Joachimas Lelevelis

Joachimas Lelevelis – gimė Varšuvoje 1786 metais, kovo 22 diena, mirė Paryžiuje 1861 metais, gegužės 29 diena. Lenkų istorikas, geografas, bibliografas ir politikas, gimęs sulenkėjusio vokiečio šeimoje. Vyriausias Karolio ir Ievos Lelevelių sūnus.
Nuo pat mažens pasižymėjo nepaprasta ambicija, kurią lydėjo lygiai toks pat nuostabus darbštumas. Būdamas keturių metų pradėjo vaikščioti. Jau nuo vaikystės buvo pastebėti visapusiški jo gabumai mokslo srityje. Labai mėgdavo skaityti knygas, braižyti žemėlapius, taip pat kolekcionavo augalus ir vabzdžius. Surinktą medžiaga klasifikavo pagal enciklopedinius pavyzdžius. 1801 metais buvo atiduotas į pijorų mokyklą Varšuvoje kuurioje mokėsi 3 metus. 1804–08 studijavo istoriją Vilniaus universitete pas prof. Groddecką ir kt. Čia tuo metu viešpatavo Šviečiamojo amžiaus, liberalizmo, pažangos ir tolerancijos dvasia, kuria užsikrėtė ir jaunasis Joachimas Lelevelis, pasilikęs demokratas visą savo gyvenimą. Joachimas Lelevelis nuo savo buvimo Lietuvoje pradžios ėmė domėtis jos istorija, kalba, o ypač religija ir mitodologija. Ką tik baigęs universitetą, jis pasiryžo ką nors parašyti iš Lietuvos istorijos, kadangi, kaip jis rašo “man atėjo mintis pasekti Lietuvos kilmę, nes, ketverius metus gyvenant Vilniuje – tos tautos prrieglobstyje, iš mano pusės būtų padoru jai palikti savo darbą”. Taigi Lelevelis parašė darbą “Žvilgsnis į lietuvių giminių senumą ir jų ryšius su herulais” (1808 metais), kur buvo paliestas ir senovės lietuvių religijos klausimas. Tačiau daugiau dėmesio lietuvių ir kitų baltų religijos be

ei mitodologijos klausimams pradėjo skirti apie 1815–1816 metus.
1815–18 dirbo Vilniaus universiteto profesoriumi. Dėstė visuotinės istorijos paskaitas. Tuo metu Vilniaus savaitraštyje (Tygodnik Wilenski, 1916. – T.2 ir kt.) Lelevelis spausdino tęstinį darbą apie Vihulių slavus. Savo studijoje jis atkreipė dėmesį į gentis, gyvenusias tarp Dunojaus ir Baltijos jūros. Meklenburgo srities Penos Upės pakraščiuose ir plačiau jis aptiko genčių, kurių vardai, kalba ir gyvenimo būdas labai skyrėsi nuo slavų, tačiau buvo artimos Lietuvos, Prūsijos, Kuršo gyventojų kalboms ir gyvenimo būdui. Tai buvo liutikų, tolaminų, vilčių, litenčių, linų, linonių, lingonių, rudinių arba rugių, žemeldingų gentys. Tas gentis Lelevelis laiko broliškomis ypač su lietuviais ir prūsais.
Minėtame darbe Lelevelis nemaža vietos skiria Prilvičių kaime ir jo apylinkėse surastiems įvairiems senoviniams paminklams. Lelevelis ilgus metus tyrinėjo Prilvičių statulėles. 1816 Vilniaus savaitraštyje (TTygodnik Wilenski) jis rašė, kad jiedu su žymiu šveicarų mokslininku Tunmanu patikimai išskaitė ant statulėlių runų raštu užrašytus lietuviškus žodžius. Vėliau, 1820 metais, apie tai jis rašė “Indijos istorijoje”, 1822 metais – istorinių šaltinių moksle ir kt. 1824 metais jis nupiešė Prilvičių statulėles ir jas kelis kartus skelbė savo raštuose.
Vėliau buvo paskelbtas A. Nadolskio straipsnis apie Lelevelio įnašą į archeologijos mokslą, kur autorius neargumentuotai, nesiremdamas jokia faktine medžiaga, suniekina Lelevelio įnašą į archeologijos mokslą. Taigi Nadolskio straipsnis Lelevelio tyrinėtiems archeologinio pobūdžio darbams nedavė nieko naujo, bet pr
riešingai, baltų ir slavų religijos ir etninę istoriją dar labiau užtemdė.
1818 metais išvažiuoja į Varšuvą, dirbti bibliotekininku Viešojoje Bibliotekoje prie Varšuvos Universiteto. Į Vilnių grįžta tik 1821 metais, vėl dirbo Istorijos katedroje. Čia bedirbdamas smarkiai įsitraukė į aktyvų studentų gyvenimą. Jis buvo populiarus. 1815 metais lapkričio mėnesį laiške tėvui rašė, jog, nepaisant blogo oro ir vėlyvo paskaitų laiko, jose būną apie pusantro šimto studentų. 1822 metais į J. Lelevelio paskaitas susirinkdavo dar daugiau: 300-400 studentų. Dėstė per 2 metus, visuotinę istoriją, istoriografinę istoriją ir istorijos metodologiją.

Joachimo Lelevelio darbai istorijos teorijos problemomis – tai dviejų dešimtmečių darbo rezultatai. Šio dvidešimtmečio pradžia – 1806–07 metai, kai Lelevelis pokalbiuose su prof. Tomu Husaževskiu ėmė domėtis istorijos teorijos dalykais bei pastarojo raginamas darė išrašus ir žymėjosi savo pastabas, kurios giliausiai buvo suformuluotos veikale „Historyka”. Čia teigė, kad istorijos objektą sudaro visuomeniniai santykiai, kultūros ir politikos problemos, „žmonių tobulėjimo” procesas. Lelevelis iškėlė ir praktinę istorijos reikšmę: istorija skatinanti žmones veikti, geriau apgalvoti savo veiksmus. Profesorius nesutiko su bajorijos privilegijuota išskirtine padėtimi, didikų savivale, liaudies engimu. Lenkijos valstybės kūrėja jis laikė liaudį, stengėsi apginti valstiečių pilietines teises. Nors Lelevelis ir laikėsi unijinių pažiūrų, bet tyrinėjo ir Lietuvos istoriją. Jai yra paskyręs keletą veikalėlių ir straipsnių, iš kurių minėtini: „Žvilgsnis į lietuvių tautų senovę ir jų ryšius su herulais”, „L
Lietuvos ir Rusios istorija”. Dėstydamas visuotinės istorijos kursą, nemažai vietos skyrė Lietuvos praeičiai. Jis pažymėjo lietuvių narsumą kovoje su kryžiuočiais. Profesorius ypač išaukštino Mindaugą — Lietuvos valstybės kūrėją ir vienytoją. Mindaugas, pasak Lelevelio, įkūnijęs tą jėgą, kuri išgarsinusi Lietuvos vardą ir padėjusi išsilaikyti daugiau kaip šimtą metų. Paskaitose Lelevelis labai kritiškai vertina Lietuvos feodalų veidus, jų tarpusavio kovas, pridariusias tautai didelių nelaimių. Kalbėdamas apie lietuvių ir lenkų uniją, Lelevelis pažymėjo, kad lietuviai į tą sąjungą žiūrėję su nepasitikėjimu, stengdamiesi išlaikyti politinę nepriklausomybę. Ypač akcentuojamas Vytauto vaidmuo kovoje dėl valstybės savarankiškumo. Lelevelio paskaitose įvairiapusiškai aptariami lietuvių ir rusų tautų santykiai. Motyvuodamas savo dėmesį Lietuvos istorijai, Lelevelis sakė, kad jis už gyventą laiką Vilniuje norįs atsidėkoti šiai tautai jos istorijos dalykų pasvarstymu. Lietuvos istorija jis ragino domėtis ir studentus. Baigtinė šio darbo data – 1826 metai, kai Joachimas Lelevelis išleido konkursinį darbą, kuris buvo įteiktas Vilniaus universitetui.
J. Lelevelio pagrindinė interesų sfera buvo istorija. Heraldika domėtis ji skatino tik jo kritinis požiūris į istorijos šaltinį– šiuo atveju herbą, tiek ir mokslinko gili erudicija bei platus tyrinėjamų klausimų ratas. Jis trumpai aptarė heraldiką pagalbinių istorijos mokslų plotmėje. Piešimo ir raižymo menu J. Lelevelis domėjosi nuo mažens. Mokydamasis Vilniuje, tobulinosi dailininko J. Rustemo studijoje. Dailės studijos, išugdytas raižytojo kruopštumas, la
abai pravertė J. Leleveliui studijuojant ir skelbiant materialinės kultūros šaltinius. Herbų, antspaudų, monetų ir kitų panašių daiktų piešimas ir raižyba vertė įsigilinti į tokias detales, kurių heraldikos, sfragistikos ar numizmatikos specialistas galėjo ir nepastebėti.
Būdamas Vilniaus universiteto profesoriumi, J. Lelevelis rengėsi skaityti numizmatikos kursą. Deją, šių planų įgyvendinti nepavyko, nes 1824 metais buvo pašalintas iš universiteto, dėl ryšiu su filaretais.
Po Lelevelio mirties buvo išleistas jo darbas “Žemaičių ir lietuvių dievų sąrašas”. Darbe Lelevelis samprotauja apie lietuvių dievus, remdamasis kalbiniais duomenimis. Lelevelis pažymi, kad lietuviai garbino žemę, saulę, žvaigždes, mėnulį, ugnį, griaustinį, medžius, žvėris, arklius, žalčius, nelaikydami jų dievais – stabus laikė dievų atvaizdais. Tokia religiją Lelevelis laikė panteistine – gamtos sudievinimu. Stabų buvimą aiškina sudievintos gamtos išraiška. Iš to atsiradę stabai, vaizduojantys žmogų jaučio galva, žaltį, žmonių raguotas bei daugiaveides galvas. Lelevelis dar nežinojo, kad šie reiškiniai buvo pasirodę tam tikroje religijos stadijoje, kada totemai ėmė virsti dievais, dar turinčiais gyvulio ir žmogaus požymių.
J. Lelevelis sukaupė gausią žemėlapių ir knygų kolekciją, kurios didžiausia dalis ( 4548 geografijos, kartografijos, istorijos ir numizmatikos darbų tomai), vykdant jo testamentą, 1926 perduota Vilniaus universitetui.
Mirė Paryžiuje, palaidotas Monmartro kapinėse. Minint 350-ąsias Vilniaus universiteto įkūrimo metines, 1929 spalio 9 diena palaikai iškilmingai perkelti į Rasas. Kapas pastatytas 1932 metais, skulptorius bei biusto autorius B. Balrukevičius.
Joachimas Lelevelis – garsiausias Apšvietos universiteto istorikas, Vilniaus istorikų mokyklos pradininkas. Būdamas ne tik istorikas, bet ir geografas bei bibliografas, jis pirmasis universitete pradėjo rašyti istorijos teorijos ir metodologijos klausimais.
Joachimas Lelevelis neturėjo palikuonių.

Leave a Comment