kam reikalinga istorija

Susitikimas su istorija

Pirmą kartą su istorija susitikau 5-oje klasėje. Tada galėjau sužinoti savo protėvių praeitį nuo seniausiųjų laikų iki viduramžių. Sužinojau apie Lietuvos valdovus, kiek kas valdė. Man patiko pirmieji susitikimai su istorija. Nuo 6-os klasės aš pradėjau mokytis apie senovės Egiptą. Pamėgau pasakojimus apie sfinksus. Aš tarsi pats pasijuntu statantis piramidę arba stovintis prie sfinkso, kuris galbūt ims ir užpuls mane.

Gavęs knygą apie istoriją nuo seniausiųjų laikų iki dabartinių, aš labai apsidžiaugiau. Toje knygoje daug gražių nematytų paveikslėlių su žymių žmonių veidais. Skaitydamas tą knygą aš – jau bronzos amžiaus žmogus, Egipto valdovas, pirmasis istorikas ir sąžiningas istorikas. Aš tarsi pajuntu, kaip virstu Alacho pranašu Mahometu arba Karoliu Didžiuoju.

Manyje susikuria įvykių vaizdai. Aš bėgu nuo vikingų, tampu riteriu su kryžiaus vėliava arba mongolas – totorius. Pasijuntu it bėgantis Kęstutis iš Marienburgo pilies.

Įsidėmėjau Magelaną ir Kristupą Kolumbą, jie abu atrado, kad pasaulis apvalus, Leonardą da Vinčį ir jo garsiuosius paveikslus, prisimenu karalių saulę ir daug kitų žmonių, vietų, įvykių ir valdovų. Susitikimas su istorija mane išmokė istorijos ir aš dabar daugiau žinau apie kitas šalis ir jų papročius.

Daugeliui žmonių susitikimai su istorija yra malonūs, bet yra ir tokių, kuriems tai neįdomu. Kai jie užauga, jie nieko negali papasakoti savo vaikams ir negali su jais pasidalinti tuo džiaugsmu.

Kokių būna istorijų

Istorijos ,,dėžė”

Istorikai senokai pastebėjo, kad žmonijos raidoje išryškėjo skirtingos epochos. Jos skyrėsi žmonių gyvenimo būdu, tradicijomis, pasaulio suvokimu, vertybėmis… Sąlygiškai tos epochos vadinamos taip:

1. Pirmykštė. Tai laikotarpis nuo žmogaus atsiradimo ir pirmųjų miestų, valstybių, rašto sistemų susidarymo (maždaug iki IV tūkstantmečio prieš Kristų). Kartais šis laikotarpis vadinamas prie?istore.

2. Senovės. Ji datuojama nuo IV tūkstantmečio pr. Kr. iki V amžiaus po Kr.

3. Viduriniai amžiai. Laikotarpis nuo V iki XV amžiaus po Kr.

4. Naujieji amžiai. Ši epocha dar trumpesnė – nuo XV a. iki XVIII amžiaus pabaigos.

5. Šiuolaikinė. Tarpsnis maždaug nuo 1800 metų, iki dabarties.

Istorija gali būti:

1. Pasaulinė, arba visuotinė.

2. Žemynų.

3. Valstybių, tautų.

4. Vietinė (lokalinė), arba gimtinės.

5. Kaimo ar miesto.

Išminčiai ir istorikai

Istorijoje buvo daug žymių istorikų. Jie visi norėjo atkurti praeitį, daugelis jų sakė, kad istorija tai mokytojas, kiti ją neigė. Dažniausiai – tai šių laikų istorikai. Istorikai mums labai padeda, nes mes sužinome daug praeities. Ir kuo ilgiau gyvename, tuo daugiau sužinom.

Markas Tulijus Ciceronas buvo pasakęs ,, Historia magistra vitae” (,, Istorija yra gyvenimo mokytojas”). Tą pačią mintį dar aiškiau išreiškė Polibijus ir Diodoras Sicilietis. Bet jų mintis pradėjo neigti tikrai garsūs žmonės: Georgas Hegelis ir Bernardas Šo pareiškė: ,, Istorija moko, kad ji nieko nemoko”. Dar kitas istorikas Vladimiras Kliučevskis pasakė: ,, Istorija nieko nemoko, tik baudžia neišmokusius pamokų!”.

Buvo ir daug kitų istorikų, tik jie ne tokie žymūs, bet jie pateikė daug įdomių posakių ir žinių.

Aš žinau keletą žymių istorikų, tai:

Pirmasis istorikas – Herodotas;

Sąžiningas istorikas – Publijus Kornelijus Tacitas;

Rusų istorikas – Vladimiras Kliučevskis;

Graikų istorikas – Diodoras Sicilietis.

Moterys asmenybės

Istorijoje buvo ir moterų, tarp jų ir gražioji Nefertitė. Ji (gimė XV a. pr. m. e. pabaigoje – mirė XIV a. pr. m. e. pradžioje) buvo Egipto faraono Amenchotepo IV žmona. Tikriausiai jo įseserė. Manoma, kad ji prisidėjo prie vyro darytos religinės revoliucijos. Po jos pasivadino Nefer Neferu Aton. Jos skulptūros, portretai, 1912 m. rasti al Amarnoje, laikomi vieni iš tobuliausių senovės Egipto meno kūrinių.

Kita moteris Kleopatra. Ji (gimė 69 m. pr. m. e. Aleksandrijoje – mirė 30 m. pr. m. e.) buvo paskutinioji Egipto valdovė iš Plotemėjų dinastijos. Plotemėjo XIII sesuo, žmona ir bendravaldė (nuo 51 m. pr. m. e.). Su juo kovojo dėl valdžios, pralaimėjo ir 48 m. buvo ištremta į Siriją. Į dinastinę kovą įsikišus romėnams (Aleksandrijos karas), Cezario padedama ( su juo turėjo sūnų Cezarioną), 47 m. pr. m. e. atgavo sostą. Vėliau tapo Romos karvedžio Antonijaus meiluže, nuo 37 m. pr. m. e. – žmona. Rėmė jį kovoje su Oktavianu (Augustu). Po pralaimėjimo prie Akcijaus (31 m. pr. m. e.), Oktavianui įžengus į Egiptą, abu nusižudė.

Buvo ir dar viena moteris, tai Žana d’Ark. Ji (gimė 1412 m. – mirė 1431 m.) buvo pavadinta Orleano mergele, nes kai anglai apsupo Orleaną (1429 m.), visi laukė tik stebuklo, kad kas nors juos išvaduos. Tas stebuklas ir įvyko. Žana d’Ark girdėjo archangelo Mykolo ir šventųjų Kotrynos ir Margaritos balsus, pranešusius apie šventą misiją – išvaduoti šalį. Taigi Žana paprašė karaliaus žirgo ir palydos. Nuvykus į Orleaną, jį išgelbėjo per dešimtį dienų. Po to įvykio (1431 m.), ji buvo atiduota anglams, paskelbta eretike ir ragana, buvo sudeginta. 1456 m. naujojo (bažnytinio) proceso metu buvo reabilituota.

Nepamirškim paminėti ir Barboros Radvilaitės (gimė 1520 m. – mirė 1551 m. Krokuvoje), Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto žmonos. Ji buvo įtakingo didiko Mikalojaus Radvilos Rudojo sesuo. Likusi našle, 1547 m. slapta susituokė su Žygimantu Augustu. Santuoka sukėlė politinį konfliktą tarp Lenkijos ir LDK didikų. Tik 1550. XII. 7. vainikuota karaliene. Palaidota Vilniaus katedroje.

Buvo dar ir daugiau moterų istorijoje, tik jos ne tokios žymios, nes karaliais, prezidentais, generolais, kariais ir t.t. buvo daugiausia vyrai.

Graikijos mūzos

Istorija be ,,tėvo’’ – Herodoto, dar turėjo ir ,,motiną’’ – Klėją.

Pasakojama, kad dažnai Helikono kalne arba prie dviejų Parnaso viršūnių pasirodo jaunas, grakštus, dailiai nuaugęs dievas Apolonas su lyra rankoje. Jį lydi devynios mūzos – dievų valdovo Dzeuso ir atminties deivės Mnemosinės dukros.

Kiekviena jų turi savo globojamą sritį:

Erata – lyrinę poeziją;

Euterpė – lyrinį dainavimą;

Kaliopė – herojinį epą (poemas);

Melpomenė – tragedijas;

Talija – komedijas;

Polihimnija – himnų poeziją;

Terpsichora – ?okius;

Uranija – astronomiją;

Klėja – istoriją.

Tikriausiai visos mūzos dar ir dabar kiekviena globoja savo sritį. Gal atsirado ir naujų mūzų, nes atsirado ir kitokių sričių.

Kas giminiuojasi su istorija

Su istorija giminiuojasi:

1. Chronologija – pagalbinis mokslas, nustatantis tikslias istorijos įvykių datas, tiriantis laiko skaičiavimo, kalendorių sistemas.

2. Heraldika – pagalbinis istorijos mokslas, tiriantis herbus. Herbai egzistuoja šiandien, egzistavo ir senovės pasaulyje.

3. Genealogija – pagalbinis mokslas, tiriantis biografines žinias, praeityje gyvenusių žmonių giminystės ryšius.

Su svarbiausiais istorikui rašytiniais istorijos šaltiniais susiję net keli istorijos giminaičiai.

4. Poleografija – nagrinėja pačią rašto istoriją, jo formų kitimą.

5. Archeografija – tiria rašytinių šaltinių publikavimą, aprašymą.

6. Epigrafija. Visais laikais žmonės palikdavo įrašų ne tik ant minkštos rašomosios medžiagos. Įrašai ant akmenų, metalo, medžio dirbinių, dažniausiai antkapinių paminklų – irgi svarbūs istorijos šaltiniai. Juos tiria šis pagalbinis mokslas.

7. Istoriografija. Su vienu pagalbiniu istorijos mokslu susiduria visi istorikai, rašantys mokslo darbus. Kaip atsirado pačios istorijos žinios, kokie požiūriai į istoriją vyravo ankščiau, kokios yra mokslo teorijos, tiria ši ,,Istorijos istorija’’.