Steponas Batoras

ŠIAULIŲ UNIVERSITETASSpecialiosios pedagogikos fakultetasSpecialiosios didaktikos katedra

Laura,Specialiosios pedagogikos irlogopedijos studijų programosII kurso, 4 grupės, 7 pogrupiostudentė

LDK kovos dėl valstybės savarankiškumo

Referatas

Darbo vadovė

Šiauliai 2004

Turinys

Įvadas 3 1.1. Žygis į Polocką 3 1.2. Žygis į Pskovą ir 1582 m. paliaubos 4 1.3. Karas su Švedija 1600 – 1611 m. 4 1.4. Karas su Rusija 1609 – 1618 m. 5 1.5. Karas su Švedija 1635 m. 5 1.6. Karas su Rusija 1654 – 1667 m. 6 1.7. Karas su Švedija 1655 – 1660 m. 6Išvados 7Literatūros sąrašas 8

Įvadas

Nuo senų laikų Lietuva turėjo daugybę priešų, trokštančių užvaldyti Lietuvai priklausančias žemes. Tai padaryti bandė ne vienas galingas priešas. Pateikiama nemažai priežasčių, dėl kurių buvo taip trokštamas Lietuvos kraštas. Viena iš pagrindinių priežasčių, tai gera šalies geografinė padėtis, išėjimas į jūrą, ko daugelis to meto valstybių neturėjo. Taigi dėl šios priežasties prasidėjo patys galingiausi, žiauriausi ir daugybę gyvybių nusinešę karai. Ypatingai aršios kovos vyko su Rusija bei Švedija. Abi šios valstybės kiek įgalėdamos kovojo ir stengėsi įsigalėti lietuvių krašte.

1.1. Žygis į Polocką

1576 m. Steponas Batoras buvo paskelbtas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Lietuva iš pradžių visai nepripažino Batoro. Jis buvo pripažintas tik tada, kai pažadėjo lietuviams saugoti visas teises. Tuo metu grėsė karas su Maskvos caru Jonu IV. Tai taip pat įtakojo lietuvių apsisprendimą. Caras Jonas IV labai norėjo įsigalėti Livonijoje, ir gauti patogų išėjimą į Baltijos jūrą. Tuo tarpu Livonijos krašto būklė buvo kritiška, kraštas buvo nualintas nuolatinių karų. Caras ir Danijos kunigaikštis Magnusas ėmė vieną miestą po kito. Lietuvos kariuomenės vadas Jonas Katkevičius taip pat nepajėgė pasipriešinti Jono IV ir Magnuso kariuomenei. Dėlto jis atsisakė pareigų, ir vyriausiuoju kariuomenės vadu buvo paskirtas Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Rudasis, kuriam padėjo jo sūnus Kristupas I Radvila Perkūnas.

Karalius Steponas Batoras labai ruošėsi karui. Lenkų bajorai priešinosi ir nenorėjo skirti lėšų karui, bet Stp. Batoras laimėjo. Lietuviai karui davė 10000 karių, taip pat buvo prisamdyta Vokietijos ir Vengrijos karių, prisipirko ir prisigamino ginklų. 1579 metais karaliaus Stp. Batoro lydima kariuomenė iš Vilniaus išžygiavo į karą prieš caro kariuomenę, kuri buvo įsikūrusi Pskove. Kare Lietuvos kariuomenei pavyko atsiimti nemaža miestų. Stp. Batoras su savo vyriausiomis jėgomis iš Vilniaus išžygiavo į Polocką, kurį po 3 savaičių apgulties paėmė. Lietuvai Polockas priklausė iki pirmojo jos padalinimo. Užėmus Polocką, karas nesibaigė. Batoras sugrįžo į Vilnių, kur sušaukė seimą ir vėl pareikalavo pinigų karui. Lėšos buvo skirtos, ir 1580 m. karalius vėl išžygiavo į karą. Sujungtos Lietuvių ir Lenkų kariuomenės paėmė labai svarbią caro Didžiųjų Lukų tvirtovę ir kitus aplinkinius miestus.

1.2. Žygis į Pskovą ir 1582 m. paliaubos

1581 m. Batoras išvyko į trečiąjį žygį. Su savo pajėgomis karalius apgulė Pskovą, o mažesni kariuomenės būriai naikino tolimąsias rusų žemes. Prasidėjo derybos. Karaliaus Stp. Batoro kariuomenė jau buvo išvargusi, taip pat artinosi žiema, kuri trukdė karui, todėl 1582 m. buvo pasirašyta 10 metų karo paliaubos. Šia paliaubų sutartimi caras atsisakė Livonijos, Polocko ir Veližo, o carui buvo grąžinti tik Didieji Lukai.

1.3. Karas su Švedija 1600 – 1611 m.

Mirus Steponui Batorui į sostą buvo išrinktas Zigmantas Vaza (1587 – 1632), vienintelis Švedų karaliaus Jono sūnus. Švedijoje visą valdžią Zigmantas paliko savo dėdei, kunigaikščiui Karoliui. Karolis labai norėjo užimti Zigmanto vietą, todėl pradėjo kurstyti liuteronus švedus prieš karalių Zigmantą. Dinastinis karas buvo paverstas karu dėl Livonijos. Pagrindinė karo našta atiteko LDK. Pagrindiniai LDK karo vadai buvo K. Radvila Perkūnas ir J. K. Katkevičius. 1598 m. Zigmantas, gavęs iš seimo pinigų, pasisamdė 5000 karių kariuomenę ir išžygiavo į Švediją. Ten jam nepasisekė – jis pralaimėjo mūšį. Gaudamas Lietuvos Lenkijos sostą, Zigmantas buvo pasižadėjęs Švedų valdomą Estiją prijungti prie Lietuvos ir Lenkijos bendrai valdomos Livonijos. Seimas buvo nusistatęs prieš karą ir neskyrė jam pinigų, bet Zigmantas vis tiek įsakė Livonijoje stovinčių kariuomenių vadams pulti švedus. Kare Zigmantui nesisekė, Karolis užėmė beveik visą Livoniją. K. Radvilai Perkūnui pasisekė apginti tik Rygą ir Daugagryvą. Taip prasidėjęs karas dėl Livonijos, kuris truko net 60 m. 1601 m. įvyko mūšis prie Kuoknesės, 1604 m. – prie Paidės.

1605 metai rugsėjo 27 dieną prie Salaspilio, 13 kilometrų nuo Rygos įvyko lemiamas mūšis. Mūšis truko 3 valandas. Jis baigėsi lietuvių pergale. Teigiama, kad tokių mūšių kaip šis istorijoje pasitaiko labai mažai. Mūšyje žuvo apie 9000 švedų karių, kiti nuskendo Dauguvoje. Pats Karolis IX vos pabėgo iš mūšio lauko. Į nelaisvę pateko keli šimtai belaisvių, paimta 60 vėliavų ir 20 patrankų. (A. Gumuliauskas, 1989).Toks Katkevičiaus laimėjimas nustebino visą Europą. Šiuo laimėjimu nebuvo pasinaudota, nes kaip tik tuo metu krašte kilo Zebžidovskio rokošas. Karolis pralaimėjęs Salaspilio mūšį, vainikavosi Švedijos karaliumi ir naujų žygių neberengė. Po jo mirties karaliumi tapo Gustavas Adolfas, kuris 1617 m. išsiruošė į žygį prieš Zigmantą ir užėmė didžiąją Livonijos dalį. Karas su pertraukomis truko iki 1626 m. Lietuva kariavo viena, nes tuo metu Lenkija kariavo su Maskva ir totoriais. 1621 m. Gustavas Adolfas užėmė Rygą. Lietuvių kariuomenė buvo nedidelė bei suvargusi, todėl tinkamai negalėjo pasipriešinti. Gustavas jau nebenorėjo kariauti, bet Zigmantas taikos nedarė. Tada Gustavas Adolfas persikėlė kariauti į Lenkiją ir užėmė Prūsiją. Zigmantas vis nesutiko pasirašyti taikos, tada 1627 m. Lietuvos ponai patys pasirašė paliaubas su švedais. Jos truko tik 4 mėn. 1629 m. Altmarke padarytos 6 metų paliaubos. Respublika prarado didžiąją Livonijos dalį. Taip laikinai karas su Švedija buvo užbaigtas.

1.4. Karas su Rusija 1609 – 1618 m.

1609 m. prasidėjo karas su Rusija. Šio karo pagrindinė priežastis buvo suirutė Rusijoje, bei 1609 m. sudaryta Rusijos ir Švedijos sąjunga. 2 metus karaliaus Zigmanto kariuomenė buvo apgulusi Smolenską ir 1611 m. galutinai jį paėmė. Lenkų ir lietuvių kariuomenės užėmė Maskvą, ir ją pradėjo valdyti kunigaikščio Vladislovo vardu. Tačiau karalius Zigmantas nenorėjo leisti savo sūnaus Vladislovo valdyti Maskvos. Jis pats nusprendė tapti Maskvos caru. Tai padaryti jam nepavyko, Zigmantas taip pat pakenkė savo sūnui Vladislovui. Nepaisant to, jis titulavusi Maskvos caru ir 1617 m. išžygiavo į Maskvą. Nors kariuomenei ir vadovavo Katkevičius, tačiau Maskvos Vladislovui nepavyko paimti. 1618 m Divilino kaime (prie Maskvos) buvo padarytos 16 metų paliaubos. Pagal šias paliaubas Smolensko žemės atiteko LDK, o Černigovo ir Seversko žemės – Lenkijai.

1632 m. mirė Zigmantas Vaza. Tais pačiais metais Lietuvos valdovu tapo jo sūnus Vladislovas Vaza (1632 – 1648). Caras Mykolas, sužinojęs, kad mirė Zigmantas Vaza, 1632 m. nesulaukęs Divilino paliaubų pabaigos išsiuntė didžiulę kariuomenę užimti Smolensko, priklausiusio Lietuvai. Sumanių manevrų dėka Smolenskas buvo išgelbėtas: caro kariuomenė buvo apsupta ir priversta pasiduoti. Carui nebeliko kitos išeities, kaip tik taikytis. Taigi 1634 m. Polianovos kaime buvo padaryta amžinoji taika. Rusija atsisakė pretenzijų į Smolensko, Černigovo ir Seversko žemes, o Vladislovas Vaza atsisakė Rusijos caro titulo (A. Šapoka, 1936).

1.5. Karas su Švedija 1635 m.

Altamarko paliaubos turėjo baigtis 1635 m., todėl reikėjo rūpintis pratęsti paliaubas arba ruoštis karui. Mirus Švedijos karaliui Gustavui Adolfui karalius sumanė užimti jo vietą, vesdamas jo našlę žmoną, bet sosto paveldėtoja paskelbė jo dukterį Kristiną. Taigi 1635 m. Vladislovas su lenkų kariuomene pradėjo pulti švedus Prūsijoje, o Lietuvos etmonas Kristupas Radvila puolė juos Livonijoje. Lenkų bajorai pradėjo reikalauti taikos, taip pat pagrasino neskirti karui lėšų. Karalių palaikė tik lietuviai. Po ilgų derybų 1635 m. Lenkijos ponai prieš karaliaus valdžią sudarė 26 m. paliaubas. Šios paliaubos dar vadinamos Štumdorfo paliaubomis. Livonija liko Švedijai, o karalius atsisakė pretenzijų į Švedijos sostą.

1.6. Karas su Rusija 1654 – 1667 m.

1648 m. mirė Vladislovas Vaza, todėl valdovu buvo išrinktas Jonas Kazimieras Vaza (1648 – 1668 m.). Jo politikai įtaką darė prancūzė žmona Marija Liudvika. Jam valdant Lietuvos ir Lenkijos valstybės nuolat kariavo. J. Kazimieras Vaza neturėjo valdymo gabumų, jis labiau rūpinosi savo reikalais (N. Letukienė, J. Grineika, 2003).Caro sutikimas į savo valdžią paimti kazokus reiškė Polianovos taikos sulaužymą. 1654 m. viena caro kariuomenė ėmė veržtis į Lietuvą, o kita- į Lenkiją. Lietuvos kariuomenė buvo nedidelė, be to jos vadai, Jonušas Radvila ir Gansiauskas, nesutarė tarpusavyje. Jų kariuomenėms nepavyko sulaikyti priešų, todėl rusai ėmė vieną miestą po kito. 1655 m. rusų kariuomenė užėmė Vilnių. Tai buvo pirmas atsitikimas, kada priešai užėmė Lietuvos sostinę. Priešai miestą baisiai plėšė ir naikino. Netrukus priešai užėmė Gardiną ir Vilnių. Neužimta liko tik Žemaitija, Aukštaitijos šiaurė ir Brastos sritis. Caras atvyko į Lietuvą ir ėmė reikalauti, kad jį pripažintų Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. 1656 m. su caru buvo pasirašytos paliaubos, pagal kurias carui paliktos visos jo užimtos žemės. Tuo tarpu rusų neužimtas Lietuvos teritorijas jau buvo užėmę švedai.

1.7. Karas su Švedija 1655 – 1660 m.

Švedijoje vyko permainos. Gustavo Adolfo duktė Kristina atsisakė sosto. Tada sostas atiteko Karoliui X Gustavui. Štumdorfe padarytos paliaubos buvo sulaužytos. 1655 m. Karolis X Gustavas su savo dviem kariuomenėm per Prūsiją įsiveržė į Lenkiją, o su trečia kariuomene, vadovaujama generolo Gardžio, turėjo įsiveržti į Lietuvą. Švedai netrukus užėmė didžiąją Lenkijos dalį, kitą jos dalį užėmė rusai su kazokais. Karalius Jonas Kazimieras pabėgo į Austrijos Sileziją. Rusijos kariuomenei dar besiartinant prie Vilniaus Jonušas Radvila pasiūlė Švedijos generolui Gardžiui sudaryti sąjungą prieš rusus. Gardis sutiko. Gardis su savo kariuomene įžengė į Lietuvą. Taigi Kėdainiuos buvo pasirašytas sutarties aktas. Šiuo aktu buvo nutraukiami LDK ryšiai su Lenkija ir sudaroma unija su Švedija, LDK didžiuoju kunigaikščiu tampa Karolis Gustavas, paliekama LDK santvarka, bajorų luominės ir religinės teisės, LDK tampa pavaldi Švedijai.Lietuva pasijuto ne kaip sąjungininkė, o kaip okupantė. Lietuvos bajorai kas kart ėmė vis labiau bruzdėti prieš švedus. Kilo smarkus partizaninis karas. Radvila buvo apšauktas išdaviku. Jis išvyko iš Lietuvos ir užsidarė Tikocino pilyje. Mirus Radvilai, niekas nebegynė unijos su Švedija. Jos kariuomenės likučiai buvo greit išvaryti iš Lietuvos. Kovos su švedais Lenkijoje ėjo dar gana ilgai. Pagaliau jie buvo išvyti ir iš Lenkijos, ir 1660 m., mirus Karoliui X Gustavui, tais pačiais metais Olivoje su švedais buvo padaryta amžinoji taikos sutartis. Pagal šią sutartį Respublika išlaikė Kuršą ir Latgalą, švedai įsivyravo Baltijos jūros pakrantėse, o Jonas Kazimieras atsisakė pretenzijų į Švedijos karaliaus sostą (A. Šapoka, 1936). Karas su Maskva vėl prasidėjo, kai 1658 m. B. Chmelnickio įpėdinis Vihovskis su kazokais pasidavė Jonui Kazimierui. Karas pakrypo Maskvos nenaudai. 1660 m. į Lietuvą ir Lenkiją suruoštas galingas žygis nepavyko – kariuomenė buvo sumušta. Buvo susigrąžintas Gardinas, Mogilevas ir Vilnius. Caras pradėjo linkti į taiką. Po ilgų derybų 1667 m. Andrusovos kaime pasirašyta taika. Pagal šią sutartį Rusijai atiteko Smolensko vaivadija, Seversko žemės, Kairiakrantė Ukraina ir Kijevas. Respublikai liko Gudija ir Dešiniakrantė Ukraina.

1668 m. Jonas Kazimieras Vaza atsisakė Respublikos valdovo karūnos ir išvyko į Prancūziją. 1669 m. valdovu buvo išrinktas Mykolas Kaributas. Valdant šiam valdovui, santykių su kaimynais problemos persikėlė prie LDK pietinių sienų.

Išvados

Ilgai trukę karai su Maskva dėl Livonijos pasibaigė Lietuvos ir Lenkijos laimėjimu. Valdant Steponui Batorui buvo atgautas Polockas ir visa Livonija. Zigmanto Vazos laikais, pradėjus karą dėl Švedijos sosto, Livonija buvo prarasta. Iki Dauguvos upės Livonija atiteko Švedijai. Zigmanto Vazos laikais, kai Maskvoje siautė suirutė, buvo atgautas Smolenskas, tačiau Jono Kazimiero laikais Andriusovos sutartimi jis vėl buvo atiduotas Maskvai. Labai sumažėjo Lietuvos ir Lenkijos bendrai valdomos Livonijos teritorija. Didžioji dalis su Ryga atiteko Švedijai. Taigi tie sunkūs karai su Maskva ir Švedija baigėsi Lietuvos naudai.

Literatūros sąrašas

1. A. Šapoka (1936) Lietuvos istorija. Kaunas. 2. A. Gumuliauskas (1989) Besidomintiems Lietuvos istorija. Vilnius.3. N. Letukienė, J. Grinika (2003) Istorija. Politologija. Kurso santrauka istorijos egzaminui. Vilnius.