TURINYS
1. VALSTYBĖS PAJAMŲ SAMPRATA, RŪŠYS 32. VALSTYBĖS PAJAMŲ TEISINIS REGULIAVIMAS 52.1. Mokestinės pajamos 52.2. Nemokestinės pajamos 82.3. Valstybės skola 9IŠVADOS 11Literatūros sąrašas 12
1. VALSTYBĖS PAJAMŲ SAMPRATA, RŪŠYS
Valstybė kaip visuomenės organizacija, prisiima sau vykdyti tam tikras funkcijas kuriomis garantuojamas šalies politinis, socialinis ir ekonominis stabilumas, tačiau šių funkcijų realizavimas reikalauja piniginių išteklių, kurie būtini valstybinių funkcijų realizavimui. Šios lėšos pereina valstybei perskirstant dalį šalies nacionalinių pajamų, ir įgauna valstybės pajamų formą. Siekiant palengvinti disponavimą šiais piniginiais ištekliais jie kaupiami atitinkamai pagal finansuojamą sritį paskirstytuose fonduose, o bendroms reikmėms numatytos lėšos kaupiamos valstybės ir savivaldybių biudžetuose.B. Sudavičius pateikia tokį valstybės pajamų apibrėžimą:„Valstybės pajamos – piniginiai ištekliai, kurie skirstant visuomenines nacionalines pajamas pereina valstybės žinion ir kaupiami valstybės (savivaldybių) biudžete bei pinigų fonduose, taip pat piniginiai ištekliai, kuriuos valstybė yra pasiskolinusi ir kurie naudojami valstybės (savivaldybės) funkcijų atlikimui finansuoti.“ Kaip matome iš apibrėžimo, pagal nuosavybės formą valstybės pajamos gali būti skirstomos į nuosavas ir laikinai skolintas . Nuosavomis pajamomis pripažįstami tokie finansiniai ištekliai, kurie įstatymų ir kitų teisės aktų numatyta tvarka pereina valstybei valdyti ir taip tampa viešosios nuosavybės objektu. Prie tokių pajamų galime priskirti mokesčių rinkimą, rinkliavas, taip pat jos gaunamos ir kitų privalomų mokėjimų atveju (pvz., išieškant pinigus už valstybei padarytą žalą), taip pat naudojant ar realizuojant viešosios nuosavybės objektus (t.y. pajamos gaunamos valstybės ir savivaldybių įstaigoms užsiimant veikla, nuomojant ar parduodant viešosios nuosavybės objektus), išieškant įvairias baudas už įstatymų pažeidimus ir t.t. Laikinai skolintos pajamos skiriasi nuo nuosavų tuo, jog gaunamos tik valstybei skolinantis lėšas iš kreditorių, tai reiškia, jog pasibaigus nustatytam skolos terminui lėšos turi būti grąžinamos jų savininkui, be to, dar yra mokamos ir palūkanos.
Priklausomai nuo pajamų reikšmės valstybės piniginių fondų formavime, jas galima skirstyti privalomas ir papildomas. Privalomosios planuojamos pagal valstybės (savivaldybės) poreikius tuo metu būtinoms veiklos sritims finansuoti ir gaunamos per įvairius nustatytus privalomus mokėjimus į valstybės bei savivaldybių biudžetus bei piniginius fondus. Šios pajamos sudaro nacionalinio biudžeto bei atskirų piniginių fondų pagrindą. Tokiems mokėjimams priskirtini mokesčiai, muitai, rinkliavos ir panašūs lėšų šaltiniai. Papildomosios pajamos gaunamos skolinantis lėšas iš vidaus bei užsienio kreditorių, tiek platinant valstybės vertybinius popierius, tiek sudarant paskolos sutartis. Be skolų į papildomų pajamų sąvoką įeina aukščiau minėtos lėšos, gautos iš baudų už įstatymo pažeidimus, taip pat realizuojant valstybės paveldėtą, konfiskuotą ar bešeimininkį turtą bei kitais įstatymuose numatytais būdais.Atsižvelgiant į teritoriškumo principą kaupiant ir naudojant valstybės lėšas, pajamas galima skirstyti į Respublikos ir savivaldybių. Respublikos pajamos apima visos valstybės mastą, yra naudojamos Respublikos numatytoms funkcijoms vykdyti bei kitoms bendroms reikmėms finansuoti ir yra kaupiamos centralizuotuose piniginiuose fonduose, pajamomis iš kurių disponuoti įgaliotos specialios valstybinės institucijos. Tuo tarpu savivaldybių pajamos yra vienas didžiausių finansinių vietos savivaldos institucijų lėšų panaudojimo šaltinių, jos skirtos finansuoti atitinkamos savivaldybės funkcijų vykdymą. Šiomis pajamomis disponuoti taip pat yra paskirtos tam tikros institucijos.Kaip jau minėta pradžioje, valstybės pajamos kaupiamos įvairiuose tam tikros paskirties fonduose, taigi, šiuo aspektu jas galima skirstyti į biudžetines ir nebiudžetinių pinigų fondų. Biudžeto Sandaros įstatymas numato biudžetinių pajamų surinkimo šaltinius bei jų panaudojimo sritis. Pagal šio įstatymo 13str. 1 dalį valstybės biudžeto pajamas sudaro:1) pajamos iš mokesčių, gaunamos į valstybės biudžetą pagal įstatymus ir kitus teisės aktus;2) pajamos iš valstybės turto (išskyrus pajamas, gaunamas pagal Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymą);3) valstybės biudžetinių įstaigų pajamos;4) negrąžintina finansinė parama (piniginės lėšos);5) dotacijos;6) kitos pajamos.To paties įstatymo 13str. numato savivaldybių biudžetinių pajamų struktūrą:1) pajamos iš mokesčių, gaunamos į savivaldybių biudžetus pagal įstatymus ir kitus teisės aktus;2) pajamos iš savivaldybių turto (išskyrus pajamas, gaunamas pagal Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymą);3) savivaldybių biudžetinių įstaigų pajamos;4) pajamos, gautos už išnuomotą arba suteiktą naudotis valstybinę žemę, valstybinio vidaus vandenų fondo vandens telkinius ir Vyriausybės nustatyta tvarka paskirsčius lėšas už parduotus ne žemės ūkio paskirčiai valstybinės žemės sklypus;5) valstybės biudžeto dotacijos ir kitos pervedamos lėšos;6) negrąžintina finansinė parama (piniginės lėšos);7) kitos įstatymų nustatytos pajamos. Dar vienas valstybės pajamų klasifikavimo būdas – pagal jų gavimo šaltinius. Taip pajamos skirstomos į mokestines ir nemokestines. Kaip jau suprantame iš pavadinimo, mokestinės pajamos gaunamos renkant mokesčius, kuriems budingas neatlygintinumas ir visuotinis privalomumas, o nemokestinės pajamos gaunamos tiek privalomais, tiek savanoriškais pagrindais. Tolimesnėje darbo eigoje būtent šiuo skirstymo principu ir bus remiamasi nagrinėjant valstybės pajamas reglamentuojančių teisės aktų sistemą.2. VALSTYBĖS PAJAMŲ TEISINIS REGULIAVIMASValstybės funkcijų vykdymui būtini tam tikri finansiniai resursai, t.y. valstybės pajamos, kurių svarbiausias šaltinis yra lėšos surenkamos į biudžetą iš įvairių mokesčių. Jei šių ir kitų biudžetinių pajamų atlikti toms funkcijoms nepakanka, tuomet valstybė yra priversta skolintis tiek vidaus, tiek užsienio finansų rinkose. Šiuo būdu surinktos lėšos išlaidoms finansuoti yra susiję su papildomais skolinimosi kaštais, t.y. palūkanomis, o tai dar labiau didina valstybės skolą. Siekiant išvengti žalingų tokio finansavimo būdo pasekmių, valstybė savo vykdomoms funkcijoms finansuoti turi stengtis disponuoti tokiomis lėšomis, kurios yra pakankamos išlaidoms finansuoti. Tokie finansiniai resursai į valstybės iždą patenka iš tokių šaltinių kaip mokesčiai, socialinio draudimo įmokos, prekių ir paslaugų pardavimai, lėšos iš nuosavybės teisės, neatlyginami negrąžintini pervedimai (grantai) ir skolinimas.
Taigi, panagrinėkime valstybės pajamų bruožus, bei jas reglamentuojančių teisės aktų nuostatas per jas sudarančius elementus.2.1. Mokestinės pajamos
Mokestis (pagal Mokesčių administravimo įstatymo 2str. 23d.) – mokesčio įstatyme mokesčių mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei. Šiame Įstatyme mokesčio sąvoka apima ir 13 straipsnyje nurodytas įmokas ir rinkliavas. Šią pajamų rūšį iš esmės sudaro vienas finansų teisės institutas – tai yra mokestinių santykių reguliavimo. Tai funkciniais ryšiais susietų teisės normų grupė, reguliuojanti vienarūšius finansinius santykius, šiuo atveju valstybinės mokesčių sistemos nustatymo ir mokesčių surinkimo proceso, valstybei įgyvendinant finansinę veiklą.Mokesčiai lyginant su kitomis finansinėmis įplaukomis į valstybės biudžetą yra didžiausias pajamų šaltinis. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LietuvosRespublikos finansų ministerijos duomenimis, Lietuvoje mokestinės pajamos 2004 metais sudarė 80,3% valstybės bei savivaldybės biudžetų įplaukų , todėl valstybei ypač svarbu užtikrinti sklandų šios sistemos funkcionavimą.Mokestinės pajamos (mokesčiai) pasižymi neatlygintinumu, privalomumu bei neturi tikslinės paskirties, tai reiškia, jog yra surenkamos be jokių įsipareigojimų duoti kažką mainais. Valstybinius mokesčius nustato Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas mokesčių įstatymus . Pagrindinis teisės aktas reguliuojantis šių įplaukų surinkimą yra Mokesčių administravimo įstatymas. Šiuo Įstatymu nustatomos pagrindinės sąvokos ir taisyklės, kurių laikymasis privalomas vykdant mokesčių įstatymus, pagrindinius apmokestinimo mokesčiais teisinio reglamentavimo principus, įtvirtinamas Lietuvos Respublikoje taikomų mokesčių sąrašas, nustatomos mokesčių administratoriaus funkcijos, teisės ir pareigos, mokesčių mokėtojo teisės ir pareigos, mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo, mokesčio bei su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo bei mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarka. Vadovaujantis šio įstatymo 3str. matome, jog mokesčių teisės aktų sistemos pagrindiniai elementai yra mokesčių įstatymai, kurie pagal Lietuvoje numatytą tvarką reglamentuoja atskirų mokesčių apskaičiavimą, mokėjimą, ir surinkimą ir šių įstatymų pagrindu priimti įstatymų lydimieji teisės aktai.
Remiantis naujausiomis Mokesčių administravimo įstatymo 13str. pataisomis, šiuo metu išskiriami tokie pajamų šaltiniai, kurie įvardijami kaip mokesčiai:1) pridėtinės vertės mokestis; 2) akcizas; 3) gyventojų pajamų mokestis; 4) nekilnojamojo turto mokestis;5) žemės mokestis; 6) mokestis už aplinkos teršimą; 7) konsulinis mokestis; 8) žyminis mokestis;9) privalomojo sveikatos draudimo įmokos; 10) įmokos į Garantinį fondą; 11) valstybės rinkliava; 12) muitai;13) ir kt.Kiekvienos iš šių įplaukų tarifą, mokesčio lengvatą, sankcijas už įstatymų pažeidimus, apmokestinimo tvarką reglamentuoja atskiri mokesčių įstatymai, kurie nustato mokestį ir apibrėžia su mokesčio taikymu ir lengvatomis susijusius klausimus. Atitinkamai Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas , Akcizų įstatymas , Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas , Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas , Sveikatos draudimo įstatymas ir kt. Tačiau, kaip minėta aukščiau ir pastebime iš šio sąrašo, ne visos mokesčiams priskiriamos įplaukos yra mokesčiai tiesiogine prasme– tai ir įmokos, ir rinkliavos. Mokesčiai, kaip jau minėta pasižymi neatlygintinumu, privalomumu, neturi tikslinės paskirties ir yra piniginės prievolės, tuo tarpu įmokoms būdinga tikslinė paskirtis, o rinkliavos paprastai numatytos už tam tikras viešųjų institucijų suteikiamas paslaugas, taigi jos nėra privalomos tomis paslaugomis nesinaudojantiems, be to, jos dažnai būna vienkartinės.Reikia paminėti, jog tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (138str. 3 dalis) , tiek Mokesčių administravimo įstatyme (5str. 1d.) numatomas Seimo ratifikuotų tarptautinių sutarčių viršenybės principas esant šių teisės aktų normų neatitikimui.Mokesčių įstatymus įgyvendinantys ir detalizuojantys poįstatyminiai teisės aktai yra leidžiami Lietuvos Respublikos Vyriausybės, o esant specialiam jos pavedimui, – Finansų ministerijos. Pagal savo kompetenciją, nustatančius atitinkamas mokesčių įstatymų įgyvendinimo taisykles, teisės aktus priimti gali būti įgalintas ir centrinis mokesčių administratorius, tačiau tam būtinas Vyriausybės ar Finansų ministerijos pavedimas. Taip pat tokie įgalinimai suteikti ir savivaldybių taryboms, kiek tai liečia savivaldos reikalus. Taigi, lydimieji teisės normų aktai yra ne mokesčius apibrėžiantys ir nustatantys dokumentai, o tik detalizuojantys, konkretizuojantys tų mokesčių surinkimo, administravimo tvarką. Pavyzdžiui Vyriausybės nutarimas „Dėl valstybės rinkliavos objektų sąrašo, šios rinkliavos dydžių ir mokėjimo ir grąžinimo taisyklių patvirtinimo“ , kuriame numatyti rinkliavų už valstybės ir jos institucijų teikiamas paslaugas (tokias kaip santuokos registravimas, licencijos vykdyti oro susisiekimą išdavimas, licencijos verstis didmenine prekyba nefasuotais naftos produktais išdavimas ir t.t.) dydžiai ir mokėjimo taisyklėsDidžiausią nacionalinio biudžeto, kaip vieno iš pajamų šaltinių įplaukų dalį sudaro pridėtinės vertės mokestis, gyventojų pajamų mokestis, akcizai.
2.2. Nemokestinės pajamos
Finansų ministro įsakyme „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių biudžetų pajamų ir išlaidų klasifikacijos patvirtinimo“ numatomos tokios pajamos priskirtinos prie nemokestinių: turto pajamos (palūkanos už paskolas, Lietuvos banko likutinis pelnas, dividendai, palūkanos už kapitalo naudojimą draudimo polisų savininkų pajamos, nuomos mokestis už valstybinę žemę ir valstybinio vidaus vandenų fondo vandens telkinius ir kt.), pajamos iš baudų ir konfiskacijos (pvz.: Baudos už aplinkos teršimą), ir kitos pajamos (tai gali būti valstybės ir savivaldybių kontrolierių išieškotos sumos (grąžinti asignavimai), žala, atsiradusi dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, išieškota regreso tvarka iš kaltų asmenų).Nemokestines pajamas sudaro lėšos gautos parduodant valstybės gaminamas prekes ar teikiant paslaugas, t.y. gaunamos per pirkimo-pardavimo sandorius ir mainus. Atsižvelgiant į pajamų šaltinį, prie nemokestinių įplaukų galima priskirti ir lėšas iš Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo. Kaip jau minėta aukščiau, tokiu būdu gautos lėšos nėra priskiriamos nacionaliniam biudžetui ir yra pervedamos į Finansų ministerijai atidarytą privatizavimo fondo sąskaitą . Lyginant su pajamomis iš kitų lėšų šaltinių ši įplaukų dalis yra gana nedidelė – 2004 metais ji siekė tik 8,7% valstybės ir savivaldybių biudžetų pajamų.
2.3. Dotacijos ir finansinė parama
Dar vienas valstybės pajamų šaltinis yra dotacijos (grantai ), kaip tarptautinių organizacijų ir kitų valstybių donorių neatlygintina finansinė parama (piniginės lėšos).Kalbant apie Europos Sąjungos (ES) finansinę paramą reikėtų pažymėti, kad Europos Sąjungos vykdoma struktūrinė politika įgyvendinama pasitelkus ES Struktūrinius fondus ir Sanglaudos fondą. Struktūrinės politikos fondai visų pirma siekia padėti sunkumus išgyvenantiems regionams prisitaikyti prie besikeičiančių ekonominių ir socialinių sąlygų. Taip pat siekiama didinti krizę išgyvenančių ūkio šakų ekonominės veiklos efektyvumą ir padėti joms atlaikyti konkurencinį spaudimą. Pvz., bedarbiai gali mokytis, kad įgytų perspektyvesnių specialybių. Šiuo metu veikia Europos regioninės plėtros fondas, teikiantis regionams finansinę paramą – t.y. numatomos investicijos į gamybą, infrastruktūrą, darbo vietų kūrimą bei paramą smulkiam ir vidutiniam verslui bei technologijų plėtros finansavimą; Europos socialinis fondas remiantis socialinių problemų sprendimą ir finansuojantis: švietimą, paramą įsidarbinant, švietimo sistemos tobulinimą; taip pat Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondas, bei Žuvininkystės orientavimo finansinis instrumentas. Neformaliai penktuoju Struktūriniu fondu vadinamas Sanglaudos fondas, kurio skiriama dideliems transporto ir aplinkos apsaugos projektams. ES parama Lietuvoje paprastai reglamentuojama Vyriausybės nutarimais, nustatančiais jų gavimo ir administravimo tvarką. Taip pat bendrąsias nuostatas dėl struktūrinių fondų galima rasti Europos Sąjungos Tarybos reglamente (EB) Nr. 1260/1999 bei kituose šį reglamentą detalizuojančiuose ES Tarybos bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės teisės aktuose.
Taip pat Lietuva yra gavusi ir atskirų valstybių finansinę paramą – pavyzdžiui, 2002 metais dvišalės paramos principu gauta finansinė parama iš Norvegijos Karalystės, skirta pasirengimui stoti į ES. pasirašė Šios paramos pagrindu yra Supratimo memorandumas pasirašytas Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos ir Norvegijos Karalystės Užsienio reikalų ministerijos.2.3. Valstybės skola
Skolinimasis valstybei reikalingas gauti trūkstamų lėšų savo funkcijoms vykdyti, t.y. biudžeto deficitui ir investicijoms finansuoti, o taip pat ir valstybės skolai dengti – disponuodama skolintomis piniginėmis lėšomis valstybė tuo pačiu ir įsipareigoja jas grąžinti ne tik nustatytu metu, bet ir su papildomais kaštais – numatytomis palūkanomis. Valstybės skola taip pat kaip ir mokestiniai santykiai apima ištisą finansų teisės institutą, reguliuojantį valstybės ir savivaldybių skolinimosi iš vidaus ir užsienio kreditorių tvarką. Valstybės skola kaip pajamų šaltinis yra reglamentuojama valstybės skolos įstatymu , kuris yra vienas pagrindinių finansų teisės instituto šaltinių ir numato Vyriausybės skolinimąsi valstybės vardu, valstybės garantijų teikimą, santykius, susijusius su valstybės reikalavimo teise į skolininkus. Taigi, kaip matome įstatymas reglamentuoja ne tik valstybės skolinimąsi, bet ir skolinimą, (t.y. kreditą) tačiau skolinimas jau priskiriamas nebe pajamoms, bet išlaidoms.Valstybės skola, suprantama kaip visuma prisiimtų ir dar neįvykdytų įsipareigojimų kreditoriams, yra skirstoma į vidaus ir užsienio skolą. Vidaus skolą Valstybės skolos įstatymo 2str. 3d. apibrėžia kaip valdžios sektoriui priskirtų subjektų, turinčių teisę skolintis, prisiimtų, bet dar neįvykdytų įsipareigojimų grąžinti vidaus kreditoriams lėšas, pasiskolintas išplatinus Vyriausybės vertybinius popierius, pasirašius paskolų sutartis, lizingo (finansinės nuomos) sutartis ir kitus įsipareigojamuosius skolos dokumentus, konsoliduota sumą. Vidaus kreditoriais – gali būti finansų įstaigos ir kiti asmenys, kurie turi ekonominių interesų Lietuvoje, verčiasi ūkine ar kuria kita įstatymų nedraudžiama ekonomine veikla ir nuolat arba laikinai, bet ilgiau kaip vienus metus, veikia ar gyvena Lietuvoje, įsigiję Vyriausybės vertybinių popierių, suteikę paskolas valstybei pagal paskolų sutartis arba kitus įsipareigojamuosius skolos dokumentus.
Užsienio skola pagal tą patį įstatymo straipsnį apibrėžiama kaip – valdžios sektoriui priskirtų subjektų (tai užsienio valstybės, tarptautinės finansinės organizacijos, užsienio bankai ir kiti asmenys), turinčių teisę skolintis, prisiimtų, bet dar neįvykdytų įsipareigojimų grąžinti užsienio kreditoriams lėšas, pasiskolintas išplatinus Vyriausybės vertybinius popierius, pasirašius paskolų sutartis, lizingo sutartis ir kitus įsipareigojamuosius skolos dokumentus, suma. Valstybė paprastai skolinasi išleisdama Vyriausybės vertybinius popierius ar Vyriausybei skolinantis valstybės vardu išleidžiant kitus įsipareigojamuosius dokumentus. Vyriausybės vertybiniai popieriai, kitaip suprantami kaip obligacijos Valstybės skolos įstatymo 2str. 9 d. apibrėžiami kaip vertybiniai popieriai išleisti valstybės vardu vidaus ar užsienio rinkose, kurie patvirtina jų turėtojo teisę per tam tikrą terminą gauti tų popierių vertę atitinkančią sumą, palūkanas ar kitą ekvivalentą.Vienas svarbesnių valstybės skolą reglamentuojančių lydimųjų teisės aktų yra Vyriausybės nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. lapkričio 20 d. nutarimo Nr. 1377 “Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybinių popierių išleidimo tarptautinėse finansų rinkose, užsienio paskolų ėmimo ir kitų įsipareigojamųjų skolos dokumentų pasirašymo taisyklių patvirtinimo” pakeitimo“, kuriame numatomos Vyriausybės vertybinių popierių išleidimo užsienio rinkose, paskolų valstybės vardu ėmimo ir kitų įsipareigojamųjų skolos dokumentų pasirašymo taisyklės, numatančios Vyriausybės skolinimosi valstybės vardu tvarką vidaus ir užsienio rinkose.Remiantis naujausiais Lietuvos Respublikos Finansų Ministerijos duomenimis, Centrinės valdžios skola pagal priemones ir pradinę trukmę laikotarpio pabaigai 2006 m. vasario 28 dienai buvo 13.558.416 tūkst. Litų, iš jų trečdalis vidaus ir du trečdaliai užsienio skolos.IŠVADOS
Remiantis tuo, kas paminėta, matome, jog valstybės pajamos – piniginiai ištekliai, kurie skirstant visuomenines nacionalines pajamas pereina valstybės žinion ir kaupiami valstybės (savivaldybių) biudžete bei pinigų fonduose, taip pat piniginiai ištekliai, kuriuos valstybė yra pasiskolinusi ir kurie naudojami valstybės (savivaldybės) funkcijų atlikimui finansuoti – paprastai skirstomos į mokestines (t.y. kurių lėšos yra surenkamos iš įvairaus pobūdžio mokesčių, įmokų ir rinkliavų), nemokestines, kurias sudaro tiek privalomais, tiek savanoriškais pagrindais surinktos lėšos, bei valstybės skola, kuri valstybei reikalinga nustatytoms funkcijoms vykdyti.
Kaip matome iš šiame darbe nagrinėtų duomenų, dvi iš valstybės pajamų skirstymo dalių, konkrečiai mokestinės pajamos ir valstybės skola, apima po vieną iš didesnių finansų teisės institutų – mokestinių santykių reguliavimo bei valstybės skolos (nemokestines pajamas sudaro keletas smulkesnių finansų sistemos elementų tokių kaip pajamos iš valstybės ir savivaldybių turto, baudų surinkimo ir t.t.). Kiekviename minėtų institutų yra dominuojančių ir didžiausią reikšmę turinčių teisės aktų: valstybės skolos institute tai Valstybės skolos įstatymas, mokestinių santykių reguliavimo institute – Mokesčių administravimo įstatymas bei atskirus mokesčius reglamentuojantys teisės aktai, tokie kaip Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas, Akcizų įstatymas, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas ir kt. Reziumuojant tai, kas paminėta aukščiau, galime teigti, jog pagrindinę ir esminę Lietuvos valstybės pajamas reglamentuojančių teisės aktų dalį sudaro įstatymai, kuriuose numatyta šių pajamų surinkimo, kaupimo ir panaudojimo tvarka.Literatūros sąrašas
1. Marcijonas Antanas, Bronius Sudavičius, Mokesčių teisė, Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2003.2. Naraškevičiūtė Violeta, Aušrinė Lakštutienė, Valstybės finansai, Kaunas: Technologija, 2003. P. 40.3. Lietuvos Respublikos Konstitucija // Valstybės žinios.-1992, Nr. 33-1014.4. Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymas (nauja redakcija) // Valstybės žinios. -2004. Nr. 4-47.5. Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymas // Valstybės žinios. – 2001, Nr. 110-39926. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas, // Valstybės žinios.-2004, Nr. 63-2243.7. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas // Valstybės žinios.- 2002, Nr. 35-12718. Lietuvos Respublikos akcizų įstatymas // Valstybės žinios.- 2001, Nr. 98-34829. Lietuvos Respublikos valstybės skolos įstatymo pakeitimo įstatymas // Valstybės žinios.- 2005, Nr. 83-304110. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymas// Valstybės žinios. – 1997, Nr. 107-268811. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas// Valstybės žinios.- 2005, Nr. 76-2741
12. Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymas // Valstybės žinios.- 1996, Nr. 55-128713. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl valstybės rinkliavos objektų sąrašo, šios rinkliavos dydžių ir mokėjimo ir grąžinimo taisyklių patvirtinimo“ // Valstybės žinios.-2000, Nr. 108-346314. Finansų ministro įsakymas „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių biudžetų pajamų ir išlaidų klasifikacijos patvirtinimo“ // Valstybės žinios. – 2003, Nr. 69-3135 15. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos tinklalapis http://nauja.vmi.lt/lt/?itemId=20149, žiūrėta 2006-04-0916. Lietuvos Respublikos finansų ministerijos tinklalapis http://www.finmin.lt žiūrėta 2006-04-07/0917. Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės tinklalapis http://www.std.lt/lt/pages/view/?id=1283, žiūrėta 2006-04-09