Islamo religija

Islamas

Islamas yra viena iš pagrindinių pasaulio religijų. Žodis “Islamas” reiškia “paklusnumą” arba “nuolankumą” Allaho valiai, kuris yra vienintelis Dievas. Musulmonai – tai ir yra tie pasišventę žmonės. Pagrindinis Islamo tikėjimas: nėra kitų dievų tik Allaha dievas vienas ir Muhamedas yra jo pranašas.

610 metais vieną naktį Mahometui apsireiškė angelas Gabrielius. Ta žinia, kuria Muhamedas gavo iš Dievo per šį angelą, buvo ta, kad yra tik vienas Dievas, o ne daug, kaip arabai iki tol tikėjo. Šis Dievas yra pasaulio kūrėjas ir vieną dieną ji is teis žmoniją. Tai buvo nauja žinia: Judaizmas ir Krikščionybė tuo metu buvo plačiai paplitusios ir teigė vieno Dievo idėją. Mahometas savo užduotį suprato ne kaip naujos religijos kūrimą, bet kaip tęsinį jau esančių religijų. Jis buvo paskutinis iš pranašų po Adomo, Abraomo, Mozės, Jėzaus, kuris skelbė vieno Dievo buvimą. Bet islamas niekada nebuvo susijęs su Judaizmu ar Krikščionybe. Jis tapo nauja imperija ir nauja civilizacija. Nurodymai, kuriuos gavo Mahometas, yra surašyti Korane, kuris nurodo, kaip tikėti ir kaip gyventi. Dė ėl tos priežasties, kad musulmonai tikėjo tai, ką darė ar sakė Mahometas, buvo įkvėpta Dievo, daugelis jo kalbų buvo užrašyta ar surinkta. Iš pradžių jie plito iš lūpų į lūpas, vėliau buvo užrašyti kaip pagalbinis priedas prie Korano.

Kas yra Islamo “P

Penki pagrindiniai musulmonų dalykai”?

1. Šahada (Liudijimas)
2. Salat (Malda)
3. Zakat (Išmalda)
4. Saum arba Siyam (Pasninkavimas)
5. Hadž (Piligrimystė)

1. Liudijimas. Nėra kito dievo, kurį turėtume garbinti, išskyrus Vieną Dievą, o Mahometas yra Jo pasiuntinys. Po to seka “illa ‘Llah” – “išskyrus Dievą”, viso Sutvėrimo šaltinį. Antroji “Šahada” dalis skamba taip: “Mahometas yra Dievo pasiuntinys”. Gyvenimiškosios tiesos atskleidimas įvyko per tokį pat žmogų, kaip ir mes.

2. Malda. “Salat” vadinamos privalomosios maldos, kurios atliekamos penkis kartus per dieną ir yra tiesioginiu ryšiu tarp besimeldžiančiojo ir Dievo. Islame nėra vyresniųjų hierarchijos ir nėra dvasininkų, todėl toms maldoms vadovauja mokytas žmogus. Šios penkios maldos susideda iš Korano eilių, ir jos kalbamos arabų kalba, esančia Apreiškimo kalba, tačiau asmeninę maldą galima atlikti ir savo gimtąja kalba. Maldos kalbamos švintant, vidurdienį, vi iduryje popietės, saulėlydžio metu ir sutemus, todėl jos nustato visos dienos ritmą. Nors geriau yra melstis drauge su kitais mečetėje, Musulmonas taip pat gali melstis ir beveik visur kitur – laukuose, darbo kabinete, fabrike, universitete. Kadangi penktadienį Musulmonams – šventė, tai penktadienio vidurdienį visi privalo susirinkti mečetėje ir atlikti specialią maldą. Atvykusiuosius iš svetur į musulmoniškus kraštus stulbina tai, kad maldos kasdieniniame gyvenime užima pagrindinę vietą.

3. “Zakat”. Vienas iš pačių svarbiausių Islamo principų yra tai, kad viskas priklauso Dievui, o dėl šios priežasties turtas yr

ra tik patikėtas jį turintiesiems. Žodis “Zakat” reiškia ir apsivalymą, ir augimą. Mūsų sukauptas turtas yra apvalomas atiduodant jo dalį tiems, kurie skursta, ir, kaip augalų genėjimas, šis apkarpymas sukuria pusiausvyrą ir skatina naują augimą.Kiekvienas Musulmonas asmeniškai apskaičiuoja savo “Zakat”. Dažniausiai tai reiškia kasmetinį 2,5% sumokėjimą iš savo kapitalo. Nors šį žodį galima išversti kaip savanorišką labdarą, jis turi platesnę reikšmę. Pranašas pasakė: Netgi sutikdamas savo brolį džiaugsmingu veidu daliji labdarą. Pranašas pasakė: Labdara yra būtina kiekvienam Musulmonui. Jo paklausė: O ką daryti žmogui, kuris neturi nieko? Pranašas atsakė: Jis turėtų dirbti savo paties rankomis savo labui, o paskui iš šio uždarbio atiduoti kiek nors, kaip labdarą.

4. Pasninkas. Kiekvienais metais Ramadano mėnesį visi Musulmonai pasninkauja nuo pirmosios šviesos iki saulėlydžio, susilaikydami nuo maisto, gėrimo ir seksualinių santykių. Tie, kurie yra ligoti, seni arba išvykę, o taip pat nėščios moterys ir mažus vaikus maitinančios moterys, atleidžiami nuo pasninko ir jiems leidžiama atidėti vėlesniam tiek pat dienų laikotarpiui tais pačiais metais. Jeigu jie negali įvykdyti to fiziškai, jie turi pamaitinti po vieną skurstantį žmogų už kiekvieną praleistą dieną. Vaikai pradeda pasninkauti (ir laikytis maldų ritualo) nuo lytinio subrendimo, nors daugelis pradeda tai daryti anksčiau. Nors pasninkas yra labai naudingas sveikatai, į jį iš esmės žiūrima ka

aip į dvasinio apsivalymo būdą. Atsisakydamas pasaulietiškų malonumų, netgi jei tai trunka trumpą laiką, pasninkaujantis žmogus įgyja tikrą užuojautą tiems, kurie vaikšto alkani, o taip pat jis sustiprina savo dvasinio gyvenimo augimą.

5. Maldininkų kelionė (Hadž). Maldininkų kelionė į Meką yra privaloma nors kartą gyvenime ir tik tiems, kurie yra pajėgūs fiziškai ir finansiškai tai padaryti. Vis dėl to, apie du milijonai žmonių kasmet keliauja į Meką iš visų žemės rutulio kampelių, o tai suteikia unikalią galimybę susitikti skirtingų tautų žmonėms. Nors Mekoje visada pilna lankytojų, kasmet Hadž prasideda dvyliktąjį mėnesį pagal Islamo kalendorių (tai yra mėnulio, o ne saulės kalendorius, ir Ramadanas kartais išpuola vasarą, o kartais – žiemą). Maldininkai dėvi specialų apdarą: paprastus darbužius, kurie panaikina klasinius ir kultūrinius skirtumus tam, kad visi stotų lygūs prieš Dievą.

Dėl ko Islamas atrodo keistas?

Islamas gali atrodyti egzotiška arba netgi kraštutinumų religija šiuolaikiniame pasaulyje. Gali būti, kad tai yra dėl to, jog mūsų laikais Vakaruose religija neužima pagrindinės vietos kasdieniniame gyvenime, tačiau Musulmonų pasaulėžiūroje religija visada buvo svarbiausioje vietoje, ir jiems nėra skirtumo tarp pasaulietiškų ir šventų dalykų. Musulmonams visi gyvenimo aspektai – dvasiniai ir materialiniai, valstybė ir religija – yra susiję tarpusavyje, nes viskas priklauso Allahui ir vien tik Allahui. Islamas duoda aiškiai apibrėžtus nurodymus visiems žmonėms, kurių ji

ie turi laikytis visose gyvenimo srityse: asmeniniame, visuomeniniame, moraliniame, vyriausybiniame, politiniame, ekonominiame, dvasiniame ir t.t. gyvenime. Todėl Musulmonai įsitikinę, kad Dieviškojo Įstatymo reikia labai rimtai laikytis, o dėl šios priežasties religiniai dalykai tebėra tokie svarbūs.

Dievo apsireiškimas

Islamas paplito ne tarp klajoklių, bet tarp mieto gyventojų, prekeivių, kurių keliai nusidriekdavo į tolimasias šalis. Apie XVI a. pabaigą Mekos pirkliai kontroliavo didįjį
prekybos kelią tarp Indijos vandenyno ir Viduržiemio jūros – vakarinį Arabijos krantą jie pareidavo su kupranugarių vilkstinėmis. Mrkos šventovė Kaaba tuomet buvo garsus maldininkų lankymosi centras, o visa apylinkė laikoma šventa. Visa tai spartino prekybos plėtojimąsi, tačiau tas turtas, kuris plūstelėjo į Meką, sukėlė ir socialinę įtampą, ypač tarp jaunesniųjų žmonių.
Mahometas gimė 570m. Mekoje, kilmingoje Pranašo Abraomo palikuonių šeimoje. Būdamas šešerių metų amžiaus jis tapo našlaičiu, tačiau nepalūžo, buvo išmintingas jaunuolis, kuris ganė avis ir padėjo savo dėdei prekiauti ilgose kelionėse karavanais. Būdamas paugliu jis atmetė savo genties žmonių papročius, kurie buvo paskendę nuodėmėse ir ištvirkime, pasižymėjo sąžiningumu, dorumu. Būdamas 25m. amžiaus jis rado darbą pas 40m. našlę Khadija (Chadidža) ir pradėjo tvarkyti jos verslo reikalus. Sužavėta jo charakterio bei sąžiningumo Khadija pasiūlė jam tuoktis, ir Pranašas sutiko. Nepaisant jų amžiaus skirtumų jie laimingai gyveno santuokoje 25 metus ir susilaukė šešių vaikų. Pirmuosius apreiškimus iš Dievo Pranašas Mahometas gavo būdamas 40m. amžiaus, per Angelą Gabrielių. Toliau ištisus 23 metus Mahometas gaudavo apreiškimų įvairiomis temomis, tokiomis kaip tik vieno Dievo egzistavimas, nuostabios istorijos apie pasaulio sukūrimą, moralės bei etikos klausimai, bei gyvenimas po mirties. Visi šie apreiškimai buvo renkami į vieną knygą, kurį buvo vėliau pavadinta Šv.Koranu ir musulmonų yra laikoma kaip Dievo žodis. Mekos elitas stipriai priešinosi Pranašo Mahometo raginimams atsiversti į monoteizmą, ir stengėsi bet kokiais būdais sustabdyti bręstančias socialines reformas. Medina tuo metu buvo niokojama tarpusavyje bekariaujančių genčių. Mahometui pavyko sutaikyti bekariaujančias gentis, bei įsitvirtinti čia su savo žmonėmis. Arabų visuomenei šis įvykis atrodė tarsi žygdarbis, tai, ko iki šiol dar nė vienam nepavyko padaryti. Mahometui religija nebuvo vien tik individualios praktikos reikalas, bet tuo pačiu ir gyvenimo būdas, štai dėl ko Jam vadovaujant Medina klestėjo. Medinos valstybės valdymo modelis paremtas teisingumu, pagarba, orumu bei dievobaimingumu, įgyvendino būtent tokį valstybės valdymo modelį, kurio to meto žmonės ilgą laiką ieškojo Jis nusiuntė laiškus Persijos, Egipto, Abisinijos bei Bizantijos vadovams pranešdamas, kad jis skelbia monoteizmą ir kviečia juos taip pat priimti Islamą. Pirmą kartą pasaulio istorijoje moterims, vaikams, našlaičiams, užsieniečiams bei vergams buvo suteikta nemaža teisių bei apsauga. Daugelis Pranašą dominusių klausimų net ir šiais laikais atrodo modernūs bei tinkantys mūsų kultūrinei terpei bei čia kylančioms problemoms. Jis pasmerkė rasizmą bei nacionalizmą, sakydamas: “Nėra jokio skirtumo tarp arabo ir ne arabo, juodaodžio ir baltaodžio, išskyrus jo teisingumą”.
Jis dar išleido įstatymus ginančius gyvūnus, medžius bei gamtą. Jis skatino laisvąją prekybą, dorus sandėrius bei investicijas, gynė darbininkų teises ir uždraudė išnaudojimą. Jis dirbo dėl taikos, tačiau taipogi nurodė ir tuos atvejus, kuomet teisiškai galima panaudoti jėgą, kai to labai reikia. Jis įtikino žmones atsisakyti alkoholio, narkotikų, prostitucijos bei nusikaltimų darymo, bei skatino sveikos gyvensenos būdą. Jis pasmerkė smurtą šeimoje, skatino žmonas išsakyti savo nuomonę ir užgarantavo musulmonėms moterims daugelį teisių, apie kokias Europos moterys galėjo tik pasvajoti.

Taigi, galima apibendrintai pasakyti, kad mažiau kaip per pusšimtį metų Pranašas Mahometas sugebėjo visiškai sutvarkyti arabų religiją, bei kultūrą. Nepraėjus nei tūkstančiui metų ši monoteizmo idėja išplito po visą pasaulį ir pasiekė daugelio žmonių širdis Afrikoje, Azijoje bei Europoje. Pranašas sakė, kad kiekviena ateinanti karta bus vis blogesnė už prieš ją buvusią, ir kaip atsakas į tai jis bei jo mokymas ne visada buvo teisingai suprastas. Tačiau Pranašo Mahometo mokymai, kalbos bei elgesio įpročiai buvo kruopščiai užrašomi jo draugų ir sudedami į knygas, kurios dabar yra išverstos į tūkstančius kalbų. Kartu su Šv.Koranu, visos šios knygos sudaro visumą, kuria ir remiasi musulmonai savo religijoje, kai tuo tarpu kiti iš tolo žavisi šia išskirtine asmenybe, iš kurios daug ko galima pasimokyti.

Leave a Comment