Venera

Venera, antroji pagal atstumą nuo Saulės planeta, yra beveik tokio pat dydžio kaip Žemė, o jos masė prilygsta 80%Žemės masės. Nepaisant to, ji turi storą , tankią debesuotą atmosferą, kuri neleidžia matyti planetos paviršiaus.
Veneros vidutinis nuotolis nuo Saulės 108 200 000 km. Kadangi Veneros orbita apskričiausia iš visų planetų orbitų, jos nuotolis nuo Saulės beveik nekinta .Saulės apskriejimo periodas 224,7 paros. Iki kosminių ir radiolokacinių tyrimų pradžios Veneros sukimosi apie ašį periodos nebuvo žinomas, mat Veneros skritulyje nesimato pastovių detalių, kaip Merkurijuje, kurios leistų nustatyti appsisukimo periodą. Iš Žemės Veneroje galima pamatyti jos išorinį debesų sluoksnį, taigi šviesios ir tamsios sritys jos skritulyje yra neaiškios ir kinta. Stebint plika akimi, Venera – nuostabus dangaus objektas, ryškumu pralenkiantis visus kitus šviesulius,išskyrus Saulę ir Mėnulį. Dėl to ji pavadinta grožio deivės vardu. Pažiūrėjęs pro teleskopa dažnas nusivilia. Nenuostabu, kad anksčiau ją vadindavo mįslių planeta.
1930 m. gauta šiek tiek tikslios informacijos apie Venerą. Tada buvo nustatyta, kad jos atmosfera susideda iš anglies dvideginio. Šios dujos atmosferoje veikia panašiai kaip vilnonė anntklodė,sulaiko Saulės šilumą. Tuomet buvo paplitę du Veneros modeliai. Pagal vieną, visą Venerą dengia vandenynas, kuriame egzistuoja primityvios gyvybės formos, kaip buvo Žemėje prieš milijardus metų. Pagal kitą modelį, Veneroje svilina kaitra, plyti bekraštė dulkėta dykuma.

Pirmųjų kosminių zondų informacija

Kosminių zondų er

ra prasidėjo 1962 m., kai JAV kosminis aparatas ,,Marineris-2,, praskriejo pro Venerą ir atsiuntė informaciją apie tai , kad paviršiuje labai karšta. Taip pat buvo nustatyta, jog Veneros sukimosi apie ašį periodas lygus 243 Žemės paroms ir ilgesnis už jos skriejimo aplink Saulę periodą – 224,7 paros. Dėl to Veneros diena ilgesnė už jos metus, taigi kalendorius čia būtų labai neįprastas.
Dabar žinoma, kad Venera sukasi priešinga kryptimi – iš rytų į vakarus, o ne iš vakarų į rytus, kaip Žemė ir dauguma kitų planetų. Veneroje esančiam stebėtojui Saulė patekėtų vakaruose, o leistųsi rytuose, jeigu, žinoma ji išvis būtų matoma pro niekad neišsisklaidančius debesis.
Po ,,Marinerio-2,, skrydžio TSRS mėgino nutupdyti automatines stotis Veneros paviršiuje, nuleidusi jas pro tankią atmosferą parašiutu. Buvo užregistruota beveik
530o C paviršiaus temperatūra, o slėgis pasirodė esąs appie 100 kartų didesnis negu Žemės atmosferos slėgis jūros lygyje.
JAV automatinė stotis ,,Marineris-10,, 1974 m. vasario mėn. praskriejo pro Venerą ir atsiuntė pirmąsias išorinių debesų nuotraukas. ,,Marineris-10,, tik vieną kartą praskriejo pro Venerą; jo svarbiausias tikslas buvo vidinė planeta- Merkurijus. Perduotos nuotraukos geros kokybės, jose matoma juostuota debesų struktūra. Nuotraukos taip pat patvirtino, kad išorinio sluoksnio debesys apskrieja planetą per 4 paras, taigi Veneros atmosferos sandara kitokia negu Žemės.
Tuo pat metu JAV atlikti radiolokaciniai tyrimai parodė, kad Veneros paviršiuje yra didelių, bet lėkštų kr
raterių. Kraterių kilmė nežinoma, bet kadangi tokioje atmosferoje turi vykti stipri erozija, pagal geologinius standartus jie neturi būti labai seni. Kraterių atsiradimo priežastis galėjo būti vulkaniniai procesai, kol kas negalima atmesti hipotezės, kad Veneroje tebevyksta vulkanų išsiveržimai.Taip pat nustatyta, jog debesyse yra daug sieros rūgšties (gal net fluoro ir sieros junginių).

Leave a Comment