Jaunimo gyvenimo tragedija J.Grušo dramoje “Meilė, džiazas ir velnias”

Planas
I. Drama ir jos pavadinimas
II. Jaunimas:
1. Jaunų žmonių paveikslai dramoje.
2. Kas juos tokius padarė:
a) šeima;
b) tėvai;
c) laikotarpis.
3. Kas vienija visus keturis jaunuolius.
4. Sudėtingi veikėjų charakteriai:
a) Andrius;
b) Julius;
c) Lukas;
d) vaikinų meilė Beatričei;
e) Beatričė.
5. Beatričė – šviesus spindulys tamsiame pasaulyje.
III. Bendros visiems jauniems veikėjams problemos.

J.Grušo drama “Meilė, džiazas ir velnias” yra tragikomedija. Čia skausmas ir džiaugsmas persipynę tarpusavyje. Rašytojas gyvenimą vaizduoja sustingusį, nesivystantį, be žmogiškųjų vertybių, gėrio ir blogio sumaišytą. Pavadinimas, anot kritikų, yra tik simbolinis, tačiau, mano nuomone, jis puikiai atspindi pagrindines kūrinio mintis. Meilė simbolizuoja gėrį, kurio taip trūksta jauniesiems veikėjams, velnias – blogis, nuo kurio taip sunku paasprukti, o džiazas – tai šių jaunuolių gyvenimo būdas, jų protestas prieš suaugusiuosius. Autorius filosofuoja apie amžinus dalykus – apie gėrį, apie išsigimimo ir nužmogėjimo priežastis.
J.Grušas tuometinį jaunimą, jo problemas parodė ne per vieną, o per kelis paveikslus. Pažvelgus į kiekvieno iš jų vidinį pasaulį pastebime, kad šie atsiskleidžia vis kitomis spalvomis. Visų veikėjų charakteriai sudėtingi, nepanašūs, bet taip pat turi kažką bendro, ko iš karto, galbūt, ir nepastebėsime. Rašytojas jaunimą parodė Andriaus, Juliaus, Luko ir Beatričės paveikslais. Autorius mums ne tik parodo jųų praeitį bei dabartį, tačiau atskleidžia jų minčių ir sielos pasaulį.
Dramos herojams likimas nedraugiškas, nelengvas. Nė vienas iš jų nepatyrė nei šeimos šilumos, nei motinos meilės. Tėvo užaugintas Andrius matė tik žiaurų ir negailestingą jo elgesį. Julius taip pat turėjo ti

ik tėvą, kuris nors ir buvo filosofas, net parašęs knygą apie žmogaus tarpusavio santykius ir meilę, tačiau savo sūnui tos meilės nedavė, nesukūrė jaukaus šeimos židinio. Beatričė, palikta motinos, gyveno su senele, o ši nelabai anūkę mylėjo, kartais net ir į namus neįsileisdavo. Tačiau sunkiausias likimas teko Lukui: jis neturėjo nei tėvų, nei brolių, nei seserų. Šis herojus – visuomenės padugnių atstovas. Jam nebuvo iš kur pasisemti gėrio ir meilės. Veikėjų charakteriams įtakos turėjo ir laikotarpis, kuriame jie gyvena. Tai sąstingio metas, be žmogiškųjų vertybių, kur susipainioję gėris ir blogis. Visa, ką šis jaunimas darė, buvo smerkiama vyresniųjų, o platesnės erdvės, išskyrus “katilą”, jiems pasireikšti neduodama.Tad visiškai akivaizdu, kad herojų charakteriai susiformavo veikiami laiko, santvarkos ir namų aplinkos.
Julių, Andrių, Luką ir Beatričę viienija vienodas amžius, panašūs poreikiai, likimai. Visi jie groja džiazą. Tačiau tai nėra paprastas laisvalaikio užsiėmimas, tuo dramos herojai išreiškia savo santykį su pasauliu. Šita muzika – tai jų maištas prieš neteisingą tikrovę. Visi trys vaikinai yra nusivylę pasauliu, žmonėmis, nė vienas neturi jokių idealų, todėl ir gyvena be tikslo, tik šiuo momentu, stengdamiesi pasiimti visa, kas įmanoma. Tačiau kiekvienas turi jiems vieniems svarbių problemų, kurias reikia spręsti, kol šios nevirto tragedija.
Andrius maištauja prieš melagingas vertybes, bet nežino su kuo kovoti, ne
emato gyvenimo tikslo, niršta ant vyresniųjų, kad šie nepalikę erdvės jo veiklai. Jau dramos pabaigoje matome, kad Andrius tarsi žūva, peržengęs tokią ribą, už kurios žmogus nieko nesupranta.
Julius, būdamas labiausiai iš visų draugų išsimokslinęs, savyje yra sukaupęs ilgametės žmonių patirties, filosofijos pradus, žino visuomenės dorovinius idealus, tačiau pats abejoja ir neatskiria, kas yra bloga, o kas gera. Jis siekia suprasti gyvenimą, nori užpildyti dvasinę tuštumą, bet nežino kaip.
Lukas, būdamas vienas šiame pasaulyje, neturi jokių atramų. Gal todėl, pamilęs Beatričę ir pajutęs prasmingo gyvenimo ilgesį, jis labiausiai iš visų siekia išlaikyti draugę. Bet tam nelemta išsipildyti – Luko dvasinis pasaulis silpnas, todėl veikiamas draugų ir aplinkybių nesugeba išsaugoti Betos.
Šiuos tris vaikinus vienija meilė Beatričei, bet kiekvienas ją myli savaip: Julius svajoja su Beta sukurti šeimą, Andrius iš draugės nori gauti meilės, kurios gyvenime nebuvo patyręs, o Lukui labiausiai reikia draugystės, ir tik viena Beta gali tai suteikti. Vaikinams reikia Beatričės, nes ši gera, tyra, jau dabar sušildo nejaukią jų buitį ir formuoja juos lyg savotišką šeimą.
Beatričė vienintelė nebuvo nusivylusi pasauliu. Ji matė aplinkui neteisybę, sumaištį, tačiau tikėjo, kad visa tai galima pakeisti. Ji pati kėlė protesto balsą, siekė santarvės, harmonijos. Beta stengėsi vaikinus ištraukti iš liūno, kuriame šie visą laiką buvo, norėjo su
utaikyti Andrių ir Julių su tėvais. Beatričė manė, kad jie supras gyvenimo grožį, susiras tikslą. Dramos “motina Teresė” tikėjo, kad meilė gali padaryti stebuklų ir pakeisti pasaulio tvarką, tačiau, pabendravusi su kiekvienu naikinu, pamatė, kad neįveiks to aukšto, juos skiriančio barjero. Ji nusivylė žmonėmis. Beatričė buvo per silpna įveikti užtemusią žmonių sąmonę. Ji nusprendė, kad “geriau žūti, jei nebėra pasaulyje meilės”.
Beatričė buvo kaip šviesus spindulys, pakliuvęs į Andriaus, Juliaus ir Luko gyvenimą. Meilė jai pažadino vaikinų širdyse gėrį, tačiau šis, jų sieloms neįprastas jausmas, sukėlė įniršį, sumaištį, bejėgiškumą. Meilė – tai vienintelė vertybė, dar išlikusi žmonėse, tačiau nei Andrius, nei Julius, nei Lukas nesugebėjo to įvertinti, neįstengė išlaikyti.
J.Grušas dramoje parodė jaunuolių kovą su negailestingu likimu. Turbūt, dar kas nors paklaustų, kodėl viskas baigėsi tokia neteisybe. Gal todėl, kad jų dvasiniai pasauliai per silpni, nesugebėjo įveikti gyvenimo tikslo ieškojimo, žmonių nusivylimo pasauliu ir meilės problemų, kurios ir pribrendo iki tokios tragedijos.

Leave a Comment