Katalikų bažnyčia ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas

Katalikų Bažnyčia ir Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas

Praktiškai visose Rytų ir Vidurio Europos valstybėse, kurios išgyveno komunistinio totalitarinio režimo laikotarpį, religinės bendruomenės vaidino labai svarbų vaidmenį išsivadavimo judėjime. Jos buvo disidentinės veiklos centrais. Ypač svarbus vaidmuo religijai teko katalikiškuose kraštuose – Lenkijoje, Čekijoje, Slovėnijoje, Vengrijoje, Lietuvoje. Vyskupas Sigitas Tamkevičius 1999 metais šitaip nusakė Lietuvos Bažnyčios vaidmenį sovietmečiu: „Tuo metu, kai totalitarinė sovietinė sistema buvo užgniaužusi kiekvieną laisvą mintį, kai buvo planuojama Lietuvą surusinti, kai už neklusnumą buvo skiriamos sunkios bausmės, Bažnyčia vienintelė sugebėjo atsilaikyti neesutriuškinta ir po jos sparnu „būrėsi“ kitaminčiai – žmonės, norėję apginti ne tik Bažnyčią, bet ir Lietuvą“.

Istorinės sąlygos skatino Katalikų Bažnyčią užimti vietą išsivadavimo judėjimo priešakyje. Dar XIX amžiuje susiformavo tautiškumo ir religiškumo sąjunga, vaidinusi labai svarbų vaidmenį Lietuvoje sovietinės okupacijos metais. Juk sovietinė okupacija reiškė ne tik politinę priespaudą, nutautinimo pastangas, bet ir aršią kovą prieš religiją. Vyskupas J. Tunaitis pabrėžė, kad sovietmečiu Bažnyčią gerbė ir rėmė taip pat ir laisvamaniai, liberalios pasaulėžiūros atstovai, nes įžvelgė joje galingą kovos prieš soovietizmą jėgą.

1940 m. prasidėjusi sovietinė okupacija buvo tikra katastrofa tiek visai Lietuvos valstybei, tiek Lietuvos Katalikų Bažnyčiai. Sovietinė valdžia rėmėsi ateistine-materialistine ideologija. Komunistinis režimas jėga siekė sunaikinti religiją arba bent sudaryti tokias politines bei socialines sąlygas, kuriose religija pati nunyktų.

Aršią sovietinės va

aldžios kovą su Katalikų Bažmyčiai galima paaiškinti ir tuo, kad Katalikų Bažnyčia glaudžiai susijusi su Vatikanu, ir todėl buvo sunku ją kontroliuoti. Reikia skirti kelias sovietinės valdžios kovos strategijas prieš Katalikų Bažnyčią, kurios periodiškai keitė viena kitą arba buvo taikomos vienu metu kartu.

Pirmiausia pažymėtina tiesioginė prievarta Bažnyčios atžvilgiu. Ji pasireiškė kunigų areštais, bažnyčių uždarinėjimu, kunigų veiklos apribojimu, represijomis prieš aktyvius tikinčiuosius.

Ypač dažnai sovietinė valdžia bandė pasinaudoti Bažnyčia, per ją veikiant visuomenės nuomonę. Taip, tiesa, nesėkmingai buvo mėginta pasinaudoti Bažnyčios autoritetu malšinant partizaninį judėjimą, sovietizuojant Lietuvos visuomenę. Tai pasireiškė mėginant įtraukti kunigus į įvairius propagandinius judėjimus. Pavyzdžiui, į judėjimą už taiką ir kitokius.

Sovietmečiu išplito itin agresyvi ateistinės komunistinės ideologijos propaganda. Į ateistinę propagandą aktyviai buvo traukiami ir negausūs ekskunigai, rašytojai bei poetai.

Buvo bandyta griauti Baažnyčią iš vidaus. Valdžia aktyviai kišosi į Bažnyčios vidaus reikalus, siekė lojalių vyskupų konsekravimo, bandė supriešinti dvasininkus, intensyviai verbavo į Saugumą klierikus ir kunigus bei kišosi į kunigų formavimo klausimus.

1940 m. sovietinės okupacijos išvakarėse Lietuvos bažnytinę provinciją sudarė 6 vyskupijos, 717 parapijos, 708 veikiančios bažnyčios, 37 vyrų ir 85 moterų vienuolynai, buvo 1 451 kunigas, keturios kunigų seminarijos su 605 klierikais. Vyskupo V.Brizgio tvirtinimu, 1940 m. iš 3 238 000 Lietuvos gyventojų 84,1 % buvo katalikai.

Sovietinė valdžia iš karto ėmėsi represijų. Buvo uždaryti bei nacionalizuoti vienuolynai, uždrausta vienuolijų veikla. Vien per pirmąjį okupacijos dešimtmetį 180 kunigų buvo ištremti į Sibirą, ke

eliasdešimt kunigų įkalinti arba nužudyti. Dar pridėjus 250 į Vakarus pasitraukusius kunigus, kurie baiminosi sovietinių represijų bei 150 į Lenkiją pasitraukusių lenkų tautybės kunigų, gauname milžiniškus Lietuvos Bažnyčios nuostolius. Vyskupo K. Paltaroko teigimu, 1954 m. Lietuvoje tebuvo likęs 741 kunigas.

Jau pirmaisiais okupacijos metais valdžia nacionalizavo visas bažnytines žemes bei nustatė bažnyčioms padidintus mokesčius. Atėmė Bažnyčiai priklausiusias 7 spaustuves, uždarė visus 830 katalikiškus knygynus bei 32 katalikiškus periodinius leidinius, kurie turėjo apie 750 000 tūkstančių skaitytojų. Netrukus prasidėjo ir bažnyčių uždarymo kampanija. Formalia uždarymų priežastimi buvo skelbiamas sumažėjęs bažnyčių lankomumas, tačiau iš tiesų taip buvo siekiama mažinti Katalikų Bažnyčios įtaką. Maldos namų naikinimo bei uždarinėjimo vajus pasiekė tokį lygį, kad 1991 metais Lietuvoje teveikė 630 katalikiškos bažnyčios. Tiek jų buvo dar XX a. pradžioje. Ypač sunki padėtis sovietmečiu buvo didžiuosiuose miestuose – Vilniuje ir Kaune. Pavyzdžiui, Vilniuje iš 30 prieš karą veikusių bažnyčių nebuvo uždarytos tik 9-ios. Tai reiškia, jog vienai bažnyčiai teko daugiau nei keli šimtai tūkstančių gyventojų. Tokia brutali ir agresyvi sovietinės valdžios politika vertė daugelį kunigų susilaikyti nuo aktyvesnės pastoracinės veiklos, kad tik apskritai nebūtų uždaryta jų parapijos bažnyčia.

Sovietinė valdžia ne tik taikė tiesiogines represijas prieš Bažnyčią, bet kartu bandė kuo labiau susilpninti bažnytines struktūras ar net perimti jų kontrolę. Jau okupacijos pradžioje buvo suimti visi, išskyrus vieną, vyskupai. Vyskupijų valdymas buvo perduotas va

aldytojams. Valdžia siekė, kad būtų konsekruoti tik jai lojalūs vyskupai ir tuo tikslu darė spaudimą Vatikanui.

Kartu valdžia aktyviai bandė verbuoti kunigus į Saugumą, papirkti ar juos įbauginti. Valdžia, daugiausiai per įgaliotinio religijos bei kulto reikalams pareigybę, kišosi į kunigų skyrimus. Dažnai lojalumas sovietinei valdžiai buvo pagrindine sąlyga kunigui patekti į norimą parapiją. Valdžia taip pat siekė supriešinti dvasininkus tarpusavyje, vykdė šmeižto prieš jai neparankius kunigus kampanijas.

Bažnyčią labai silpnino ir tai, kad jau pačioje okupacijos pradžioje buvo uždrausti visi katalikiški leidiniai, panaikintos tikybos pamokos, sustabdyta religinės literatūros leidyba. Net maldaknygių gamyba tapo praktiškai pogrindine veikla. Skaudžiai Lietuvos Katalikų Bažnyčiai atsiliepė ir tai, kad sovietmečiu buvo uždraustos anksčiau skaitlingos religinės organizacijos. Šių organizacijų uždarymas ne tik paralyžavo aktyvesnį pasauliečių įsitraukimą į bažnytinį gyvenimą, bet kartu neleido susiformuoti veiksmingesnei katalikiškai inteligentijai.

Sovietų valdžia tepaliko Lietuvoje vieną – Kauno – kunigų seminariją. Ketinimus uždaryti ir šią nurungė nuogąstavimai, kad bus įkurtos pogrindinės seminarijos. Nutarta veikiau griežtai kontroliuoti legalią seminariją. Valdžia per visą sovietmetį aktyviai kišosi į seminarijos veiklą. Buvo daugiau nei du kartus sumažintas seminaristų skaičius. Nuo 1946 m. seminaristų skaičių sumažinus iki 150. Dar po trijų metų valdžios reikalavimu seminaristų skaičius buvo sumažintas jau iki 60. Valdžia kartu aktyviai kišosi į kandidatų atranką, blokavo jai neparankius jaunuolius ir protegavo jai palankius kandidatus. Dar 1954 m. valdžia nu

urodė nepriimti į seminariją buvusių vienuolių ar tremtinių. Iki pat 1989 m. Religijos ir kulto reikalų įgaliotiniui buvo teikiami kandidatų į Seminariją sąrašai. Iš jų jis išbraukdavo valdžiai nepriimtinus. Bandyta taip pat verbuoti kandidatus ar bent užsitikrinti jų lojalumą. Sovietinė valdžia taip pat kišosi ir į seminarijos vadovybės formavimą bei studijų programą.

Reaguojant į kunigų stygių bei Kauno seminarijos problemas, septintajame dešimtmetyje pradėjo formuotis pogrindinė seminarija. Ją baigė į legalią seminariją nepriimti tikintieji, ir jie aktyviau dalyvavo disidentinėje veikloje. Pogrindinę seminariją baigė ne vienas dabartiniu metu garsus dvasiškis. Tarp jų – vyskupas J. Boruta. Pogrindinė seminarija veikė globojama Lietuvos vyskupų-tremtinių Vincento Sladkevičiaus bei Julijono Steponavičiaus.

Sovietinė valdžia stengėsi izoliuoti Lietuvos Bažnyčią nuo kitų šalių Bažnyčios, blokuoti santykius su Vatikanu. Net stengėsi Lietuvos katalikus supriešinti su Romos popiežiumi. Tai aktyviausia reiškėsi pokario metais, kai valdžia bandė primesti tautinės Bažnyčios idėją. Sovietinė valdžia inicijavo parašų rinkimą po kreipimusi, kuris smerkė neva militaristinę popiežiaus laikyseną. Nepaisant valdžios spaudimo, po kreipimusi tepasirašė vos keliolika kunigų. Kartu sužlugo ir tautinės Bažnyčios idėja..Sovietinė valdžia ypač priešinosi nelojalių jai vyskupų bei kunigų kontaktams su užsieniu. Į tarptautinius susirinkimus tebuvo išleidžiami (su retomis išimtimis) tik sovietinei valdžiai palankūs dvasiškiai. Pavyzdžiui į Vatikano II Susirinkimą vyko ne Šventojo Sosto kviesti, bet sovietinės valdžios atrinkti Lietuvos Bažnyčios atstovai. Tokia valdžios politika nulėmė, kad Lietuvos Bažnyčioje teišliko labai silpna komunijos (bendrystės) su kitų šalių Bažnyčiomis bei su Vatikanu pajauta.

Sovietinė antireliginė politika ne tik nesugebėjo sunaikinti Bažnyčios, bet paskatino ją aktyviai įsijungti į išsilaisvinimo judėjimą. Galima skirti 3 pagrindinius kovos prieš sovietinę santvarką etapus: 1) pokario rezistenciją, 2) 7-ojo dešimtmečio disidentinį judėjimą, 3) Atgimimo laikotarpį.

Pirmojoje Lietuvos Respublikoje buvo jaučiama tam tikra trintis tarp tautininkų valdžios ir Katalikų Bažnyčios, tačiau sovietinis šokas privertė pamiršti tarpusavio nesutarimus. Ginkluotos rezistencijos dalyvių prisiminimai, atrasti jų dienoraščiai ar poezijos posmai akivaizdžiai liudija, kad Lietuvos ir Bažnyčios laisvė pokario kovose buvo neatsiejami dalyviai, o kunigų padrąsinimas ar net tiesioginė parama buvo nepaprastai svarbus, stiprybę teikiantis veiksnys.

Pažymėtina, kad tiesiogines represijas, kurias nuo pat sovietmečio pradžios patyrė Bažnyčia, sovietinė valdžia reguliariai paįvairindavo „meduolio principu“, – siūlydavo santykinę autonomiją už tai, kad Bažnyčia viešai pasmerktų partizaninį judėjimą. Nors atskirų pasmerkimų būta, tačiau didžioji dalis kunigų, vienuolių bei aktyvių pasauliečių slapta ar atvirai palaikė partizanus ar net patys aktyviai dalyvavo ginkluotoje rezistencijoje.

Kunigams labai svarbus vaidmuo teko ir tremtyje. Į tremtį Sibire išvežtiems ketvirčiui milijono lietuvių tautiniai ir religiniai motyvai buvo labai svarbūs. Kolektyvinės religijos praktikos buvo iš esmės vienintelė susibūrimo forma Sibire, kuri padėjo išlaikyti dvasinę stiprybę.

Pokariu Lietuvos Bažnyčia pradėjo naudoti naują ir veiksmingą kovos su sovietine valdžia priemonę. Ji vėliau tapo pagrindiniu disidentinio judėjimo ginklu – užsienio šalims imta teikti objektyvią informacijos apie padėtį sovietinėje Lietuvoje. Ši informacija labai kontrastavo su sovietinės valdžios kuriama kauke ir turėjo įtakos tarptautiniam Sovietų Sąjungos vertinimui. Jau 1948 m. Vakarus pasiekė pirmasis skaudus liudijimas iš Lietuvos. Tai buvo 1947 metų rudenį rašytas Lietuvos katalikų laiškas popiežiui. Jį į Vakarus pernešė partizanai ir vėliau paskelbė „Mirštančios tautos pagalbos šauksmo“pavadinimu.

Svarbus vaidmuo Bažnyčiai teko ir disidentiniame judėjime. Sunku nurodyti konkrečią datą, kada toks judėjimas susiformavo. Vytautas Vardys teigia, kad jau 1968 metais prasidėjo organizuotas, kolektyvus skundų rašymas ir tikinčiųjų interesų gynimas. Taigi, XX amžiaus 7-ojo dešimtmečio pabaigoje buvo pastebimas didžiulis prieš valdžią nukreiptos veiklos aktyvumas: pradėjo veikti pogrindinė kunigų seminarija, pradėti leisti įvairūs pogrindiniai leidiniai. Tuo laikotarpių taip pat išplito peticijų rašymas, religijos teisių reikalavimai.

Kunigų ir vienuolių pastangomis 1972 metais buvo parengtas ir pirmasis „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ tomas. „Kronika“ tapo seniausiu periodiškai leidžiamu pogrindiniu leidiniu Sovietų Sąjungoje. Nepaisant aršaus sovietinės valdžios persekiojimo, iki pat 1988 metų kasmet pasirodydavo naujas „Kronikos“ numeris. Jame smulkiai buvo aprašomi valdžios nusikaltimai. Greitai „Kronikoje“ paskelbti faktai jau buvo cituojami užsienio žiniasklaidoje. „Kronikos“ egzistavimas veikė kaip tam tikras saugiklis, skatino valdžią atsisakyti tiesioginių represijų, baiminantis jų paviešinimo tarptautiniame lygmenyje. Daugelis disidentinio judėjimo dalyvių pripažįsta, kad pogrindiniai leidiniai, ypač „Kronika“, suteikė jėgų, gerokai drąsino. Nors žymiausias Lietuvos pogrindinės spaudos leidinys „Katalikų Bažnyčios Kronika“ (1972–1988) pirmiausia siekė fiksuoti visus religinės laisvės pažeidimų faktus Lietuvoje, tačiau jos vaidmenį kovoje prieš totalitarinę santvarką sunku pervertinti.

Lietuvos katalikai taip pat aktyviai dalyvavo ir viešuose, vadinamuose Helsinkio, komitetuose, kurie stebėjo kaip Maskva vykdė tarptautinį 1975 metų Helsinkio susitarimą. Lietuvos Helsinkio grupė surinko ir paskelbė mažiausiai 30 dokumentų, įrodančių civilinių teisių pažeidimus Sovietų Sąjungoje. Ji nuosekliai griovė mitą apie „laisvą ir demokratišką sovietinę valstybę“.

Lietuvos Bažnyčia aktyviai reiškėsi ir Atgimimo laikotarpiu. Nors Lietuvos Bažnyčios hierarchija tiesiogiai neįsiliejo į Sąjūdį, o pastarasis laikėsi kiek atokiau nuo religijos reikalų, tačiau Lietuvos kunigai, ypač tie, kurie garsėjo disidentine laikysena, turėjo didžiulę įtaką Sąjūdžio lyderiams. Taip pat ne vienoje Lietuvos vietovėje Sąjūdžio grupės formavosi apie aktyvų kunigą, o Sąjūdžio susirinkimus lydėjo šv. Mišios. Apskritai Atgimimo laikotarpiu Lietuvoje vyravo tautos bei Bažnyčios prisikėlimo motyvai. Steigiamasis Sąjūdžio suvažiavimas ir Vilniaus Arkikatedros gražinimas tikintiesiems tarsi susiliejo į vieną įvykį. Lygiai taip pat, kaip Sąjūdžio suvažiavimą sveikino ir rėmė Bažnyčią, taip pat ir Arkikatedros gražiniams buvo suvokiama kaip reikšminga tautos, nepaisant jos atstovų religinių įsitikinimų, šventė. O ir 1990 m. birželio 14 dieną atliktas 1934 metų Lietuvos paaukojimo Švč. Jėzaus širdžiai atnaujinimas buvo priimtas kaip visuotinės reikšmės įvykis, kuriame dalyvavo taip pat ir aukšti valstybės pareigūnai. Savo ruožtu Bažnyčios hierarchai viešai sveikino Nepriklausomybės atkūrimą, aukojo Mišias už Lietuvos laisvę. Ryškus politinės valdžios ir Bažnyčios spontaniškos vienybės pavyzdys buvo ir per 1991 metų sausio tragediją, kai Parlamente buvo aukojamos šv. Mišios, susirinkę gynėjai balsu meldėsi, laikė Marijos atvaizdus.

Katalikų Bažnyčia nuo 1989 metų ėmėsi misijos atkurti mokyklose dorinį ugdymą. Katalikų Bažnyčios hierarchai, kunigai, pasauliečiai aktyviai dalyvavo ir Lietuvos Konstitucijos projekto svarstyme.

Antra vertus, nenuvertinant Bažnyčios indėlio Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu, tenka pripažinti, kad nuo Atgimimo pradžios iki 1992 metų Bažnyčia buvo pasidavusi socialinio atsivertimo iliuzijai. Vyravo entuziazmas bei optimizmas, jog užtenka panaikinti sovietinės valstybės priešiškumą religijai, sukurti palankias socialines sąlygas, sustabdyti griovikišką KGB veiklą ir evangelizacijos procesas pats savaime įgaus reikiamą pagreitį. Simbolinė tokio tikėjimo išraiška – 1989 gruodžio31 d. paskelbtas hierarchų ganytojiškas laiškas „Dešimt Dievo įsakymų – Žmonijos Konstitucija“. Tačiau netrukus Bažnyčiai teko įsitikinti, kad šalia desovietizacijos būtina ir visavertė evangelizacija, atsižvelgianti į radikaliai pasikeitusią sociopolitinę situaciją. Kitaip sakant, Nepriklausomybės atkūrimas, nors ir panaikino daugelį sovietinių apribojimų religijos sklaidai, atvertė naują istorijos puslapį, tačiau netapo poilsiu kovos prieš sovietinę santvarką išvargintai Bažnyčiai.

Leave a Comment