JAV ir Didžiosios Britanijos specialiųjų pajėgų taktikos ypatumai

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija
Taktikos mokslų katedra

Taktika

Vytautas Liutvinas
I kurso 034 būrio kariūnas

JAV ir Didžiosios Britanijos specialiųjų pajėgų
taktikos ypatumai
Rašto darbas

Darbo vadovas:

Kpt. A. Adomavičius

Vilnius 2004

Turinys
ĮVADAS 2
1. DIDŽIOSIOS BRITANIJOS SPECIALIOSIOS PASKIRTIES PAJĖGOS 3
1.1 Speciali Aviodesantinė Divizija (S.A.S.) 3
1.2 Specialusis valčių eskadronas (Special Boat Squadron) 5
1.3 Folklendų konfliktas. Abiejų Didžiosios Britanijos spec. paskirties padalinių veiksmai ir taktika jame 6
2. JAV SPECIALIOSIOS PASKIRTIES PAJĖGOS 8
2.1 Sausumos kariuomenė 9
REINDŽERIAI 9
SPECIALIOSIOS TARNYBOS PAJĖGOS (“ŽALIOSIOS BERETĖS”) 11
GREITOJO REAGAVIMO OPERACIJŲ BŪRYS “DELTA” 12
ORO DESANTINĖS PAJĖGOS 13
2.2 Laivynas 14
LAIVYNO SPECIALIOSIOS KOMANDOS S E A L 14
YPATINGIEJI VALČIŲ ESKADRONAI 15
2.3 Oro pajėgos 16
ORO PAJĖGŲ OPERATYVINĖS KONTROLĖS KOMANDOS 16
AEROKOSMINĖ GELBĖJIMO TARNYBA 17
2.4 Jūrų pėstininkų korpusas 18
2.5 Reidas į Makinio atolą Gilberto saalyne. Reindžerių spec. paskirties padalinių veiksmai ir taktika jame 19
Išvados 21
Informacijos šaltiniai ir nuorodos 22
Išnašos 22

ĮVADAS

Specialiųjų karinių pajėgų tema yra nepriimta kalbėti atvirai ne tik tarp kariškių. Spaudoje informacijos ypatingai mažai, o jeigu praslysta informacija, tai dažniausiai gandų lygio, kitaip tariant, kažkas kažką girdėjo, matyt – niekas nematė. Tai kas jie, vis dėlto, tokie? Šiek tiek atsiradimo istorijos. Amžiaus pradžioje specialios paskirties pajėgomis (toliau s.p.p.) Anglijoje buvo vadinama karališkoji gvardija, o Amerikoje – jūrų pėstininkų korpusas. Prieš šimtmetį s.p.p. vykdė panašias funkcijas kaip ir dabartinės, tik daabar stipriai pasikeitęs jų turinys. Seniau pagrindinė ir vienintelė jų užduotis buvo pirmųjų valstybės asmenų bei rūmų apsaugą, tik amerikiečių jūrų pėstininkų korpusas. vykdė dar ir savo pasiuntinybių apsaugą visame pasaulyje. Elitinių dalinių karininkai, kaip taisyklė, priklausė aukščiausiems visuomenės sluoksniams, o

kareiviai buvo kilę iš žemesniųjų sluoksnių. Pagrindiniai atrankos kriterijai – ūgis ir kūno sudėjimas; juk jie savo išvaizda turėjo simbolizuoti profesionalumą, valstybės ir kariuomenės galią. Didžiausias dėmesys buvo skiriamas rikiuotės pratimams ir aprangai, kurios didžiąją dalį sudarė įvairiausi blizgučiai. Na o šiuolaikinis s.p.p. dalinys yra nedidelės apimties junginys su visapusiškai paruoštais kariais, kurie vykdo ypatingos svarbos užduotis, kur yra padidintas rizikos laipsnis, reikalaujantis nestandartinių sprendimų. Tai yra: veiksmai priešo užnugaryje, slaptų užduočių vykdymas valstybėse, kurioms nėra paskelbtas karas ir nevyksta kariniai veiksmai, teroristų neutralizacija. Šiuolaikinės s.p.p. yra Anglijoje (“Speciali aviodesantinė divizija”, „Specialusis valčių eskadronas“) Jungtinėse Valstijose (“reindžeriai“, “ruoniai”, “raudonosios komandos” kai kurie jūrų pėstininkų daliniai), Rusijoje, Prancūzijoje ir daugelyje kitų pasaulio valstybių, tarp jų ir Lietuvoje. Iki paskutinio laikotarpio masinės innformacijos priemonės retkarčiais išspausdavo nekonkrečius pranešimus apie s.p.p. operacijas. Ir štai protrūkis: Amerikos ir Europos televizijos žiūrovai stebėjo amerikiečių reindžerių išsilaipinimą iš malūnsparnių Mogadiše prie Olimpo viešbučio o jau sekančią dieną visas. pasaulis pamatė, kaip Dzeržinskio divizijos elitinis dalinys šturmavo Parlamento rūmus Maskvoje. Ir taip praktiškai kiekvieną dieną ekrane pasirodo prancūzų “para” Bosnijoje, Izraelio “saipet golani” Libane, indų “para” Pendžabe, visa gama rusų “specnazų” Čečėnijoje, amerikiečių “ruoniai” Gaityje, turkų “komandos” Kurdistane, o visai neseniai viso pasaulio akivaizdoje Peru specialios paskirties bū
ūrys šturmavo Japonijos pasiuntinio rezidenciją, kur teroristai laikė įkaitais 72 žmones. Žiūrovų akivaizdoje buvo nukauti 14 teroristų, o įkaitai ir šturmo dalyviai nenukentėjo. Šiais neramiais laikais s.p.p. yra neatsiejama kariuomenės dalis. Labai panašių junginių turi policija ir valstybės saugumas. Pagrindinės jų užduotys yra labai panašios, šiek tiek skiriasi jų paruošimo lygis. Praktiškai kiekviena jėgos struktūra turi sau pavaldžius specialios paskirties pajėgas, jų kiekis didėja, plečiasi veiklos sfera. Sunkiais ekonominiais laikais daugelis vyriausybių linkę pasitikėti s.p.p., o ne reguliaria kariuomene ar policija, nes pirmieji yra patikimesni ir geriau paruošti kovai su vidiniais priešais. Be to tokių dalinių išlaikymas mažiau kainuoja.

Šiame darbe pabandysiu supažindinti, kas tie žmonės, kaip jie yra ruošiami, kokias operacijas atlieka? Dėmesį koncentruosiu į Didžiosios Britanijos bei Jungtinių Valstijų specialiosios paskirties karinių vienetų taktiką, istoriją, raidos tendencijas bei veiklos modelius. Žinant, jog dabartinė Lietuvos kariuomenės taktika yra ne kas kita, kaip Didžiosios Britanijos, JAV, Danijos bei dar kelių šalių mišinys, ši tema tampa mums dar aktualesnė.
1. DIDŽIOSIOS BRITANIJOS SPECIALIOSIOS PASKIRTIES PAJĖGOS

1.1 Speciali Aviodesantinė Divizija (S.A.S.)
S.A.S. šiuo metu yra viena geriausiai žinomų ir gerbiamų elitinių pajėgų. “Nugali veržlusis” tai devizas geriausio Europoje specialios paskirties junginio, kurį 1940m. įsakymu įkūrė tuometinis Didžiosios Britanijos premjeras V.Čerčilis. S.A.S. sukurti pasiūlė kpt. David Sterling. Gulėdamas ligoninėje dėl nelaimingo at

tsitikimo su parašiutu jis nusprendė, jog mažos karių komandos, susidedančios iš 4-5 profesionalų, kai kuriais atvejais galėtų būti efektyvesnės už dideles 50-60 karių grupes. Tos mažos komandos galėtų būti numestos parašiutais, infiltruotos džipais ar mažomis valtimis giliai už priešo linijos tam, kad vykdytų diversinius veiksmus ar atliktų žvalgybos misijas. Kai D.Sterling išėjo iš ligoninės, jis įtikino vyriausiąjį šiaurės vakarų Afrikoje dislokuotų pajėgų vadą Gen. Claude Auchinleck panaudoti tokius mažus junginius. Kaip matysime, vėliau tokios komandos tapo tiek Didžiosios Britanijos, tiek JAV specialiųjų karinių pajėgų pagrindu bei skiriamuoju bruožu. Teisybės dėlei reikia paminėti, jog dėl to pagrindinį nuopelną prisiimti turėtų britai, kadangi JAV šis modelis prigijo tik po daugybės karininkų stažuočių bei apmokymų Europoje.
Į junginio sudėti įėjo jūrų pėstininkai (komandos) ir parašiutininkai (leopardai). Pirmojo pulko vadu 1941m. buvo paskirtas pulkininkas David Sterling, o antro pulko vadu jo brolis Viljam Sterling. Įsteigtas parašiutininkų mokymo centras kodiniu pavadinimu “17 stotelė”, kuris per visus karo metus išleido 60 tūkstančių parašiutininkų, žvalgų, diversantų, paruostų kovai priešo užnugaryje. S.A.S. ypatingai gerai save užsirekomendavo šiaures Afrikoje mūšiuose su feldmaršalo Romel daliniais, o taip pat 1945m. mūšiuose pačioje Vokietijoje.
Po antrojo pasaulinio karo S.A.S. dalyvavo kovos veiksmuose Malajoje, Borneo, Omane bei Vietname.
Paskutiniais metais Britanijos vyriausybė S.A.S. naudojo kovai su prokomunistiniais elementais ir
r banditais Malaizijoje, Šiaures Airijoje ir Anglijoje. Junginio veikla ypatingai yra slepiama, bet kai kurie faktai išryškėja, kaip antai Irano pasiuntinybės šturmas Londone , išsilaipinimas Folklendų salose, Irako raketų paieška dykumose “Audros Dykumoje” metu.
Jeigu informacijos apie atliktas operacijas yra labai nedaug, tai apie karių paruošimą yra gan nemažai – iš to nedaroma paslapties ir skelbiama masinės informacijos priemonėse. S.A.S. yra komplektuojama savanoriais, praėjusiems ypatingą atranką ir ilgalaikį pasiruošimą. Visi savanoriai verbuojami iš karinių pajėgų , vieną trečdalį sudaro desantininkai. Šiuo metu S.A.S. susideda iš trijų pulkų po 500 žmonių, nors visi tarnaujantys skaitosi visai kituose daliniuose. Net artimiausi šeimų nariai neturi žinoti, kur tarnauja jų giminaičiai, tai yra daroma slaptumo sumetimais. Dalinys yra tiesiogiai pavaldus vyriausybei ir aukščiausiai kariuomenės vadovybei. Konkursiniai kandidatų bandymai vyksta penkiais etapais.
Pirmajame etape (10 dienų) yra įvertinamos kandidato fizinės galimybės, kaip jis orientuojasi vietovėje, ar gali nubėgti pusantros mylios (2,4 km.) per 12 minučių.
Antrame etape (10dienų) atliekami ištvermės ir valios testai. Kasdien daromi įvairaus sudėtingumo žygiai. Pabaigoje – įskaita: žygis pilna ekipuote 64 km. per 20valandų.
Trečias etapas (98 dienos), kurio metu tikrinamos taktikos, topografijos žinios, žvalgybiniai sugebėjimai, ypatingas dėmesys skiriamas mokėjimui šaudyti.
Ketvirtas etapas (40 dienų) tikrinamas desantinis pasiruošimas, ypatingas dėmesys skiriamas šuoliams iš mažų aukščių.
Penktame etape (21 diena) tikrinamas kandidato sugebėjimas išgyventi ekstremaliom sąlygom, stebimi jo veiksmai ekstremaliom situacijom (reidai į priešo užnugarį, priešo persekiojimas, pabėgimo iš nelaisvės organizavimas). Visas 179 dienas kandidatai yra stebimi, ko pasėkoje atranką praeina vienas iš penkių. Su tais kandidatais, kurie išlieka po badymų yra sudaromos sutartys tarnybai trims metams, jiems pasibaigus, abipusio sutikimo metu galima pratęsti sutarti dar trims metams. Vidutinis kandidatų amžius yra 27 metai. Toliau karių laukia 205 dienų intensyvaus mokymo kursas, vėlgi suskirstytas į penkis etapus(!).
Pirmas 42 dienų etapas skiriamas šaudymui tam specialiai įrengtame mokymo centre. Plačiai yra praktikuojamas metodas šaudymo vienas i kitą guminėmis kulkomis, kaip sako patys kariai, nušaut nenušausi, bet po pataikymo juoktis nesinorės.
Sekantį 21 dienos etapą kariai mokomi išgyvenimo meno visose klimatinėse juostose.
Trečiame etape daugiau nei devyniasdešimt dienų kariai mokomi savigynos, kovos su šaltaisiais ginklais, medicinos, topografijos, minavimo, ypač išminavimo meno, alpinizmo, plaukiojimo su akvalangu, žvalgybines diversinės veiklos tiek lauko tiek miesto sąlygomis.
Ketvirtas etapas tai 21 dienos radijo ryšio kursas.
Penktas etapas 28 dienos yra skiriamas desantiniam parengimui. Visą mokymo laikotarpį kariai pratyboms naudoja tik kovinius šovinius ir granatas ir yra stebimi instruktorių, kurie pastebėję, jog karys nepasitiki savo jėgomis, dvejoja ar slepiasi nuo kulkų ir skeveldrų, iškart pašalina iš dalinio. Ypatingai didelis dėmesys yra skiriamas antiteroristiniam pasiruošimui. Pavyzdžiui, normatyvas įsiveržti į lėktuvo kabiną, nenaudojant jokių kopėčių, yra trys sekundės. Dalinio vadovybe prisipažįsta, kad jų pagrindinė užduotis yra visapusiškai parengti “individualų karį”, kas jiems iki šiol sekėsi ypatingai gerai, nes pagal pasiruošimo lygį jie yra vieni iš pirmaujančių pasaulyje.
S.A.S. bazuojasi Hereforde (Anglija). Ginkluotė gana gausi ir įvairi: H&K MP5, MP5SD, MP5k, H&K G3, Sig-Sauer P226 bei 9mm Browning pistoletai, M16 lengvieji atakos ginklai su povamzdiniais M203 granatsvaidžiais ir kt.

1.2 Specialusis valčių eskadronas (Special Boat Squadron)

S.B.S. suformuotas II-o pasaulinio karo metais kaip Karališkojo Laivyno dalis. Iki šiol jie buvo žinomi daugeliu pavadinimų, tačiau nuo 1976 prigijo S.B.S.

S.B.S. nariai – Karališkojo laivyno šauktiniai bei dėvi įprastinę Karališkojo Laivyno uniformą.

S.B.S. uždaviniai – pakrantės linijos žvalgyba, sprogdinimai bei diversiniai veiksmai, tačiau jų įgūdžiai tuo toli gražu neapsiriboja. S.B.S. atlieka visas. operacijas 12 mylių gylio nuo kranto linijos sausumos plote (toliau – S.A.S. atsakomybės rajonas).

S.B.S. kaip ir S.A.S. ilgą laiką buvo laikomi paslaptyje ir toliau nuo visuomenės akių. Dalyvavo Borneo bei Omano karinėse operacijose bei kovėsi kartu su S.A.S. Folklando konflikte. Golfo konflikto metu vykdė reidus išilgai Kuveito pakrantės, taip nukreipdami irakiečių dėmesį nuo pagrindinių smūgių sausumoje.

Sklinda gandai, jog neilgai trukus S.B.S. bus išformuota ir sujungta su S.A.S. kaip naujas valčių padalinys. Tačiau tikima, kad net ir tokiu atveju S.B.S. bus komplektuojama iš Karinio Laivyno sudėties. Šiuo metu S.B.S. štabas bazuojasi Poole (Anglija), o daliniai išmėtyti po visą pasaulį kartu su Karališkuoju Laivynu.

Ginkluotė daug kuo primena S.A.S.: H&K MP-5, M16A2 ir kt.

1.3 Folklendų konfliktas. Abiejų Didžiosios Britanijos spec. paskirties padalinių veiksmai ir taktika jame

Anglų – argentiniečių karas dėl Folklendų salų – tipiškas šiuolaikinio, lokalaus ginkluoto konfliktas pavyzdys. Mums dar svarbiau, jog šis konfliktas taip pat puikiai iliustruoja Didžiosios Britanijos spec. paskirties padalinių S.A.S. bei S.B.S. veikimo taktiką bei atskirų operacijos etapų specifiką. Verta atkreipti dėmesį, kaip profesionalūs kariai nenuleidžia rankų ir toliau tęsia užduotis, iškilus nenumatytiems sunkumams.
Argentiniečiams užgrobus salyną, anglai smogė atsakomąjį smūgį bei puikiu stiliumi susigrąžino užgrobtą teritoriją, kurią gynė triskart skaitlingesnės ir neblogai paruoštos pajėgos. Abiejų pusių pirmosiose eilėse kovojo iš tiesų geriausi iš geriausių – specialiųjų pajėgų daliniai. Nuo jų operacijų priklausė pagrindinių pajėgų sėkmė.
Argentiniečių veiksmai
Pirmosios spec. pajėgos, įžengusios į konflikto teritoriją –„Buzo tactico“ – argentiniečių jūrų laivyno koviniai plaukikai. Šie plaukikai žvalgė pakrančių dugną numatomam Argentinos jūrų pėstininkų išlaipinimui. Pakrantės žvalgybą savo ruožtu vykdė ir nustatė pačias patogiausias vietas pagrindinių pajėgų desantui Argentinos koviniai plaukikai. Po visko, jie vėl dingo jūroje.
Į pirmą paplūdimį išsikėlė kuopa komandosų iš jūrų pėstininkų pajėgų, kuriuos kažkada mokė Britanijos kariškiai. Jie be šūvių nuginklavo anglų kovinį patrulį, sudarytą iš aštuonių karių, patruliavusių prie Penbruko švyturio. Dėka to, argentiniečiai pašalino stebėjimo postą, kontroliavusį priėjimus prie Stenlio uosto. Toliau, pasidalinę į dvi grupes, komandosai pajudėjo gilyn į sausumą. Kelias pagrindinių pajėgų desantui buvo atviras. Pirmoji grupė gavo užduotį užimti oro uostą ir muitinės pastatą.
Tuo metu antroji grupė užėmė paštą ir radijo stotį. Kitas plano punktas buvo gubernatoriaus įkalinimas jo paties rezidencijoje. Kai kurių pavienių ugnies punktų gynyba vyko iki 14.00, kol gubernatorius, pamatęs tolesnių veiksmų beviltiškumą, nenusprendė pasiduoti į nelaisvę
Žvalgyba
Anglų atsakymo neteko ilgai laukti. Į Folklendų pusę pajudėjo ekspedicinis korpusas, sudarytas iš rinktinių karių: parašiutininkų, jūrų pėstininkų, gurkų, Škotijos ir Valijos gvardijų karių. Balandžio 5-ą pakilo lėktuvas su 12 karių grupe iš S.B.S. (Special Boat Service). Netoli South Georgijos krantų jie iššoko su parašiutais, apsivilkę akvalangus. Juos paėmė povandenini laivas „Onix“, kur jiems dar dvi savaites teko laukti naujų įsakymų. Balandžio 20 dieną, prisidengdama ledkalniais, „Onix“ išplaukė į paviršių. Žvalgybos grupė pajudėjo kranto pripučiamomis valtimis „Jemini“. Reikėjo įvertinti argentiniečių pajėgas, užėmusias pagrindinį salos rajoną.
Pirmasis anglų dalinys, pačiuose Folklenduose išsilaipino balandžio18 dieną. Tai buvo S.B.S. žvalgybos grupė atvykusi povandeniniu laivu. Žvalgai turėjo numatyti pakrantės vietas desanto išlaipinimui, sudaryti minų laukų ir argentiniečių pozicijų planus.
Balandžio 21 dieną, trys sraigtasparniai „Wessex“ pakilo nuo fregatos „Antrim“, norėdami išlaipinti sekančią žvalgybos bangą šiaurės-vakarinėje salos dalyje. Deja, jiems nepavyko. Du sraigtasparniai sudužo, dėl prasidėjusios sniego audros, o trečiasis evakavo žmones atgal į laivą. Vis dėlto galų gale pavyko išlaipinti komandosus saloje, tačiau jie atsirado ten gana nepalankiu metu – naktį ir pučiant uraganiniam 80km/h vėjui. Vėjas rovė palapines, todėl kariams grėsė mirtis nuo šalčio. Teko antrą kartą evakuoti žmones. Dieną, salos kryptimi pajudėjo penkios valtys, po 3 karius kiekvienoje. Tačiau ir šįkart nesėkmė – salą pasiekė tik 3 valtys, kitoms dviems sugedo varikliai.
Išlipę į krantą kariai 3 dienas vykdė žvalgybą, po ko juos evakavo sraigtasparnis. Tuo pat metu dar dvi žvalgų grupės išsilaipino nuo ledlaužio. Jie turėjo išvalgyti pakrantes, naudodamiesi valtimis, tačiau smarki audra užblokavo jų veiksmus. Tik balandžio 23 žvalgams pavyko patekti į rajoną. Po 2 dienų, laivai pradėjo apšaudyti argentiniečių pozicijas. Ugnį nuo kranto koregavo S.B.S. žvalgai.
Gegužės 1-ąją, nuo lėktuvnešio „Hermes“ pakilo sraigtasparnis „Sea King“. San Karlos įlankos rajone jis išlaipino specialią S.A.S. grupę, kurios užduotis buvo nustatyti argentiniečių artilerijos ugniavietes, priešlėktuvines pozicijas, patrulių judėjimo trasas, aerodromų apsaugos būdus ir šaudmenų sandėlius.
Pagaliau anglai turėjo visus žvalgybos duomenis, puolimo operacijai.
Diversinės operacijos
Dengiami sraigtasparnių, 30 S.A.S. karių, o po to ir kuopa jūrų pėstininkų išsilaipino pakrantėje. Po minų laukų (kuriuose žvalgai jau buvo padarę praėjimus) įveikimo, anglai įsiveržė į miestą. Nors puolančių pajėgos ir buvo mažesnės, labai daug padėjo laivų artilerija. Smarki ugnis padėjo užimti miestą ir 23 dienas besitesianti argentiniečių viešpatavimas pasibaigė.
Pirmąją diversijos operaciją anglai planavo įvykdyti Pible saloje, vakarų Folklende. Gegužės 11-osios vėlų vakarą, 8 S.A.S. grupė išsikėlė Folklende. Jie turėjo valtimi perplaukti 800 metrų kanalą, išvalgyti aerodromą ir numatyti aikštelę sraigtasparnio, su šturmo grupe, nusileidimui. Tačiau dėl blogų oro sąlygų, jie pateko į salą tik gegužės 13 dieną. numatytą vietą naktį nusileido trys sraigtasparniai „Sea King“ su komandosais. Pusę trijų nakties sugriaudėjo fregatos „Glamorgan“ pabūklai. Dengiami kulkosvaidžių ir minosvaidžių ugnimi anglai įsiveržė į pakilimo taką. Greitai padėti sprogmenys sunaikino 6 naikintuvus, vieną transportinį lėktuvą ir 4 sraigtasparnius „Puma“. Taip pat buvo sunaikintos degalų talpyklos ir šaudmenų sandėliai. Reidas praėjo praktiškai be nuostolių (!) – tik 2 specialiųjų pajėgų kariai buvo lengvai sužeisti.
Suklaidinimas
Sekanti S.A.S. karių užduotis buvo argentiniečių dėmesio nukreipimas nuo pagrindinių pajėgų išlaipinimo prie San Karloso. Du sraigtasparniai išlaipino 45 karius Gus Green apylinkėse. Po valandinio žygio su 40 kilogramų ekipuotės, jie imitavo puolimą. Po ugnies manevro, priešininkams susidarė įspūdis, kad juos puola mažiausiai batalionas. Tuo metu S.A.S. pasitraukė be aukų, susprogdindami aviacinių degalų sandėlį, S.B.S. grupės jau buvo išsikėlusios San Karloso pakrantėje. S.B.S. kariai pradėjo žymėti nusileidimo vietas sraigtasparniams. Viena grupė sunaikino radiolokacinę stotį, kontroliavusią Ajax įlankos žiotis. Dengiama S.B.S., pirmoji desanto banga pradėjo išsilaipinimą. Paskutinį kartą S.A.S. panaudojo, priėję prie Stenlio uosto gynybos linijų. Tada S.A.S. „D“ kuopa nusileido su sraigtasparniais praktiškai į argentiniečių apkasus, Kent plokščiakalnyje.
Folklendų kare abi pusės naudojo savo spec.pajėgas akcijose, kurioms ruoštasi daugelį metų. Pagrindinių komandosų priešu buvo klimatas. Čia anglams nepadėjo net ir intensyvios treniruotės šiaurės Norvegijoje. Didžioji Britanija atgavo Folklendų salas, dar kartą įrodydama profesionalių kariškių pranašumą prieš šauktinius. Diversinės-žvalgybos S.A.S. grupės parodė labai aukštą lygį išsiskirdamos iš kitų elitinių formuočių.

2. JAV SPECIALIOSIOS PASKIRTIES PAJĖGOS

JAV specialiosios paskirties pajėgas, priklausomai nuo jų funkcijų ir paskirčių, turi visos kariuomenės rūšys. Oro pajėgoms (US Air Force) priklauso Operatyvinės kontrolės komandos (Combat Control Team) ir Aerokosminė gelbėjimo tarnyba (Aerospace Rescue and Recovery Service). Laivynui (US Navy) priskiriama specialiosios komandos SEAL (SEa, Air, Land – jūra, oras žemė) ir Ypatingieji valčių eskadronai (Special Boat Sguadron). Bene didžiausiu spec. paskirties pajėgų arsenalu gali pasigirti Sausumos kariuomenė (US Army): reindžeriai (Ranger), Specialiosios tarnybos pajėgos (Special Service Force) arba “žaliosios beretės”, greitojo reagavimo operacijų grupė “Delta” (Special Forces Operational Detachment Delta), 82-oji ir 101-oji oro desantinės divizijos (82nd Airborne Division and 101st Airborne Division). Atskirą kariuomenės rūšį sudaro jūrų pėstininkų korpusas (US Marine Corps).

JAV specialiosios paskirties pajėgose, kad jų kariams būtų lengviau įsiminti visas instrukcijas ir atmintines, vartojamas vienas angliškas žodis SURVIVAL (išlikimas), kurio kiekviena raide prasideda sakinys, nusakantis, ką daryti norint išlikti:
1. Size up the situation – įvertink padėtį.
2. Undue haste makes waste – bereikalingas skubėjimas gero rezultato neduoda.
3. Remember where you are – atmink kur esi.
4. Vanquish fear and panic – įveik baimę ir paniką.
5. Improvize – improvizuok.
6. Value living – brangink gyvybę.
7. Act like the natives – elkis kaip čiabuvis.
8. Learn the basic skills – išmok svarbiausių dalykų.

Šie padaliniai karo metu vykdo įvairių rūšių žvalgybą ir reidus į priešo užnugarį, ruošia pasalas bei atlieka kitas sunkias užduotis, pagrindinėms pajėgoms “išvalydamos” kelius ir palengvindamos sėkmingai vykdyti užduotis, jų kariams padedančios išvengti nuostolių. Taikos metu taip pat atranda daug darbo: vaduoja teroristų pagrobtus įkaitus, vykdo operacijas prieš nusikalstamas grupuotes, saugo savo šalies pasiuntinybes užsienio šalyse ir reikalui esant evakuoja savo piliečius ir t.t. Nuo to, kaip tie padaliniai sugeba įvykdyti savo užduotis, patirdami minimalius nuostolius ar visiškai jų išvengdami, priklauso jų profesionalumo lygis ir geras vardas kitų specialiosios paskirties pajėgų karių tarpe.

2.1 Sausumos kariuomenė
REINDŽERIAI

Bene garsiausi savo kovine šlove yra reindžeriai. Jų istorija prasidėjo 1756 m., kai majoras Robertas Rodžersas iš Šiaurės Amerikos kolonistų, kad apginti savo šeimas ir turtą nuo Anglijos karaliaus kareivių savivalės, subūrė reguliariuosius reindžerių būrius. Jis sukūrė 19 pagrindinių taktikos principų, vadinamų “majoro Rodžerso dėsniais”, kurie praėjus 243 metams yra aktualūs ir šiandien, kaip antai: “Be reikalo nerizikuok”, “Nesėsk prie valgio, kol nepastatyta sargyba”, “Kiekvieną vakarą jums bus pranešama susitelkimo vieta tuo atveju, jei priešui pavyktų jus išsklaidyti”. Reindžeriai sėkmingai dalyvavo JAV Nepriklausomybės kare.
„Raider“ – angliškas žodis, reiškiantis užpuoliką, pirato sinonimas. Šį vardą ir piratų emblemą – kaukolę juodame fone Antrojo pasaulinio karo metais perėmė iš rinktinių JAV jūrų pėstininkų sudarytas specialusis dalinys, o jo pagrindinė užduotis buvo koviniai reidai į gilų priešo užnugarį. Tuos JAV jūrų pėstininkų elitinių dalinių karius įprasta vadinti reindžeriais.

Reindžerių paskirtis – plataus spektro kovinės specialiosios operacijos.

1942 m. gegužę generolas Trusholtas JAV kariuomenės vadovybei pasiūlė įkurti spec. paskirties pajėgas. Buvo nuspręsta, kad reindžeriai turės išsilaipinti priešo užimtoje teritorijoje, staigiai pulti strateginius objektus, vykdyti diversines operacijas. Pagrindiniai dalinio kūrimo iniciatoriai – džiunglių operacijose vadinamuosiuose „bananiniuose karuose“ dalyvavę karininkai. Iš pėstininkų savanorių buvo suformuotas ir Didžiojoje Britanijoje apmokytas 1-asis reindžerių batalionas. Į keturias kuopas buvo atrinkti itin tvirti ir gabūs kariai iš 5-ojo jūrų pėstininkų pulko. Dalinys buvo priskirtas Ramiajame vandenyne veikiančioms JAV karinėms jūrų pajėgoms. Tų pačių metų rugpjūtį, 50 jo karių gavo pirmąjį kovos krikštą Djepe (Prancūzija), o lapkritį batalionas išsilaipino Šiaurės Afrikoje ir stojo į žiaurias kautynes prieš vokiečių feldmaršalo Römelio Afrikos korpuso padalinius. 1943 m. suformuoti 3-as ir 4-as batalionai buvo išsilaipinę Sicilijoje, o 1944 m. sausį dalyvavo mūšiuose prie Ancio, kur jie neteko 60% karių. Tuo laiku 2-as ir 5-as batalionai išsilaipino Normandijoje ir užėmė pozicijas neprieinamose Point de Coc pakrantės uolose. Vėliau, pralaužus vokiečių gynybą, kaudamiesi pasiekė Vokietijos širdį ir 1945 m. gegužės pabaigoje buvo išformuoti. 1944 m. Ramiajame vandenyne suformuotas 6-as batalionas, kariavo Naujojoje Gvinėjoje, o vėliau pervestas į Filipinus, kol 1945 m. pabaigoje Japonijoje buvo išformuotas.

Reindžerių batalionai buvo sukurti lengvųjų jūrų pėstininkų batalionų pavyzdžiu. Batalioną sudarė štabo kuopa, keturios šturmo kuopos (po 135 žmones kiekvienoje) bei aprūpinimo kuopa. Šturmo kuopa buvo padalinta į du (vėliau tris) reindžerių būrius bei aprūpinimo būrį. Reindžerių būrys – vadas, jo pavaduotojas (dažniausiai turintis seržanto laipsnį) ir trys skyriai, kurių kiekvienas savo ruožtu buvo padalintas į tris grandis (po tris žmones kiekvienoje). Šios trijulės buvo pagrindinis reindžerių taktinis vienetas.

1950-1953 m. Korėjos kare 15 reindžerių kuopų, vykdydami žvalgybą ir reidus už fronto linijos bei atlikdami kitas, itin pavojingas užduotis, kariavo įvairių divizijų sudėtyse. Po karo jas išformavo, tačiau karo mokyklose ir mokymo bazėse šių elitinių padalinių specialistų ruošimas vyko toliau.

1975 m. 75-ojo pėstininkų pulko sudėtyje vėl buvo suformuoti 1-as ir 2-as batalionai. 1983 spalio 25 d. keli šimtai šių batalionų karių parašiutais nusileido Grenadoje ir po trumpų intensyvių kautynių užėmė kubiečių ginamą Port Meino oro uostą, sudarydami sąlygas išsilaipinti 82-ąjai oro desantinei divizijai. 1984 m. suformuotas 3-as batalionas.

Šiuo metu 75-ajame pėstininkų pulke yra 3 batalionai (po 610 vyrų), kurių kiekvienas susideda iš 1 štabo ir 3 kovinių kuopų. 1-as batalionas dislokuotas Ksantere (Džiordžija), 2-as batalionas – Fort Luise (Vašingtono apygarda), o 3-as – Fort Beninge (Džiordžija), kur taipogi yra mokymo centras. Atranka vykdoma tokiu principui: kandidatai, įveikę sunkų pirminį etapą (iš kurių lieka apie 50%), paskirstomi po pėstininkų dalinius, kur turi ištarnauti metus ir tik po to pradeda pagrindinį paruošimo kursą. Atrenkant savanorius, ypatingas dėmesys kreipiamas į jų charakterio savybes: valią, iniciatyvą ir karjeros siekimą. Šie kariai lauko pratybose ir treniruotėse šaudo koviniais šoviniais – tai kalba apie aukštą paruošimo lygį. Prieš operaciją, kuriai yra kruopščiai ruošiamasi, jie nuodugniai išstudijuoja tos vietovės (šalies) vietinių gyventojų papročius, įpročius, gyvenimo būdą ir pramoksta kalbos.

Reindžeriai ginkluoti standartiniais amerikiečių kariuomenės ginklais: karabinais, šturmo šautuvais M16A1 ar M16A2 (5,56 mm) su povamzdiniais granatsvaidžiais M203 ir CAP15 (ryšininkai ir karininkai), lengvaisiais kulkosvaidžiais “Ares” (5,56 mm), M 60 (7,62 mm). Be to kiekviena kuopa turi po 60 mm minosvaidį ir 90 mm beatošliaužį pabūklą.

SPECIALIOSIOS TARNYBOS PAJĖGOS (“ŽALIOSIOS BERETĖS”)
Nemažiau už reindžerius yra žinomos Specialiosios tarnybos pajėgos (Special Service Force) arba “žaliosios beretės”, kurių paskirtis – slaptos operacijos priešo užnugaryje.

II Pasauliniame kare, 1943 m. liepą iš atrinktų amerikiečių ir kanadiečių karių, vadovaujant pulkininkui Frederickui, suorganizuotas 1-as SSF junginys, kurio paskirtis – diversijos ir sabotažas už fronto linijos. Jo sudėtyje buvo 3 pulkai, kurių kiekvienas turėjo po 2 batalionus. Tų pačių metų rudenį šie padaliniai įvykdė sėkmingą operaciją japonų užimtose Aleutų salose, o gruodį buvo permesti į Italiją. 1944 m. vasarį išsilaipino ties Anciu (Italija) ir kaudamiesi priartėjo prie Romos. Tų pačių metų rugpjūčio 14 d. dalyvavo stambioje operacijoje Provanse, o gruodį buvo išformuoti ir kariai išskirstyti po kitus dalinius.

Vyko “Šaltasis karas”, kai 1952 m. Fort Brege buvo atkurta specialiosios paskirties grupė (Special Force Group), kurios užduotis – sukurti pasipriešinimo židinius priešo teritorijoje (Sovietų sąjungos įtakoje esančiose Rytų Europos, Pietų Amerikos ir Azijos šalyse). Imta verbuoti savanorius išeivius iš Rytų Europos, užduočių vykdymui “už geležinės uždangos”.

1957 m. liepą į Pietų Vietnamą buvo permesta 58 žmonių komanda, kuri iš vietinių gyventojų pradėjo organizuoti specialius savigynos būrius (Civilian Irreguliar Defence Group) – vietnamiečių specialiosios paskirties pajėgas. 1961 m. JAV prezidentas Kenedis padaliniui suteikė teisę nešioti žalias beretes (tuomet ir prigijo pavadinimas – “žaliosios beretės”). 1963 m. rugsėjį papildomai išsilaipino dar viena grupė, turėjusi vykdyti slaptas JAV kariuomenės operacijas (diversijas ir sabotažą) prieš Vetkongą (komunistinį Šiaurės Vietnamą), siekiant paralyžiuoti valdymo struktūras. Iki pat karo pabaigos “žaliosios beretės” įvykdė daug sėkmingų reidų ir išpuolių visoje priešo teritorijoje.

1965 – 1970 m. SSF paklausa padidėjo – suformuotos dar trys grupės, skirtos operacijoms Pietų Amerikoje, Artimuosiuose Rytuose ir Azijoje. Daugiau negu 50 komandų padėjo organizuoti ir ruošti specialiosios paskirties pajėgas 19-oje šalių.

1971 – 1983 m. kylanti tarptautinio terorizmo grėsmė, Pentagoną privertė “žaliąsias beretes” reorganizuoti, sukuriant 10 grupių.

Šiuo metu SSF dislokuotos Fort Brege, Fort Devense, Fort Luise, Bad Talce ir yra pavaldžios Vyriausiajai specialiųjų operacijų vadovybei (1st Special Operations Command). Pagrindinis kovinis vienetas yra 12 žmonių komanda, 4 komandos sudaro būrį, o 4 būriai – kuopą. Grupė susideda iš 4 kuopų ir 1 aviacijos būrio. Iš pėstininkų dalinių atrinkti kandidatai praeina 17 savaičių pradinį mokymo etapą, po kurio, trečdalis iš jų atkrenta. Likusieji toliau mokomi Fort Brego mokymo centre.

“Žaliųjų berečių” ginkluotė – standartiniai JAV Sausumos kariuomenės ginklai: šturmo šautuvai M16A1, M16A2, kulkosvaidžiai M 60 (7,62 mm), “Ares” (5,56 mm), pistoletai “Colt” M 1911 A1 (11,43 mm), “Smith & Wesson” (9 mm).

“Žaliosios beretės” – geriausi kariai, kurių devizas: ”Mes turime laimėti ir išlikti, kad vėl laimėtume”.

GREITOJO REAGAVIMO OPERACIJŲ BŪRYS “DELTA”

1977 m. lapkričio 19 d. JAV Sausumos kariuomenės pulkininkui Backwitui, po stažuotės Didžiojoje Britanijoje, pavedė organizuoti greitojo reagavimo operacijų būrį “Delta” (Special Forces Operational Detachment Delta), kurio pagrindinė paskirtis – kova prieš terorizmą (lėktuvų ir pastatų užgrobėjus). Padalinys sukurtas pagal britų Specialiosios aviacinės tarnybos (Special Air Service) modelį. Naujos struktūros įvedimui, baimindamiesi netekti geriausių savo žmonių, labai priešinosi reindžeriai ir “žaliosios beretės”. Vis dėlto 1978 m. pabaigoje “Delta” jau turėjo 99 žmones, kurie buvo pasiruošę atlikti pavestas užduotis. Toks metas atėjo 1979 m., kai Teherane Irano “studentai” užgrobę JAV ambasadą, laikė įkaitais ten buvusius pareigūnus. Operacijoje “Erelio nagas” (Eagle Claw) dalyvavo taip pat reindžeriai ir jūrų pėstininkai. Karius slapta permetė į sunkiai praeinamą Irano rajoną, 500 km į pietryčius nuo sostinės, iš kur sraigtasparniais jie turėjo būti pristatyti į vietą. Tačiau ant žemės susidūrus sraigtasparniui ir transporto lėktuvui, žuvo 5 lakūnai ir 3 reindžeriai. Operaciją nutraukė. 1980 m. vasarį, ji vėl buvo atnaujinta ir sėkmingai įvykdyta. 9-ajame dešimtmetyje “Delta” kariai keletą kartų vykdė operacijas, vaduojant įkaitus iš teroristų užgrobtų lėktuvų (aktyvių veiksmų beveik neprireikdavo – teroristai pasiduodavo patys).

Šiuo metu “Delta” veikia Jungtinių priešteroristinės kovos pajėgų (Counter-Terrorist Joint Task Force) sudėtyje ir yra pavaldi JAV Ginkluotųjų pajėgų vadovybei. Susideda iš dviejų eskadronų, kurių kiekvienas išskaidytas į grupes po 16 žmonių. Kandidatai atrenkami labai kruopščiai – iš karto atmetami staigaus temperamento ar ryškūs individualistai. Pradinis mokymo etapas vyksta Fort Brege, kur savanoriai, tuo pat metu Uvaryje (Pietų Karolina) arba Camp Dawsone (Virdžinija) įgyja parašiutininko kvalifikaciją. Į sekantį, 17 savaičių kursą, patenka tik 20% “laimingųjų”. Treniruočių stovykloje yra gausybė įvairiausių priemonių, iš kurių verta pažymėti “namą su vaiduokliais” (čia ugdomi kautynių įgūdžiai uždaroje erdvėje) ir lėktuvą “Boeing 727” (treniruojamasi vaduoti įkaitus). Taip pat įgyjama ir akvalangisto specialybė.

Grupės kariai prieš operaciją (kaip beje ir kiti JAV specialiosios paskirties pajėgų kariai) gali laisvai pasirinkti ginkluotę ir įrangą(!).

“Delta”, keisdamasi patirtimi ir informacija, glaudžiai bendradarbiauja, su Vokietijos panašios paskirties padaliniu GSG-9 (jie yra kartu vykdę keletą operacijų).

ORO DESANTINĖS PAJĖGOS

1940 birželio 25 d. Fort Beninge iš 29-ojo pėstininkų pulko buvo suformuotas pirmasis oro desanto padalinys JAV kariuomenėje ir pasivadino bandomuoju parašiutiniu būriu (Parachute Test Platoon). Tuomet iš 200 pulko savanorių į būrį buvo atrinkti 2 karininkai ir 48 kareiviai, kurie jau birželio 29 d. įvykdė pirmuosius šuolius parašiutais. Per 1941 m. iš būrio išaugo nauji oro desantiniai padaliniai: 501-as, 502-as, 503-as ir 504-as oro pėstininkų batalionai (Parachute Infantry Battalions). 1942 m. šie batalionai tapo pulkais po 3 batalionus kiekviename. Būtent tais metais JAV oro desantinėse pajėgose įvyko persilaužimas – visi daliniai tapo pavaldūs vienai vadovybei ir iš jų suformuotos dvi divizijos: 82-oji “Amerikietiškoji” oro desantinė divizija (82nd Airborne Division All American) ir 101-oji “Rėkiantys Ereliai” oro desantinė divizija (101st Airborne Division Screaming Eagles). Tų pačių metų lapkritį 509-as batalionas įvykdė pirmąją JAV kariuomenės istorijoje oro desanto operaciją Šiaurės Afrikoje. 1943 m. suformuotos dar trys oro desantinės divizijos: 11-oji “Angelai” (Angels), 13-oji “Juodieji Katinai“ (Black Cats) ir 17-oji “Nagas” (Claw).

1944 m. 82-osios divizijos batalionai keletą kartų buvo išsilaipinę Sicilijoje ir Italijoje. Po to buvo permesta į Angliją, kur kartu su 101-ąja ir 12-a atskirąja parašiutininkų brigada birželį dalyvavo operacijoje Normandijoje. Nors abu junginiai patyrė didelius nuostolius, tačiau užduotis įvykdė. Tuo pat metu 11-oji divizija kariavo prieš japonus Ramiajame vandenyne, o 13-oji ir 17-oji, patyrusios daug nuostolių, ruošė papildymą. Rugpjūtį iš amerikiečių ir anglų oro desantinių junginių ir dalinių buvo sudaryta 1-oji oro desantinė armija, kuri pradėjo stambaus masto operaciją Provanse. Rugsėjį 82-oji ir 101-oji divizijos dalyvavo nepasisekusioje operacijoje “Daržas” (Market Garden) prie Arnhemo. Po to 101-oji kovėsi prie Bastognės, o 82-oji – prie Elbės. 1945 m. gegužę, Vokietijai kapituliavus, 101-oji divizija grįžo į JAV ir metų pabaigoje buvo pervesta į rezervą, o 82-oji kurį laiką palikta Vokietijoje.

82-oji divizija, 1952 m. prasidėjus Korėjos karui, nuo pirmų dienų stojo į kautynes. Ypač pasižymėjo 187-asis oro desantinis pulkas, stabdydamas kinų savanorių “gyvąsias bangas”. 1965 m. balandį junginys išsilaipino Santo Dominge malšinti riaušių. Po dviejų metų formuotė buvo išsiųsta į Vietnamą, kur dalyvavo daugelyje mūšių. 1983 m. desantavosi Grenadoje, kur per keletą dienų visiškai nuslopino kubiečių pasipriešinimą. Šiuo metu ši divizija yra vienintelė JAV sausumos kariuomenės parašiutinė desantinė formuotė, kai tuo tarpu 101-oji desantuojasi iš sraigtasparnių (sraigtasparniui žemai nusileidus žmonės paprasčiausiai iššoka ant žemės). 101-oji divizija po II Pasaulinio karo pabaigos keletą kartų iš reguliariosios kariuomenės buvo pervedinėjama į rezervą ir atgal, kol 1965 m. vasarą išsiųsta į Vietnamą ir pasižymėjo keliose operacijose. 1969 m. liepą formuotė buvo reorganizuota į 101-ąją aeromobilią diviziją ir Vietname išbuvo iki 1972 m. kovo 10 d. 1977 m. vėl įvyko reorganizacija – atsirado 101-oji oro šturmo diviziją (101st Air Assault Division). Šiuo metu junginį sudaro: 8 šturmo pulkai, 1 oro desantinė brigada, 3 artilerijos batalionai, 1 priešlėktuvinės gynybos batalionas, 1 inžinerijos batalionas, 1 parašiutininkų kuopa, 1 transportinių sraigtasparnių būrys (Blackhawk), 2 šturmo sraigtasparnių grupės (Apache ir Cobra) ir žvalgybos bei koordinavimo sraigtasparnių būrys (Apache ir Kiowa). Analogiškos sudėties yra ir 82-oji divizija.

Desantininkai ginkluoti įprastiniais amerikiečių Sausumos kariuomenės ginklais.

Abi divizijos dislokuotos Fort Brege (Šiaurės Karolina) ir sudaro JAV Sausumos kariuomenės 18-ąjį oro desantinį korpusą.

2.2 Laivynas
LAIVYNO SPECIALIOSIOS KOMANDOS S E A L
1962 m. sausio 1 d. JAV prezidento Kenedžio įsakymu Laivyne buvo suformuotos specialiosios komandos (jūra, oras, žemė) SEAL (SEa, Air, Land), dar kitaip vadinamos “ruoniais” (a seal angliškai yra ruonis), kurių paskirtis – priešo pakrančių žvalgyba ir diversinės operacijos. Tačiau jų istorija prasidėjo dar 1942 m., kai iš 17 savanorių jūreivių buvo sudarytas padalinys, pavadintas Laivyno sprogdintojais (Navy Combat Demolition Unit), turėjęs “valyti” pakrantės vandenis bei pačią pakrantę ir paruošti išsilaipinimo vietą desantui. Tų pačių metų lapkričio 11 d. 16 narų-sprogdintojų komanda (Underwater Demolition Team) paruošė vietą sąjungininkų išsilaipinimui Afrikoje. Kitos komandos aktyviai veikė prieš japonus Ramiajame vandenyne. 1944 m. birželį valė pliažus ir prieplaukas ruošiantis anglų-amerikiečių operacijai Normandijoje. Baigiantis II Pasauliniam karui dauguma “ruonių” demobilizuoti, o likusieji dalyvavo Korėjos kare, vykdydami diversijas prieš “liaudies išsivadavimo” armiją. 1955 m. permesti į Taivaniui priklausančias Tajčuno salas, iš kur vykdė žvalgybos bei povandeninio sprogdinimo operacijas komunistinės Kinijos uostuose ir krantinėse. 1958 m. pervesti į Subic Bay Laivyno bazę Filipinuose.

Vietnamo karas padėjo SEAL komandoms atskleisti visus savo sugebėjimus. Per penkerius metus jie sėkmingai atliko 153 kovines operacijas, sunaikindami per 1000 vetkongiečių ir maždaug tiek pat paimdami nelaisvėn, o patys neteko vieno kario (!)

“Ruoniai” dalyvavo operacijose: 1983 m. Grenadoje, 1989 m. Panamoje ir 1991 m. pirmieji įžengė į Kuveito sostinę.

SEAL komandos tiesiogiai pavaldžios JAV Laivyno vadovybei ir susideda iš 2 specialiųjų operacijų grupių (Naval Special Warfare Groupe). 1-oji Ramiojo vandenyno grupė bazuojasi Koronade (Kalifornija), 2-oji Atlanto vandenyno – Little Kreeke (Virdžinija). Tokia grupė susideda iš 3 komandų, 3 ypatingų laivų flotilių, 1 aprūpinimo būrio ir 1 lengvųjų sraigtasparnių eskadrilės. Be to atskiros komandos dislokuotos Škotijoje, Portugalijoje ir Filipinuose. Viena komanda (6-oji) nuolat komandiruota “Deltoje”. Šiuo metu bendras “ruonių” skaičius yra apie 2900 žmonių. Kovinę komandą sudaro 27 karininkai ir 156 kareiviai, išskirstyti į 5 būrius.

SEAL komandų atrankos ir mokymo programa skiriasi savo rūsčia specifika ir įveikti ją pasiseka tik pusei iš tų 20% kandidatų, kurie praėjo pradinį etapą. Kursas pareikalauja daug fizinių ir dvasinių jėgų. Liūdnai pagarsėjusią 6-ają mokymo savaitę, vadinamą ”pragariškąja” kandidatai gali miegoti tik 4 valandas per 6 dienas! Proceso metu išmoksta visų pakrančių žvalgybos subtilybių: ruošti reidus į priešo užnugarį, partizaninio karo taktikos, sprogdinimo darbų, šokinėti parašiutu, naudotis įvairių tipų akvalangais.

YPATINGIEJI VALČIŲ ESKADRONAI

Su SEAL komandomis kartu bazuojasi Ypatingieji valčių eskadronai (Special Boat Squadron), kurių paskirtis – greitai ir slaptai pristatyti SEAL komandą į operacijos vietą (ar tai būtų upės ar vandenyno pakrantė), o po to saugiai evakuoti, reikalui esant pridengiant ugnimi. 1966 m. buvo organizuota nedidelė flotilė, susidedanti iš mažų neginkluotų laivų ir suformuoti 4 padaliniai, susidedantys iš 200 SEAL komandų karių. Nauja formuotė pasivadino Ypatinguoju valčių eskadronu . Iš pradžių eskadronas naudojo mažas pripučiamas valtis ir vidutinius katerius (300 a.j. galingumo varikliais). Vėliau nedidelius laivus: Boston (5 m., 40-80 a.j.), Stab (8 m., 2 varikliai po 325 a.j.). Pastaruoju metu naudojami greitaeigiai didesni ir labiau ginkluoti laivai Sea Fox (11 m., 2 varikliai po 325 a.j.) ir povandeniniai buksyriniai užtaisai Escalibury, galintys efektyviai veikti 60 m gylyje. Būtent jais 1991 m. Persijos įlankoje naudojosi SEAL komandos.

Šiuo metu JAV Laivyne yra 2 S.B.S. padaliniai. Kiekvienas iš jų savo ruožtu susideda iš 3 Ypatingų valčių padalinių (Special Boat Unit). Norintys tarnauti S.B.S., atrenkami iš “ruonių” savanorių ir išeina 23 savaičių mokymo kursą. Pirmas keturias savaites kandidatai atlieka fizinius ir psichologinius testus, o penktąją – sprendžiamas likimas dėl priėmimo. Po to, likusį laiką San Klementės saloje mokosi navigacijos, eksploatuoti povandeninius buksyrinius užtaisus, naudotis įvairių tipų akvalangais ir narų įranga, šokinėti su parašiutais, diversinių paslapčių.

“Ruoniai” ginkluoti snaiperiniais šautuvais M 21 (7,62 mm) su optiniais taikikliais “Redfield”, rankiniais kulkosvaidžiais “Ares” ar “Stowner” (5,56 mm), karabinais “Colt Comando” 733 (5,56 mm), pistoletais (su duslintuvais) “Smith&Wesson” (9 mm), peiliais “Randall”. “Valtininkai”, be įprastinės ginkluotės ir įrangos, naudojasi dar pistoletais kulkosvaidžiais “Carl Gustaff” M-45 (9 mm), uždaro ciklo akvalangais Emerson su naktinio matymo sistema NV 700.

Ir “ruoniai”, ir “valtininkai” iš tiesų yra laikomi jūrų desanto elitu ir pelnytai labai gerbiami kitų specialiosios paskirties pajėgų karių tarpe.

2.3 Oro pajėgos

ORO PAJĖGŲ OPERATYVINĖS KONTROLĖS KOMANDOS
Operatyvinės kontrolės komandos (Combat Control Team) pavaldžios Oro laivyno jungtinei specialiųjų operacijų vadovybei. Jų paskirtis – desanto išsilaipinimo (nusileidimo parašiutais) zonų nustatymas ir pažymėjimas, aikštelių paruošimas sraigtasparnių nusileidimui.

CCT veikla prasidėjo II Pasauliniame kare. Šie kariai, dar vadinami “pėdsekiais”, parašiutais būdavo išmetami gerokai anksčiau prieš pagrindinių pajėgų operaciją, kaip taisyklė naktį, ir turėdavo parinkti bei atžymėti tinkamiausias rajono vietas parašiutininkų nusileidimui ir nukreipti į priešo taikinius praskrendančius savus lėktuvus. “Pėdsekiai” ypač sėkmingai “darbavosi” Korėjoje. Nuo 1956 m. CCT perėjo Oro pajėgų vadovybės žinion. Pietų Vietname šie padaliniai, kartu su “žaliosiomis beretėmis” iš vietinių gyventojų, kovai prieš vetkongiečius, organizuodavo specialius savigynos būrius (Civilian Irreguliar Defence Groups), koordinuodavo jų veiklą, “iš oro” aprūpindami juos ginkluote ir amunicija. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje kiekviena aviacijos bazė turėjo savas “pėdsekių” komandas. 8-ajame dešimtmetyje, tobulesnės elektroninės ryšių sistemos dėka, CCT veiklos sritis dar labiau išsiplėtė. 9-ajame dešimtmetyje “pėdsekiai” dalyvavo įsiveržiant į Grenadą ir Panamą. 1991 m. pasižymėjo operacijoje “Audra dykumoje”, kurios metu, keliolika komandų veikė už fronto linijos Irako gilumoje. Jie ruošė aikšteles sraigtasparnių nusileidimui 101-ajai oro desantinei divizijai ir įrenginėjo specialius radijo imtuvus bombonešiams nukreipti į priešo taikinius.

“Pėdsekiai” parenkami iš Karo aviacijos mokyklų ar iš Oro pajėgų bazių tarnaujančių savanorių. Po to kandidatai išeina 18-os savaičių parengtinį atrankos kursą Kislere, kurio metu “nubyra” apie 50%. Likusieji siunčiami į dar 8 savaičių specialius kursus Pope (Šiaurės Karolina), kur mokomi naudotis įvairiomis ryšių priemonėmis ir ginkluote, partizaninio karo taktikos ir žvalgybos subtilybių. Tuo pačiu metu Fort Brege, įgyja parašiutininko kvalifikaciją. Be viso šito “pėdsekiai” privalo gerai žinoti JAV federalinės aviacijos valdybos taisykles.

CCT tarnauja apie 3000 žmonių. JAV teritorijoje dislokuoti Oro pajėgų bazėse Herberte, Little Rocke ir Nortone, o užsienyje – Filipinuose (Klarko bazėje), Panamoje (Hovardo) ir Vokietijoje (Reino-Maino).

“Pėdsekiai” ginkluoti įvairiais ginklais, tarp kurių labai vertinami specialiosios paskirties pajėgų karabinai “Colt Comando” 733 (5,56 mm) ir seni, bet patikimi pistoletai “Colt 1911 A1 (11,43).

Šiuolaikiniame kare be šių padalinių neišsiverstų nė viena JAV Oro pajėgų bazė.

AEROKOSMINĖ GELBĖJIMO TARNYBA

1943 m. rugpjūtį II Pasauliniame kare Birmoje buvo išgelbėtas japonų numušto lėktuvo pilotas. Nuo to laiko gelbėtojai daug kartų skrido į panašias operacijas. 1946 kovo 13 d. nuspręsta Oro pajėgose sukurti Aerokosminę gelbėjimo tarnybą (Aerospace Rescue and Recovery Service), kurios paskirtis – nukritusių orlaivių lakūnų paieška ir gelbėjimas. 1948 m. ARRS perduota Oro pajėgų karinio transporto tarnybai. Korėjos kare gelbėtojai iš mirties nagų ištraukė 996 lakūnus. 1962 m. gelbėjimo operacijos pradėtos Vietname. Pradžioje šios akcijos vykdavo naudojantis sausumos kariuomenės ir jūrų pėstininkų orlaiviais. 1965 m. ARRS gavo pirmuosius nuosavus sraigtasparnius HH-3E Jolly Green Giant (vėliau pakeisti į tobulesnius Super Giant). 1966 m. birželį 3-oji gelbėtojų grupė, kurios sudėtyje buvo 4 eskadronai, atvyko į Tansanutą iš kur turėjo vykdyti visas operacijas Laose, Kambodžoje ir Vietname. Tuomet buvo išgelbėti 916 pilotai ir įgulų nariai. Iki 1973 m. (kai gelbėtojai paliko Vietnamą) – išgelbėti 3883 žmonės. Pačių gelbėtojų nuostoliai: 73 kariai žuvo, 45 orlaiviai buvo numušti.

Ilgainiui ARRS, atliekant gelbėjimo operacijas, sukūrė savo sistemą, žinomą kaip SARTAF, kurios esmė tokia: gelbėtojai, gavę pranešimą apie numuštą orlaivį ir jį atradę, dviem sraigtasparniais pakibdavo virš jo vidutiniame aukštyje. Tuo metu, keletas naikintuvų (paprastai 4 propeleriniai, nes reaktyviniai netinka dėl per didelio greičio) “apdirbdavo” avarijos vietos zoną (neutralizuojant priešą). Po kiek laiko, vienas sraigtasparnis, nusileidęs paimdavo nukentėjusius lakūnus ir skrisdavo į bazę, o kitas jį pridengdavo.

Nuo 1983 m. kovo 1 d. visi JAV Oro pajėgų specialiosios paskirties padaliniai yra pavaldūs transporto aviacijos valdybai. Šiuo metu ARRS tarnybą atlieka per 3800 žmonių. Orlaivių parką sudaro: 50 sraigtasparnių ir 160 transporto lėktuvų. Visi gelbėtojai yra aukštos klasės parašiutininkai ir akvalangistai, turi medicininį pasirengimą ir reindžerių kvalifikaciją, moka naudotis bet kokiomis ryšių priemonėmis ir bet kokiais ginklais. Paruošimo metu, Oro pajėgų Hovardo bazėje Panamoje, išeina “išlikimo” kursą džiunglėse.

ARRS gelbėtojai JAV Nacionalinės aeronautikos agentūrai padeda ieškoti nusileidusių astronautų ir juos evakuoja.

Gelbėtojai laisvai pasirenka tokią ginkluotę bei įrangą, kuri yra būtina vykdyti konkrečiai operacijai, priklausomai nuo vietovės, oro sąlygų ir kitų faktorių.

1999 m. kovo mėnesį buvo išgelbėtas amerikiečių lėktuvo, numušto virš Serbijos, pilotas.

2.4 Jūrų pėstininkų korpusas

Jūrų pėstininkų korpusas (US Marine Corps) žmonių skaičiumi yra gausiausia JAV elitinė formuotė ir pagal reikšmę užima antrą vietą (po reindžerių). Jų istorija prasideda 1775 m. lapkričio 10 d., Nepriklausomybės kare. Nuo tol “marinai” pirmieji siunčiami į žiauriausias kautynes ir pavojingiausias užduotis.

Jūrų pėstininkų pagrindinė užduotis – užimti ir išlaikyti placdarmą, kol išsilaipins pagrindinės pajėgos. Taip pat šie kariai saugo Laivyno bazes ir atskirus laivus, JAV atstovybes užsienio šalyse.

Jūrų pėstininkai dalyvavo visose be išimties JAV kovinėse operacijose užsienyje. Pirma tokia akcija įvykdyta 1805 m., kai Libijoje reikėjo užgrobti strategiškai svarbią tvirtovę. 1898 m. kovėsi ispanų-amerikiečių kare (buvo atkariauta Niu Meksikos valstija). 1900 m. malšino “boksininkų” sukilimą Kinijoje. 1914 m. kovėsi prie Vera Cruso Meksikoje. I Pasauliniame kare pasižymėjo prie Bua Belju. II Pasauliniame kare – Guadalcanale, Ivodzimoje ir Okinavoje. 1952 m. Korėjos kare prie Čosino sulaikė kinų savanorių “gyvąsias bangas”. 1958 m. išsilaipino Libane. 1963 m. atėjo eilė Vietnamui, kur jie praleido 8 metus ir dalyvavo visose žymesnėse kautynėse, tokiose kaip prie Chesano ir Chue. Šiame kare žuvo 12936 “marinų”. 1965 m. jų padalinys buvo išsilaipinęs Dominikoje malšinti riaušių. 1975 m. 230 jūrų pėstininkų iš “raudonųjų khmerų” išvadavo “Mayages” laivo jūreivius, paimtus įkaitais Kambodžos pakrantėje. 1982 m. dalyvavo nepasisekusioje taikos misijoje Libane. 1983 m., kartu su kitais JAV spec. paskirties padaliniais, įvykdė sėkmingą operaciją Grenadoje.

Šiuo metu jūrų pėstininkų korpusas. susideda iš 1 rezervinės (33000 rezervistų) ir 3 reguliariųjų divizijų (184000 vyrų ir 9200 moterų). 1-oji divizija dislokuota Camp Pandletone (Ramiojo vandenyno pakrantė), 2-oji – Camp Lagune (Atlanto vandenyno pakrantė) ir 3-oji – Havajuose bei Okinavoje. Divizija susideda iš 3 pėstininkų pulkų, pulkas – iš 3 pėstininkų batalionų ir 1 artilerijos pulko, 1 tankų bataliono, 1 desantinio bataliono ir 1 šturmo bataliono. Būsimuosius “marinus” po atrankos moko treniruočių stovykloje San Diege (Kalifornija) arba Perio saloje (Pietų Karolina). Vienuolikai savaičių naujokai patenka į liūdnai pagarsėjusių seržantų- instruktorių rankas, kur jiems, tikrojo to žodžio prasme, per prakaitą ir kraują, yra įkalama karinė disciplina, besąlygiškas paklusnumas viršininkams ir kovinis meistriškumas. Per tą laikotarpį ”pusbačiai” (taip vadinami naujokai) yra visiškai izoliuoti nuo išorinio pasaulio. Karininkai ruošiami JAV Laivyno akademijoje Anapolyje, o prieš pradėdami tarnybą korpuse, papildomai praeina kursus Laivyno bazėje Kvantike.

1957 m. Camp Padletone (1-osios jūrų pėstininkų divizijos bazėje) buvo suformuota 1-a jūrų desanto rekognoskuotės kuopa (1st Amphibious Reconnaissance Company). Po kiek laiko, 1-osios ir 2-osios divizijų bazėse atsirado dar dvi analogiškos kuopos. 1965-1967 m. visi šie padaliniai savo divizijų sudėtyse buvo perkelti į Vietnamą, kur sėkmingai kariavo iki pat 1970 m. rugpjūčio. Vėliau šios kuopos pavadintos “jūrų pėstininkų žvalgyba”. Šiuo metu visos trys jūrų pėstininkų divizijos turi savo atskirus žvalgybos batalionus (Marine Recon Battalion), kurių pagrindinė paskirtis – slaptas ir detalus priešo teritorijos išžvalgymas prieš operacijos pradžią. Charakteringa tai, kad šie batalionai yra pavaldūs Laivynui (Atlanto ir Ramiojo vandenynų vadovybėms) ir susideda iš 4 reguliariųjų ir 1 rezervinės kuopos, kuri suformuojama tik karo metu. Kuopa susideda iš 4 būrių, o būrys – iš 4 komandų po 4 žmones. Žvalgus atrenka iš savanorių, ištarnavusių 2 metus kituose jūrų pėstininkų daliniuose ir be parašiutininko kvalifikacijos, jie turi būti įvaldę dar po keletą karinių specialybių.

“Marinai” ginkluoti įprastais Sausumos kariuomenės ginklais. Žvalgai, užduotis dažniausiai vykdydami naktį, be įprastos ginkluotės, naudoja specialiosios paskirties pajėgoms pritaikytus ginklus ir įrangą: pistoletus kulkosvaidžius “Heckler & Kock” MP5 SD3 (9 mm), naktinio matymo prietaisus AN/PVS 5A, neperšaunamas liemenes “Cordova” ir t.t.

Karo metu jūrų pėstininkai pirmieji drąsiai stoja į mūšį ir kaunasi sąveikaudami su kitais amerikiečių ginkluotųjų pajėgų kariais. Jie gali veikti žemėje, ore ir jūroje. Operacijos, vykdomos kartu su Laivyno padaliniais – neturi sau lygių amerikiečių ginkluotosiose pajėgose.

2.5 Reidas į Makinio atolą Gilberto salyne. Reindžerių spec. paskirties padalinių veiksmai ir taktika jame

Anksčiau pateikiau Didžiosios Britanijos specialiosios paskirties būrių taktikos pavyzdį iš Folklando konflikto. Siūlau atkreipti dėmesį ir į JAV profesionalų veiksmus ir tuo tikslu pasirinkau 1942 rugpjūčio pradžioje reindžerių įvykdytą vieną įdomiausių operacijų – reidą į Makinio atolą Gilberto salyne. Įdomu tai, jog abi šios operacijos vyko atšiauriomis sąlygomis, esant nepalankiam orui bei kitoms aplinkybėms, tačiau tai nesumažino karių ryžto ir nesukliudė jiems įvykdyti pavestas užduotis.

Iš Perl Harboro išplaukė povandeniniai laivai „Argonaut“ ir „Nautilus“. Į tolimą koralinį atolą, iškilusį 3500 km į pietvakarius nuo Havajų, jie plukdė dvi 2-ojo pėstininkų bataliono kuopas.

Rugpjūčio 16d. amerikiečių kariai pasiekė japonų okupuotas Gilberto salas. Operacijos uždavinys – sunaikinti Makinio atole įsikūrusią japonų įgulą ir radijo stotį. Salą japonai buvo stipriai fortifikavę – iš kokoso palmių paunksmėje pastatytų betoninių bunkerių kyšojo kulkosvaidžių vamzdžiai. Priplaukti prie kranto trukdė visą salą juosęs koralinis rifas. Saloje įrengtas aerodromas leido pavojaus atveju įgulai tikėtis skubios pagalbos.

Rugpjūčio 17d., auštant, povandeniniai laivai iškilo į paviršių ir nuo denių nuleido 19 guminių valčių su varikliais. (Prisiminkime, kad būtent taip pat savo operaciją po daugelio metų Folklendų pradėjo ir Didžiosios Britanijos komandorai). Jūra buvo labai audringa, didžioji dalis variklių greitai užspringo. Ligi paskutinio siūlo permirkę kariai išsilaipino 2,5 km ilgio pakrantės ruože. Paaiškėjo, kad viena valtis su įgula dingo.
Tuo metu, kai papulk. Karlsonas paplūdimyje rikiavo savo žmones, vienas iš reindžerių netyčia iššovė. Dviejų kuopų japonų įguloje buvo paskelbtas aliarmas. Amerikiečių maskavimasis neteko prasmės. Pirmoji kuopa puolė lagūnos link ir ėmė kontroliuoti pakrantės kelią. Nepaisant amerikiečių persvaros, japonai ryžtingai gynėsi. Tropinėje augmenijoje užsimaskavę jų snaiperiai šaudė taikliai. Kai papulk. Karlsonas sužinojo, kad pagrindinės japonų pajėgos sutelktos aplink radijo stotį, pirmos kuopos kariai užėmė siaurą neriją, dengusią vakarinę lagūnos dalį. Jie išvydo tarp palmių pasislėpusį radijo stoties pastatą ir prieplauką patruliniams kateriams bei transporto laivams. Reide stovėjo keli laivai. Reindžeriams reikėjo artilerijos paramos, bet susisiekti su „Argonautu“ nesisekė. Tada į pagalbą atėjo „Nautilus“, dvidešimt trimis salvėmis pasiuntęs laivus į lagūnos dugną. Tarp medžių sprogusios sviedinių skeveldros gerokai praretino japonų šaulių gretas.

Tuo metu kita kuopa brovėsi radijo stoties link. Netikėtai pasigirdo sprogimai, radijo stoties pastatą apgaubė ugnies liežuviai , o antenos su trenksmu nuvirto žemyn. Tai buvo „žuvusios“ valties įgulos darbas. Pasirodo, bangos nunešė valtį per mylią nuo pagrindinių pajėgų. Išsilaipinę reindžeriai užsimaskavo tankioje augmenijoje. Kai japonai pakilo į ataką ir prie radijo stoties liko tik keliolika kareivių, amerikiečiai puolė iš užnugario. Keturi reindžeriai ir visi japonų kariai žuvo. Amerikiečiai susprogdino radijo stotį ir gretimus pastatus. Nežinodamas, kokios priešo pajėgos skiria būrį nuo likusių amerikiečių karių, būrio vadas įsakė trauktis. Neplanuota amerikiečių „akcija“ pavyko puikiai.
Apie 11 valandą virš Makinio atolo pasirodė japonų žvalgybinis lėktuvas, tačiau abu amerikiečių povandeniniai laivai spėjo panirti į periskopinę gilumą. Po valandos 12 japonų bombonešių bombardavo salą. Netrukus iš dviejų „Mavis“ tipo greitaeigių katerių salos pakraštyje išsilaipino japonų pėstininkų kuopa. Amerikiečiai kulkosvaidžių ugnimi pasitiko priešą, bet japonų kariai sugebėjo nustumti reindžerius į salos gilumą ir užėmė nedidelį pakrantės ruožą. Staiga danguje pasirodė nauja bombonešių eskadrilė. Japonai iššovė signalines raketas, nurodydami savo aviacijai amerikiečių pozicijas. Suvokdamas, kuo tai gali baigtis, papulk. Karlsonas įsakė savo kariams skubiai trauktis. Pajutę kovos azartą, tekančios saulės kariai puolė besitraukiančius amerikiečius ir užėmė jų pozicijas. Tuo metu jas ėmė bombarduoti japonų aviacija. Žuvo 83 japonų kariai, 3 nusižudė, nenorėdami patekti į nelaisvę. Gyvų liko gera dešimtis.
Apie 19 val. amerikiečiai pradėjo evakuaciją. Tačiau audringa jūra leido tik 87 amerikiečiams pasiekti povandeninius laivus. Auštant pakrantėje susirinko šimtas permirkusių , kovoje su stichija išsekusių karių. Jų valtis audra išmetė atgal į krantą. Netrukus 4-iomis motorinėmis valtimis atplaukė savanoriai gelbėtojai. Valtyje tilpo 40 karių. Likusieji saloje rado du japonų katamaranus ir keturias gumines valtis. Temstant katamaranai ir prie jų prikabintos valtys išplaukė į atvirą jūrą. Bet ir vėl stichija nebuvo gailestinga. Vieną guminę valtį su katamaranu jungusi virvė nutrūko, ir 9 kariai vėl atsidūrė saloje. Deja, povandeniniai laivai ilgiau laukti negalėjo. Auštant buvo laukiama pasirodant ne tik japonų aviaciją, bet ir karo laivus. Reindžerių vadai nusprendė nerizikuoti kelių šimtų žmonių gyvybe dėl 9 žmonių išgelbėjimo. Po poros dienų saloje išsilaipinę japonai žiauriai susidorojo su amerikiečių kariais.
Pergalingai ir tragiškai pasibaigusi operacija buvo didžiulė pamoka reindžeriams.

Išvados
JAV ir Didžiosios Britanijos specialiosios paskirties karinės pajėgos – vienos pajėgiausių ir geriausių pasaulyje. Tokį lygį padeda pasiekti kelios pagrindinės priežastys: geras finansavimas ir didelis vyriausybių dėmesys joms; senos tradicijos, siekiančios dar XIX ar net XVIII amžių; didelė patirtis, sukaupta įvairių misijų bei operacijų visame pasaulyje metu; aktyvus šių valstybių bendradarbiavimas karinėje srityje ir kt. Tiesa, reikia pripažinti, jog iki šiol daugiau amerikiečių karių stažavosi Didžiojoje Britanijoje nei atvirkščiai, tačiau tai anaiptol dar neleidžia daryti išvados, jog JAV spec. pajėgų kariai kuo nors atsilieka nuo savo partnerių Europoje. Kita vertus, matyti labai daug panašumų šių dalinių taktikoje. Vienas pagrindinių – abi šalys naudoja mažų padalinių taktiką. Spec. komandas sudaro 4-5 kariai, kartais gali siekti ir iki skyriaus ar būrio dydžio junginių. Toksai karių skaičius pasirinktas ne atsitiktinai, o siekiant efektyviau vykdyti užduotis, kuriuos paprastai būna kelių rūšių: žvalgybinės operacijos, diversiniai veiksmai, dėmesį nuo pagrindinių pajėgų nukreipiantys reidai, skverbimasis giliai į priešo teritoriją, pagalba kitoms pajėgoms ir kitos užduotys, reikalaujančios didelio meistriškumo, preciziškumo, milžiniško greičio, tikslumo bei itin geros nuovokos.
Tiesa, pastebimi ir šiokie tokie skirtumai. Visų pirma – JAV specialiosios paskirties padalinių yra kur kas daugiau (vien dėl to, kad pačios amerikiečių karinės pajėgos keliolika kartų skaitlingesnės), todėl jie neretai vykdo siauresnio pobūdžio funkcijas. Žinoma, to negalima taikyti visoms specialiosioms pajėgoms. Antra, JAV didesnį, jei ne pagrindinį, dėmesį skiria savo profesionalių karių paruošimui veikti išimtinai užsienio valstybėse. Tai ko gero lemia agresyvesnė ekspansinė JAV politika, ko pasėkoje istoriškai susiklostė, jog Amerikos per paskutinį šimtmetį daug daugiau operacijų atliko ne savo šalyje. Rodos, kad artimiausiu metu tokia situacija nelinkusi keistis.

Akivaizdu, jog elitinės JAV ir Didžiosios Britanijos formuotės išsiskiria iš pagrindinių savo šalies pajėgų itin dideliu profesionalumu bei sugebėjimais. Specifinę jų taktiką lemia ne kas kita, kaip specifinės užduotys, kurias tenka vykdyti bet kokiomis aplinkybėmis ir sąlygomis.

Informacijos šaltiniai ir nuorodos

www.ginklai.net
http://www.is.lt/atas-buves/specpsjegos.html
http://www.specialforces.net/
http://www.sfahq.org/
Žurnalas Karys 1998. balandžio mėn.

Išnašos

Leave a Comment