JAV nepriklausomybės karas

Turinys

1. Nepriklausomybės karo ištakos ir pradžia
2. „Nepriklausomybės deklaracija“
3. Nepriklausomybės karo eiga
4. Nepriklausomybės karo reikšmė
5. JAV nepriklausomybės karas. Konstitucijos priėmimas
6. JAV nepriklausomybės pripažinimas
7. JAV valstybės santvarka
8. „Teisių bilis“
9. Chronologinė lentelė
10. Literatūra

Nepriklausomybės karo ištakos ir pradžia

Pasibaigus Septynerių metų karui, 13 kolonijų gyventojai tikėjosi, kad jiems daugiau nebus kliūčių keltis i prijungtas derlingas žemes ligi pat Misisipės. Tuo buvo suinteresuoti fermeriai, plantatoriai bei imigrantai. Tačiau kitaip manė ir elgėsi Anglijos valdžia. Karalius Jurgis III ir jo ministrai siekė apriboti kolonijų savivaldą, gauti iš jų daugiau pajamų Londono iždui. Jurgio III įsaku kolonistams buvo uždrausta bee leidimo užiminėti žemes, esančias už Apalačų kalnų. Anglijos parlamentas išleido žymines rinkliavos įstatymą. Rinkliava buvo imama už prekybos sandėrių ir paveldėjimo dokumentus, įvairius spaudinius. Taip pat parlamento nutarimu buvo įvesti griežti kolonijų pramonės ir prekybos apribojimai. Pasipiktinę kolonistai atsisakė mokėti žyminę rinkliavą, ir valdžiai teko ją atšaukti.

Tačiau parlamentas, norėdamas atsigriebti, nustatė naujus muitus įvežamoms iš Anglijos prekėms. Tada prasidėjo anglų prekių boikotas.

Žymūs kolonijų žmonės, kaip antai mokslininkas ir rašytojas Benjaminas Franklinas, įrodinėjo, kad Anglijos parlamentas negalįs nustatyti mokesčių irr muitų jų gyventojams, kurie neturi savo atstovų tame parlamente. Vis daugiau kolonistų įsisąmonino, jog jie ne vien tik anglai, o jau nauja tauta – amerikiečiai. Jeigu karalius ir parlamentas nepripažįsta jiems lygių teisių, tai lieka viena išeitis – atsiskirti nuo Anglijos. Bo

oikotas buvo nuostolingas anglų pramonei ir prekybai, bet karalius ir parlamentas nenusileido. 1774 m. anglų valdžia panaikino Masačūseto savivaldą ir uždraudė prekybą per Bostono uostą, be to, pasiuntė į Ameriką naujų kariuomenės dalinių. Kolonijų savivaldos šalininkai savo ruožtu kaupė ginklus, kūrė savanorių būrius.

1775 m. Masačūsete prasidėjo karo veiksmai, kurie pamažu persimetė ir į kitas kolonijas. Atsiskyrimas nuo Anglijos pasidarė neišvengiamas, nors kolonijų atstovai jam ryžosi ne iškart. Kurį laiką jie bandė susitarti, reikalaudami panaikinti pramonės bei prekybos varžymus ir neįvesti kolonijoms mokesčių ir muitų be šių sutikimo. Tačiau tokių nuolaidų karalius nedarė. Anglija įveikė Septynerių metų kare galingą Prancūziją, ir atrodė, kad jei nesunkiai pavyks ginkluota jėga priverst paklusti amerikiečius. Visų kolonijų atstovų kongresas, susirinkęs Filadelfijoje, nutarė iš savanorių būrių sudaryti bendrą armiją. Jos vaadu buvo paskirtas turtingas Virdžinijos plantatorius Džordžas Vašingtonas, įgijęs karinę patirtį kovose su indėnais ir prancūzais. Kitas žingsnis buvo nepriklausomybės paskelbimas.

„Nepriklausomybės deklaracija“

1776 m. liepos 4 d. kongresas priėmė „Nepriklausomybės deklaraciją“, kuri skelbė apie visišką 13 kolonijų atsiskyrimą nuo Anglijos ir savarankiškos valstybės sukūrimą. Deklaraciją parengė įžymus mąstytojas ir politinis veikėjas, Virdžinijos plantatorius Tomas Džefersonas. Joje buvo išdėstytos priežastys, dėl kurių tolesnis kolonijų buvimas karaliaus valdžioje yra nebegalimas, ir pareiškiamas, kad kolonijų ir Anglijos tarpusavio politinis ryšys visiškai nutraukiamas.

Deklaracija nustatė tokius naujos valstybės santvarkos pa

agrindus: „Mes laikome akivaizdžiomis šias tiesas: visi žmonės sukurti lygūs ir visi jie Kūrėjo apdovanoti neatimamomis teisėmis, kuriomis priklauso gyvybė, laisvė ir laimės siekimas. Šiomis teisėmis garantuoti žmonės sudarė vyriausybes, kurių teisėtos valdžios šaltinis yra valdinių sutikimas. Jei kuri nors valdymo forma tampa pragaištinga jų tikslams, tai tauta turi teisę ją pakeisti arba panaikinti ir sudaryti naują vyriausybę, paremtą tokio pagrindu ir tokiu valdžios sutvarkymu, kuris, tos tautos manymu, įstengs kiek galint labiau padėti jos saugumui ir laisvei.“ Šie žodžiai reiškė iššūkį feodaliniai santvarkai ir monarchams, kurie manė, jog jiems valdžią suteikė Dievas.

Deklaracijos mintys nebuvo koks nors Džefersono atradimas. Jis tik apibendrino tai, ką skelbė XVIII a. Europos švietėjai. Ir ne vien švietėjai. Jau minėtas puritonų dvasininkas R. Viljamas, šimtmečiu pralenkdamas savo laikus, rašė: „Tauta turi teisę nustatyti ir įvesti tokią valdymo tvarką, kokia jai atrodo tinkamiausia. Ir akivaizdu , kad tautos sukurti ir prie valdžios pastatyti valdymo organai negali jos turėti daugiau ir ilgesnį laiką, negu numatyta tautos susitarimu.“ Kita vertus, tai, kad kongresas pritarė Džefersono parašytai deklaracijai, rodė kaip palčiai buvo įsišakniję tarp amerikiečių demokratijos ir respublikos siekiai.

Kovos su Anglija priežastis buvo ne tik ekonominiai ir politiniai prieštaravimai, bet it naujos idėjos. Tačiau iš „Nepriklausomybės deklaracijos“, daugumai pietinių kolonijų at
tstovų reikalaujant, teko išmesti pastraipą, griežtai smerkiančią negrų vergiją. Mat vergijos panaikinimas galėjo visiškai nuskurdinti plantatorius. Tad laisvė nebuvo pripažinta „neatimama teise“ negrams. Šis sprendimas beveik šimtmečiu uždelsė vergijos žlugimą JAV Pietuose ir turėjo didžiai žalingą poveikį visai 1776 m. susikūrusios valstybės raidai.

Nepriklausomybės karo eiga

Pradiniame karo etape geriau sekėsi Anglijos valdžios kariuomenei (ji užėmė net pirmąją JAV sostinę Filadelfiją), nes amerikiečių armija buvo neapmokyta, silpnai ginkluota, nedrausminga, o anglai į Šiaurės Ameriką atgabeno dideles gerai apmokytas ir ginkluotas kariuomenės pajėgas, pasitelkė indėnus ir rojalistus (taip buvo vadinami kolonistai, kurie nenorėjo atsiskirti nuo metropolijos).

Dž. Vašingtonui pamažu pavyko sudrausminti ir apmokyti kariuomenę , o be to gauti iš senų Anglijos varžovių – Prancūzijos, Ispanijos ir Olandijos – paramą ginklais, kariniais patarėjais ir pinigais. 1778 m. JAV pasirašė su Prancūzija karinės pagalbos sutartį.

1781 m. jungtinė JAV ir Prancūzijos kariuomenė prie Jorktauno (Virdžinija) apsupo pagrindines Anglijos jėgas ir privertė pasiduoti. Anglija pradėjo taikos derybas.

1783 m. karas baigėsi Versalio taikos sutartimi, kuria Anglija pripažino JAV nepriklausomybę.

Nepriklausomybės karo reikšmė

Po ilgo karo Amerikos žemyne susikūrė nauja savarankiška valstybė – JAV.
Nepriklausomybės karas buvo kartu ir revoliucija, nes :
• panaikino feodalizmo liekanas, kurias palaikė metropolija;
• naujoje valstybėje visi gyventojai (išskyrus negrus ir indėnus) tapo lygūs prieš įstatymus;
• šiaurinėse valstijose dar karo metu (arba iškart po jo) buvo panaikinta vergija.

JAV nepriklausomybės ka

aras. Konstitucijos priėmimas

Prasidėjus kovos veiksmams, Anglija atgabeno į Šiaurės Ameriką naujų gerai išmokytos it apginkluotos kariuomenės dalinių, sutelkė prie jos krantų beveik pusę savo galingiausio pasaulyje karinio jūrų laivyno. Savų kareivių neužteko, teko 30 tūkst. pasamdyti, tiksliau, nupirkti iš smulkių vokiečių kunigaikščių. Anglams pavyko į savo pusę patraukti indėnus. Prieš atsiskyrimą nuo metropolijos stojo ir dalis kolonistų. Šie JAV nepriklausomybės priešai gavo lojalistų vardą. Tačiau anglai kariavo svetimoje šalyje, kurios dauguma gyventojų siekė laisvės ir nepriklausomybės, daugelis išėjo į partizanus.

Visišku pralaimėjimu baigėsi žygis į Kanadą. Prancūzų kolonistai, kuriems Anglijos valdžia pripažino tam tikrą savivaldą ir teisę laisvai išpažinti katalikybę, nepalaikė įsiveržėlių, žadančių juos išvaduoti. Prie Kvebeko amerikiečiai buvo sumušti ir pasitraukė iš Kanados.

JAV nepriklausomybės pripažinimas

Karas anapus vandenyno pačioje Anglijoje kėlė vis didesnį nepasitenkinimą. Parlamente vigų atstovai kaltino Jurgi III dėl to, kad, nedarydamas jokių nuolaidų kolonomis, jis sukėlė daug kainuojantį karą, kuriame niekaip nepavyksta pasiekti pergalės. Amerikiečiai kovėsi jau ne tik sausumoje, bet ir jūroje. Jų ginkluoti prekybos ir žvejybos laivai puldinėjo ir skandino plaukiančias per Atlantą anglų vilkstines, pasiekdavo net Didžiosios Britanijos bei Airijos pakrantes. 1781 m. jungtinė amerikiečių ir prancūzų kariuomenė apsupo dideles anglų pajėgas prie Jorktauno ir privertė jas pasiduoti. Londono valdžia suprato, jog išlaikyti trylikos baigėsi taikos sutarties pasirašymu 1783 m.

Anglija pripažino JAV nepriklausomybę. Po ilgo ir sunkaus karo susikūrė pirma savarankiška respublika Amerikos žemyne. Plotu ji buvo didesnė už bet kurią Europos valstybę, išskyrus Rusijos imperiją. Naujosios valstybės vakarinė siena ėjo Misisipės upe, bet Meksikos įlankos pakrantės buvo atiduotos Ispanijai. Kanada pasiliko anglų valdžioje. Ten įsikūrė pasitraukę su karaliaus kariuomene rojalistai, kurių žemes ir turtą konfiskavo JAV valdžia.

Nepriklausomybės karas kartu buvo ir revoliucija. Jį panaikino karaliaus valdžią, feodalizmo pradmenims, atneštus iš metropolijos, bei jos nustatytus apribojimus kolonijų pramonei, prekybai ir visai kitai ūkinei veiklai. Visi gyventojai pasidarė lygūs prieš įstatymus. Šiaurės Amerikos revoliucija padarė didelę įtaką Europai ir Centrinei bei Pietų Amerikai.

JAV valstybės santvarka

Paskelbus nepriklausomybę, JAV centrinė valdžia buvo silpna. Kongreso nutarimai įsigaliojo tik tada, kai juos patvirtindavo valstijų atstovaujamieji susirinkimai. Respublika neturėjo nei prezidento, nei ministrų. Pasibaigus karui, ginkluotosios pajėgos atsidūrė valstijų žinioje, gabenant prekes iš vienos valstijos į kitą daug kur buvo imami muitai. Tokia padėtis trukdė plėtotis ūkiui ir kėlė pavojų JAV: jos galėjo iširti, jei dalis valstijų pasiskelbtų nepriklausomomis.

Todėl 1787 m. buvo priimta konstitucija, kuri JAV galioja ir dabar. Ji sustiprino centrinę valdžią, bet valstijos išliko; jos pačios galėjo tvarkyti vidaus reikalus, taip pat ir spręsti vergijos panaikinimo problemą. Pietinės valstijos ir toliau priešinos vergijos panaikinimui.

„Teisių bilis“

1791 m. konstituciją papildė vadinamasis Teisių bilis (įstatymas). Juo piliečiams buvo suteikta žodžio, spaudos, susirinkimų, sąžinės laisvė. Buvo numatytos priemonės apsaugoti žmones nuo neteisėtų suėmimų ir bausmių. Konstitucija bei „Teisių bilis“ įtvirtino JAV demokratinę santvarką ir tapo pavyzdžiu kitoms šalims. Tačiau šioje demokratijoje buvo dvi dėmės – negrų vergija indėnų engimas.

Chronologinė lentelė

1607 m. Anglai įkūrė Virdžinijos koloniją
1775-1783 m. Nepriklausomybės karas
1776 m. liepos 4 d. „Nepriklausomybės deklaracija“
1783 m. Taikos sutartis, pasirašyta Versalyje
1787 m. Konstitucijos priėmimas
1791 m. „Teisių bilis“

Literatūra

1. Naujųjų amžių istorija VIII klasei
2. Visuotinė istorija XII klasei
3. A. Petrauskaitė, Trumpas istorijos kursas
4. A. Kasperavičius, Naujųjų amžių istorija (I dalis)

Leave a Comment