ANTANAS ŽUKAUSKAS- VIENUOLIS(1882 04 07- 1957 08 17)
Prieš 121 metus Anykščių valsčiuje, Užuožerių kaime, ūkininkų Julijono Žukausko ir Rozalijos Baranauskaitės-Žukauskienės šeimoje, 1882 m. balandžio 7 d. gimė sūnus Antanas.
Be jo, šeimoje augo penkios dukros. Motinos dėdės vyskupo Antano Baranausko remiamas, 1895 m. Antanas įstojo į Liepojos gimnaziją. Tėvai tikėjosi, kad sūnus taps kunigu. Tačiau šis, nejausdamas pašaukimo, baigęs keturias gimnazijos klases, išvažiavo į Maskvą ir pradėjo dirbti vaistinės mokiniu.
Maskvoje jį globojo žemietis provizorius, būsimas profesorius Petras Raudonikis. Jis padėjo Antanui įsidarbinti vaistinėje.
Trečiaisiais vaistinės mokinio praktikos metais jis išvyko dirbti į Kaukazo kurorto Železnovodsko vaistinę. Grįžęs į Maskvą 1904 m. universitete išlaikė vaistininko padėjėjo egzaminus ir vėl išvyko dirbti į pamėgtąjį Železnovodską, o vėliau persikėlė į Tbilisį. Kaukaze parašė ir savo pirmąjį kūrinį “Laiškas provizoriaus padėjėjo Jurgio Kukolio provizoriui Jonui Kurpaliui”, kuris tik 1907 m. buvo atspausdintas “Farmaceutų reikaluose”.
Be to, gyvendamas Tbilisyje A.Žukauskas 1905 m. įsitraukė į revoliucinį judėjimą. Už tai buvo caro žandarų suimtas ir 47 paras kalėjo Metechos tvirtovėje. Grįžęs į laisvę, Tbilisyje darbo nebegavo, todėl persikėlė į Vladikaukazą.
1907 m. vėl apsigyveno Maskvoje, dirbo garsioje Fereino vaistinėje, studijavo universitete farmaciją. 1910 m. gruodžio 17 d. jam buvo įteiktas provizoriaus diplomas. A.Žukauskas aktyviai dalyvavo Maskvos lietuvių susibūrimuose, drauge su kolegomis leido laikraštį “Farmaceutų reikalai”.
Maskvoje sukūrė šeimą, vedė Fereino vaistinėje mašininke dirbusią Zofiją Jackūnaitę. 1914 m. susilaukė sūnaus Stasio.
1918 m. provizorius grįžo į Lietuvą ir kartu su prov. padėjėju J.Adomėnu įsteigė vaistinę Anykščiuose. Po kelių mėnesių, bolševikams užėmus Anykščius, Vienuolis buvo suimtas. Laimei, nakčia jam pavyko pabėgti. Skubiai persikėlė į Kauną, dirbo Spaudos biure ir laikraščio “Lietuva” karo korespondentu, aprašydamas nepriklausomybės kovas bolševikų, bermontininkų ir lenkų frontuose.
1922 m. sugrįžo į Anykščius ir iš J.Adomėno perėmė vadovavimą vaistinei. 1924 m. sukūrė antrą šeimą. Vedė Latvijos lietuvaitę Leokadiją Ermušaitę. 1925 m. jiems gimė dukra Laima.
Dirbdamas ir gyvendamas Anykščiuose, Vienuolis Žukauskas labai aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime. Savo namuose dažnai sulaukdavo garbių svečių, o ir pats sostinėje buvo laukiamas svečias. Vasario 16-ąją jis važiuodavo į Kauną, dalyvaudavo prezidentūros rengtuose baliuose.
Visi anykštėnai pažinojo rašytoją ir labai jį gerbė. Jis buvo paprastas, jautrus kitų nelaimėms ir visada pasirengęs padėti. Karo metais priglaudė ir augino vokiečių našlaitę rusaitę, po karo augino žento brolio 2,5 m. dukrytę Ritutę, kai jos motina sunkiai susirgo. 1941 m. birželio 14 d. enkavedistai į Sibirą išvežė jo sūnų Stasį, o 1944 m. artėjant frontui, bijodami represijų, į Vakarus pasitraukė jo dukra Laima su vyru.
Per karą vaistinė sudegė. Rašytojas buvo pakviestas dėstyti rusų kalbą Anykščių gimnazijoje. Mokiniai jį mylėjo. 1947-1957 m. A.Vienuolis buvo renkamas LTSR Aukščiausios Tarybos deputatu – sovietų valdžiai buvo reikalingi visų gerbiami kultūros darbuotojai. Būdamas deputatu kovojo prieš Vilniaus krašto lenkinimą, padėjo Anykščiuose pastatyti vidurinę mokyklą, rūpinosi rašytojo J.Biliūno palaikų iš Zakopanės parvežimu į Anykščius, kraštiečiams padėdavo kuo galėdamas.
Antano Vienuolio kūriniai: romanai „Prieš dieną“, „Kryžkelės“, „Viešnia iš šiaurės“, legendos „Užkeiktieji vienuoliai“, „Amžinasis smuikininkas“, apsak. rink. „Grįžo“, „Paskenduolė“, „Užžėlusiu taku“, apsak. ciklas „Iš mano atsiminimų“, apysakos „Vėžys“, „Inteligentų palata“, dramos „Prieblandoje“, „1831 metai“;
Antano Žukausko- Vienuolio Memorialinis Namas Muziejus1925 m. Ažupiečiuose, senosios Baranauskų sodybos vietoje, testamentu paveldėtame sklype A. Žukauskas-Vienuolis pasistatė savo namą, kuriame gyveno iki pat savo mirties 1957 m. Šiame pastate dabar veikia jo memorialinis namas-muziejus.
Žukauskų šeima – Antanas Žukauskas-Vienuolis, Leokadija Žukauskienė, jų vaikai Laima ir Stasys, A.Vienuolio tėvas Julijonas Žukauskas – iš pradžių įsikūrė namo pirmajame aukšte. Po karo Žukauskų namų pirmasis aukštas visą laiką buvo pilnas nuomininkų, dažniausiai mokytojų, o rašytojas su žmona ir globotinėmis Galia Antipova, Rita Ruigyte, Sofija Baranauskaite, Brone Žeimyte gyveno antrajame aukšte. Paties rašytojo su žmona projektuotas namas Anykščiuose išsiskiria originalumu. Nuo namo pastatymo pradžios yra išlikusi ta pati interjero ir eksterjero padėtis, tik anksčiau buvusi atvira veranda įstiklinta. Dabar namo pirmajame aukšte įrengta ekspozicija, atspindinti rašytojo gyvenimą, kūrybą, veiklą, antrajame – memorialiniai kambariai. Darbo kambaryje ir A.Vienuolio kabinete viskas palikta taip, kaip paskutinę rašytojo gyvenimo dieną.
Visas šeimos gyvenimas vyko pagrindiniame – darbo – kambaryje. Jame – geriausių Anykščių meistrų gaminti baldai, patogūs, skoningi, kuklūs. Ant sienų – garsių dailininkų paveikslai: Adomo Varno tapytas rašytojo portretas, Kazio Šimonio – vaikų Laimos ir Stasio portretai, Viktoro Vizgirdos „Mikalojaus bažnyčia”.
Ant rašomojo stalo, prie kurio parašyta „Kryžkelės“, „Prieblandoje“, „1831 metai“, „Tvirtovė“, „Išdukterė“ bei kiti kūriniai, atversta knyga ir padėti akiniai, kalendoriaus lapelis rodo 1957 m. rugpjūčio 17-ąją, o laikrodis – mirties valandą: 15 val. 50 min. Virš rašomojo stalo kabo jauno Vienuolio, pasipuošusios osetinų nacionaliais drabužiais, nuotrauka, primenanti gražiausias jaunystės dienas, praleistas Kaukaze (1903-1907). Prie sienos – turtinga rašytojo biblioteka: užsienio klasikos vertimai, rusų autorių raštai (vertimai ir originalo kalba), lietuvių literatūros kūriniai. Rašytojo memorialinėje bibliotekoje iki šių dienų išsaugota daugiau kaip 1300 knygų (karo metais dalis jų dingo). Nemažai autorių jam yra dovanoję savo knygų su autografais: Ignas Šeinius, Bronė Buivydaitė, Petras Biržys, Antanas Vaičiulaitis, Kazys Binkis, Faustas Kirša, Vincas Krėvė, Bernardas Brazdžionis ir kt.
Kurį laiką Žukauskų namuose buvo rengiami literatūros vakarai. Prie apvalaus stalo kambario viduryje susėsdavo miestelio inteligentai, mokytojai. Kas nors paskaitydavo, paskambindavo pianinu, Žukauskienė pavaišindavo kava. Rašytojas vienas pirmųjų Anykščiuose įsigijo radijo aparatą – tai vėl gera proga pasikviesti inteligentus pasiklausyti muzikos kūrinių, literatūrinių valandėlių. Ant radijo staliuko pakabinta lazda, viena iš keleto, saugomų muziejuje. Vienuoliui ji buvo elegancijos, inteligentiškumo požymis. Muziejaus lankytojams atverti ir Vienuolio kabinetas, žmonos Leokadijos kambarys, augintinių kambarėlis bei nedidelė virtuvėlė, kuriuose išlikę memorialiniai baldai bei daiktai.
Visus gausius svečius rašytojas kviesdavo ir į balkoną, rodydavo puikiai atsiveriančią miestelio panoramą, savo paties sodintą sodą, kurį pats prižiūrėdavo, laistydavo. Pavasariais prie muziejaus vis dar pražysta senosios Vienuolio obelys. Rašytojas labai mėgo savo namus, klėtelę, sodą, A.Baranausko brolių sodintus beržus. 1955 m. rugpjūčio 22 d. testamente jis rašė: „Prašau palaidoti mano kūną sodyboje, kalne iš kairės pusės nuo įėjimo sodybon iš Ukmergės gatvės. Nenorėčiau, kad ant mano kapo būtų pastatytas koks nors paminklas. Man užtektų ir tokio monumento: didelio Anykščių laukų akmens, ant kurio būtų iškaltas kryžius ir parašyti šie žodžiai: „A.Vienuolis“ ir pažymėti mano gimimo ir mirties metai. Tokia yra mano paskutinioji valia. Norėčiau, kad ji tiksliai būtų įvykdyta.“
1957 m. kryžiaus iškalti neleista. Architektas V.Gabriūnas, L.Žukauskienės prašomas, bandė suprojektuoti paminkle nors užmaskuotą kryžių, bet nepavyko. Tik 1989 m. birželio 13 d. įvykdyta rašytojo A.Žukausko-Vienuolio valia.