas. Apie tai pasakojama “Sevilijos kirpėjuje”.Mocarto “Figaro vedybos” yra šios istorijos antroji dalis. Rozina jau tapusi grafiene. Grafas pradeda žavėtis ir kitomis merginomis, pavyzdžiui, grafienės kambarine Siuzana, kuri kaip tik ruošiasi tekėti už kamerdinerio Figaro.Figaro jau ne toks paklusnus. Jis nebenori būti vergas ir didžiuojasi savo žmogiškosiomis teisėmis. Tai ryškūs besiartinančios prancūzų revoliucijos ženklai. Be to, Figaro yra gudrus ir bet kada sugeba sužlugdyti savo pono planus. Taigi greta viso šios istorijos linksmumo, kad ir antrame plane, iškeliami ir rimti klausimai.Šios komedijos muzika kiekvieną charakterį atskleidžia daug raiškiau, negu žodžiai. Tai ir suteikia operai žavesio. Pastatyti šią operą buvo nelengva, nes kaizeris bijojo maištingo turinio. Tačiau ji susilaukė tokio triumfo, kad beveik visi numeriai turėjo būti pakartoti. Spektaklis tęsėsi iki pat vidurnakčio. Po aštuntojo spektaklio kaizeris uždraudė kartoti arijas, tačiau tai neturėjo jokios reikšmės. “Figaro vedybos” ir šiandien neišnyksta iš operos teatrų repertuaro. Mocartui sukako trisdešimt metų. Eiliniam žmogui šis amžius tai vis dar kūrybinio formavimosi metas. Paprastai didžiausio kūrybingumo pasiekiama tik vėliau, tačiau Mocartas jau vaikystėje buvo meistras, ir dabar, būdamas trisdešimties, jis pasiekė sava kūrybinio brandumo viršūnę. Ar ne nuostabu, kad vos metams praėjus po “Figaro vedybų”, kompozitorius jau vėl pateikė didelę operą?Vienoje Mocartui sekėsi, jis buvo mylimas. Tačiau vis dėlto kompozitorius jautėsi truputį nusivylęs – juk visa tai pasiekti buvo taip sunku. Todėl Mocartas mielai priėmė kvietimą atvykti į Prahą. Gal ten ras geresnes sąlygas? Konstanca vyko su juo kartu, kelionė į Bohemijos sostinę jai buvo puiki pramoga.Apie šią išvyką į Prahą esame kuo smulkiausiai informuoti. nors visas aprašymas tai daugiausia rašytojo fantazija. Švabų rašytojas Eduardas Merikė savo novelėje “Mocartas keliauja į Prahą” taip vaizdingai aprašė Volfgango Amadėjaus ir Konstancos kelionę, kad šis poetinis kūrinys gali būti laikomas puikiu Mocarto biografijos papildymu.Prahiečiai Mocartą sutiko su tokiu susižavėjimu, kokio kompozitorius dar nebuvo patyręs. Kai jis atsistodavo prie čembalo diriguoti “Figaro vedybų”, visi imdavo garsiai šaukti “bravo”. Kiekvieną kartą tai būdavo šventinis spektaklis. Prahiečiai tiesiog nežinoja, kaip Mocartui labiau įtikti.Kompozitorių jie labai nudžiugino, užsakydami operą. Iš tiesų, jis nieko kito ir nenorėjo, tik dirbti, kurti naujus veikalus. Kitu atveju jo gyvenimo eldija pakliūtų į didelio vargo verpetą. Pajamos kaskart mažėjo, o išlaidos didėjo. Gal būt, Mocartas ir jautė, kad jam lemta neilgas gyvenimas.Deja, kurti teko vėl itališką operą. Tačiau žodis “deja” išreiškia tik Mocarto nuotaiką, nes tokių puikių kūrinių, kaip “Donžuanas” Vakaruose nedaug tebuvo parašyta.Reikėjo papasakoti apie ispaną Don Žuaną, įžūlų ir gašlų žmogų, kuris užmušė savo mylimosios tėvą ir iš nežinojimo ką beprasimanyti, pasikvietė net jo antkapio statulą į svečius. Komtūro statula iš tikrųjų ateina pas jį kaip akmeninis svečias. Tą akimirką, kai Don Žuanas ištiesia ranką, prasiveria žemė, ir gelmės praryja jį, bausdamos už daugybę piktadarybių.Tai buvo daug rimtesnė medžiaga negu “Figaro vedybos”. Tik šelmis tarnas Leporelis įnešė į spektaklį kiek linksmumo. Operą Mocartas rašė Vienoje.. Tačiau paskutiniuosius taktus baigė tik Prahoje. Tuo metu buvo įprasta premjeros arijas rašyti atsižvelgiant į dainininko asmenį. Pagal tai – aukštas ar žemas partijas jis labiau mėgo, lėtas kantilenas ar koloratūras. Mocartas, atvykęs į vietą, savo parašytas arijas ir ansamblius dar truputį keitė.“Don Žuano” premjerai kompozitorius sugrįžo į Prahą 1787 metais. Repeticijos suteikė jam daug džiaugsmo, nes visas kolektyvas dirbo labai užsidegęs. Mocartas sėsdavo orkestre prie čembalo ir diriguodavo arba atbėgdavo į sceną, reikalaudamas kad atlikėjai gyviau suktųsi. Jis nenurimdavo tol, kol nepasiekdavo, ko norėdavo.Taip, pavyzdžiui, yra išlikęs pasakojimas apie Cerliną, valstietę mergaitę, kuri turėjo gintis nuo Don Žuano. Mocartas vis būdavo nepatenkintas jos šauksmu. Jis norėjo, kad ji šauktų daug smarkiau. Ir štai kompozitoriui atėjo puiki mintis. Jis liepė šią sceną pakartoti ir pats atsistojo už Cerlinos. Reikiamu momentu kompozitorius įgnybo jai taip, kad Cerlina suriko, kaip pakvaišusi. Pagaliau Mocartas liko patenkintas.Anksčiau opera būdavo paruošiama daug greičiau; negu dabar. Repeticijos prasidėjo, kai partitūra dar nebuvo visai baigta. Mocartas nerodė uvertiūros iki pat premjeros. Su orkestru atskirai būsią galima ją paruošti. Taip artėjo “Don Žuano” premjera, o uvertiūros vis nebuvo. Mintyse jis jau seniai ją buvo baigęs, todėl dėl užrašymo visai nesijaudino. Ir per paskutinę repeticiją uvertiūros dar nebuvo galima atlikti. Dabar jau iš tiesų reikėjo skubėti ir nebuvo galima gaišti nė valandėlės. Mocartas šiam darbui paskyrė paskutinį vakarą prieš premjerą. Jis liepė Konstancai pagaminti karšto punšo, atsisėsti greta ir skaityti pasaką apie “Aladiną ir stebuklingąją lempą”. Kada jį kas užimdavo linksmais pasakojimais, Mocartas galėdavo geriausiai dirbti.Įkaitęs nuo punšo, kuris kompozitoriaus įkvėpimą žadino panašiai kaip Konstancos pasakojimas, Mocartas užrašė uvertiūrą ,,Don Žuanui”. Tai buvo tamsiomis ir aistringomis spalvomis nuspalvintas orkestrinis kūrinys. Kitą rytą perrašinėtojai išrašė partijas orkestro instrumentams, o vakare uvertiūros muzika sukėlė tikrą furorą. Tiesiog nesuprantama, kaip Mocartas dirbo. Jis buvo tikrai muzikaliausias žmogus, iš visų kada nors gyvenusių. Kad, vieną kartą išgirdęs Alegrio “Miserere”, iš atminties jį užrašė, jau pasakojome. Stebina dar ir tai, kad Volfgangas jau vaikystėje sugebėjo pajusti tono šeštadalius. Dainininkai ir dainininkės džiaugiasi, jei jiems pavyksta švariai atlikti fortepijonu pagrotus pustonius. Kartais ir tai nesiseka. Tačiau aiškiai atskirti tono šeštadalius gali tik labai retas žmogus. Tuo tarpu Mocartui tai buvo vienas juokas.Pasakojimas apie “Don Žuano” uvertiūros atsiradimą rodo, kad Mocartas sugebėdavo vienu metu dirbti du darbus. Jis linksmai juokaudavo, klausydamasis vaikiškų pasakų, o tuo pačiu metu jo muzikinė fantazija kurdavo nuostabias melodijas.Kartą Mocartas buvo susitaręs žaisti kėgliais. Jis abejojo, ar nereikėtų to malonumo atsisakyti, iki kito ryto turėjo užbaigti užsakytą trio. Tačiau greitai kompozitorius ir čia surado išeitį: abu darbus dirbo kartu.Po kiekvieno ridenimo Mocartas skubėdavo prie stalo rašyti trio. Kai ateidavo eilė, jis pašokdavo, pasistengdavo pataikyti į visus devynis kėglius ir tuoj pat vėl sėsdavo rašyti. Šis tuo metu parašytas nepaprastai puikus kūrinys buvo pavadintas “Kėglių trio”.Kartą vienoje draugijoje Mocartas juokavo su merginomis tuo metu, kai kažkokia jauna dama skambino naują sonatą, kurios jis tikrai dar nebuvo girdėjęs, Kai ji baigė skambinti, kompozitorius tarė jai keletą lipšnių žodžių. Skambintoja tuo neapsidžiaugė ir atsisakė jo komplimentų. Kaip jis galįs ką nors sakyti, jei visiškai nesiklausęs? Tada Mocartas priėjo prie klavesino ir paskambino visą tą sonatą mintinai.Neteisinga klausti, kada Mocartas komponavo. Jis kūrė visada: ir eidamas, ir stovėdamas. Pramogaudamas ar kalbėdamasis mintyse apmesdavo kūrinį iki paskutinės natos. Tada visa tai užsifiksuodavo, įsidėdavo į galvą iki atsirasdavo laiko užrašyti. Labiausiai kompozitoriaus fantazija veikdavo, važiuojant pašto karieta. Vienodas ratų dardėjimas duodavo jam ritmą, kurį papildydavo gražia melodija.“Don Žuanu” prahiečiai labai džiaugėsi. Šnekėdami apie “Figaro vedybas” ar “Don Žuaną”, jie sakydavo “mūsų” Mocartas ir “mūsų” operos. Prahiečiai Mocartą geriau suprato, negu vieniečiai, ir to kompozitorius niekada neužmiršo. Tačiau pastovaus darbo Praha jam taip pat nepasiūlė. Čia visi jam prieinamesni postai buvo užimti. Taip Mocartui ir vėl nieko kito nebeliko, kaip grįžti į Vieną ir vėl užsidirbti duoną kompozicijomis, koncertais bei pamokomis.Gliukui mirus, kaizeris suteikė Mocartui rūmų kompozitoriaus vardą. Mocartas džiaugėsi, galėdamas tapti įpėdiniu to žmogaus, kurį jis ypač vertino. Iš esmės tai buvo tik garbės titulas. Kokiai nors pastoviai veiklai jis neįpareigojo. Vis dėlto Mocartas kasmet gaudavo 800 guldenų. Jis puikiai žinojo, kad tai reikia branginti. Tai buvo per didelis mokestis už tokias menkas paslaugas, ir per mažas, kad už jį būtų galima pusėtinai išlaikyti šeimą.Kaskart brandesni ir tobulesni darėsi Mocarto fortepijoniniai koncertai, kamerinės muzikos kūriniai ir ypač simfonijos, kurių jis jau turėjo parašęs apie keturiasdešimt. Visas pralenkė trys paskutiniosios. Jos yra skirtingos, labai įdomios ir todėl visi mėgiamos, Didinga, pakili simfonija Es-dur buvo pavadinta “Karališkąja”. Paskui atsirado aistringa simfonija g-moll, kurią visi vadina “Romantiškąja”. Joje, gal būt, ryškiausiai atsiskleidžia Mocarto asmenybė. Jis būdavo visada linksmas ir išdykėliškas kaip vaikas. į bet kokią paiką išdaigą, vaikišką erzinimąsi Mocartas mielai įsitraukdavo. Tai pamatęs, kiekvienas galėjo palaikyti visai vaikiūkščiu.Tačiau kartu kompozitoriui kildavo ir gana niūrių minčių. Kartą Mocartas parašė tėvui, kad jis niekaip negali pamiršti, jog reikės mirti. Taigi jis taip pat buvo labai rimtas žmogus, suprantąs gyvenimo tragiškumą.Mocartas visada juokdavosi, tačiau pro ašaras. Ryškiausiai tą galima pastebėti simfonijoje g-moll. Savo liūdesiui išreikšti Mocartas gana dažnai pasirinkdavo g-moll tonaciją.Paskutinioji didelė simfonija C-dur, šviesi ir aiški, todėl vadinama “Jupiterio simfonija”. Jos paskutinioji dalis polifoninė, daug sudėtingesnė, negu bet kurios kitų simfonijų dalys. Galima pamanyti, kad Mocartas mokėsi Bacho mokykloje.Kitas šių metų simfoninis kūrinys buvo “Mažoji nakties muzika”. Iš pavadinimo galima pagalvoti, kad kompozitorius norėjęs ką nors papasakoti apie tamsią, gūdžią naktį. O iš tikrųjų viskas priešingai – “Mažoji nakties muzika” yra vienas šviesiausių, skaidriausių Mocarto kūrinių. Greičiausiai jis sukūrė ją kaip nakties serenadą. Gal būt, kas nors norėjo savo mylimajai pagroti serenadą ir nauju Mocarto kūriniu tikėjosi labiausiai ją sujaudinti.Apie šio kūrinio atsiradimą nieko nežinome. Netgi neaišku, ar pats Mocartas ją kada girdėjo. Šiaip ar taip, plataus atgarsio ji nesulaukė. Be to, kompozitorius pats su savo natomis elgėsi labai nerūpestingai. Todėl šios nakties muzikos antrasis menuetas dingo ir iki šiol nėra surastas.Kad šį kūrinį būtų lengviau atlikti, Mocartas atsisakė pučiamųjų – “Mažoji nakties muzika” yra skirta styginiams. Tai vienas dažniausiai atliekamų Mocarto kūrinių.Kai Mocartas rašė “Don Žuaną” ir, gal būt, kaip tik komponavo sceną, kurioje Don Žuanas nužudo donos Anos tėvą, mirė tėvas. Nežinome, ar Volfgangas kada nors jautėsi kaltas prieš savo tėvą. Tėvas Mocartas atidavė jam viską, viską dėl jo paaukojo. Jis troško savo sūnų padaryti didžiu žmogumi. Kai Volfgangas susipyko su Zalcburgo arkivyskupu ir išvyko į Vieną, tėvas tam nepritarė. Kaipgi buvo galima palikti tokią garbingą tarnybą, neturint jokios kitos po ranka.Tėvas Mocartas atkakliai Volfgangą įtikinėjo, kad jis turįs komponuoti taip, kaip žmonės pageidauja. Kompozitoriai privalą būti paklusnūs savo ponų ar užsakovų tarnai. Volfgangas nesidavė perkalbamas. Jis buvo linkęs vadovautis savo intuicija, klausyti savo vidinio balso. Visais šiais klausimais tėvas ir sūnus negalėja sutarti.Be to, tėvas nepritarė ir Volfgango vedyboms. Jis dar neturįs teisės sukurti savą namų židinį. Visų pirma turįs tapti didžiu žmogum.Volfgangas į tai atsakė ilgai negalvojęs: kaip tik, norint kuo nors tapti, būtina šalia turėti mylimą žmogų. Būdamas vienišas, jis negalėsiąs nė vienos doros eilutės sukurti. Jis ilgisi jaukumo ir nuoširdumo. Visa tai suteiksianti jam mylima gyvenimo draugė.Volfgangas su Konstanca aplankė tėvą Zalcburge. Tačiau tai buvo nelinksmos dienos. Nei tėvas, nei jo mylima sesuo ir vaikystės dienų draugė Nanerlė nesuminkštėjo. O kai Mocartas buvo mažas, nepraeidavo nė dienos, kad jie su tėvu nepajuokautų. Jie buvo geriausi draugai, o dabar išsiskyrė, Tėvas buvo sūnaus apviltas ir iš to sielvarto mirė. Volfgangas dėl to labai graužėsi.Reikia pastebėti, kad tėvas Mocartas nebuvo toks jau visai neteisus. Konstanca buvo miela moteris. Namų ūkį ji tvarkė kiek beįstengdama. Bet ji dažnai sirgdavo, ir todėl viskas apvirsdavo aukštyn kojom. Ji niekada nesuprato, kad ištekėjo už muzikos genijaus.Jei nebūdavo namuose pinigų, ji verkdavo, tačiau nepagalvodavo, kaip būtų galima šį vargą palengvinti. Iš jų šešių vaikų keturi mirė dar kūdikiai. Tik du sūnūs išliko gyvi. Jie nebuvo labai gabūs ir gyvenime nieko ypatingo nepasiekė.Mocartas rašė vis tobulesnius kūrinius, kurdavo tokias puikias operas, kad jos vėliau buvo prilygintos didingiems didžiojo anglų dramaturgo Viljamo Šekspyro darbams. Nežiūrint to, kompozitoriui sekėsi vis blogiau, Nesurasdamas kitos išeities, jis pradėjo skolintis, Iš pradžių užsiprašydavo daug, o paskui pasitenkindavo trimis ar penkiais guldenais, kad tik savo šeimą kuo nors iki kitos dienos pramaitintų.Gerai, kad visada atsirasdavo gerų draugų, kurie buvo pasiruošę jam padėti. Mocartas buvo tapęs masonu ir dėl to galėjo tikėtis savo ložės brolių paramos. Nežiūrint to, kai kada namuose nebūdavo nė gabalėlio anglies, ir kompozitorius turėjo savo Konstancą šokdinti. Taip jie nors valandai sušildavo.O Mocartas dirbo be paliovos. Tačiau tai nieko nepadėjo. Ir viskas, deja, atsitiko taip, kaip buvo numatęs tėvas.Kadangi Vienoje nepavyko nieko geresnio pasiekti, Mocartas nutarė dar kartą pasiieškoti darbo kitur. 1789 metais per mylimą Prahą jis nukeliavo į Drezdeną, Leipcigą ir Berlyną, tikėdamasis ten susirasti laimę. Atsitiktinai vienas kompozitoriaus rėmėjas važiavo į Berlyną ir turėjo laisvą vietą savo karietoje. Tokiu būdu jam nekainavo kelionė. Pragyvenimui Mocartas pinigų šiaip taip pasiskolindavo. Leipcige kompozitorius nuėjo į Tomo bažnyčią. Apie didįjį Tomo bažnyčios kantorių jis tikriausiai nedaug ką buvo girdėjęs. Tuometinis bažnyčios kantorius supažindino Mocartą su Bacho motetais, kurių partitūrų, tarp kitko, nebuvo. Jis parodė kompozitoriui keturbalsius kūrinius, skirtus sopranui, altui, tenorui ir bosui. Mocartas iš karto skaitė visus balsus. Kam nors kitam tai būtų buvę ne taip lengva.Berlyne Mocartas jau pirmą kartą patyrė malonų nuotykį. Jis pastebėjo, kaip gerai jį čia žmonės žino. Kompozitoriaus atvykimo dieną kaip tik vyko “Pagrobimo iš seralio” spektaklis. Bet ne didžiajame operos teatre Unter den Linden alėjoje. Ten būdavo statomos tik itališkosios operos. Vokiškos komiškos operos su šnekamaisiais dialogais priklausė dramos teatrui, esančiam prie Žandarų turgaus.Mocartas įsimaišė tarp publikos ir atidžiai klausėsi. Kai vienas orkestrantas padarė klaidą, kompozitorius nesusilaikė ir šūktelėjo orkestrui, jog ten reikalinga nata “d”, bet ne “dis”. Tada muzikantai jį pažino. “Mocartas salėje!” – ši žinia apskriejo visą teatrą. Publika ėmė entuziastingai ploti. Netrukus Mocartas buvo pakviestas į rūmus. Fridrichas Vilhelmas Antrasis buvo geras violončelistas ir palaikė ryšius su žymiaisiais kompozitoriais. Jo muzikinis skonis nebuvo toks vienpusiškas kaip jo garsiojo dėdės Fridricho Antrojo. Mocartas buvo paprašytas parašyti kūrinį karaliui. Šį užsakymą jis išpildė, sukurdamas tris styginius kvartetus. Kompozitorius paskyrė juos karaliui ir susilaukė daug komplimentų. Ilgai buvo pasakojama, kad karalius pasiūlęs Mocartui visai į Berlyną persikelti. Tačiau tai tikriausiai tik legenda. O jei taip ir būtų buvę, kompozitorius kažin ar būtų pasiryžęs palikti savo numylėtąją Vieną. Jei prie Dunojaus jam ir būtų buvę blogiau, jis vis dėlto būtų laikęs išdavyste iškeisti Vieną į Brandenburgo smėlynus. Mocartas savąją Vieną nepaprastai mylėjo. Taip ši kelionė nedavė kompozitoriui nieko gero, tik padidino skolas. Kažką panašaus padaryti Mocartas bandė ir kitą žiemą. Senasis kaizeris mirė, ir jo sostą užėmė Leopoldas Antrasis. Jau anksčiau kompozitorius nebuvo išlepintas, o dabar jis liko visai nuošalyje. Visada kiti jį aplenkdavo. Operoje atsirado laisva antrojo kapelmeisterio vieta. Mocartas pasiūlė savo kandidatūrą, tikėdamasis užimti nors ši antraeilį postą. Tačiau laimėjo ne jis, o kitas nežymus muzikantas. Šventinė muzika Leopoldo Antrojo karūnavimui Frankfurte buvo užsakyta italui Saljeriui. Taip Volfgangas Amadėjus Mocartas vėl nieko nepešė. Tačiau, kažką sugalvojęs, jis nusprendė važiuoti į Frankfurtą. Kad apmokėtų kelionės išlaidas, turėjo užstatyti savo sidabrinius daiktus.Frankfurte Mocarto beveik niekas nepastebėjo. Kai pagaliau įvyko sekmadienio priešpietinis koncertas, jis atliko savo koncertą fortepijonui, kuris nuo to meto vadinamas “Karūnavimo koncertu”. Tačiau, deja, tą pačią dieną dar buvo iškilmingi pusryčiai ir paradas. Mocartui koncertuojant, salė buvo apytuštė. Tokiu būdu ir ši kelionė neatnešė sėkmės, kurios jam tada taip labai reikėjo.Nuo šiol Mocarto reikalai vis labiau šlijo. Jis vis giliau klimpo į skolas ir kartais skolindavosi tik tam, kad galėtų skolą kitam grąžinti. Taip kompozitorius pateko į lupikautojų rankas, kurie jį visiškai nualino.Vienintelė paguoda Mocartui buvo tai, kad jis gavo rašyti naują operą. Jos pagrindu buvo paimtas neseniai įvykęs viešas skandalas, iš kurio visi turėjo daug juoko. Galimas daiktas, kad kompozitorius šią operą parašė užsakius kaizeriui. Be tvirto užsakymo jis kažin ar būtų ėmęsis naujos operos.Taip atsirado “Visos jos tokios”. Mocartui vėl teko komponuoti operą italą kalba. Tačiau jis džiaugėsi, kad aplamai gavo darbo, ir visas jėgas paskyrė kūrybai. Ilgą laiką ši opera nebuvo taip vertinama kaip “Figaro vedybos” ir “Don Žuanas”. Šiandien ji tokia pat populiari, kaip ir anos, ir yra dažnai atliekama.Gavo dar vieną skubų užsakymą. Prahoje vyko didelės šventės Leopoldo Antrojo karūnavimo proga. Tam reikėjo šventinės operos. Prahiečiai neužmiršo savo mylimo Mocarto ir pasiūlė jam parašyti operą “Titas”. Mocartas tuo metu kaip tik buvo užsikasęs tais darbais, apie kuriuos greit papasakosime, ir “Tito” sukūrimui teturėjo aštuoniolika dieną. Nepaisant to, per šį laiką atsirado gana stora partitūra. Nenuostabu, kad Mocarto fantazija šį kartą ne visai atitiko duotą temą. Todėl “Titas” ir netapo jo geriausia opera.Rašyti tokių operų Mocartas jau apskritai nenorėjo. Jis jau buvo peraugęs itališko stiliaus rimtąją operą. Prieš dešimt metų, rašydamas “Idomenėjų”, jis dar galėjo šiam stiliui atsiduoti su visu įkarščiu. Tačiau dabar tegalvojo tik apie vokišką operą. Dėl to be didelio džiaugsmo ir ėmėsi “Tito”.Atėjo paskutinieji Mocarto gyvenimo metai. Kai kada jis būdavo toks pats, kaip ir seniau, juokaudavo ir erzindavosi su savo Konstanca. Tokią linksmą valandą gimė žavinga pavasariška daina “Ateik, pavasarėli, kai sužaliuos miškai”.Tačiau greitai kompozitorių užklupdavo nauji rūpesčiai, ir jo nuotaika pablogėdavo. Tokiu momentu Mocartas parašė jaudinančią laidotuvių giesmę “Ave verum corpus”. Šitaip kompozitorius rašė šokius, kokius tik jam užsakydavo, ir net kūrinius mechaniniams vargonams, kurie tuo metu buvo madingi. Tai, tiesą sakant, buvo darbai, žeminantys jo orumą. Tačiau už porą guldenų kompozitorius dabar darė viską.Kiti darbai, kuriuos ką tik minėjome, turi savo istoriją. 1791 metų kovo mėnesį atėjo pas Mocartą jo senas pažįstamas teatro direktorius Emanuelis Šikanederis. Mocartas turįs jam būtinai padėti, nes teatrui gresia sužlugimas. Tik naujas spektaklis galįs nukreipti nelaimę.Ar neparašytų Mocartas romantinę stebuklų operą? Libretas jau gatavas. Tiesa, jis ne visai buvo tinkamas, didžiąją jo dalį teko perdirbti pačiam kompozitoriui. Tačiau Mocartas buvo laimingas, kad pagaliau galėjo imtis vokiškos operos, jokie sunkumai jo negąsdino.Operos veiksmas vyksta Egipte. Nakties karalienės dukterį pagrobė galingas šventikas Zarastras. Vienas kilmingas princas trokšta ją sugrąžinti. Jis gauna stebuklingą fleitą, kuri padės nelaimėje. Princą lydi paukštininkas Papagenas. Ir jis gauna stebuklingą instrumentą – varpelį, su kuriuo galėsiąs visus pavojus nukreipti. Be to, su princu keliauja trys berniukai, turį rodyti jam kelią į Zarastro pilį.Ši istorija nėra paprastas farsas. Juo labiau Mocartas gilinosi į “Užburtąją fleitą”, tuo daugiau papildydavo ją savomis mintimis. Jį vis labiau jaudino gyvenimo prasmes klausimai.Ilgėdamasis bendraminčių, Mocartas įstojo į masonų ordiną, apie tai jau pasakojome, ir dargi pats ruošėsi įsteigti ložę. Masonai buvo tokia draugija, kuri aukščiausiu savo tikslu laikė gėrio ugdymą. Masonais tapti galėdavo tik vyrai. Jų ordino, jų bendruomenės įstatai buvo labai griežti.Kai kurios masonų pažiūros, papročiai ryškūs ir Zarastro bendrijoje. Zarastras, išbandydamas princo dorumą, liepia pereiti jam per ugnį ir vandenį. Tokius arba panašius išbandymus turėjo ir masonai. Zarastro ir jo šventikų susirinkimas primena masonų dvasinio išbandymo apeigas.Šikanederis iš pradžių ilgai svarstė, prieš užsakydamas Mocartui šią operą. Tačiau dabar reikėjo skubėti. Kad Mocartas dirbtų netrukdomas, Šikanederis apgyvendino jį mažame mediniame name, kuris stovėjo idiliškame parke. Nuo tada šis namas imtas vadinti “Užburtosios fleitos nameliu”.Ten Mocartas ir miegodavo, kai Konstanca gydėsi kurorte. Šikanederis atnešdavo valgyti, o vakare stiklą vyno ir rūpinosi gera Mocarto nuotaika. Kompozitorius jautėsi laimingas ir kūrė su didžiuliu įkvėpimu.Rašydamas “Užburtąją fleitą”, Mocartas turėjo kartą kraupų susitikimą. Pas jį atėjo žmogus, įsisupęs į ilgą tamsią skraistę, ir paklausė, ar kompozitorius galįs parašyti “Rekviem”. Mocartas išsigando: “Rekviem” – gedulingąsias mišias? Nejaugi jo reikalai tokie prasti? Kas ta niūri asmenybė? O gal tai amžinybės pasiuntinys, amžinybės, į kurią greitai jam teks iškeliauti?Šis užsakymas Mocartą nepaprastai sukrėtė. Tačiau ilgai svarstyti jis negalėjo. Reikėjo pinigų. Juk rašyti gedulinga mišias garbingiau, negu kurti kvailus šokius.Iš karto šio užsakymo imtis kompozitorius dar negalėjo. Jis dar nebuvo baigęs “Užburtosios fleitos”, be to, reikėjo visų pirma Prahoje pastatyti “Titą”. Tik tada galėjo apie ką nors kita galvoti.“Užburtosios fleitos” premjera 1791 metų rugsėjo mėnesį buvo labai sėkminga. Tiesa, skaitant teatro afišą, galima buvo pagalvoti, kad Mocartas čia menkai kuo prisidėjęs. Didžiausiomis raidėmis buvo išspausdinta, kad ponas Emanuelis Šikanederis yra šio veikalo autorius. Tačiau išvardinti visi atlikėjai.Tik apačioje smulkiomis raidėmis parašyta, kad muziką sukūrė ponas Mocartas, kuris maloniai sutiko šiandien ją ir padiriguoti.Šikanederis iš “Užburtosios fleitas” labai pralobo, Tuo tarpu Mocartas beveik neturėjo jokios naudos. Jam teko tenkintis tuo, kad aplamai galėjo sukurti vokišką operą. Tada Mocartas ėmėsi gedulingų mišių. Niūrusis žmogus vėl atėjo ir ragino paskubėti. Beje, vėliau išaiškėjo, kas tas niūrusis pasiuntinys, tai buvo vieno turtuolio kamerdineris. Neseniai mirusios žmonos atminimui turėjo būti atliktos gedulingos mišios. Turtuolis užsakė Mocartui parašyti “Rekviem”, norėdamas paskelbti kaip savą. Mocartas apie tai nieko nežinojo ir tame niūriame žmoguje matė aukščiausiojo pasiuntinį.Dieną ir naktį kompozitorius mąstė apie tekstą, kuriam jis turėjo sukurti muziką: “Requiem aeternam dona eis…” (“Amžiną atilsį duok jiems…”), “Kyrie eleison…” (“Kristau, pasigailėk…”, “Agnus dei…” (“Dieve avinėli, kuris atleidi pasaulio nuodėmes…”). Juo daugiau Mocartas gilinosi į šiuos žodžius, tuo labiau jis užmiršdavo niūrųjį užsakovą ir šį “Rekviem” kūrė pats sau. Vėliau, Mocartui mirus, šios gedulingos mišios buvo atliktos jo atminimui ir tapo dažnai giedamos žymiems mirusiems pagerbti.Literatūra
1.Barbara Russano Hanning “Muzikos istorija”2.Keith Spence “Muzika”3.Mažoji Tarybinė Lietuvos Enciklopedija.