Valia

Žmonių psichiką tyrinėjančių mokslininkų požiūris į valią yra skirtingas. Voliuntaristinės psichologijos srovės atstovai valią laikė ypatinga antgamtine jėga, psichikos ir būties pradu. W. Wundtas valios aktą laikė aukščiausia psichikos priežastingumo išraiška. H. Münstenbergas tvirtino, kad valia valdo kitas psichikos funkcijas.
Valios reiškiniai susiję su žmogaus veiksmais ir aktyvumu.Visus žmogaus judesius ir veiksmus galima skirstyti į valingus ir nevalingus.
Nevalingi judesiai ir veiksmai yra tie, kurie atliekami be išankstinio nusistatymo ir ketinimo. Tai įvairus refleksiniai judesiai ar veiksmai, pavyzdžiui, kosulys, čiaudėjimas, mirksėjimas, rankos atitraukimas įsidūrus beei kiti spontaniški veiksmai. Tai ir dėmesio nukreipimas į netikėtą stiprų dirgiklį, ir su emociniais išgyvenimais susiję veiksmai. Pavyzdžiui, sužviegus automobilio stabdžiams pasisukame į sklindančio garso pusę, krūptelime už nugaros išgirdę automobilio signalą, klykiame išsigandę. Sudėtingi nevalingi veiksmai yra instinktyvūs veiksmai. Jų nervinis mechanizmas yra nesąlyginiai ir sąlyginiai refleksai. Visi jie atliekami nesąmoningai. Juos atliekant arba jau atlikus jie gali būti įsisąmoninami.
Valingas aktyvumas, t.y. valingi judesiai, veiksmai, veikla, vyksta iš anksto turint tikslą. Jis visada yra sąmoningas, aiškiai suprantama, ko siekiama ir koodėl, pasirenkami tinkami veikimo būdai bei priemonės ir dedamos pastangos, kartais net ypač didelės, tikslui pasiekti ir kliūtims nugalėti.
Valia laikomas žmogaus sąmoningas aktyvumas, pasireiškiantis veikiant iš anksto numačius tikslą, parinkus veiklai reikalingas priemones ir būdus bei stengiantis pasiekti savo tikslą.
Galima iš

šskirti šias valingo veiksmo proceso sudėtines dalis: 1) tikslo įsisąmoninimas ir priemonių jam siekti pasirinkimas, 2) sprendimo priėmimas ir 3) vykdymas. Sprendimas priimamas ir numatant tikslą, ir pasirenkant veiklos priemones.

Tikslo įsisąmoninimas. Kiekvienas valingas aktas prasideda troškimu ir siekimu objekto, kuris gali patenkinti poreikį. Tą objektą reikia arba surasti, arba sukurti, arba apskritai reikia ką nors pertvarkyti. Žmogaus troškimai yra ir jausmų šaltinis, kurie yra energetinė veiklos bazė. Troškimų supratimo ir įsisąmoninimo lygis gali būti įvairus. Jis priklauso nuo žmogaus patirties, žinių, mąstymo ir vaizduotės.
Potraukis yra žemiausias noro supratimo lygis, kai žmogus išgyvena nepasitenkinimą dabartine būkle, bet nežino, nei kuo, nei kaip ją pakeisti. Tikslas ir jo siekimo priemonės būna nežinomos. Tai būsena, kai žmogus “pats nežino, ko nori”. Potraukis negali virsti valingu veiksmu, tiikslo siekimu. Žmogus tik išgyvena neaiškumą, nusiminimą. Vaikai tai išreiškia kaprizais, suaugusieji – kritika to, kas yra, be pasiūlymų ką nors daryti. Potraukius dažniau išgyvena asmenys, nevykdantys aiškios veiklos, neturintys apibrėžtų interesų, stokojantys aktyvumo.
Aukštesnis tikslo supratimo laipsnis yra tada, kai žinomas tikslas, bet nežinoma, kaip jį pasiekti. Tai galima pavadinti troškimu. Jis yra susijęs su aktyvia mąstymo ir vaizduotės veikla ieškant priemonių, būdų ir žinių, reikalingų tikslui pasiekti. Kai kada tai gali į nesibaigiančių svajonių sritį arba siekimą nuslopinti kilusį troškimą. Tačiau tr
roškimai aktyviai žmogų ir padeda siekti tikslo.
Būsena, kai aiškiai suprantamas tikslas, veiksmai jam pasiekti ir galutinis veiklos rezultatas, yra noras. Aiškūs norai yra veiksmingi, skatina aktyvumą, todėl juos išsiaiškinus gali prasidėti valingi veiksmai. Žmogus nori parašyti laišką – ima popieriaus lapą, rašiklį ir rašo, nori išmokti plaukti – eina į baseiną ir mokosi.
Paprasta, jei žmogus nori tik pavalgyti, parašyti laišką ar išeiti į lauką pakvėpuoti grynu oru. Mūsų gyvenimas yra labai sudėtingas. Mes tuo pačiu metu turime keletą tikslų, bet galime siekti tik vieno iš jų. Kartais tik vienam iš kelių tikslų suteikiame pirmenybę, o kitus atidedame vėlesniam laikui. Kartais vieno tikslo pasirinkimas reiškia kitų atsisakymą visam laikui. Tikslą pasiekti galima įvairiai.
Tokioje situacijoje žmogus svarsto, vertino tikslus, jų siekimo būdus, apgalvoja argumentus už ir prieš. Visa tai, kas lemia tikslų ir priemonių priimtinumą arba atmetimą, yra veiklos motyvai. Svarstymas – tai motyvų kova, kurioje laimi svaresni, reikšmingesni argumentai. Kartais labai svarbūs išgyvenami jausmai.
Sprendimas. Motyvų kova baigiasi sprendimo priėmimu, kokio tikslo ir kaip siekti. Kartais sprendimai greitai priimami išaiškėjus vyraujančiam motyvui ir įsitikinus galimybe sprendimą įgyvendinti. Tai rodo sprendimą priėmusio asmens ryžtingumą. Motyvų svarstymo užsitęsimas, sprendimo priėmimo atidėliojimas ir abejojimas jo įgyvendinimu yra neryžtingumas. Kartais sprendimo priėmimas gali pareikalauti išsamesnio svarstymo ir ilgesnio laiko. Dažnas priimtų sp
prendimų keitimas rodo asmens nepastovumą. Asmens ryžtingumą ar jo stoką rodo ir priimto sprendimo vykdymas iškart priėmus sprendimą arba atidėliojant. Išimtis yra tie atvejai, kai sprendimas negali būti tuojau pat vykdomas, pavyzdžiui, jau žiemą galima nutarti vasaros atostogas praleisti Palangoje.
Vykdymas – tai sprendimo virtimas veiksmais. Vykdant sprendimą akivaizdžiai pasireškia žmogaus valios savybės. Jei sprendimas vykdomas vadovaujantis numatytais terminais, tai rodo vykdytojo darbštumą ir stropumą. Vykdant priimtus sprendimus reikia nugalėti įvairias vidines ir išorinės kliūtis. Išorinės kliūtys – blogos darbo sąlygos, nekokybiški įrankiai, kolegų nepritarimas arba net pasipriešinimas. Vidinės – tai žmogaus nuovargis, liga, nervų sistemos būklė, neigiamos emocijos ir kt. Tam reikia valios pastangų, skatinančių arba slopinančių aktyvumą. Žmogaus aktyvumui ir valingų veiksmų atlikimui įtakos turi ir jo veiklos vertinimas. Kiekvieno žmogaus valią galime vertinti pagal jos moralumą, jėgą ir savarankiškumą.
Valios moralumą rodo veiklos motyvai, skatinantys aktyvumą, ir principai, kuriais žmogus vadovaujasi numatydamas veiklos tikslus ir priemones jiems pasiekti. Per valią atsiskleidžia moralinės žmogaus savybės. Tikslai, kurie naudingi ne tik jo siekiančiam asmeniui, bet ir kitiems, jų siekimo būdai, nepažeidžiantys kitų žmonių interesų ir nedarantys jiems žalos, yra teigiamos valios savybės.
Savanaudiški ir egoistiški tikslai, jų siekimas kenkiant, darant žalą kitiems, įžeidžiant, paniekinant, nesiskaitant su kitų interesais, yra neigiamos valios savybės. Žmogus, prisiimantis atsakomybę už
ž savo spendimus ir veiksmus, nebijantis pripažinti savo klaidų ir siekiantis jas ištaisyti, laikomas doru.
Valios moralumas pasireiškia tiek renkantis veiklos tikslus, motyvus, tiek juos įgyvendinant ir vertinant. Moralumas priklauso nuo žmogaus įsitikinimų, pasaulėžiūros ir principų, kurias jis vadovaujasi gyvenime.
Valios jėgą ypač parodo žmogaus elgesys susidūrus su kliūtimis siekiant tikslo. Vieni susidūrę ir su labai didelėmis kliūtimis stengiasi jas nugalėti ir pasiekti numatytą tikslą, kiti dėl menkiausių nepatogumų atsisako numatytų tikslų arba juos keičia.
Stiprios valios žmogui būdinga daugelis savybių. Tai ryžtingumas – neatidėliojamas sprendimų priėmimas ir vykdymas nepaisant sunkumų, nelaukiant “geresnio laiko” ar sąlygų.
Susivaldymas, arba savitvarda – netikslingo aktyvumo, pykčio prasiveržimo ar baimės slopinimas. Tai savęs valdymas, nepaisant nuovargio ar baimės tęsti darbą.
Drąsa – tikslo siekimas net ir tais atvejais, kai žmogus gyvybei ir jo asmeninei gerovei gresia pavojus.
Atkaklumas pasireiškia tikslo neatsisakymu, net jeigu jo siekiama jau ilgą laiką arba pirmieji bandymai buvo nesėkmingi. Ši savybė siejasi su ištvermingumu – galėjimu ištverti didelius krūvius arba ilgą laiką dirbti vienodos įtampos sąlygomis, taip pat su kantrybe – kai siekiant tikslo reikia pakęsti fizinius ar moralinius nepatogumus: šaltį, karštį, skausmą, nepelnytus priekaištus ir pan.
Priešingos savybės – neryžtingumas, nesivaldymas, bailumas, tingumas, nekantrumas – yra silpnos valios požymiai. Tokius žmones vadiname silpnavaliais.
Valios jėgą lemia daugelis veiksmų, pirmiausia išsekusi, liguista nervų sistema. Tokių atveju pasireiškia kraštutinės valios nusilpimas – abulija. Jos ištiktas žmogus neprisiverčia atlikti paprasčiausių veiksmų: pavyzdžiui, labai ištroškęs neprisiverčia paimti prieš jį stovinčios stiklinės vandens ir atsigerti. Valios jėga priklauso ir nuo tikslo bei priemonių jam siekti aiškumo. Aiškesnis tikslas, galutinio rezultato vaizdas stiprina valios pastangas. Jėgą lemia ir žmogaus patirtis, žinios, mąstymo išsivystymas, geri darbo įgūdžiai, vaizduotė. Valios jėgai įtakos turi ir pasaulėžiūra, įsitikinimai, geri darbo įgūdžiai, principai ir net jausmai. Stiprūs jausmai – meilė ir net baimė – stiprina valią, o paviršutiniškai, silpnai išgyvenami jausmai žmogui nesuteikia energijos.
Žmogaus valios savarankiškumas pasireiškia iniciatyvumu. Iniciatyvus asmuo pats ieško veiklos tikslų, priemonių jam siekti, nebijo naujovių, yra išradingas. Savarankiškumą rodo atsakomybės už savo veiksmus ir jų padarinius suvokimas, veiklos ir kitų žmonių nuomonių bei patarimų kritiškas įvertinimas.
Savarankiškumu negalima laikyti neigiamų valios pasireiškimų, pavyzdžiui, negatyvizmo ir užsispyrimo. Negatyvizmas – tai nemotyvuotas pasipriešinimas priimtoms taisyklėms, įsakymams, kitų patarimams, siūlymams. Negatyvizmas gali būti pasyvus, kai žmogus nedaro to, ką siūlo kiti. Aktyvus negatyvizmas būna tada, kai žmogus daro būtinai priešingai, negujam siūloma. Tai aiškiai matyti iš kai kurių 6-7 metų vaikų elgesio. Paprašyti padėti žaislus į lentynėlę jie arba nereaguoja ar toliau žaidžia (pasyvus negatyvizmas), arba skuba išmėtyti iš lentynos ten dar esančius žaislus (aktyvus negatyvizmas).
Užsispyrimas taip pat rodo valios nesavarankiškumą. Jį reikia skirti nuo atkaklumo – tikslo siekimo susidūrus su kliūtimis ar nesėkmėmis. Užsispyrimas, taip pat priešinimasis kitų patarimams ir nurodymams yra motyvuotas, tačiau užsispyrusio žmogaus motyvai yra subjektyvūs: “aš taip noriu”, “man tai nepatinka”, “nemėgstu to žmogaus” ir pan.
Nesavarankiškumas pasireiškia ir besąlygišku bei nekritišku kitų nuomonės, pasiūlymų ir patarimų priėmimu. Tokiais žmonėmis negalima pasitikėti, nes jie lengvai keičia savo nuomonę ir veiksmus dėl aplinkinių įtakos.
Žmogaus valia pasireiškia jo veikloje.
Pasak E. Eriksono, kiekvieno amžiaus tarpsnio augantis žmogus yra labai jautrus specifiniams poveikiams. Dėl to yra didelė tikimybė patirti psichosocialinės raidos krizes, skatinančias asmenybės brendimą – tobulėjimą arba smukimą. Visos jos gali būti vienaip ar kitaip viena su kita susijusios.
Atsižvelgiant į tai, kaip patenkama į krizę (arba ji neišgyvenama), augančio žmogaus asmenybėje užsimezga specifiniai bruožai. Jie taip pat lemia kitų veiksnių bruožų atsiradimą. Bet kuriuo augimo momentu yra galimybių ištaisyti ankstesniųjų stadijų asmenybės tapsmo “klaidas”.

Leave a Comment