Atmosfera ir jos tarša

Turinys

Įvadas...........................3

Atmosfera iki žmogaus.................4

Atmosferos teršimas...................6

Oro užterštumas Lietuvoje................7

Žemės tarša.......................7

Vandens tarša......................8

Ozono sluoksnis......................9

„Šiltnamio efektas“...................10

„Rūgštūs lietūs“......................10

Transporto priemonių tarša...............11

Buitinė tarša........................12

Priemonės prieš pramonės teršimą...........12

Įvadas

Artėjant prie XXI amžiaus slenksčio, atmosfera nuolatos nelauktai reaguoja į žmogaus veiklą. Atmosferos ir antroposferos sąlytis netenka harmonijos. Formuojasi katastrofiška situacija. Gresia pražūtingų visai gyvajai gamtai, taip pat ir žmogui, negrįžtamų atmosferos procesų pavojus, todėl šiuo metu dagiau negu bet kada žmogų turėtų dominti atmosferos sandara, jos istorija iki žmogaus pasirodymo Žemėje ir jam įsiviešpatavus, jo ateitis.

Atmosfera iki žmogaus

Lengvas, permatomas, vos vilnijantis arr milžinišku greičiu besiplaikstantis, fantastiškiausių besikeičiančių formų, blyksnių, garsų prisodrintas dujinis šydas „atmosfera“ gaubia mūsų planetą pridengdamas, tai atskleisdamas žvaigždynus.
Šiandieną mūsų planetos atmosfera (atmosferos oras), susidedanti iš aktyvaus deguonies, labai praskiesto palyginti inertišku azotu, tinkanti kvėpavimui, yra unikali saulės sistemoje. Kokia ji buvo iki žmogaus?
Atmosferos kilmė ir raida lieka diskutuojama problema. Atmosferai milijardai metų. Apie jos raidą dar labai negausūs faktai išskaitomi iš seniausių Žemės gelmių sluoksnių. Tie seniausieji sluoksniai granitinės uolienos, susidariusios prieš 3,8-402 milijardo metų yra pirmieji mūsų planetos geeologinės istorijos puslapiai. Arktinių rajonų kontinento ledo sluoksniuose užsifiksavusi informacija, padedanti nustatyti atmosferos raidą, apima dar trumpesnį laiką, tūkstančius metų. Instrumentinių atmosferos stebėjimų laikotarpis vos keli šimtai metų. Taigi atmosferos susidarymas ir raida, ypač to laikotarpio, apie kurį praktiškai dar ne

egali nieko pasakyti Žemės sluoksniai, aiškinama remiantis daugiausia teoriniais tyrimais, ji lyginama su kitų Saulės sistemos planetų atmosferomis, jų raida.
Atmosfera yra neatskiriama mūsų planetos dalis. Jos kilmė ir raida tiesiogiai susieta su Žemės formavimusi.
Šiuolaikinės kosmogonijos aiškinimu, Žemė susidarė prieš 4,4-4,6 milijardo metų iš pamažu tankėjančių, gravitacijos jėgos veikiamų kosminių dulkių ir dujų, kurios planetų formavimosi pradžioje buvo išsisklaidžiusios erdvėje aplink Saulę. Pirmos medžiagos iš kurios pradėjo formuotis Žemė, požymius palaidojo laikas. Tikriausiai juos galima pastebėti Mėnulyje ir kitose planetose. Žemės kaip ir kieto kūno, raidos pradžia – tai jos „Mėnulio stadija“.
Manoma, kad pirmykštė Žemės atmosfera buvo panaši į šiandieninę planetų milžinių atmosferą, pvz. Jupiterio, sudarė ją lengviausi elementai – vandenilis, jo junginiai (amoniakas, metanas) ir helis.
Pradiniame Žemės gyvenimo periode, kol nebuvo tankesnės atmosferos, ypač tuuo metu, kai ji buvo nuo planetos visiškai nupūsta, vyko saviti procesai, vėliau nepasikartojantys dėsningumai. Žemę nuolatos bombardavo meteoritai, trupindami jos paviršių ir lydydami jį sudarančią medžiagą. Be to, atmosferos nepridengtą Žemės paviršių veikė saulės vėjas, kosminis spinduliavimas.
Palyginti didelė Žemės masė sudaro stiproką gravitacijos (traukos) lauką. Toks gravitacijos laukas leido Žemei išlaikyti iš gelmių išsiskiriančias sunkesnes dujas. Tai viena iš sąlygų formuoti ir palaikyti atmosferai. Būdama nemažos masės, Žemė galėjo sukaupti pakankamai karščio, kuris sukeltų gelmėse audringus reiškinius – medžiagos lydymąsi, du
ujų išsiskyrimą, vulkanizmą. Vykstant tokiems procesams iš Žemės gelmių pradėjo veržtis dujos – daugiausia vandens garai ir anglies dioksidas. Pradėjo formuotis antrinė Žemė atmosfera, kurią be šių dujų (vandens garų ir anglies dioksido), sudarė vandenilis, amoniakas, metanas, azotas, sieros vandenilis. Šioje atmosferose deguonies buvo labai mažai. Tokia atmosfera gaubė Žemę prieš pasirodant joje gyvybei. To meto Žemės, matyt, nuolatos kondensavosi vandens garai, bet dar ilgai lietūs nedrėko jos paviršius. Dėl aukštos temperatūros Žemės paviršiuje tuoj pat išgaruodavo. Kosminiai bei Saulės spinduliai ir vėjas skaidė vandens garus į vandenilį ir deguonį. Vandenilis sklaidėsi, o deguonis buvo sunaudojamas įvairiems oksidacijos procesams.

Dar nevisiškai aišku, kaip atmosferoje atsirado deguonis ir kur galėjo pasidėti anglies dioksidas, kurio tada atmosferoje buvo labai daug. Manoma, kad tai susieta su gyvybės atsiradimu, o gyvybei susidaryti paruošė dirvą to meto atmosferoje prasidėję nauji procesai. Biochemiko A. Oparino nuomone, vykstant žaibų iškrovoms, atmosferose pradėjo susidaryti įvairios aminorūgštys, kurios ir buvo viena sąlygų gyvybei žemėje formuotis.
Gyvieji organizmai pradėjo keisti atmosferos sudėtį. Primityviausieji organizmai, anaerobinės bakterijos, kurių medžiagų apykaita vyko be deguonies, per daugelį milijonų metų sunaudojo metano ir amoniako likučius atmosferoje, sumažino vandenilio, bet dar didino anglies dioksido bei azoto kiekį. Ilgainiui kai kurios bakterijos pradėjo skaidyti anglies dioksidą į deguonį ir anglį. Tačiau at

tmosfera dar mažai keitėsi, joje ilgai buvo mažai deguonies. Vos tik atsirasdavo, tuoj pat būdavo suvartojamas įvairiems oksidacijos procesams. Dėl jo stokos sausumą sudarė daugiausia neoksiduotos uolienos. Deguonies pėdsakai atmosferoje – seniausios oksiduotos uolienos susidarė prieš 1,5 mlrd. metų tinkamas kvėpavimui oras iš neturinčios deguonies atmosferos formavosi prieš 2-1,5 mlrd. metų. Tačiau palyginti su dabartine atmosfera, deguonies jame dar ilgai buvo nedaug. Žemė aukštuose atmosferos sluoksniuose dar neturėjo apsauginio ozono ekrano saugojančio gyvybę nuo žudančių kosminių spindulių. Tada gyvieji organizmai laikėsi po vandeniu. Nuo šių spindulių juos apsaugodavo 10 metrų vandens sluoksnis. Kai deguonies koncentracija ore sudarė apie 2% (10 kartų mažiau palyginti su dabartine atmosfera), augalai pradėjo kraustytis į sausumą. Prieš 440 milijonų metų, kai atmosferoje prisikaupė pakankamas deguonies kiekis, sausumoje virė gyvenimas. Žemė nusidažė žaliai. Deguonies koncentracija atmosferoje didėjo, nes daugėjo augalų, gausėjo jų įvairovė. Sausumoje neregėtai suklestėjo gyvybė, susidarė sąlygos sudėtingiems, labai organizuotiems aukštesniems augalams ir gyvūnams egzistuoti. Ties gyvybės pasirodymo Žemėje slenksčiu atmosfera dar turėjo niūrių, bauginantį vaizdą. Manoma, kad seniausiuose jos raidos epochose ji priminė tirštą, nuodingą rūką, pro kurį negalėjo prasiskverbti šviesos spindulys. Tada jos temperatūra priklausė nuo vidinės Žemės šilumos, kuri šiandien jos šiluminiam rėžimui turi labai nedidelę įtaką.
Taip antrajame Žemės atmosferos raidos etape, pradėjusi keisti atmosferos sudėtį, besivystydama primityviausia gyvybė su
uvaidino lemiamą vaidmenį maždaug prieš milijardą metų prasidėjusiame trečiajame atmosferos etape, kuris tęsiasi iki dabar. Prisidengusi apvalkalu nuo kenksmingų priemaišų žaviu dujiniu šydu, Žemė buvo pasiruošusi sutikti vieną didžiausių Visatos įvykių – žmogaus pasirodymą.

Atmosferos teršimas

Atmosferos užterštumu vadinama bet kokių medžiagų, išskyrus vandenį, priemaišos ir joje vykstantys fizikiniai bei cheminiai reiškiniai, darantys žalą gyvybei. Skiriama antropogeninė ir natūrali tarša. Natūrali tarša susidaro dėl vulkanų išsiveržimo, miškų gaisrų, „juodųjų audrų“ ir kitų gamtos reiškinių. Antropogeninė tarša yra žmogaus padarinys. Formuojantis biosferai labiausiai atmosferą teršė ugnikalniai, aprimus vulkaniniams procesams ir pradėjus šeimininkauti žmogui, palaipsniui didėja antropogeninė tarša, ypač grėsminga padėtis pradėjo klostytis nuo XIXa. vidurio. Apskaičiuota, kad dabartiniu metu kasmet į orą patenka apie 2 milijardai tonų dujų, suodžių ir dulkių. Išdalinus šiuos teršalus pasaulio gyventojams, kiekvienam iš jų tektų po 400kg.
Antropogeninė atmosferos tarša pasireiškia dviem pavidalais – tai oro mechaninis užterštumas (dulkės, dūmai, kiti aerozoliai) ir fizinis užterštumas (radiacija, elektromagnetiniai laukai, vibracija, triukšmas ir t.t.).
Mechaninis ir fizinis užterštumas priklauso nuo vietos sąlygų ir kinta tolstant nuo taršos židinio. Pagal tai atmosferos užterštumas skirstomas į globalinį, regioninį ir lokalinį.
Globalinis atmosferos užterštumas apima visą Žemės ritulį ir nepriklauso nuo taršos židinių išsidėstymo, jį jaučia visi planetos gyventojai, kad ir kokiu atstumu nuo taršos židinio gyventojų. Dėl globalinio užterštumo gali pasikeisti atmosferos sandara ir klimatas.
Regioniniam užterštumui būdinga žalingų medžiagų migracija didelėse teritorijose. Pramonės įmonių, branduolių sprogimų išmetamas ir kitais būdais patekusias į orą smulkias daleles vėjas nuneša už kelių šimtų ir net tūkstančių kilometrų ir jos su lietum iškrenta žemėn.
Pastaraisiais dešimtmečiais pastebėta, kad Anglijoje ir kituose Vakarų Europos stambiuose pramonės centruose išmestos į orą dujos, dulkės pasiekia Skandinavijos valstybes, jos neaplenkia ir Lietuvos.
Lokalinis atmosferos užterštumas yra tada, kai vienos ar kelių pramonės įmonių dalelės iškrenta miesto arba aglomeracijos ribose. Nuo lokalinio teršimo priklauso regiono ir globalinio užterštumo laipsnis.

Oro užterštumas Lietuvoje

Ilgą laiką buvome pratinami viską, kas bloga, matyti kitur, kitose šalyse ir retai suvokdavome, mažai turėdavome duomenų, kokia kritinė yra mūsų gimtinės aplinkos būklė. Galvojome toli esantys nuo to, kas kamuoja kitų šalių gyventojus. Visiškai nuvertinome kiekvieno mūsų indėlį į gamtos apsaugą.
Tarp daugiau kaip 220 aplinkos užterštumo kritinių situacijų Respublikoje didžiausią dalį – beveik trečdalį sudaro oro baseino užterštumas. Lietuvoje orą daugiausia teršia automobilių transportas (apie 50% išmetamų teršalų), chemijos, statybinių, naftos perdirbimo pramonė bei šiluminė energetika.

Šiandien užteršto oro baseinas virš Lietuvos sudaro apie trečdalį jos ploto. Respublikos žemėlapyje išsiskiria didelio užterštumo zonos: Vilnius – Elektrėnai, Kaunas – Kėdainiai – Jonava, Mažeikiai – Naujoji Akmenė ir kitų didesnių miestų teritorijos. Atmosferos teršimo mastu mes pralenkiame Baltarusiją, Latviją, Estiją.
Dabar Lietuvoje per metus į orą išmetama apie milijoną tonų teršalų. Pusė to kiekio sudaro autotransporto išmetami teršalai. Pramonės teršalų didžioji dalis išmetama į aukščiau nuo žemės paviršiaus esančius oro sluoksnius, o autotransporto priemonių išmetami nuodai laikosi pažemio sluoksnyje.

Žemės tarša

Didėjant gyventojų skaičiui, maisto poreikiai visą laiką didėja, o dirbamų žemių plotai nedidėja arba netgi mažėja. Mat juos užima besiplečiantys miestai, keliai, pramonės centrai. Todėl žemės ūkio produktų gamybą tenka didint intensyviau naudojant turimas žemes. Tam padeda trąšos ir pesticidai. Tačiau čia žmogus patiria „bumerango efektą“. Naudojant vis daugiau mineralinių trąšų ir pesticidų, dirvas galima užteršti neišvalomai.
Pesticidai naikina ne vien piktžoles ir kenkėjus. Nukenčia ir niekuo dėti organizmai, pirmiausia – pagrindiniai skaidytojai (pavyzdžiui, sliekai), kurių populiacijos labai sumažėjus gresia žūtis visai ekosistemai. Nekaltos aukos – tai ir plėšrūs paukščiai. Paukščių, kurių audiniuose prisikaupia pesticidų, kiaušinių lukštai būna labai ploni, o paukščiai žūva. Taip mažėja rūšies vislumas, o kartu – ir rūšių įvairovė. Tuo tarpu kenkėjų – vabzdžių, erkių, bakterijų, grybų – populiacijos prisitaiko prie jų naikinimui skirtų pesticidų. Iš 2000 kenkėjų rūšių jau tapo jiems atsparūs.
Aukštesniuose mitybos lygmenyse susikaupia didžiausi pesticidų kiekiai. Šiems lygmenims priklauso ir žmogus. Kaupdamosi žmogaus organizme, šios medžiagos slopina jo atsparumą ligoms. Tuose rajonuose, kur intensyviai naudojami pesticidai, žmonės dažnai serga virškinimo, nervų, širdies kraujagyslių ligomis, padaugėja apsigimimų.
Daugiau negu pusė Lietuvos žemės ūkio produkcijos užauginama trąšų dėka. Siekiant didesnio derliaus neretai pertręšiamos. Taip atsitinka dažniausiai todėl, kad daugelis žmonių, dirbančių žemės ūkyje, nežino riboto derliaus dėsnio. Didinant išberiamų į dirvą azotinių trąšų kiekį, daržovių derlius didėja iki tam tikros ribos. Toliau berk nebėręs, derlius lieka toks pat, tik nukenčia jo kokybė. Daržovės būna neskanios, jose susikaupę nitratai kenkia žmogaus sveikatai. Azotinių trąšų pertekliaus augalai nepanaudoja, ir jos, tapusios teršalu, su lietaus vandeniu nuteka į požeminius vandenis, upes ir ežerus.
Dideli nitratų kiekiai, su maistu patekę į žmogaus organizmą, trikdo galvos smegenų, liaukų, kraują gaminančių organų veiklą.
Nitratai kenkia ne tik žmogui, bet ir naminiams gyvuliams. Kai kurie mokslininkai mano, kad pašaruose esantys nitratai karvėms sukelia leukozę. Sergančių karvių pienas gali būti kenksmingas žmogui, ypač vaikams.
Dirvų tarša labai susijusi su oro užterštumu. Pramonės įmonių zonose ir dideliuose miestuose iš oro nusėdę arba su krituliais iškritę sunkieji metalai, radioaktyviosios dulkės, rūgštys keičia dirvos struktūrą, chemines savybes, žudo joje gyvenančius organizmus.

Aplink Jonavos gamybinį susivienijimą „Achema“ 2-4 kilometrų spinduliu išnykę dirvos mikroorganizmai, o 10-15 kilometrų zonoje skursta augmenija.
Baisi rykštė yra autotransporto išmetamos kenksmingos medžiagos. Intensyvaus eismo keliai, įskaitant ir abipus jų esančią teršalų veikiamą zoną, sudaro apie 10% mūsų Respublikos teritorijos, kurią intensyviai teršia transportas. Išilgai automagistralių ir didesnių kelių dirvoje kaupiasi autotransporto išmetamas švinas ir kiti sunkieji metalai. Jie daugiau negu trečdaliu sumažina pakelėse augančių žemės ūkio kultūrų derlių ir pablogina kokybę. Automobilio išmetamas švinas į žmogaus organizmą patenka ne tik su oru, daržovėmis, augančiomis prie kelio, bet ir su karvės, ėdančios pakelės žolę, pienu. Šio metalo, kaip ir pesticidų sankaupos mitybos grandinėse ir žmogaus audiniuose gali pasiekti mirtinas dozes.
Švinas jungiasi su hemoglobinu, todėl žmogaus organizmas blogiau aprūpinamas deguonimi, sutrinka jo medžiagų apykaita, virškinimo organų ir nervų sistemos veikla. Nustatyta, kad vairuotojų, automechanikų ir autoinspektorių audiniuose švino aptinkama net 1,5 karto daugiau negu kitų miesto gyventojų organizmuose.
Atstumui nuo kelio didėjant, dirvos teršalų mažėja, ir už 100 metrų lieka tik jų pėdsakai. Todėl, norint apsaugoti laukus ir jų derlių, pakanka kelius apsodinti krūmų ir medžių apsaugine juosta, o pakelėse neganyti gyvulių, nesėti daržovių ir javų.

Vandens tarša

Natūraliuose, švariuose vandens telkiniuose visų mineralinių elementų, reikalingų gyvų organizmų veiklai, yra pakankamai, išskyrus fosforą ir azotą. Jų trūkumas dažnai būna tas veiksnys, kuris riboja pirminės produkcijos didėjimą vandens ekosistemoje.
Buitiniai ir maisto pramonės nutekamieji vandenys, srutos ir nuplautos nuo laukų trąšos atneša į upes ir ežerus daug organinių atliekų ir augalams reikalingų mineralinių medžiagų. Organinėms atliekoms skaidantis, fosforo, azoto ir kitų, elementų kiekis dar labiau didėja. Išnykus ribojančiam veiksniui – azoto ir fosforo trūkumui, – pradeda vešliai augti greitai besidauginantys dumbliai ir aukštesnieji augalai. Žolėdžiai nebepajėgia suvokti visos pirminės produkcijos, ir organinės medžiagos perteklius nusėda į dugną. Vandens telkinys ima sparčiai želti, jo pakrantės dumblėja. Toks telkinio praturtinimas maisto medžiagomis vadinamas eutrofikacija.
Eutrofikaciją patiria daugelis mūsų krašto upių ir ežerų. Bloga ekologinė situacija Kuršių mariose, į kurias Nemunu teršalai teka beveik iš visos Lietuvos. Vasarą, kai nusistovi palanki temperatūra ir pakanka Saulės radiacijos, užterštuose vandenyse prasideda staigus žaliųjų dumblių ir melsvabakterių dauginimasis, vadinamas vandens žydėjimu.
Vandens žydėjimas yra pagrindinis eutrofikacijos požymis. Jo pasekmės labai nemalonios. Pirma, keičiasi vandens telkinio estetinis vaizdas. Jo vanduo darosi panašus į dvokiančią, žalią „sriubą“, dugno akmenys apauga siūliniais dumbliais. Tuomet telkinys nebetinka nei poilsiui, nei sportui. Antra, toks vanduo tinka vartoti buityje tik specialia paruoštas. Trečia, vėjo ir bangų priplakta prie kranto dumblių bei kitų augalų masė

pradeda pūti, išsiskiria sieros vandenilis. Šios dujos, kurių kvapas primena supuvusius kiaušinius, yra nuodingos. Ketvirta, kai kurios melsvabakterės išskiria žuvims ir žmogui nuodingas medžiagas. Jautresni žmonės, vos kelias sekundes pabuvę „žydinčiame“ vandenyje, po kurio laiko pradeda viduriuoti, atsiranda odos išbėrimai. Dar viena blogybė ta, kad vandens paviršiuje susidaręs tankus dumblių sluoksnis sulaiko Saulės spindulius, ir jie nebepasiekia apatiniame vandens sluoksnyje esančių milijardų dumblių ląstelių. Negaudami pakankamai šviesos šie dumbliai žūva, nusėda ant dugno ir sudaro tankų organinį dumblą, kuriuo minta bakterijos. Kadangi jos kvėpuoja vandenyje ištirpusiu deguonimi ir, turėdamos pakankamai maisto, sparčiai dauginasi, priedugnio sluoksnyje ima stigti deguonies kitiems organizmams. Pirmiausia pradeda dusti ir žūsta gilumoje gyvenančios žuvys. Priplaktos prie kranto, jos pūva, dvokia, jas apspinta musės.
Vandens telkiniai kenčia ne tik nuo eutrofikacijos, bet ir nuo įvairių į juos patekusių nuodingų medžiagų, Šios medžiagos kaupiasi vandens dugno nuosėdose, augaluose ir gyvūnuose. Kuršių marių moliuskų audiniuose randamos didelės sunkiųjų metalų koncentracijos. Valydami vandenį ir kaupdami teršalus savo kūnuose, moliuskai nuodijasi ne tik patys, bet kenkia ir žuvims, kurios jais minta. Šiaurinėje marių dalyje mažėja ne tik žuvų, bet ir aukštesniųjų augalų bei dumblių rūšių. Įsivyrauja atsparios taršai melsvabakterės ir siūliniai dumbliai. Rūšių įvairovės sumažėjimas ir atskirų populiacijų demografinis sprogimas – tai dar vienas ekosistemų pažeidimo rodiklis.

Ozono sluoksnis

Ozonas (gr. Ozo – kvėpavimas), yra itin svarbus klimatą formuojantis atmosferos elementas, nors sudaro tik milijoninę jos dalį. Jo daugiausia susidaro per elektros iškrovas (žaibo metu) arba fotochemines reakcijas, veikiant Saulės ultravioletiniams spinduliams 20-30 kilometrų aukštyje, kai susidaro sąlygos atominiam deguoniui jungtis su molekuliniu deguonimi, Ozono apvalkalas aplink žemę primena pailgą kreivą balioną: ties pusiauju jo bene mažiausia ir aukščiau kaip 15 kilometrų beveik nerandama, o poliarinėse srityse jo viršutinė riba pakyla į 60 kilometrų aukštį.
Nuo sugeriančio Saulės ultravioletinius spindulius ozono sluoksnio priklauso Žemės paviršiaus optimalus apšvietimas ir terminis težimas, tinkamas gyviems organizmams gyventi. Šios dujos kaip filtras sulaiko didelę dalį trumpabangių saulės spindulių, pasiekiančių mūsų planetą. Trečioji šių svarbių dujų savybė – sulaiko apie 20% Žemės spinduliuojamų infraraudonųjų spindulių ir kartu mūsų planetos šilumą.
Atmosferos pažemio sluoksnyje ozono koncentracija nedidelė. Dideliuose miestuose, kur automobiliai išmeta daug dujų, dėl fotocheminių reakcijų ozono padaugėja. Žmogaus organizmą ozonas veikia neigiamai, nes, intensyviai oksiduodamasis, kraujyje ardo hemoglobiną.
Šiandien jau neabejojama, kad ozono sluoksnis mažėja, kad yra vadinamoji „ozono skylė“ Antarktidoje. Tai žmogaus neapgalvotos veiklos poveikis. Ozoną ardo freonai (daugiausia F-11 ir F-12). Sunku įsivaizduoti mūsų gyvenimą be šaldytuvų, nuskausminimo priemonių chirurginių operacijų metu, putų gesintuvų, ypač aerozolinių kvepalų, kremų, dažų. Freonai padeda išskaidyti mums naudingas medžiagas. Jau ne kartą buvo siūloma uždrausti naudoti aerozolius. Aerozoliams sunaudojama apie 50%

pagamintų freonų, o šaldytuvams – apie 28%. Pasaulyje freonų pagaminta daugiau kaip 8 milijardai tonų, o kasmet jų gamyba padidėja apie 10%. Freonai vandenyje netirpsta, netoksiški, nedega, apatiniame atmosferos sluoksnyje chemiškai nereaguoja, lietaus neišplaunami, todėl iki šiol didesnio dėmesio jiems neskirta. Žemė netekusi apsauginio apvalkalo, atiduos kosmoso erdvei vis daugiau šilumos, ir jos paviršius atšals. Keisis klimatas. Gali sutrikti baltymų sintezė augaluose, o dėl padidėjusios ultravioletinių spindulių skvarbos daugiau žmonių susirgs vėžinėmis odos ligomis.
Be freonų ozoną naikina fluoras, chloras, jodas ir kai kurie kiti junginiai.
Dar viena ozono „skylės“ atsiradimo hipotezė – dėl didelio išmetamų į atmosferą cheminių medžiagų kiekio galėjo aukštuose atmosferos sluoksniuose pasikeisti temperatūros rėžimas. Bet tai ne vienintelė žmogaus sukelta bėda. Daugiausia atmosfera teršiama anglies dioksidu, anglies monoksidu, azoto dioksidu, sieros dioksidu, freonai, troposferos ozonu.

„Šiltnamio efektas“

Per visą žmonijos veiklos laikotarpį iki XIX amžiaus antros pusės į atmosferą išmesta tik 70 milijardų tonų anglies dioksido. Šiandien toks kiekis anglies dioksido į atmosferą patenka per 5 metus.
Daug tūkstančių metų vidutinė planetos paviršiaus temperatūra buvo apie +15 laipsnių. Buvusių atšilimų tarp ledynmečių laiku vidutinė temperatūra Žemės paviršiuje pakildavo tik +2-2,5 aukščiau už dabartinę. Tuo laiku klimatas Europoje būdavo panašus į dabartinį Afrikoje.
Antarktidoje iš 2 kilometrų gylio paimti ledo pavyzdžiai leido atkurti Žemės gamtos istoriją per pastaruosius 150 000 metų, atsekti vidutinės metinės temperatūros kaitą. Ištirta, kad minimalus anglies dioksido kiekis buvo ledynmečių laiku ir maksimalus – atšilimų tarpsniu. Dabar pastariuosius 10 000 metų tęsiasi atšilimas. Užfiksuotas aiškus anglies dioksido padidėjimas dėl žmogaus ūkinės veiklos. Didelį neigiamą poveikį turėjo tropikų miškų kirtimas. Per pastaruosius 30 metų (iki 1987) iškirsta apie 50% tropikų miškų. Planetos miškai nesugeba sugerti viso susidarančio anglies dioksido. Dabar vandenyje jo yra 50kartų daugiau nei atmosferoje. Tai tris kartus daugiau, negu vandenynas gali apdoroti!

„Rūgštūs lietūs“

Vien pramonė kasmet į atmosferą išmeta 150 milijonų tonų sieros junginių. Judriose aviacijos trasose SO2 natūralus fonas dideliame aukštyje padidėja net 20%.
Sieros dioksido dujos suyra per 4-5 paras ir neturėtų kelti nerimo, jei ne viena aplinkybė. Per trumpą savo gyvavimo laiką, veikiamos saulės spindulių, SO2 dujos jungiasi su oro deguonimi ir virsta sieros trioksidu, kuris gerai tirpsta vandenyje, vandens garuose bei vandens lašeliuose ir sudaro sieros rūgštį. Taip susidaro rūgštūs lietūs.

Rūgštūs lietūs yra globalinė problema. Jie teršia paviršius požeminius vandenis, dirvą, kenkia augalams, skatina metalų koroziją, jų veikiamos greičiau susidėvi besitrinančios mechanizmų dalys, apie 6 kartus greičiau suyra stogo dangos, statybinės medžiagos, metalinės konstrukcijos bei dažai. Bendri ekonominiai nuostoliai kasmet sudaro milijardus dolerių. Europoje susiformavo padidėjusio rūgštingumo kritulių zona, apimanti Didžiąją Britaniją, Olandiją, Daniją, dalį Vokietijos, Skandinavijos pietus, NVS šiaurės vakarų dalį, Lietuvą.
Nuo rūgščių lietų ir oro teršalų mažėja dirvos derlingumas, nes nyksta dirvos organizmai, nudega pušų viršūnės, patamsėja medžių lapai, paraudonuota spygliai. Medžiai meta lapus bei spyglius. Rūgštūs lietūs kenkia daržovėms: kopūstams, burokėliams, agurkams. Nuo tokių lietų žūva mailius ir jo maistas, migruojantis dirvoje aliuminis, patekęs į vandenį, pažeidžia žuvų žiaunas. Rūgščių lietų per Baltijos jūrą atneša ir į Lietuvą. Jie taip pat nepaprastai kenkia miškams.
Dėl rūgščių lietų poveikio iš dirvožemio greičiau į vandeningąjį horizontą išsiplauna organinės medžiagos ir sunkieji metalai – užteršiamas gruntinis vanduo.
Šiaurės Ameriką ir Vakarų Europą krečia „baltasis vėžys“. Byra Akropolis, Kelno katedra. nuo rūgščių lietų ir didelės cheminių medžiagų koncentracijos ore.

Transporto priemonių tarša

Miestuose, kuriuose labai išplitusi automobilizacija, oro teršėjas yra automobilių vidaus degimo varikliai. Vilniuje automobiliai išmeta 71,4% visų į orą patenkančių kenksmingų medžiagų, vienam gyventojui per metus tenka 111 kg autotransporto teršalų. Šiuo požiūriu mūsų sostinė „nenusileidžia“ išsivysčiusių Vakarų šalių miestams, kurie labiau perpildyti automobilių.
Benzinu varomi vidaus degimo varikliai išskiria anglies, azoto, sieros ir švino junginius, angliavandenilius. Ypač žalingi žmogaus organizmui yra švino junginiai, Daugiausia oras yra teršiamas starto metu, stabdant ir lėtai važiuojant. Nustatyta, kad pradėjus automobiliui judėti iš vietos oro teršimas yra 50 kartų didesnis už bendrąjį vidutinį. Taigi pavojingiausi taršos židiniai yra gatvių sankryžos. Atkarpose tarp sankryžų labiausiai oras teršiamas tada, kai mašinos juda ne didesniu kaip 30 km/h greičiu; padidėjus greičiui iki 90 km/h, sunaudojama mažiau kuro ir išskiriama dvigubai mažiau aplinką teršiančių medžiagų.
Vartojamas vidaus degimo varikliams kuras turi sieros ir švino priemaišų. Žalingi žmogaus sveikatai švino junginiai, deja, sąmoningai įterpiami į benziną, kad padidėtų jo „gamybinis efektyvumas“. Nustatyta, jog vienas sąlyginis automobilis per metus išskiria 1 kg švino; pusė jo tuoj pat nusėda pakelėse, likusios dalelės pasklinda ore ir tik po kiek laiko su lietumi ar sniegu patenka į dirvą, o iš jos per augalus – į žmogaus organizmą, 75-95% patekusio į organizmą švino susikaupia audiniuose ir žaloja smegenis bei inkstus, ypač kenkia mažų vaikų vystymuisi, padidina kraujo spaudimą suaugusiems.
Radikaliausia technologinė oro taršos mažinimo priemonė yra pakeisti vidaus degimo variklius elektriniais varikliais. Efektinga priemonė yra vartoti automobilių kurą su kuo mažesnėmis sieros ir švino priemaišomis. Vartojant kaip kurą dujas, į aplinką taip pat yra išmetama mažiau sveikatai žalingų medžiagų. Antai benziną pakeitus dyzeliniu kuru,

išmetamų priemaišų sumažėja dvigubai. Daugelyje užsienio šalių vidaus degimo varikliams vartojamas kuras yra tikrinamas, nustatytos leistinos žalingų priemaišų normos, nevartojamas benzinas su švino priemaišomis, pardavinėjami automobiliai su įmontuotais katalitiniais konvektoriais, kurie pašalina 90% CO, sumažina išmetamose dujose azoto oksidų, angliavandenilių.

Buitinė tarša

Miesto oro baseino švara priklauso ne vien nuo pramonės įmonių ir transporto veiklos. Daug orą teršiančių medžiagų išskiria deginant kurą butuose ir visuomeniniuose pastatuose, pakyla į orą dulkių statybose kasant tranšėjas, judant mechanizmams, perkraunant statybų aikštelėse birias medžiagas, nemažai teršalų pasklinda atvirame ore deginant šiukšles, paliktus derlių nuėmus laukuose šiaudus, neutralizuojant buitines ir gamybines atliekas.
Už butų šildymą krosnimis arba nedidelėmis keleto namų ar kvartalų katilinėmis ekologiniu požiūriu pranašesnės centralizuotos miesto šildymo sistemos.
Stambios šiluminės elektrinės, tiekiančios šilumą į gyvenamuosius ir pramonės rajonus, paskleidžia ore mažiau teršalų, negu pavieniai išsimėtę po visą miestą šildymo įrenginiai. Efektingas būdas šildymo įrenginių neigiamam poveikiui sumažinti yra šildymas mažiau nuodingų priemaišų turinčiu kuru arba elektros energija.
Kad mažėtų įvairiopos buitinės taršos poveikis, tikslinga naudoti ir organizacines priemones: drausti šiukšlių ir kitų atliekų deginimą mieste, centralizuotai jas surinkti ir neutralizuoti tam skirtose vietose, sutvarkyti statybos aikštelėse privažiavimus, birių medžiagų laikymą ir vežiojimą (dengtu hidrotransportu ir pneumotransporu), kad nuo žemės pakiltų kuo mažiau teršalų.

Priemonės prieš pramonės taršą

Priemonės oro baseino užterštumui sumažinti realizuojamos tobulinant technologijas pačiose įmonėse ir teritorijos bei miesto planavimo sprendimais.
Ekologinis gamybos technologijos tobulinimo uždavinys yra likviduoti aplinką teršiančias atliekas čia pat vietoje ir užkirsti kelią joms pasklisti atmosferoje. Efektingas būdas patenkančių į orą junginių žalingumui sumažinti yra tinkamos organinio kuro rūšies ir jo kokybės parinkimas. Daugelyje išsivysčiusių šalių kontroliuojama kuro cheminė sudėtis, jame esančių ypač pavojingų sieros ir švino priemaišų kiekis (draudžiama degint kurą, kuriame yra daugiau kaip 1% sieros junginių). Mažiausiai sieros dioksido ir kitų nuodingų degimo produktų turi dujos, daugiausia teršiamas oras deginant naftą, mazutą ir akmens anglį. Technologijos procesų tobulinimo būdai:
Uždarų ciklų ir gamybos be atliekų arba su labai mažais jų kiekiais diegimas, įrengimų hermetizavimas. Išskiriamųjų dujų ir dulkių fizinis bei cheminis valymas sumažina patenkančių į orą priemaišų kiekį. Lietuvos pramonės įmonėse naudojami

ciklonai, filtrai, „šlapias“, terminis ir termokatilinis dulkių ir dujų valymas. Naudojami ciklonai, filtrai gali sugaudyti beveik 99% išrūkomų per kaminą aerozolinių dalelių, bet jie neišvalo iš dūmų sieros dioksido ir iš dalies azoto junginių. Taigi dabartinėje pramonės plėtojimo stadijoje patenkančių į oro baseiną atliekų sugaudymo ir jų utilizavimo problema dar nėra visiškai išspręsta ir, kad jų žala būtų mažesnė, tenka imtis kitų apsaugos priemonių.
Praktikoje dažniausiai naudojama pasyvi priemonė – statomi aukšti kaminai. Šitokiu būdu nesumažinama išmetamų į orą kenksmingų dalelių, tiktai jos pakeliamos iš požemio oro sluoksnio į aukštesnį ir išsklaidomos toliau nuo taršos židinio bei didesnėje teritorijoje. Daugiausia priemaišų iškrenta teritorijoje, nutolusioje per 10-40 kamino aukščių.
Svarbiausios yra urbanistinės ir organizacinės priemonės, numatomos rengiant techninę regionų ir miestų planavimo dokumentaciją. Jos būtų šitokios:
1. Tinkamas miesto teritorijos zonavimas pagal aplinkos užteršimo tikimybę ir gamtinio komplekso atsparumą oro taršai.
2. Taršos židinių (pramonės įmonių, žemės ūkio gamybos kompleksų) atskyrimas nuo gyvenamųjų zonų ir rekreacijai skirtų teritorijų bei sanitarinių apsaugos zonų, tarp jų įrengimas.
3. Teritorijų režimo nustatymas, atsižvelgiant į jų inžinierinį bei ekologinį zonavimą (gyvenimui, rekreacijai, visuomeninių pastatų komunalinei statybai ir t.t.).
4. Tikslingas vietinių gamtos ir klimato sąlygų panaudojimas, kad mažiau pasklistų pramonės išmetamos į orą medžiagos.

Kiekvienos statomos arba rekonstruojamos įmonės projekte turi būti numatytas kompleksas priemonių, garantuojančių oro baseino švarą eksploatavimo metu. Įmonėse turi būti nuolatos kontroliuojama ir stebima, kad žalingų medžiagų koncentracija išskiriamose dulkėse ir dujose neviršytų leistinų normų. Ypač griežta kontrolė turi būti tuose pramonės rajonuose ir mazguose, kur į atmosferą patenka daug dūmų, dulkių o klimato sąlygos yra nepalankios.

Leave a Comment