VALDŽIŲ PADALIJIMO PRINCIPO ĮGYVENDINIMAS LIETUVOJE

Turinys

ĮVADAS..............................3
1. Konstitucijos raida..............................4
1.1 1918 metų Lietuvos Valstybės Laikinoji Konstitucija...........4
1.2 1919 metų Lietuvos Valstybės Laikinoji Konstitucija...........5
1.3 1920 metų Lietuvos Valstybės Laikinoji Konstitucija...........5
1.4 1922 metų Lietuvos Valstybės Konstitucija..............5
1.5 1928 metų Lietuvos Valstybės Konstitucija..............7
1.6 1938 metų Lietuvos Konstitucija..................8
2.Įstatymų leidžiamoji valdžia........................9
2.1 Seimas.............................9
3. Įstatymų vykdomoji valdžia.........................14
3.1 Lietuvos Respublokos Prezidentas..................14
3.2 Vyriausybė............................17
4. Teismai ..............................19
4.1 Lietuvos Respublikos teismų sistema ir jų kompetencija.............20
4.2 Apylinkės teismai..............................20
4.3 Apygardos teismas..............................20
4.4 Lietuvos apeliacinis teismas...........................21
4.5 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.........................21
4.6 Administracinis teismas..............................21
4.7 Konstitucinis teismas..............................22
IŠVADOS..............................24
LITERATŪROS SĄRAŠAS..............................25ĮVADAS
Valstybinė valdžia – tai valstybės funkcijų įgyvendinimo per valdingus igaliojimus turinčias institucijas svarbiausias būdas. Valstybinę valdžią realizuoja istalymų leidžiamieji, vykdomieji ir teismo organai (institucijos). Pagrindinis teisinės valstybės organizacijos principas yra valdžių pasiskirstymas.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnyje sakoma, kad valstybės vaaldžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Valdžios galias riboja Konstitucija. Toks demokratiškas valdžių pasiskirstymo principas nustato kiekvienos institucijos valdinių įgaliojimų ribas, kad tuo būtų užtikrinta laisva pilietinės visuomenės raida, užkirstas kelias galimiems piktnaudžiavimams valdžia bei galimybei sukoncentruoti valdžią vieno asmens ar vienos institucijos rankose. Pagal valdžių padalijimo principą įstatymus leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios yra atsiskyrusios ir savarankiškos, todėl garantuoja, kad kiekviena valdžių institucija vykdys tik jai pavestas funkcijas. Taip pat jos neleidžia vienai institucijai pasisavinti kitos innstitucijos pareigų ir funkcijų, tačiau savo veiksmus turi derinti tarpusavyje.
Šio kursinio darbo tikslas – apibūdinti valdžių padalijimo principo įgyvendinimą Lietuvoje.
Uždaviniai:
1. Apibūdinti valdžių padalijimo principo esmę ir jo raidą Lietuvoje;
2. Apžvelgti institucijų vykdančių valstybės valdžią Lietuvoje, veiklos kryptis, funkcijas ir įgaliojimus1. Konstitucijos raida
1.1 1918 metų Lietuvos Va

alstybės Laikinoji Konstitucija
Iki Steigiamasis (Kuriamasis) Seimas bus nusprendęs Lietuvos Valstybės valdymo formą ir konstituciją, Lietuvos Valstybės Taryba, reikšdama suvėrėnę Lietuvos galią (suprema potestas), steigia laikinąją Lietuvos Valstybės Vyriausybę.
Vyriausius laikinus Valstybės organus sudaro: Valstybės Taryba ir Valstybės Tarybos Prezidiumas su Ministerių Kabinetu. Įstatymų iniciatyvos teisė priklauso Valstybės Tarybai ir Ministerių Kabinetui. Valstybės Taryba svarsto ir sprendžia laikinuosius įstatymus ir sutartis su kitomis valstybėmis. Valstybės Tarybos priimtieji laikinųjų istatymų ir sutarčių su kitomis valstybėmis sumanymai yra Valstybės Tarybos Prezidiumo skelbiami. Valstybės Tarybai priklauso interpeliacijos ir paklausimų teisė. Tam Prezidiumui priklauso vykdomoji valdžia, kurią jis vykdo per Ministerių Kabinetą, atsakomą prieš Valstybės Tarybą.
Prezidiumas Valstybės Tarybos vardu:
a) skelbia su savo parašu laikinuosius įstatymus ir sutartis su kitomis valstybėmis;
b) kviečia ministerį pirmininką, paveda jam sudaryti Miinisterių Kabinetą ir patvirtina jau sudarytą;
c) atstovauja Valstybei;
e) laiko savo žinioj kariuomenę Lietuvos nepriklausomybei bei josios žemių neliečiamybei ginti ir skiria vyriausiąjį kariuomenės vadą.
Visi to Prezidiumo skelbiamieji aktai turi būti žymimi ministerio pirmininko arba atitinkamo ministerio parašu. To Prezidiumo parašą sudaro visų trijų jo narių pasirašymas. Taip pat Prezidiumo žinioje yra Lietuvos Valstybės antspaudas.
Ministerių Kabinetą sudaro ministeris pirmininkas. Ministerių Kabineto sudėtį tvirtina laikinai vykdąs aukščiausios vyriausybės funkcijas Valstybės Tarybos Prezidiumas. Valstybės Tarybai išreiškus nepasitikėjimą Ministerių Kabinetu, šis atsistatydina. Ministerių Kabinetui va
adovauja ministeris pirmininkas arba jį pavaduojąs vienas kuris ministeris. Įėję į Ministerių Kabinetą Valstybės Tarybos nariai nenustoja buvę Valstybės Tarybos nariais. Ministerių Kabinetas ir atskiri ministeriai Valstybė Tarybai ir jos komisijoms pareikalavus, turi duoti žinių ir paaiškinimų.
Laikinoji Valdžia nustato ir skelbia įstatymą Steigiamajam Seimui rinkti. Steigiamasis Seimas yra renkamas visuotinojo, lygiojo, tiesiojo ir slaptojo balsavimo pamatais. Steigiamojo Seimo narių rinkimams pasibaigus, Seimas renkasi Vilniuje Laikinosios Vyriausybės paskirtą dieną. Steigiamasis Seimas pradeda savo darbą 2/3 atstovų susirinkus. [1]1.2 1919 metų Lietuvos Valstybės Laikinoji Konstitucija
Laikinoji 1919 metų konstitucija priimta Valstybės tarybos 1919 m. balandžio 4 d. Dauguma nuostatų atkartoja 1918 m. Konstituciją, tačiau buvo ir keletas naujų labai svarbių nuostatų. Pagrindinis tikslas – sustiprinti vykdomąją valdžią. Valstybės Tarybos Prezidiumas buvo panaikintas, o vietoj jo įsteigta valstybės Prezidento institucija. Prezidentas turėjo 2 naujas teises – amnestijos teisė ir teisė šaukti bei paleisti Valstybės Tarybos sesijas. Prezidentas negalėjo veikti be Ministrų kabineto. Įstatymų leidžiamoji valdžia ir vykdomoji valdžia buvo sutelktos Prezidentui ir Ministrų kabinetui. [2]1.3 1920 metų Lietuvos Valstybės Laikinoji Konstitucija
Priimta X-ame Steigiamojo seimo posėdyje. Nedaug skyrėsi nuo ankstesniųjų konstitucinių aktų. Vartojama Lietuvos tautos sąvoka apėmė ir krašto gyventojus nelietuvius. Lietuva demokratinė respublika. Steigiamasis seimas yra suverenios Lietuvos galios reiškėjas. Jam pavesta išimtinė teisė leisti įstatymus, prižiūrėti jų vykdymą, tvirtinti valstybės biudžetą, ratifikuoti tarptautines sutartis. Įs
statymų iniciatyvos teisė padalinta su Ministrų kabinetu. Vykdomoji valdžia Steigiamojo seimo renkamam prezidentui ir Ministrų kabinetui. Nenustatyta prezidento kadencija. Įtrauktas korespondencijos neliečiamumas, sąžinės ir streikų laisvė, mirties bausmės ir titulų panaikinimas. Laikinosios Konstitucijos priėmimas teisiškai užbaigė Lietuvos valstybės kūrimosi ir laikinųjų vyriausybių laikotarpį.1.4 1922 metų Lietuvos Valstybės Konstitucija
1922 m. Steigiamasis Seimas parengė ir priėmė pirmąją nuolatinę Konstituciją. Tai pamatinis valstybės įstatymas, kuriuo nusakomi ir nuosavybės santykiai, ir piliečių teisės bei pareigos.
Steigiamasis seimas posėdžiavo dvejus metus (išskyrus nuo 1920 spalio iki 1921 sausio, t.y tiesioginės Lenkijos agresijos prieš Lietuvą metu, kuomet įstatymų leidyba ir jų priežiūra buvo pavesta Mažajam seimui). Pagrindinis Steigiamojo Seimo tikslas buvo parengti ir konstitucijoje įtvirtinti naujos valstybės pagrindus.
Konstitucijos demokratinį pobūdį lėmė keletas aplinkybių:
• demokratinių jėgų pakilimas ( po caro priespaudos ir kaizerinės okupacijos žiaurumų tauta troško laisvės ir demokratijos)
• demokratinius siekius stiprino Europoje buvusios palankios politinės, socialinės, ekonominės idėjos
• tai turėjo tapti svarbiu veiksniu atremiant iškilusį bolševizmo pavojų.
Nustatyta sudėtingesnė konstitucijos keitimo tvarka, kad eilinis seimas negalėtų lengvai kaitalioti konstitucijos straipsnių, pirmą kartą Lietuvos konstitucionalizmo istorijoje numatytas tiesioginis tautos įsikišimas sprendžiant konstitucijos keitimo klausimus (referendumas). Vykdyti valstybės valdžią pagal konstituciją yra pavedama Seimui, dvinarei Vyriausybei, susidedančiai iš respublikos Prezidento ir Ministrų kabineto bei Teismui.
Įstatymus leidžiamoji baldžia buvo Seimas. Seimas buvo vienerių rūmų nuolatinė atstovaujamoji institucija, renkama 3
metams.
Seimo buvo paskirta:
 Įstatymų leidyba (svarbiausia funkcija)
 Valstybės biudžeto tvirtinimas ir vykdymas
 Tarptautinių sutarčių ratifikavimas
 Karo ir taikos klausimų sprendimas
 Vyriausybės darbo priežiūra
Vykdomoji valdžia buvo Prezidentas, renkamas 3 metam, , kadencija sutapo su Seimo kadencija. Prezidento teisės pagal Konstituciją:
 Buvo pagrindinis valstybės reprezentatas tarptautiniuose santykiuose.
 Galėjo dalyvauti Ministrų kabineto posėdžiuose ir juose pirmininkauti
 Skyrė aukštuosius pareigūnus
 Ginkluotųjų pajėgų vadas
 Turėjo bausmės dovanojimo teisę
 Turėjo sunkiai įveikiamą veto teisę
Vykdomoji valdžia taip pat susidėjo iš ministro pirmininko bei ministrų.
Pagal Konstituciją buvo traktuojama kaip bendrosios kompetencijos institucija.
Pagal Konstituciją, Ministrų kabinetas : “vykdo respublikos Konstituciją ir įstatymus, veda respublikos vidaus ir užsienio politiką, saugoja respublikos teritorijos neliečiamybę ir vidaus tvarką”. Prezidento aktai įsigaliodavo tik kontrasignuoti Ministrų kabineto atstovo.
Šioje Konstitucijoje pirmą kartą Lietuvos konstitucionalizmo istorijoje paskelbta, jog greta Seimo ir Vyriausybės, valdžią vykdo ir Teismas. Principinę reikšmę įtvirtinant teismo padėtį valstybėje turėjo 3 šiuo požiūriu svarbios taisyklės:
 Teismas priima sprendimus vadovaudamasis tik įstatymu.
 Teismo sprendimai daromi Respublikos vardu (sprendimai prilyginami pačios valstybės aktui)
 Teismo sprendimus keisti ir naikinti gali tik teismas. [3]1.5 1928 metų Lietuvos Valstybės Konstitucija
Seimas nebėra nuolatinė institucija, o dirba kasmet šaukiamomis dviems sesijomis, kurios, kartu paėmus, galėjo trukti iki 6mėn. (28str.) Prezidentas savo iniciatyva arba remdamasis 3/5 Seimo atstovų rašytiniu pareiškimu, gavo teisę sušaukti Seimą nepaprastosioms sesijoms, iš anksto numatytiems klausimams spręsti. (36str.) Abi sesijas Prezidentas galėjo baigti anksčiau laiko arba paleisti Seimą (53str.)Seimas renkamas 5 m.visuotiniais, lygiais, tiesioginiu bei slaptu balsavimu, proporcine sistema paremtais rinkimais. Naujo Seimo rinkimai tiek senojo kadencijai pasibaigus, tiek paleidus jį, turėjo įvykti ne vėliau kaip per 6mėn.;
Prezidento kadencija išplėsta iki 7m. Ir nebesiejama su seimų kaita, nes atsisakyta valstybės vadovo rinkimų Seime; Konstitucija skelbė, kad prezidentas bus renkamas specialiai tam tikslui išrinktų rinkikų, čia vadinamų ypatingais tautos atstovais, kolegijos, t.y. netiesioginiais rinkimais.
Toliau auginamos Prezidento institucijos galios:
• Tam pačiam asmeniui prezidentavimo kadencijų skaičiaus;
• Atsisakyta galimybės nušalinti anksčiau laiko;
• iškelti baudžiamąją bylą prezidentui dėl tarnybinio nusikaltimo ar tėvynės išdavimo reikėjo ¾ Seimo narių daugumos.
Esminis Prezidento teisinės padėties pasikeitimas tas, kad šioje Konstitucijoje jis jau buvo ne tik Vyriausybės sudedamoji dalis, bet ir aktyvus bei savarankiškas įstatymų leidžiamosios galios subjektas dviem atvejais: neesant išrinkto Seimo arba pertraukų tarp sesijų metu.
Prezidentas gavo teisę pats skirti ir atleisti ministrą pirmininką, o jo teikimu ir kitus ministrus, taip pat “paleisti” Ministrų kabinetą arba atskirus jo narius. Ministrų kabinetas turėjo turėti Seimo pasitikėjimą, o nepasitikėjimui pareikšti kvalifikuojama 3/5 Seimo atstovų balsų dauguma. Valstybės taryba – prezidento sudaryta institucija..
Skyriuje “Teismai” nebeliko nuostatų dėl administracinio teismo funkcijos. Nauja dar buvo tai,kad Seimo priimtas ar atmestas Konstitucijos pakeitimas ar papildymas turėjo būti atiduotas spręsti Tautai, jei per tris mėn po priėmimo ar tametimo to pareikalautų prezidentas arba 50tūkst. Turinčių teisę rinkti Seimą piliečių. Tokio reikalavimo negavus, Konstitucijos pakeitimas ar papildymas, praėjus trims mėnesiams po jo paskelbimo dienos, turėjo įsigalioti. [4]1.6 1938 metų Lietuvos Konstitucija
Nors skirtingai nuo visų buvusių konstitucijų, minėta, kad 1938 m. Konstitucijos pavadinime žodis “valstybė” nebeminimas, jos turinyje, priešingai, valstybei skiriamas ankstesnėms konstitucijoms nežinomas dėmesys vienas iš svarbiausių Konstitucijos tikslų – iškelti valstybės autoritetą. Bene ryškiausios 1938 m. Konstitucijos nuostatos, leidžiančios joje įžiūrėti valstybės viešpatavimo apraiškas, yra nuostatos, apibūdinančios valstybės ir piliečio santykius. 1938 m. Konstitucija, iškėlusi valstybės primatą, rūpindamasi jos valdžios stiprinimu, teisiškai įtvirtino vado principą. Konstitucija buvo atvirai autoritarinio pobūdžio. Konstitucijai buvo būdingas prezidento valdžios stiprinimas. Konstitucija formaliai atsisakė liberalioms konstitucijoms valdžių pasiskirstymo: jos ketvirtame str. skelbiama, jog valstybės valdžia, kurią sudaro Respublikos prezidentas, Seimas, Vyriausybė ir Teismas, yra “vienatija ir nedaloma”.

Nauja ir originalu 1938 metų Konstitucijojetai, kad perkeliamas prezidento galių centras: pirmiau – Lietuvos valstybės reprezentavimas, dabar – “vadovavimas valstybei”. “Vadovavimas valstybei” yra svarbiausia Lietuvos prezidento galia. Nuostatos dėl prezidento rinkimų tvarkos ir įgaliojimų trukmės 1938 m. Konstitucijoje iš esmės liko tokios pačios kaip ir 1928 m. Konstitucijoje. Konstitucija nurodė, jog prezidentas už savo galios veiksmus neatsako (atsakomybė už prezidento aktą tenka tą aktą kontrasignavusiam ministrui), o už kitus veikmus jis negali būti traukiamas atsakomybėn, kol vadovauja valstybei. Nebuvo numatytas atvejis, kuriuo galima prezidentą atstatydinti anksčiau laiko.

Įsigaliojusioje Konstitucijoje prezidentas įvardijamas savarankiška įstatymų leidybos institucija, veikiančia greta Seimo. Prezidento teisė leisti įstatymus vėl siekama su Seimo jos sesijos nebuvimu o tai vėlgi iš dalis priklausė nuo paties prezidento: jis galėjo sušaukti Seimo sesijas bei buvo leista jas nutraukti nesibaigus nustatytam sesijos laikui. Jis taip pat galėjo sušaukti nepaprastąją sesiją ir nustatyti joje svarsytinus klausimus, taip pat ją, net nesibaigus tų
klausimų svarstymui, nutraukti anksčiau laiko. Pačiam Seimui Konstitucija pavedė priimti ir svarstyti tik įstatymų projektus, kurie įstatymais virsdavo tik Respublikos prezidento patvirtinti ir paskelbti. Konstitucija nustatė aiškią Seimo subordinaciją prezidentui: prezidentas galėjo paleisti Seimą bet kada savo nuožiūra kilus tarp jų konfliktui arba kilus konfliktui tarp Vyriasybės ir Seimo.

Tapęs savarankiška politikos figūra, prezidentas buvo eliminuotas iš Vyriasybės sudėties. Dabar Vyriasybė susidėjo iš ministro pirmininko ir kitų Ministrų, kurie visi kartu sudarė Ministrų tarybą. Pirmininką ir kitus ministrus skyrė ir atleido prezidentas. Konstitucija nustatė politinę Vyriausybės atsakomybę prezidentui ir reikalavo turėti jo pasitikėjimą. [5]2.Įstatymų leidžiamoji valdžia
Įstatymų leidžiamoji valdžia – institucija, kuriai patikimas įstatymų (t.y. aukščiausios teisinės galios norminių aktų, reguliuojančių svarbiausius visuomeninius santykius) priėmimas.
Valstybėse, kuriose valdžios šakos yra atskirtos tokia institucija paprastai vadinama parlamentu, kuri sudaro renkami atstovai. Lietuvoje įstatymų leidžiamają valdžią atstovauja Seimas. Jie išreiškia įvairius visuomenės interesus, taip pat atstovauja visai visuomenei. Kartu reikia pažymėti, kad ne tik Seimas, bet ir pati tauta tiesiogiai gali priimti įstatymus. Tačiau daugelis įstatymų priimami Seimo laikantis sudėtingos įstatymų leidybos procedūros.2.1 Seimas
Seimo rinkimo tvarka. Rinkimai i Seimą turi didelę politinę reikšmę, nes po jų paaiškėja, kokios politinės pariijos ir kokios jėgos pradės valdyti valstybę. Seimo rinkimai yra svarbūs ir kaip rinkejų nuotaikų rodiklis. Į Lietuvos Respublikos Seimą renkamas 141 Tautos atstovas ketveriems metams vienmandatėse ir daugiamandatėse rinkimų apygardose, remiantis visuotine, lygia rinkimų teise, slaptu balsavimu tiesioginiuose misrios sistemos rinkimuose. Juose turi teisę dalyvauti visi Lietuvos Respublikos piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų, išskyrus piliečius, teismo pripažintus neveiksniais. Seimo nariu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei ir rinkimų dieną yra ne jaunesnis kaip 25 metų bei nuolat gyvena Lietuvoje.
Seimo nariais negali buti renkami asmenys, kurie likus 65 dienoms iki rinkimų yra nebaigę atlikti bausmės pagal teismo paskirtą nuosprendį, asmenys, teismo pripazinti neveiksniais arba nepakaltinamais, taip pat asmenys, rinkimų dieną atliekantys tikrąją karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tamybą, taip pat likus 65 dienoms iki rinkimų neišėję į atsargą krašto apsaugos sistemos, policijos ir vidaus tarnybos karininkai, puskarininkiai ir liktiniai, kitų sukarintų ir saugumo tarnybų apmokami pareigūnai.
Neatvykus reikiamam rinkėjų skaičiui, t.y. rinkimams neivykus ar rinkimus pripažinus negaliojančiais, dėl šiurkščių Seimo rinkimo įstatymo pažeidimo., rengiami pakartotiniai rinkimai, bet ne vėliau kaip po pusės metų., o po neivykusių. pakartotinių rinkimų – ne vėliau kaip po metų.. Tačiau pakartotiniai rinkimai nerengiami, jeigu skelbtina rinkimų data patenka į laikotarpį, kai iki eilinių. Seimo rinkimų datos yra likę mažiau kaip vieneri metai. Seimas laikomas isrinktu, kai yra išrinkta ne mažiau kaip 3/5 Seimo narių.
Be eilinių rinkimų į Seimą, ne mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių dauguma priimtu Seimo nutarimu gali buti rengiami ir pirmalaikiai Seimo rinkimai. Juos gali paskelbti ir Respublikos Prezidentas: 1)jeigu Seimas per 30 dienų nuo pateikimo nepriėmė sprendimo dėl naujos Vyriausybės programos arba nuo Vyriausybės programos pirmojo pateikimo per 60 dienų du kartus iš eilės nepritarė Vyriausybės programai; 2) Vyriausybės siūlymu, jeigu Seimas pareiškė tiesioginį nepasitikėjimą Vyriausybe.[8]
Seimo nario statusas – tai Konstitucija, Seimo statutu ir įstatais nustatyta seimo teisinė padėtis, reguliuojanti nario mandato atsiradimą, nutrūkimą bei veikimo laiką, nario teises ir pareigas, atsakomybę, taip pat veiklos garantijas. Seimo nario, kaip tautos atstovo, telsių įgijimas saistomas su jo išrinkimu į Seimą, pirmojo po rinkimų posedžio vyksmu ir priesaikos ne vėliau kaip per mėnesi nuo pirmojo posėdžio dienos davimu. Pagrindines Seimo nario teises galima suskirstyti į individualias ir kolektyvines.
Prie individualių teisių priskiriamos:
• teisė balsuoti dėl visų svarstomų klausimų Seimo, komiteto ir komisijos, kurių narys jis yra, posedžiuose;
• teisė rinkti ir būti išrinktam į bet kurias pareigas Seime;
• teisė laisvai jungtis i frakcijas, kurias gali sudaryti ne maziau kaip 7 Seimo nariai;
• tureti istatymų leidybos iniciatyvos teisę;
• teisė pateikti paklausimą Vyriausybės nariams, kitų valstybės institucijų, kurias sudaro ar renka Seimas, vadovams. Į Seimo nario raštišką paklausimą turi būti atsakoma per 10 dienų.
Pagrindinės kolektyvinės Seimo nario teisės (kartu su kitais Seimo nariais) yra šios:
 teikti įstatymo projektą dėl Konstitucijos keitimo;
 inicijuoti apkaltą;
 pradėti nepasitikėjimo, interpeliacijos (paklausimo) procedūras;
 šaukti neeilinę Seimo sesiją ir neeilinį posėdį;
 kreiptis į Konstitucinį Teismą ir kt.
 Seimo nario pareigos:
 dalyvauti Seimo posėdžiuose;
 būti komiteto nariu;
 laikytis Seimo statuto ir jame numatytų Seimo nario drausmės reikalavimų;
 nuolat susitikinėti su rinkėjais.
Seimo nario pareigos, isskyrus jo pareigas Seime, nesuderinamos su jokiomis kitomis pareig.omis valstybės įstaigose ir organizacijose, taip pat su darbu verslo, komercijos bei kitose privačiose įstaigose ar įmonėse. Seimo narys negali gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus atlyginimą už kūrybinę veiklą (autorinis honoraras už meno kūrinius bei jų atlikimą, už publikacijas bei knygas, už medžiagą radijo ir televizijos laidoms, taip pat atlygis už pedagoginę bei mokslinę veiklą).[6]
Seimo narys už balsavimus ar kalbas Seime negali būti persekiojamas, nes Konstitucija jam garantuoja nepersekiojamumo privilegiją. Tačiau už asmens ižeidimą ar šmeižtą jis gali būti traukiamas atsakomybėn bendrąja tvarka.
Seimo nario įgaliojimo nutrūkimas.Seimo nario įgaliojimų pabaigos pagrindų išsamius atvejus pateikia Konstitucijos 63 straipsnis. Seimo nario, įgaliojimai nutrūksta kai:
1) pasibaigia įgaliojimų laikas arba susirenka į pirmąjį posėdį pirmalaikiuose rinkimuose išrinktasis Seimas;
2) jis miršta;
3) atsistatydina;
4) teismas pripažįsta jį neveiksniu;
5) Seimas panaikina jo mandatą apkaltos proceso tvarka;
6) rinkimai pripažįstami negaliojančiais arba šiurkščiai pažeidžiamas rinkimų įstatymas;
7) pereina dirbti arba neatsisako darbo, nesuderinamo su Seimo nario pareigomis;
8) netenka Lietuvos Respublikos pilietybės.[8]
Seimo nario pareigos, isskyrus jo pareigas Seime, nesuderinamos su jokiomis kitomis pareigomis valstybės įstaigose ir organizacijose, taip pat su darbu verslo, komercijos bei kitose privačiose įstaigose ar įmonėse. Seimo narys negali gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus atlyginimą už kūrybinę veiklą (autorinis honoraras už meno kūrinius bei jų atlikimą, už publikacijas bei knygas, už medžiagą radijo ir televizijos laidoms, taip pat atlygis už pedagoginę bei mokslinę veiklą).
Seimo struktlira ir darbo tvarka. Seimo struktūrą sudaro Seimo vadovai – Seimo pirmininkas ir ne daugiau kaip 5 jo pavaduotojai (vienas iš jų Seimo opozicijos deleguotas atstovas), kurie vadovauja Seimo posėdžiams. Minėti Seimo vadovai ir Seimo opozicijos lyderis sudaro Seimo valdybą, kurios pagrindinis uždavinys – spręsti organizacinius Seimo darbo klausimus.
Savo politiniams tikslams igyvendinti Seimo nariai gali jungtis į frakcijas, kiekvieną iš kurių gali sudaryti ne mažiau kaip 7 Seimo nariai. Seimo narių frakcijai vadovauja jos seniūnas arba pavaduotojas. Seimas kasmet renkasi į eilines pavasario (nuo kovo 10 d. iki birželio 30 d.) ir rudens (nuo rugsejo 10 d. iki gruodžio 23 d.) sesijas. Seimas gali nutarti sesiją pratęsti.
Seimo struktlira ir darbo tvarka. Seimo struktūrą sudaro Seimo vadovai – Seimo pirmininkas ir ne daugiau kaip 5 jo pavaduotojai (vienas iš jų Seimo opozicijos deleguotas atstovas), kurie vadovauja Seimo posėdžiams. Minėti Seimo vadovai ir Seimo opozicijos lyderis sudaro Seimo valdybą, kurios pagrindinis uždavinys – spręsti organizacinius Seimo darbo klausimus.
Savo politiniams tikslams igyvendinti Seimo nariai gali jungtis į frakcijas, kiekvieną iš kurių gali sudaryti ne mažiau kaip 7 Seimo nariai. Seimo narių frakcijai vadovauja jos seniūnas arba pavaduotojas. Seimas kasmet renkasi į eilines pavasario (nuo kovo 10 d. iki birželio 30 d.) ir rudens (nuo rugsejo 10 d. iki gruodžio 23 d.) sesijas. Seimas gali nutarti sesiją pratęsti.
Naujai išrinktą Seimą susirinkti į pirmąjį posėdį, kuris turi ivykti ne vėliau kaip per 15 dienų po Seimo išrinkimo, kviečia Respublikos Prezidentas. Pirmąjį po rinkimų Seimo posėdį pradeda vyriausias pagal amžių Seimo narys. Jis vadovauja posėdžiams, kol slaptu balsavimu išrenkamas Seimo Pirmininkas. Kandidatus į Seimo Pirmininko pareigas gali siūlyti ne mažiau kaip 1/10 Seimo narių. Po to renkami Seimo Pirmininko pavaduotojai, kurių kandidatūras siūlo Seimo Pirmininkas, pasitaręs su frakcijomis. Neeilines sesijas šaukia Seimo Pirmininkas ne mažiau kaip 1/3 visų Seimo narių siūlymu, o šalyje įvedus karo ar nepaprastąją padėtį – Respublikos Prezidentas.[6] [7]
Seimo įgaliojimai:
1) svarsto ir priima Konstitucijos pataisas;
2) leidžia įstatymus;
3) priima nutari.mus dėl referendumo;
4) skiria Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimus;
5) steigia įstatymo numatytas valstybės institucijas bei skiria ir atleidžia jų vadovus;
6) pritaria ar nepritaria Respublikos Prezidento teikiamai Ministro Pirmininko kandidatūrai;
7) svarsto Ministro Pirmininko pateiktq Vyriausybės programq ir sprendžia, ar jai pritarti;
8) Vyriausybės siūlymu steigia ir panaikina Lietuvos Respublikos ministerijas;
9) prižiūri Vyriausybės veiklq, gali reikšti nepasitikėjimq Ministru
Pirmininku ar ministru;
10) skiria , Konstitucinio Teismo teisėjus, Aukščiausiojo teismo teisėjus bei šių teismų pirmininkus;
11) skiria ir atleidžia Valstybės kontrolierių, Lietuvos banko valdybos pirmininkq; .
12) skiria savivaldybių tarybų rinkimus;
13) sudaro Vyriausiqjq rinkimų komisijq ir keičia jos sudėtį;
14) tvirtina valstybės biudžetq ir prižiūri, kaip jis vykdomas;
15) nustato valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus;
16) ratifikuoja ir denonsuoja Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, svarsto kitus užsienio politikos klausimus;
17) nustato Respublikos administracinį suskirstymq;
18) steigia Lietuvos Respllblikos valstybinius apdovanojimus;
19) leidžia amnestijos aktus;
20) įveda tiesioginį valdymq, karo ir nepaprastąją padėtį, skelbia mobilizacijq ir priima sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas.[8]
Kaip matyti, tai gana platūs Seimo igaliojimai, tačiau pagrindinė Seimo funkcija yra įstatymų leidžiamosios valdžios įgyvendinimas (tarp jų ir Konstitucijos pataisų priėmimas).3. Įstatymų vykdomoji valdžia
Įstatymų vykdomoji valdžia – tai institucijos, kurios įgyvendina valstybinę valdžią vykdydamos įstatymus ir kitus teisės aktus. Valstybės vadovas (prezidentas) atstovauja šaliai, vykdo kitus šalies konstitucijoje ir įstatymuose numatytus įgaliojimus. Vyriausybė – aukščiausioji kolegiali vykdomosios valdžios institucija.
Vyriausybės kompetencijai paprastai priklauso:
• įstatymų ir kitų teisės aktų įgyvendinimas;
• vadovavimas civilinei ir karinei administracijai;
• vidaus ir užsienio politikos įgyvendinimas;
• biudžeto projekto sudarytas ir biudžeto vykdymas, t.t.
Šiuolaikinė vykdomosios valdžios tendencija – ji “išaugo” tradicinį jai patikėtą vaidmenį.
Pabrėžiama, kad Vyriausybės politinė reikšmė ypač padidėjo dėl būtinumo skubiai spręsti įvairius klausimus, dėl techninio pobūdžio problemų, su kuriomis ji tiesiogiai susiduria.3.1 Lietuvos Respublokos Prezidentas
Prezidentas – demokratinių valstybių vadovas, auksčiausiasis pareigūnas, atliekantis Konstitucijos jam suteiktą ypatingą vaidmeni valstybės mechanizme. Prezidentas yra savotiškas valstybės simbolis ir tautos oficialus atstovas. Kadangi prezidentas savo mandatą gauna iš tautos, jo negali kontroliuoti seimas. Stipri prezidento valdžia jokiais būdais negriauna teisinės valstybės demokratinių pagrindų, priešingai, esant tam tikroms sąlygoms jis yra vienintelis galimas konstitucinės tvarkos išsaugojimo instrumentas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas. Jis atstovauja Lietuvos valstybei ir daro, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų. Pirmasis pokarinis nepriklausomos Lietuvos Respublikos Prezidentas buvo išrinktas 1993 m. vasarį.
Respublikos Prezidento rinkimai. Respublikos Prezidentu gali būti renkamas Lietuvos pilietis pagal kilmę, ne mažiau kaip 3 pastaruosius metus gyvenęs Lietuvoje, ne jaunesnis kaip 40 metų ir jeigu jis gali būti renkamas Seimo nariu. Jį renka Lietuvos Respublikos piliečiai 5 metams, remdamiesi visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu. Tas pats Respublikos Prezidentas gali buti renkamas ne daugiau kaip du kartus iš eilės. Kandidatu į Respublikos Prezidentus įregistruojamas Prezidentui keliamus nurodytus reikalavimus atitinkantis Lietuvos Respublikos pilietis, surinkęs ne mažiau kaip 20 tūkstančių rinkėjų parašų. Išrinktu laikomas tas kandidatas į Respublikos Prezidento vietą, kuris pirmą kartą balsuojant ir dalyvaujant ne mažiau kaip pusei visų rinkėjų, gavo daugiau kaip pusė visų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų. Jeigu rinkimuose dalyvavo mažiau kaip pusė visų rinkėjų, išrinktu laikomas tas kandidatas, kuris gavo daugiausia, bet ne mažiau kaip 1/3 visų rinkėjų balsų. Jeigu pirmajame balsavimo rate nė vienas kandidatas nesurenka reikiamos balsų daugumos, rengiamas pakartotinis balsavimas dėl dviejų kandidatų, gavusių daugiausia balsų. Išrinktu 1aikomas kandidatas, surinkęs daugiau balsų. Jeigu pirmajame rate dalyvavo ne daugiau kaip du kandidatai ir nė vienas negavo reikiamo balsų skaičiaus, rengiami pakartotiniai rinkimai.[6]
Respublikos Prezidento įgaliojimo nutrūkimas. Respublikos Prezidento įgaliojimai nutrūksta, kai:
1) pasibaigia laikas, kuriam jis buvo išrinktas;
2) įvyksta pirmalaikiai Respublikos Prezidento rinkimai;
3) atsistatydina iš pareigų;
4) Respublikos Prezidentas miršta;
5) Seimas jį pašalina iš pareigų apkaltos proceso tvarka;
6) Seimas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo išvadą, 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma priima nutarimą, kuriuo konstatuojama, kad Respublikos Prezidento sveikatos būklė neleidžia jam eiti savo pareigų.[8]
Respublikos Prezidentui mirus, atsistatydinus, pašalinus jį iš pareigų apkaltos proceso tvarka ar tada, kai Seimas nutaria, kad Respublikos Prezidento sveikatos buklė neleidžia jam eiti pareigų, jo pareigas laikinai eina Seimo Pirmininkas. Šiuo atveju Seimo Pirmininkas netenka įgaliojumų Seime, kur jo pareigas Seimo pavedimu laikinai eina jo pavaduotojas. Išvardytais atvejais Seimas ne vėliau kaip per 10 dienų privalo paskirti Respublikos Prezidento rinkimus, kurie turi būti surengti ne vėliau kaip per du mėnesius. Seimui negalint susirinkti ire paskelbti Respublikos Prezidento rinkimų, rinkimus skelbia Vyriausybė.
Respublikos Prezidento įgaliojimai:
Republics Prezidento kompetencija išsamiai numatyta Konstitucijos 84 straipsnyje ir apima pagrindines valstybės veiklos sferas. Pagal savo įgaliojimus Respublikos Prezidentas:
1) sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką;
2) pasirašo Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir teikia jas Seimui ratifikuoti;
3) Vyriausybės teikimu skiria ir atšaukia Lietuvos Respublikos diplomatinius atstovus užsienio valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų; priima užsienio valstybių diplomatinių atstovų įgaliojamuosius ir atšaukiamuosius raštus; teikia aukščiausius diplomat.inius rangus ir specialius vardus;
4) Seimo pritarimu skiria Ministrą Pirmininką, paveda jam sudaryti Vyriausybę ir tvirtina jos sudėtį;
5) Seimo pritarimu atleidžia Ministrą Pirmininką;
6) priima Vyriausybės grąžinamus įgaliojimus išrinkus naują Seimą ir paveda jai eiti pareigas, kol bus sudaryta nauja Vyriausybė;
7) priima Vyriausybės atsistatydinimą ir prireikus paveda jai toliau eiti pareigas arba paveda vienam iš ministrų eiti Ministro Pirmininko pareigas, kol bus sudaryta nauja Vyriausybė; priima ministrų atsistatydinimą ir gali pavesti jiems eiti pareigas, kol bus paskirtas naujas ministras;
8) Vyriausybei atsistatydinus ar Vyriausybei grąžinus įgaliojimus, ne vėliau kaip per 15 dienų teikia Seimui svarstyti Ministro Pirmininko kandidatūrą;
9) Ministro Pirmininko teikimu skiria ir atleidžia ministrus;
10) nustatyta tvarka skiria ir atleidžia įstatymų numatytus valstybės pareigūnus;
11) teikia Seimui Aukščiausiojo Teismo teisėjų kandidatūras, o paskyrus visus Aukščiausiojo Teismo teisėjus, iš jų teikia Seimui skirti Aukščiausiojo Teismo pirmininką; skiria Apeliacinio teismo teisėjus, o iš jų – Apeliacinio teismo pirmininką, jeigu jų kandidatūroms pritaria Seimas; skiria apygardų ir apylinkių teismų teisėjus ir pirmininkus, keičia jų darbo vietas; įstatymo numatytais atvejais teikia Seimui atleisti teisėjus; Seimo pritarimu skiria ir atleidžia Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą;
12) teikia Seimui trijų Konstitucinio Teismo teisėjų kandidatūras, o paskyrus visus Konstitucinio Teismo teisėjus, iš jų teikia Seimui skirti Konstitucinio Teismo pirmininko kandidatūrą;
13) teikia Seimui valstybės kontrolieriaus, Lietuvos banko valdybos pirmininko kandidatūrą; gali teikti Seimui pareikšti nepasitikėjimą jais;
14) Seimo pritarimu skiria ir atleidžia kariuomenės vadą ir saugumo tarnybos vadovą;
15) suteikia aukščiausius karinius laipsnius;
16) ginkluoto užpuolimo, gresiančio valstybės suverenumui ar teritorijos vientisumui, atveju priima sprendimus dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, karo padėties įvedimo, taip pat dėl mobilizacijos ir pateikia šiuos sprendimus tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui;
17) įstatymo nustatyta tvarka ir atvejais skelbia nepaprastąją padėtį ir pateikia šį sprendimą tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui;
18) daro Seime metinius pranešimus apie padėtį Lietuvoje, Lietuvos Respublikos vidaus ir užsienio politiką;
19) Konstitucijoje numatytais atvejais šaukia neeilinę Seimo sesiją;
20) skelbia eilinius Seimo rinkimus, o Konstitucijos 58 straipsnio antrojoje dalyje numatytais atvejais – pirmalaikius Seimo rinkimus;
21) įstatymo nustatyta tvarka teikia Lietuvos Respublikos pilietybę;
22) skiria valstybinius apdovanojimus;
23) teikia malonę nuteistiesiems;
24) pasirašo ir skelbia Seimo priimtus įstatymus arba grąžina juos Seimui Konstitucijos 71 straipsnyje nustatyta tvarka.[8]
Visa Respublikos Prezidento veikla, kad ir kokioje sferoje ji pasireikštų, visada nukreipta apsaugoti Konstituciją, užtikrinti jos nenukrypstamą veikimą. Ypač svarbus uždavinys yra sudaryti tokį teisinį rėžimą, kad ne viena valstybės institucija nepažeistų Konstitucijos, nepriimtų jai prieštaraujančių teisės aktų ir nepažeistų žmogaus ir piliečio teisių ir laisvių3.2 Vyriausybė
Vyriausybė – tai valstybės aukščiausioji kolegiali vykdomosios valdžios institucija. Vyriausybės pagrindiniai uždaviniai yra ekonomikos valdymas, įstatymų vykdymo organizavimas, kitų vykdomosios valdžios institucijų veiklos kontrolė. Vyriausybės fonnavimo tvarka priklauso nuo valstybės valdymo formos.
Vyriausybės sudėtis ir jos formavimo tvarka. Vyriausybę sudaro Ministras Pirmininkas ir 13 ministrų. Ministrą Pirmininką Seimo pritarimu skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas. Ministrus skiria ir atleidžia Ministro Pirmininko teikimu, Respublikos Prezidentas. Pradėdami eiti savo pareigas, Ministras Pirmininkas ir ministrai prisiekia.
Vyriausybė solidariai atsako Seimui už bendrą savo veiklą, ne rečiau kaip kartą per metus pateikia Seimui Vyriausybės programos įgyvendinimo ataskaitą. Už savo veiklą Seimo reikalavimu privalo atsiskaityti Seime ir Vyriausybė, ir atskiri ministrai. Ministrai, vadovaudami jiems pavestoms valdymo sritims, atsakingi Seimui, Respublikos Prezidentui ir tiesiogiai pavaldūs Ministrui Pirmininkui.
Vyriausybė valstybės valdymo reikalus sprendžia posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma priimdama nutarimus. Vyriausybės posėdžiuose gali dalyvauti Valstybės kontrolierius ir kiti pareigūnai Vyriausybės nutarimus pasirašo Ministras Pirmininkas ir atitinkamos valdymo srities ministras. Kai nutarimas apima kelias valdymo sritis, jį pasirašo Ministras Pirmininkas ir projektą pateikęs ministras. Vyriausybės nutarimai pasirašomi per tris darbo dienas nuo jų priėmimo, jeigu Vyriausybės nenustatytas kitas pasirašymo terminas, ir skelbiami “Valstybės žiniose”. Ministras Pirmininkas pagal savo kompetenciją Vyriausybės darbo organizavimo ir personaliniais klausimais leidžia potvarkius, kurie įsigalioja jų pasirašyrno dieną, jeigu pačiuose potvarkiuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo diena.[6] [7]
Vyriausybės kompetencija. Pagrindiniai Vyriausybės įgaliojimai yra išdėstyti Konstitucijos 94 straipsnyje. Jie plačiau pateikiami Vyriausybės įstatyme. Pagal šiuos apibendrintus aktus Vyriausybė:
1) tvarko krašto reikalus, saugo Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, garantuoja valstybės saugumą ir viešąją tvarką;
2) vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus;
3) koordinuoja ministerijų ir kitų Vyriausybės įstaigų veiklą;
4) rengia valstybės biudžeto projektą ir teikia jį Seimui; vykdo valstybės biudžetą, teikia Seimui biudžeto įvykdymo apyskaitą;
5) rengia ir teikia Seimui svarstyti įstatymų projektus;
6) užmezga diplomatinius santykius ir palaiko ryšius su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis;
7) vykdo kitas pareigas, kurias Vyriausybei paveda Konstitucija ir kiti įstatymai.
Vyriausybės atsistatydinimas. Vyriausybė privalo atsistatydinti šiais atvejais:
1) kai Seimas du kartus iš eilės nepritaria naujai sudarytos Vyriausybės programai;
2) kai Seimas visų Seimo narių balsų dauguma slaptu balsavimu pareiškia nepasitikėjimą Vyriausybe ar Ministru Pirmininku;
3) kai Ministras Pirmininkas atsistatydina ar miršta;
4) po Seimo rinkimų, kai sudaroma nauja Vyriausybė.
5) Ministras privalo atsistatydinti, kai nepasitikėjimą juo slaptu balsavimu pareiškia daugiau kaip pusė visų Seimo narių.[8]
Vyriausybės ar ministro atsistatydinimą priima Respublikos Prezidentas. Ministras Pirmininkas ar Vyriausybės narys, pavaduojantis Ministrą Pirmininką (jam mirus), o jei pavaduojančio nebuvo, – vyriausias pagal amžių ministras. Vyriausybė gali atsistatydinti Ministro Pirmininko siulymu priimdama nutarimą, kurį Ministras Pirmininkas tą pacią dieną teikia Respublikos Prezidentui.
Be ministerijų, kaip Vyriausybės pagrindinių struktūrinių padalinių, ministerijų funkcijoms nepriskirtiems klausimams spręsti Vyriausybė gali steigti jai pavaldžias įstaigas (departamentus, tarnybas, agentūras, inspekcijas ir kitas įstaigas).4. Teismai
Teismas – valstybės institucija, vykdanti teisingumą, nagrinėdama ir spręsdama civilines, baudžiamąsias, administracines ir kai kurių kitų kategorijų bylas procesinių įstatymų nustatyta tvarka.
Įvairiose šalyse budami neabejotinai panašūs, teismai skirstomi pagal pačius įvairiausius struktūrinius požymius: pagal nacionalines sistemas (anglų teismų modelis), pagal valstybės santvarkos formas (JAV, Šveicarijoje, be federalinės teismų sistemos, veikia federacijos subjektų sistemos), į konstitucinius ir administracinius, bendros kompetencijos ir specializuotus teismus ir pan. Neturi stebinti tokia teismų sistema ir teismų gausa, nes demokratinės valstybės numato visapusišką teisminę piliečių teisių ir laisvių apsaugą, valstybės institucijų ir pareigūnų veiksmų teisėtumo pakankamai efektyvią teisminę kontrolę ir pan.

Valstybės visų teismų turinčios bendrus uždavinius, susijusius tarp savęs teisingumo įgyvendinimo santykiais, visuma sudaro teismų sistemą.
4.1 Lietuvos Respublikos teismų sistema ir jų kompetencija. 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija nustatė tokią Lietuvos bendrosios kompetencijos teismų. sistemą: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai. Realizuojant šią konstitucinę nuostatą, 1994 m. gruodžio 31 d. buvo priimtas Teismų įstatyrnas (vėliau ne kartą keistas ir papildytas), tapęs pagrindu esminei iki tol egzistavusių teismų santvarkos kaitai. Ji pradėjo funkcionuoti 1995 m. pradzžoje. Savo struktūra ji tapati ankstesnės nepriklausomos Lietuvos valstybės teismų sistemai.
4.2 Apylinkės teismai pagal įstatyrno nustatytą veiklos teritoriją (jų yra 54) yra pirmoji instancija (teisme su tam tikra kompetencija bylos nagrinėjimo stadija) civilinėms, baudžiamosioms, administracinių teisės pažeidimų byloms, taip pat byloms, susijusioms su sprendimų ir nuosprendžių vykdyrnu priimti sprendimams (nutarimams) dėl įstatyrno numatytų priemonių taikymo; įstatyrno nustatytais atvejais nagrinėti skundams dėl kvotėjo, tardytojo ar prokuroro veiksmų. Apylinkės teismuose teisėjas bylas nagrinėja vienas, sprendimus priima teismo vardu.
Apylinkės teisme gali būti steigiamas hipotekos skyrius. Hipotekos teisėjas, įstatymų nustatyta tvarka registruoja turto įkeitimą, turto arešto aktus, priima nutartis dėl įkeisto turto arešto, išieškojimo iš įkeisto turto, taip pat vykdo kitus įstatymų jam suteiktus įgaliojimus ir pavestas funkcijas.[6]
4.3 Apygardos teismas savo veiklos teritorijoje yra pirmoji instancija civilinėms byloms CPK 136 straipsnio ir baudžiamosioms byloms BPK 37 straipsnio priskirtoms jo kompetencijai ir apeliacinė istancija apylinkų teismų sprendimams (juos apskūsti galima per 14 dienų nuo priėmimo dienos), nuosprendžiams (juos apskūsti galima per 14 dienų nuo paskelbimo dienos), nutartims ir nutarimams. Atlieka kitas su teisingumo vykdymu susijusias ir įstatyrno priskirtas jo kompetencijai funkcijas.
Apygardos teismuose bylas nagrineja trijų teisėjų kolegija, išskyrus baudžiamąsias bylas dėl nusikaltimų numatytų BPK 37 straipsnio 2 d. ir civilines bylas, nurodytas CPK 1361 straipsnio 1 dalies 1-5 ir 8-13 punktuose. Minėtas baudžiamąsias ir civilines bylas nagrinėja vienas teisėjas, veikdamas apygardos teismo vardu.
Apygardos teismas analizuoja teismų praktiką susipažindamas Ssu savo veiklos teritorijoje esančių apylinkės teismų darbu vietose bei kitokiais būdais.[6]
4.4 Lietuvos apeliacinis teismas yra apeliacinė instancija byloms, kurias išnagrinėjo apygardų teismai, kaip pirmosios instancijos teismai.
Apeliacinis teismas taip pat nagrinėja kitas bylas, kurias Lietuvos Respublikos įstatyrnai priskiria jo kompetencijai, bei atlieka kitas šio teismo kompetencijai priskirtas su teisingumo vykdymu susijusias funkcijas. Apeliaciniame teisme bylas nagrineja trijų teisėjų kolegija.[6]
4.5 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra vienintelė kasacinė instancija įsiteisėjusiems teismų sprendimams, nuosprendžiams, nutartims ir nutarimams, kurie gali būti apskūsti per tris mė.nesius nuo įsiteisėjimo dienos. Šioje instancijoje BPK ir CPK nustatytais atvejais bylą nagrinėja arba trijų teisėjų kolegija, arba išplėstinė septynių teisejų kolegija, arba Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarine sesija.
Lietuvos Aukščiausiajame Teisme sudaromas senatas, į kurį įeina šio teismo pirmininkas, skyrių pirmininkai, taip pat po 7 Civilinių ir Baudžiamųjų bylų skyrių didesnį darbo stažą turinčius teisėjus. Senatas, analizuoja, aprobuoja ir skelbia teismų praktiką, svarsto šio teismo skyrių pirmininkų kandidatūras, nagrinėja skundus dėl teisejų egzaminų komisijos išvadų sprendžia kitus organizacinius Aukščiausiojo Teismo veiklos klausimus.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja vienodą teismų praktiką taikant įstatyrnus, konsultuoja teisėjus bendraisiais įstatymų taikymo klausimais. Į priimtose nutartyse esančius taikyrno išaiškinimus atsižvelgia teismai, valstybinės ir kitos institucijos. Leidžiamame biuletenyje periodiškai skelbia teismų praktikos, nagrinėjant konkrečių kategorijų bylas, senato, kaip jau buvo minėta, aprobuotas apibendrintas apžvalgas.
Konstitucijoje pasakyta, kad Lietuvoje, be bendros kompetencijos teismų, gali būti įsteigti specializuoti teismai: administracinių, darbo, šeimos ir kitų kategorijų byloms nagrinėti.[6]
4.6 Administracinis teismas. Nuo 1999 m. gegužės 1 d. Lietuvoje pradėjo funkcionuoti vieni iš pirmųjų specializuotų teismų – administraciniai teismai administracinėms byloms nagrindi. Jų sistemą sudato: penki apygardų administraciniai teismai ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teisrnas.
Administracinių teismų paskirtis – nagrinėti skundus (prašymus) dėl viešojo ir vidinio administravimo subjektų (pareigūnų) priimtų aktų bei veiksmų ar neveikimo (t.y. pareigų nevykdymo).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra: apeliacinė instancija byloms, kurias išnagrinėjo apygardos teismai, ir administracinių teisės pažeidimų byloms, kurias išnagrinėjo apylinkių teismai; vienintelė galutinė instancija dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą teismų praktiką taikant įstatymus ir atlieka kitas jo kompetencijai priskirtas funkcijas.
Administraciniuose teisniuose bylas nagrinėja trijų teisėjų kolegija, o ABTĮ 15 straipsnyje numatytai atvejais – vienas teisėjas. Sudėtingoms byloms nagrinėti Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gali būti sudaroma išplėstinė penkių ar septynių teisėjų kolegija.[6]
4.7 Konstitucinis teismas, kaip konstitucinės teisės institutas susiformavo JAV dar XIX a. pradžioje, o Europoje pirma karta 1920 m. įsteigtas Austrijoje, vėliau paplito ir kituose pasaulio žemynuose ir įgijo skirtingą teisinį statusą. Vienose valstybėse Konstitucinis teismas laikomas aukšciausios kategorijos teismu ir atitinkamai įeina į bendrą teismų sistemą. Kitur kaip ypatingos kontrolės institucija jis nepriklauso teisminei valdžiai. Lietuvoje Konstitucijos priežiurą vykdo tik viena atskira institucija, izoliuota nuo kitų valdžios sistemų, – tai Konstitucinis Teismas. Lietuvos Konstitucijos VIII skirsnyje ir Konstitucinio Teismo įstatyme (1993 m. su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) apibrėžti jo uždaviniai, pasireiškiantys išskirtine prerogatyva, suteikiančia jam teisę spręsti, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Vykdydamas savo funkcijas, Konstitucinis Teismas priima nutarimus, sprendimus ir teikia išvadas. Konstitucinis Teismas, išsprendes bylą iš esmės, priima nutarimą, kuris skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu. Tam tikrais klausimais, dėl kurių byla neišsprendžiama iš esmės (bylos nagrinėjimo atidėjimas, prašymo ištirti teisės akto atitikimą Konstitucijai atšaukimas ir kt.), Konstitucinis Teismas priima sprendimus.[6]
Konstitucinis Teismas teikia išvadas:
1) ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Re.spublikos Prezidento ar Seimo narių rinkimus;
2) ar Respublikos Prezidento sveikatos būklė leidžia jam ir toliau eiti pareigas;
3) ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai;
4) ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai.[8]
Šiuos nurodytus klausimus remdamasis Konstitucinio Teismo išvadomis galutinai sprendžia Seimas.
Konstitucinį teismą sudaro 9 teisėjai, skiriami 9 metams ir tik vienai kadencijai. Po tris kandidatus į Konstitucinio Teismo teisėjus skiria Seimas iš kandidatų, kuriuos pateikia Respublikos Prezidentas, Seimo Pirmininkas ir Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, o teisėjais juos skiria Seimas. Konstitucinis teismas kas treji metai atnaujinamas vienu trečdaliu. Konstitucinio Teismo teisėjai eidami savo pareigas yra nepriklausomi nuo jokios valstybinės institucijos, asmens ar organizacijos ir vadovaujasi tik Lietuvos Respublikos Konstitucija.
Konstitucinio Teismo teisėjai turi tokią pat asmens neliečiamybės teisę kaip ir Seimo nariai. Konstitucinio Teismo teisėjas be Seimo sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn,. suimamas ar kitaip suvaržoma jo laisvė. Baudžiamojon atsakomybėn patraukimo klausimas svarstomas pagal generalinio prokuroro teikimą. Baudžiamąją bylą, kurioje kaltinamas Konstitucinio Teismo teisėjas nagrinėja Aukšciausiasis Teismas.[6]
Konstitucinio Teismo teisėjų įgaliojimai nutrūksta, kai:
1) pasibaigia įgaliojimų laikas;
2) jis miršta;
3) negali eiti savo pareigų dėl sveikatos būklės;
4) atsistatydina;
5) Seimas jį pašalina iš pareigų apkaltos proceso tvarka.[8]
Kai Konstitucinio Teismo teisėjo įgaliojimai nutrūksta pirma laiko, į laisvą vietą likusiam kadencijos laikui nustatyta tvarka skiriamas naujas teisėjas.IŠVADOS
1. Valdžių padalijimo principo pradininkais laikomi anglas Dž.Lokas ir prancūzas Š.L.Monteskjė, kurio valdžių padalijimo teorija taikoma iki šiol. Lietuvoje valdžių padalijimo principas visiškai įgyvendintas 1992 m. spalio 25 d. referendume priimtoje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Šis principas yra būtinas, kad būtų tvarka valdžioje ir būtų apginta žmogaus laisvė.
2. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijoje padalytas pareigas valdžios institucijoms, Seimas leidžia įstatymus, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė juos įgyvendina, o teismai vykdo teisingumą. Mūsų valstybės valdyme galima įžvelgti visus tris valdžių padalijimo principo elementus, tačiau, mano manymu, Seimui skirta didžiausia valdžia, nes jam nėra lygiavertės institucijos todėl Lietuvoje egzistuojantis valdžių padalijimo modelis yra nevisiškai realizuotas.

Literatūros sąrašas
1. Lietuvos Valstybės Laikinoji Konstitucija [žiūrėta 2007-10-05]. Prieiga per internetą:
2. Laikinoji 1919 metų Konstitucija [žiūrėta 2007-10-05]. Prieiga per internetą:
3. Lietuvos Valstybės Konstitucija (1922 m. rugpjūčio 1 d.) [žiūrėta 2007-10-05]. Prieiga per internetą: http://lt.wikisource.org
4. Lietuvos Valstybės Konstitucija (1928 m. gegužės 15 d.) [žiūrėta 2007-10-05]. Prieiga per internetą: http://lt.wikisource.org
5. Lietuvos Valstybės Konstitucija (1938 m. gegužės12 d.) [žiūrėta 2007-10-05]. Prieiga per internetą: http://lt.wikisource.org
6. Čiočys, P. Teisės pagrindai. Vilnius, 2000. 76-88 p.
7. Šileikis, E. Alternatyvi konstitucinė teisė. Vilnius,2005. 418-422p.

Leave a Comment