Japonija
Japonija (Nippon arba Nihon (saulė) (šaknys/kilmė), pažodžiui „saulės kilmė“) yra Rytų Azijos šalis, esanti tarp Ramiojo vandenyno ir Japonijos jūros, Korėjos pusiasalio rytų. Jos vardas dažnai verčiamas kaip „Tekančios Saulės šalis“, yra kinų kilmės ir apibūdina Japonijos geografinę padėtį Azijos žemyno atžvilgiu. Prieš Japonijai užmezgant ryšius su Kinija, Japonija buvo žinoma Va (Wa, „taika“, „harmonija“) arba Jamato (Yamato, „Kalnų kelias“) pavadinimais. Japoniją sudaro grandinė salų, kurių didžiausios, nuo pietų į šiaurę, yra Kiūšiū (, Šikoku , Honšiū (, didžiausia sala) ir Hokaido . Tai ketvirta pagal dydį po Indonezijos, Madagaskaro ir Papua-Naujosios Gvinėjos salose esanti valstybė.
Istorija
Jomono epocha
Tarp 10 000 m. pr. m. e. iki maždaug 300 m. pr. m. e. į dabartinės Japonijos teritoriją migravo žmonės iš Centrinės Azijos, Sibiro ir Korėjos pusiasalio. Japonija buvo apgyvendinta jūros keliu iš Kinijos, Korėjos, Sachalino pusiasalio ir toliau į pietus esančių regionų. Archeloginiai radiniai rodo, kad pirmieji žmonės čia apsigyveno paleolite, maždaug prieš 30 000 metų. Manoma, kad tai buvo ainų ir malazijiečių – polineziečių protėviai, kurių dalis jūrų keliu persikėlė į Šiaurės Ameriką. Bendras pavadinimas – jajojai. Prasidėjus atšilimui, po paskutiniojo ledynmečio, apie 12 000 metų pr. m. e. susikūrė Jomono kultūra, tai buvo pusiau sėslūs medžiotojai-rinkėjai, pirmų žinomų keramikos dirbinių gamintojai.
Jajojo epocha
Pirmieji patvirtinti kontaktai su Kinija prasidėjo maždaug tarp 300 m. pr. m. e. iki 300 m. Iškelta hipotezė, kad 167 m. apie 30 nedidelių valsybių suvienijo magė-žynė Himiko.
Kofuno epocha (250-710 m.)
Glaudūs politiniai kontaktai su kaimynine Korėja. Honsiu saloje (Asukos regionas) pradeda dominuoti Jamato gentys. Remiantis Japonijos mitologija, Japonijos imperiją apie 660 m. pr. m. e. įkūrė legendinis imperatorius Dzimu Tenas (Džimu Tenas). Teigiama, kad jis mirė 585 m. pr. m. e. (valdė 75 metus). Istorikų manymu, pirmuoju realiu Japonijos imperatoriumi buvo Odzinas (Odžinas), valdęs 270-310 m. (gai būti, jog 270-300). Rašytinė Japonijos istorija prasideda V-VI a., kai salose pradėjo plisti kinų raštas, budizmas ir kitos kinų kultūrinės tradicijos. Po 645 metų reformos japonai kinų kultūrą ne tik perėmė, bet ir pritaikė ją savo kultūrinėms, religinėms ir net buitinėms reikmėms, taip pat pertvarkė valdžios struktūras pagal kinų pavyzdį. Pagrindinė Japonijos religija – sintoizmas (“dievų kelias”) – dievo kūrėjo Idzanagio vyriausiosios dukters, saulės deivės Amaterasu kultas. Jam įtakos turėjo senųjų Japonijos gyventojų tikėjimai, budizmas ir Konfucijaus filosofija.
Naros epocha (710-784 m.)
Naros epochoje plačiai propaguotas budizmas. Valstybės forma ėmė panašėti į kinietiškąją. Tuo metu buvo parašyti senieji Japonijos metraščiai “Kodzikis” (712), “Fūdokis” (713-740) ir “Nihonšokis” (“Nihongi”) (720). X-XI a. susiformavo bajorų – karių-samurajų (iš veiksmažodžio “samurou” – “tarnauti”). Viduramžiais jų tarpusavio karai galutinai suskaldė suskaldė šalį į dalines kunigaikštystes.
Heijano epocha (794-1185 m.)
Fudživarų klano valdymo laikotarpis (852-1160). Japonijos “aukso amžius”. Sostinė Heijanas (dabar – Kiotas). Kultūros, keramikos, karo meno ir literatūros klestėjimas. Epochos gale – tarpusavio karai.
Kamakuros epocha (1185-1330 m.)
Minamoto klano valdymo laikotarpis. Atmuštos du mongolų kahano ir Kinijos imperatoriaus Kublachano (Chubilajaus) antpuoliai 1274 ir 1281 m. Legendos apie kamikadzes („Dieviškasis vėjas“) gimimas. Japoniškai “kami” – bendrinis žemesniųjų – žemiškųjų dievų pavadinimas. Dangiškieji, aukštesnieji dievai vadinami “mikoto”.
Kariaujančių karalysčių epocha (1330-1600 m.)
Japonija susiskaldžiusi. Vyksta nuolatiniai karai tarp dominuojančių karo vadų siogūnų klanų dėl valdžios visoje Japonijos teritorijoje.
XVI a. salas pasiekė Anglijos, Portugalijos, Nyderlandų ir Ispanijos prekybininkai bei misionieriai, nuo ko prasidėjo intensyvus japoniškosios ir Vakarų kultūrų keitimasis.
Edo epocha (1603-1868 m.)
1600 metais siogūnas (šiogūnas) Ijeasu Tokugava paskutiniame ir sprendžiamajame mūšyje galutinai sumušė dalinius kunigaikščius daimio bei kitus siogūnus ir, 1603 m. pasiskelbęs visos Japonijos siogūnu, suvienijo šalį, perkeldamas sostinę į Edą (dabartinį Tokiją).
Labai greitai Tokugavų klano siogūnai išvarė iš šalies visus katalikų misionierius, įtardami, kad šie darė didelę įtaką vietiniams didikams ir galėjo organizuoti feodalinius sukilimus. Šalyje galėjo likti tik olandų pirkliai, kurių judėjimo laisvė ir net prekybos apimtys buvo labai ribojamos. Jiems buvo leidžiama atplaukti tik į vieną Japonijos uostą.
Vėliau, bijodami Kinijos invazijos, japonai dar labiau izoliavosi nuo išorinio pasaulio, šis izoliacijos periodas truko du su puse amžiaus.
Meidžio era (1868-1912 m.)
1854 m. Edo (Tokijo) įlankoje priešais būsimąją Jokohamą pasirodė JAV laivynas ir privertė Japoniją atsiverti pasauliui. 1868 m. imperialistai šalyje įvykdė perversmą (jap. Bakumatsu) ir suteikė simbolinę valdžią jaunam imperatoriui Meidžiui. Japonija gan greitai pritaikė valdžios struktūras, teisinę sistemą bei kariuomenę modernesnių vakarų pavyzdžiu. 1875 m. sustiprėjusi imperija sėkmingai prijungė Riūkiū karalystę, nugalėjo Kiniją ir Rusiją (1904-1905), ir 1910 metais jau kontroliavo Taivaną, pusę Sachalino, Korėją.
Modernioji era
Antrąjame pasauliniame kare Japonija palaikė Vokietiją, taip pat į karą įtraukė JAV, 1941 m. gruodžio 10 d. užpuolusi Perl Harboro uoste dislokuotą JAV laivyną. Nors amerikiečiai 1945 m. rugpjūčio 6 ir 9 dienomis ant Nagasakio ir Hirošimos numetė atomines bombas, Japonija kapituliavo tik 1945 m. rugpjūčio 15 d., nesugebėdama sustabdyti pasalūniško bolševikinės TSRS puolimo Azijoje (Mandžiūrija, Kinija, Korėja). TSRS užpuolė Japoniją nepaskelbusi karo. Tuo metu galiojo 1939 m. taikos sutartis tarp Japonijos ir TSRS.
Po karo Japonija buvo okupuota iki 1952 metų, JAV kariuomenės bazės šioje šalyje yra iki šiol. JAV atsako už Japonijos neutraliteto išsaugojimą. Pokario laikotarpiu Japonija tapo pacifistine šalimi, JAV palaikoma sparčiai modernizavosi, šalies BVP išaugo iki antro pasaulyje.
Politinė sistema
Japonija yra konstitucinė monarchija. Formali valstybės galva – imperatorius. Jo oficialūs titulai – Tenas ir Mikado. Jis yra valstybės simbolis ir neturi realios politinės galios.
Įstatymų leidybos valdžia priklauso Parlamentui (Kokkai), kurį sudaro dveji rūmai: Atstovų rūmai (Shugi-in) ir patarėjų rūmai (Sangi-in).
Vykdomoji valdžia priklauso ministrų kabinetui, vadovaujamam ministro pirmininko.
Nuo 1955 m. su nedidele pertrauka Parlamente daugumą turi Liberalų demokratų partija (Jiyu-minshuto, trumpiau Jiminto).