Kaip Aleksandras Makedonietis pajuto laiko galią
Aleksandrą nuo pat vaikystės konsultavo aukščiausios klasės astrologas. Tai buvo didžiai neeilinė asmenybė su dideliu gyvenimo patyrimu. Jis išpranašavo daug įvykių Aleksandro gyvenime ir nurodinėjo, kada ir ką geriau daryti.Aleksandras buvo užgaidus žmogus ir ne visada pasitikėjo savo pavaldiniais. Kartais įsikarščiavęs jis netikėtai žiauriai juos bausdavo.Kartą Aleksandras, vaikštinėdamas su savuoju astrologu, užsikorė į aukštą bokštą. Ten jis kreipėsi į astrologą: “Tu sakai, kad žinai viską apie savo ir mano gyvenimą”. Astrologas tądien buvo labai susimąstęs. Atsakydamas į didžiojo karvedžio žodžius, jis tik nuolankiai linktelėjo galva. Tada Makedonietis rūsčiu balsu jo paklausė: “Jeigu taip, tai atsakyk man, kada tu mirsi”. Astrologas atsakė: “Dėl kai kurių priežasčių aš negaliu tau atsakyti į šį klausimą. Galiu tik pasakyti, kad man lemta smurtinė mirtis, ir aš tiksliai žinau, nuo ko”. Astrologo veidas nušvito, ir jis ramiai pažvelgė į pašnekovą. Aleksandras paklausė: “Ir kas gi tas žmogus?” Astrologas, praradęs susidomėjimą pokalbiu, mintimis buvo kažkur toli. Paskui jis ramiai atsakė: “Mane užmuš mano sūnus”. Aleksandras niekinamai pažvelgė į astrologą: “Na, ką gi, pasirodo, tu nesi geras astrologas, nes šį kartą suklydai”. Tai taręs, jis nustūmė savo palydovą nuo bokšto.Kai Aleksandras nulipo žemyn, astrologas dar buvo gyvas. Paskutiniai jo žodžiai buvo: “Aš nesuklydau, nes mano sūnus – tai tu, ir dabar aš numirsiu”.Praėjus kuriam laikui, Aleksandro motina jam pasakė, kad jis tikrai yra astrologo sūnus, nes ji savo laiku turėjo su juo intymius santykius.Astrologas, gerai pažindamas laiko galią, nenorėjo Aleksandrui visko sakyti, nes suprato, kad išsigelbėjimo nėra, ir tai, kas su juo turėjo atsitikti ant bokšto, buvo neišvengiama. Galimas daiktas, kad jis, būdamas drąsus žmogus, nenorėjo veltui leisti paskutines savo gyvenimo sekundes ir norėdamas išvengti ginčo su sūnumi prieš mirtį, jis sutelkė savo sąmonę į kažką labai svarbaus.
Vedos sako, kad priešmirtinės akimirkos – svarbiausias gyvenimo egzaminas. Į ką sutelktos mūsų mintys mirties metu, tą ir gauname sekančiame gyvenime. Tai patvirtina Bhagavadgyta (8.6): Kokį būties būvį atsimins paliekantis kūną žmogus, o Kunti sūnau, į tokį jis būtinai ir pateks.Išvada: gilus laiko galybės ir neišvengiamumo suvokimas leidžia žmogui teisingai vertinti pačias pavojingiausias situacijas. Dar daugiau, toks žmogus atsikrato mirties baimės.