KAS YRA ISLAMAS?Islamas yra viena iš pagrindinių pasaulio religijų. Žodis “Islamas” reiškia “paklusnumą” arba “nuolankumą” Allaho valiai, kuris yra vienintelis Dievas. Musulmonai – tai ir yra tie pasišventę žmonės. Pagrindinis Islamo tikėjimas: nėra kitų dievų tik Allaha dievas vienas ir Muhamedas yra jo pranašas. 610 metais vieną naktį Muhamedui apsireiškė angelas Gabrielius. Ta žinia, kuria Muhamedas gavo iš Dievo per šį angelą, buvo ta, kad yra tik vienas Dievas, o ne daug, kaip arabai iki tol tikėjo. Šis Dievas yra pasaulio kūrėjas ir vieną dieną jis teis žmoniją. Tai buvo nauja žinia: Judaizmas ir Krikščionybė tuo metu buvo plačiai paplitusios ir teigė vieno Dievo idėją. Muhamedas savo užduotį suprato ne kaip naujos religijos kūrimą, bet kaip tęsinį jau esančių religijų. Jis buvo paskutinis iš pranašų po Adomo, Abraomo, Mozės, Jėzaus, kuris skelbė vieno Dievo buvimą. Bet islamas niekada nebuvo susijęs su Judaizmu ar Krikščionybe. Jis tapo nauja imperija ir nauja civilizacija. Nurodymai, kuriuos gavo Muhamedas, yra surašyti Korane, kuris nurodo, kaip tikėti ir kaip gyventi. Dėl tos priežasties, kad musulmonai tikėjo tai, ką darė ar sakė Muhamedas, buvo įkvėpta Dievo, daugelis jo kalbų buvo užrašyta ar surinkta. Iš pradžių jie plito iš lūpų į lūpas, vėliau buvo užrašyti kaip pagalbinis priedas prie Korano. PENKI ISLAMO PRINCIPAI: Jie yra privalomi visiems musulmonams, nors SUNITŲ ir ŠIITŲ sektose jie tuputėlį skiriasi. Islamo principai (“pilioriai”) vaidina didelį vaidmenį intelektualiniame ir socialiniame Islamo gyvenime. Šie principai yra: 1. Šahada (Liudijimas) 2. Salat (Malda) 3. Zakat (Išmalda) 4. Saum arba Siyam (Pasninkavimas) 5. Hadž (Piligrimystė) ŠAHADA (Liudijimas):- Šahada yra: arabiškai “La ilah ha il al-lah, muham-madar rasul – ul-laH”. Vertimas: “Nėra kitų dievų išskyrus Allahą ir Muhamedas yra jo pranašas”. Islamas – viena iš trijų monoteistinių religijų, kilusių iš Rytų, kartu su Judaizmu ir krikščionybe ji pabrėžia Dievo vienatiškumą ir unikalumą. Žodis “Allahas” reiškia “Dievas”. Antroji Šahados frazė teikia, kad Muhamedas yra Dievo pasiuntinys žmonijai. Didele dalimi priimdami Judėją – krikščioniškąją Biblijos tradiciją, musulmonai tiki, kad Dievas siuntė pranašus ir kitoms tautoms su ta pačia žinia, kurią Muhamedas skelbė arabams. Muhamedas savo misija atnešė paskutinę žinią dieviškosios tiesos, štai kodėl jis yra laikomas paskutiniuoju pranašu.
SALAT (malda):- Kasdieninė malda yra žmonių ir Dievo bendravimo priemonė. Penkios maldos per dieną yra privalomos visiems musulmonams ir prieš pradedant melstis reikia tapti švariu (t.y. nusiplauti tam tikras kūno vietas). Maldos yra šios: Fadžar (anksti rytą prieš saulei tekant), Zohar (vidurdienį), Asar (vėlią popietę), Maghrib (po saulėlydžio) ir Iša (vakare). Melstis reikia atsisukus į Mekos pusę. Taipogi yra privaloma kongregacinė penktadienio popietės malda, kuri turi būti atliekama mečetėje. Ten vyksta pamokslas, o maldininkai sėdi eilėmis. ZAKAT (išmalda):- Zakat’as yra pinigų dalijimas beturčiams. Kiekvienam musulmonui privaloma atiduoti 2,5 % savo metinių pajamų vargstantiems. Tai yra daroma prieš prasidedant MUHARRAM mėnesiui, kuris yra pats pirmasis naujųjų metų mėnuo. Dalinti Zakat’ą yra laikoma viena iš Dievo garbinimo formų, nes manoma, kad tokiu būdu yra išreiškiama padėka Dievui už tai, kad jis suteikė materialinę gerovę. SAUM arba SIYAM (Pasninkavimas):- Dar vienas padėkos Dievui būdas yra pasninkavimas. Tai yra privaloma visiems musulmonams devintą islamo kalendoriaus mėnesį – Ramadaną. Šio mėnesio metu musulmonai atsisako maisto ir gėrimo šviesos metu, išskyrus tuos, kurie yra blogos sveikatos, nėščios moterys, ir tie, kurie keliauja. Jie turi pasninkauti vėliau. Pasninkavimas metas yra nuo saulėtekio iki saulėlydžio. Baigti pasninkauti yra džiaugsmingas momentas. SAUM per visą Ramadano mėnesį reikalauja daug fizinių pastangų, bet atlygina dvasiškai. HADŽ (Piligrimystė):- Piligrimystė prasideda Ramadano pabaigoje, ir tęsiasi iki dvylikto mėnesio DHU al – HIDŽĄ vidurio. Būtent šis penktasis principas reikalauja, kad tie musulmonai, kurie įstengia tai padaryti fiziškai ir finansiškai, nukeliautų į Meką bent kartą per savo gyvenimą. Mekoje maldos yra sakomos Kaabos šventykloje, taipogi aplinkiniuose rajonuose. Šią piligrimystę ir Kaabos pastatymą musulmonai sieja su pranašu Abraomu. Per metus apytiksliai apie du milijonai musulmonų atlieka šią piligrimystę. PAGRINDINĖS TIKĖJIMO DOGMOS:- Islamas moko, kad yra tik vienas Dievas Allaha, pasaulio ir visatos kūrėjas. Allaha yra gailestingas ir teisingas. Dėl savo užuojautos jis šaukia žmones tikėti į jį ir jį garbinti. Dėl savo teisingumo jis bus tas, kuris teis žmones Paskutiniąją Teismo Dieną pagal kiekvieno mūsų darbus. Teismo Dieną visi mirusieji prisikels ir bus jiems atlyginti dangumi arba pragaru – pagal jų nuopelnus. Žmonija yra aukščiausia Dievo kūrybos forma, tačiau vis tiek ji yra silpna, nes nepaklūsta Dievo valiai ir praranda kelią, vedantį link Jo. Žmonijos silpnybė yra išdidumas: ji nesupranta savo ribotumo ir dėl to elgiasi savanaudiškai. Būtent, kad sustiprintų šią žmonijos silpnybę, Viešpats atsiuntė pranašus tam, kad išreikštų ir skelbtų jo valią. Šie pranašai, mirtingieji, buvo pasirinkti Dievo, kuriems Dievas kalbėjo angelo pavidalu apreiškimo metu. Žmonijos nelaimei, daugelis pranašų buvo ignoruojami. Žmonės, sugundyti Velnio (Šėtono), vis netikėjo į Allahą. Tačiau nepaisant to, Dievas visada pasiruošęs atleisti žmogui ir gražinti jį į pradinę būseną, kurioje jis pradėjo savo gyvenimą, t.y. be nuodėmės. Musulmonų bendruomenė yra bendruomenė tikinčiųjų, kurie vieni kitus laiko broliais tuo tikslu, kad galėtų džiaugtis gėriu ir naikinti blogį. Už bendruomenės ribų musulmonai turi įsteigti socialinę ir ekonominę lygybę. Taipogi jiems reikia nešti savo tikėjimo žinią pasauliui bei supažindinti kitus su Islamo tiesomis.ŠV.KORANAS Šv. Koranas yra unikalus kitų šventųjų raštų kontekste. Tai dažniausiai pasaulyje skaitoma knyga. Šv. Koranas buvo apreikštas pranašui Muhamedui 7-tame amžiuje kaip paskutinis Dievo žodis žmonijai ir iki šiol bet kurios tautybės musulmonai su meile gieda Šv. Korano eilutes (ajatus) bei mokosi jų atmintinai. Tikintieji, skaitydami Šv. Koraną (o ypač giedodami jį garsiai), būna iki ašarų sujaudinti jo vaizdingos poetinės kalbos. Taipogi yra svarbu paminėti, kad Šv. Koranas yra unikalus ir tuo, kad jis yra vienintelis Šv. Raštas, kuriame minimi faktai neprieštarauja mokslininkų teiginiams, jų autentiškumas yra lengvai patikrinamas istoriškai, ir egzistuoja tik viena Šv. Korano versija (t.y. arabų kalboje). Dar vienas iš Šv. Korano stebuklų yra tas, kad ši knyga, kuri yra beveik tokios pačios apimties kaip ir Naujasis Testamentas, yra vienintelė, kurią viso pasaulio musulmonai, net ir tie, kuriems arabų kalba nėra gimtoji, nepriklausomai savo amžiaus bei intelektualinių sugebėjimų, mokosi atmintinai. Todėl mes norėtumėme, kad Jūs paskirtumėte nors kelias minutes savo brangaus laiko ir sužinotumėte nors nedidelę dalį informacijos apie šią nuostabią knygą, kuri yra beveik ketvirtadalio šios planetos gyventojų pasaulėžiūros bei kultūros pamatas.MOKSLU PAREMTA KNYGA MOKSLO AMŽIUIKalbant apie Šv. Koraną, reikėtų paminėti vieną iš nuostabiausių dalykų – jame yra daug eilių (ajatų), kurios tiksliai apibūdina natūralios kilmės reiškinius tokiose mokslinėse sferose kaip embriologija, meteorologija, astronomija, geologija bei okeanografija. Mokslininkai mano, kad informacija, kuri buvo užrašyta šioje knygoje prieš 14 šimtmečių yra tiksli ir teisinga netgi šių dienų mokslo pasiekimų atžvilgiu. Juo labiau, daugelis faktų, kurie yra minimi Šv.Korane, mokslininkų yra atrandami tik šiame amžiuje. Vien tik šio fakto įtakoti daugelis mokslininkų priėmė Islamą. Tai taipogi paaiškina tą faktą, kad tokie proto ir tikėjimo, mokslo ir religijos konfliktai, kurie jau Viduramžiais keldavo abejones žmonėms, niekados neiškilo Islame. Šv. Korane keletoje vietų žmonėms yra parašyta naudoti savo proto sugebėjimus bei siekti žinių. Dauguma musulmonų mokslininkų bei išradėjų buvo nuoširdūs savo tikėjime.Šv. Korano eilėse (ajatuose), kurios pateikia mokslinius duomenis, yra tiksliai nurodoma embriono vystymosi stadijos per pirmąsias keturiasdešimt nėštumo dienų; aiškinama, kad kalnų šaknys (angl.k. „roots“) yra tarsi kuolai (angl.k. „pegs“), kurie padeda sutvirtinti ir stabilizuoti Žemės plokštes; aiškinama, jog toje vietoje, kur susilieja dvi jūros, egzistuoja natūralus barjeras (t.y. kiekviena jūra išlaiko savo druskingumą, temperatūrą bei vandens tankį; vandenynų gelmėse esančios bangos yra sudarytos iš tam tikrų sluoksnių; jog Dangus ir Žemė, prieš jiems atsiskiriant, buvo viena visuma; jog Visata susiformavo iš “dūmų”, t.y. dujų ir dulkių, kitaip vadinamų ūkų, kurie yra žvaigždžių formavimosi pagrindas.Tačiau, nepaisant to fakto, kad čia kalbama apie gamtos stebuklus ar istorinius įvykius, Šv. Koranas niekados nebuvo grynai “mokslinė” knyga; visos jo eilės yra skirtos priminti žmogui, kad šis turi garbinti Dievą. Bet kuri kita senovinė knyga ar bet kuris kitas Šv. Raštas neturi tokio tikslo. Musulmonai šventai tiki, kad būtent tai ir daro Šv. Koraną nepakartojamu, bei aktualiu bet kuriam amžiui, bet kuriam laikotarpiui žmonijos istorijoje.ŠV. KORANAS IR ŽINIŲ GILINIMASŽodis „qur‘an“ reiškia „deklamavimas“, o pati pirmoji Šv. Korano eilutė, kuri Angelo Gabrieliaus buvo apreikšta pranašui Mahometui buvo paliepimas: „Savo Viešpaties vardu įsakau tau…..Skaityk!“ (arba ‚deklamuok). Šis paliepimas ano meto žmogui, kuris nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, buvo mokslo vystymosi ir švietimo pradžia. Kiti šventieji Raštai, parašyti iki Šv. Korano, buvo perduodami iš kartos į kartą tik elito tarpe (t.y. šventikų bei perrašinėtojų tarpe) ir todėl šventas raštas dažniausiai būdavo užbaigiamas rašyti praėjus jau gana ilgam laiko tarpui po religijos pradininko mirties. Tuo tarpu Šv. Korano išlikimu bei išsaugojimu rūpinosi visa bendruomenė ir dėl šios priežasties jis buvo visas užrašytas dar pranašui Muhamedui gyvam esant. Pranašo pasekėjai išmokdavo kiekvieną apreikštą eilę (ajatą) ir nedelsdami ją užrašydavo, o Pranašui mirus buvo labai daug tokių, kurie mokėjo visą Šv. Koraną mintinai. Praėjus dviems metams po Pranašo mirties pirmasis kalifas Abu Bakr pareikalavo Pranašo raštininko Zayd‘o surinkti visas tuo metu esančias Šv. Korano kopijas bei fragmentus ir sudėti i vieną knygą. Ir, valdant trečiajam kalifui Uthman‘ui, šiuo manuskriptu buvo naudojamasi kaip pagrindu leidžiant Šv. Korano egzempliorius kiekvienoje musulmonų gyvenamoje teritorijoje. Nors praėjo labai daug laiko, tačiau muziejuose net ir šiandien dar galima pamatyti šias pirmąsias Šv. Korano knygas.Sekant visų mylimo Pranašo pavyzdžiu ir paliepimu, kuris paskatino visus musulmonus, vyrus ir moteris, siekti žinių ir mokslo, mečetės tapo ne tik maldų, bet ir mokslo centrais. Islamo dėka išsirutuliojo universali, nemokamo pradinio mokslo sąvoka; kaimų mečetėse-mokyklose vaikai buvo mokomi skaityti, rašyti, įsiminti Šv. Koraną mintinai, atlikti pagrindinius aritmetinius skaičiavimus; gabūs moksleiviai buvo siunčiami į miestus įgyti aukštesnį išsilavinimą. Patys pirmieji pasaulio universitetai, ligoninės, bei pastatai buvo įkurtos musulmonų. Pirmieji kalifai įkūrė tokias institucijas kaip „Išminties namai“ Bagdade, kur mokslininkams buvo mokama už mokslinių, literatūrinių bei religinių knygų vertimą iš bet kurios žinomos kalbos į arabų kalbą. Viso to įkvėpti, žydai bei krikščionys, musulmonų valdomoje Ispanijoje pradėjo versti klasikinius romėnų bei graikų tekstus iš arabų į kitas europiečių kalbas, taip pradėdami Europos Renesansą.KNYGA, KURIOS TIKSLAS – PERDUOTI ŽINIĄ ŽMONIJAIKaip ir visų knygų, Šv. Korano tikslas yra teikti žmonijai žinių, tačiau šiuo atveju ši žinia yra nuo Dievo. Šv. Koranas yra tarsi tobulas žinynas ar vadovas žmogui, mąstančiam apie egzistenciją bei gyvenimo prasmę. Paremtas jau anksčiau buvusiais apreiškimais, šis Galutinis Testamentas patvirtina jau anksčiau apreikštų Šv. Rastų tiesas, tačiau nurodo bei detaliau paaiškina tas tikėjimo tiesas / vietas, kurios buvo diskutuotinos, nelabai aiškios ir įvairiai interpretuojamos. Tie, kurie yra skaitę Bibliją, skaitydami Šv. Koraną čia ras daug panašių vietų: Dievo atliktų darbų kuriant pasaulį aprašymas; pasakojimai apie pranašus, Šėtoną, angelus, Paskutiniojo Teismo Dieną, moralės bei etikos principus, dvasinius tikėjimo išpažinimo būdus, (tokius kaip malda bei pasninkas). Tačiau Šv. Koranas nėra vien tik senų apreiškimų perpasakojimas. Jis yra unikalus ir amžinas, o jo siūlomas problemų sprendimo būdas yra tinkamas bei aktualus ir šių dienų žmogui.Štai panagrinėkime vieną pavyzdį. Šv. Korane sakoma, kad Adomas ir Ieva buvo kartu atsakingi už tai, kad klausytų Dievo nurodymų ir nevalgytų uždraustojo vaisiaus; t.y. Ieva nebuvo prakeikta už tai, kad sugundė Adomą suvalgyti uždraustojo vaisiaus; ir nėra jokios ‚prigimtinės nuodėmės’, kurioje visiems laikams būtų pasmerkti gimti nekalti vaikai. Pagal Šv. Koraną, Adomas ir Ieva prašė atleidimo už savo nuodėmes ir jiems buvo atleista, o Adomas Islame yra laikomas pirmuoju pranašu. Tai tik vienas skirtumas tarp Šv. Korano ir Biblijos, tačiau jų yra daug daugiau. Šv. Koranas teigia, kad daugelis Bibliją sudarančių knygų, bei kitų Šv. Rastų buvo sunaikinta istorijos bėgyje dėl įvairių priežasčių, tokių, kaip, pavyzdžiui, karas, politinės intrigos, religiniai konfliktai ar kt. Norėdami įsitikinti šio teiginio teisingumu bei objektyvumu, pagalvokite, kiek daug ir įvairių Biblijos variantų šiandien yra naudojama, kuriuose trūksta pačių pirmųjų originalių raštų, kurie buvo atrasti labai neseniai ir yra žinomi kaip Negyvosios jūros ritinėliai. Šv. Koranas taipogi atmeta nuodėmių atleidimo sąvoka ir nei vienai tautai nesuteikia privilegijos, nes prieš Dievą visi žmonės, nepriklausomai nuo rasės, spalvos ar tautybės, yra lygūs. Islamas taipogi teigia, jog žmonėms, norint, kad jų nuodėmės būtų atleistos, visai nereikia aukoti nekalto gyvulio ar kito žmogaus, kaip kad anksčiau buvo įprasta. Islamas taipogi teigia, kad Jėzus, gerbiamas ir mylimas Dievo pranašas, nebuvo nukryžiuotas kaip kad yra manoma, bet buvo išgelbėtas nuo savo priešų, o jo gyvenimas buvo deramas pavyzdys visai žmonijai. Islamas teigia, kad dvasinės nuodėmės yra atleidžiamos žmogui nuoširdžiai gailintis ir pasižadant atlyginti už savo nuodėmes ir daugiau jų nebekartoti. Islame nėra dvasininkų luomo. Imamas čia yra ne daugiau kaip tas žmogus, kuris gerai moka maldas, Šv. Koraną ir gali vadovauti maldai (t.y. vesti bendrą maldą). Individo nuodėmės yra išpažįstamos tiesiogiai pačiam Dievui, be jokio tarpininko.Šv. Korano pagrindinis tikslas yra kviesti žmones atsigręžti į visos egzistencijos šaltinį, gyvybės davėją, nuoširdžiai jam tarnauti, atsisakant stabmeldystės ir prietarų. Islame ‚vieno Dievo‘ sąvoka reiškia, kad čia nėra Šv. Trejybės sąvokos, Dievas yra suprantamas kaip vienas ir nedalomas. Jis tarsi ląstelės ar atomo branduolys, tarsi centras, kuris visur palaiko tvarką ir harmoniją. Jam neesant visur būtų chaosas ir sąmyšis. Dievas yra vienas, Jis neturi jokių partnerių, Jis nebuvo pagimdytas ir pats nieko nepagimdė, Jis yra Užjaučiantis, Gailestingas, Visagalis ir Teisingas, vienintelis į kurį mes kreipiamės prašydami patarimo ir pagalbos. Ir viskas, kas galėtų įsibrauti tarp Dievo ir mūsų pačių ego, yra laikoma stabu ir yra griežtai draudžiama.