Inturkės seniūnijos lankytini objektai ir istorija

Turinys

1. Turinys2. Įvadas3. Tikslas4. Rudesos koplyčia5. Marcinavos dvarelis6. Kertuojų piliakalnis7. Inturkės istorija8. Bažnyčia, varpinė ir varpas9. Cerkvė10. Garšėnų dvaras11. Gaižūnų mokykla12. Alkūnų dvaras13. Čimbariškių akmuo14. Išvados15. Šaltiniai16. Naudota literatūra17. Priedai: a) Nuotraukos b) Lentelės c) Schemos

Įvadas

Tikslas

Supažindinti su Inturkės apylinkių žymiais objektais. Surinkti informaciją apie juos. Skatinti domėtis savo kraštu ir savo krašto istorija.

Rudesos koplyčia

Inturkės parapijos senovę gražiai rezentuoja du vietinės reikšmės architektūros paminklai ir vienas iš jų – Rudesos koplyčia. Tarp Baltųjų Lakajų ir Rudesėlio, žalių kalvų ir ūksmingų miškų apsuptas driekiasi Rudesos kaimas. Jo istorija nuo seno susijusi su Inturke. 1555 m. karalienė Bona Rudesą drauge su kitais aplinkiniais kaimais užrašė Inturkės bažnyčiai. Rudesos pakraštyje, ant kalvelės, senų kapinių viduryje, rymo medinė koplyčia su varpine. Pirmosios žinios apie rudesos koplyčią siekia 1726 m. Dabartinė koplyčia pastatyta XVIII a. antroje pusėje Inturkės bažnyčios fundatoriaus klebono M. Olendskio iniciatyva. Praeityje Rudesos koplyčia atrodė kitaip negu dabar: jos priekyje buvo iš klasicistinių pastatų paveldėtas keturstulpis prieangis. 1812 m. karo metu koplyčia nukentėjo, o 1820 m. suremontuota, viduje įrengti nauji altoriai. Remontuota ir vėliau, pagrindinio fasado prieangis buvo apkaltas lentomis, paverstas priesieniu. Koplyčios sienos iš tašytų rastų, išorėje apkaltos lentomis. Lentines lubas laiko dvi poros aštuoniakampių stulpų, stogas aukštas, dvišlaitis. Koplyčia stačiakampė, šiauriniame gale trisienis puskupolis. Fasadai – paprasti ir kuklūs. Gražus, jaukus koplyčios interjeras, išlikusi natūrali sienų faktūra. Dažytas buvo tik altorius. Vargonų choras, atremtas į du apskritojo skerspjūvio stulpus, papuoštas dailia tvorele. Rudesos koplyčia ilgoką laiką buvo apleista, tarybų valdžia neleido jos remontuoti. Bet Inturkės klebono Čiupailos rūpesčiu vis tiek buvo suremontuota.

Marcinavos dvarelis

1936 m. Marcinavos dvaras priklausė Jonui Braškiui. Kodėl dvarelis vadinamas Marcinava dar ir dabar neaišku. Jis yra Bambėnų kaime. Marcinavos kaimo mūsų rajone nėra. Nei dvare, nei artimuosiuose kaimuose žmonių, pavarde Marcinavičius niekad negyveno.

Kertuojų piliakalnis ir senovės gyvenvietė

Piliakalnis yra 0,2 km. į pietus nuo Kertuojos upelio, 0,05 km. į rytus nuo rytinio Kertuojų ežero kranto, į pietvakarius nuo kelio Inturkė – Lakaja. Piliakalnis, tai pailga kalva šiaurės – pietų kryptimi. Šlaitai statūs: vakarinis šlaitas iki 12 m. aukščio. Šiaurinis ir rytinis kiek žemesni, o pietų kryptimi, o pietinis _5 – 6 m. aukščio. Viršuje yra 55 m. ilgio Š – P kryptimi ir 20 m. pločio aikštelė, kurios p. gale ankščiau galėjo būti pylimas, išskleistas ariant piliakalnį. Piliakalnio Š. šlaitas paverstas kvartaline linija. Piliakalnis apaugęs mišku. Š. piliakalnio papėdėje yra senovės gyvenvietė, kuri užima apie 30 * 30 m. dydžio plotą. Greičiausiai čia bus nuartas kultūrinis sluoksnis. Akmens amžiaus radinvietė yra 0,1 km. į ŠR nuo Kertuojos upelio ištekėjimo iš Kertuojų ežero; 0,08 km. į R nuo šio ežero kranto. Radinvietė užima _ 100 m. ilgio ŠR – PV kryptimi ir 50 m. plotą. Didžioji radinvietės dalis apsodinta jaunu mišku, tik apie 15 m. pločio juosta dirbamas laukas.dauguma radinių rasta ten, kur dabar miškas. 1958 m. K. Jablonskis žvalgėsi po apylinkes. Jo lankymosi metu ši vieta buvo tik dirvonuojantis smėlėtas laukas, kuriame rasti neolitiniai smulkūs gremžtukai, grąžteliai, netušuotos skeltelės, skaldytiniai gramdukai. Vėliau žvalgė A. Girininkas. Jo nuomone, traukti radimvietę į archeologinių paminklų sąrašą netikslinga. Inturkės apylinkės Kertuojos kaimelį. Yra ten kaimo vardu pavadintas piliakalnis, prie jo – speciali paminklinė lenta su užrašu. Jei ne ji daugumai keleivių ta vieta būtų tik spygliuočiais apaugusi kalva. Įkopęs į ją, jis, ko gero, pasakytų: „ Kad ne tie medžiai, atsivertų graži ežero panorama.“ Nereikėtų stebėtis, jei pakeleivis imtų grožėtis netoli piliakalnio augančia, labai aukšta ir stora pušimi.

Na,o kertuojiškiai ką pasakytų apie piliakalnį? Jiems ta vieta pirmiausia irgi kalva. Savaip išvaizdi, pailga, bet kalva, ne kažkokia įžymybė, nors žino, kad ja domisi ir nevietiniai žmonės. Prieš keletą dešimtmečių vienas mokytojas (iš kur jis – nežino) ėjo iš vieno kaimo gryčios į kitą ir vis prašė papasakoti viską, ką žino apie piliakalnį. Kai kurie kaimo gyventojai girdėję apie kažkokius planus ar brėžinius. Juos atsivežę kažkokie pakeleiviai. Pagal tuos popierius norėję atspėti vietą, kur esą paslėpti lobiai. Kur kas įdomesnę hipotezę, kurią mums perpasakojo Kertuojos gyventojas Čaplinskas. Anot senų žmonių, kadaise kaimelio vietoje buvęs vanduo. Jo bangos ir suplakusios kalvą, dabar piliakalniu vadinamą. Ką ten bangos! Piliakalnį supylė raganos. Miške nužiūrėjo gerą vietelę. Kasė ten žemę, prijuostėmis nešė ja už upelio ir pylė. Nešė daug dienų, kol supylė nemažą kalvą. Toje vietoje, kur kabino žemę, liko griovys. Per daugybę metų jis gerokai užslinko, sumažėjo, o raganų supiltas kalnas ir dabar tebedunkso. Smagios buvo tos raganaitės: tyliais, ramiais vasaros vakarais susėsdavo ant kalno ir užtraukdavo dainą. Joms atsiliepdavo giminaitės, įsitaisiusios Margakalnyje. Ir aidėdavo žalia giria nuo raganaičių dainų. – Aš netikiu, kad taip buvę, – pasakė vienas jau nebejaunas kertuojiškis. Kas ten supaisys, kas buvo, o ko nebuvo. Dėl vieno dalyko tikrai neverta ginčytis – tai liaudies kūrybinės išmonės, gražios fantazijos padarinys. Ir jis nėra bevertis, kaip kartais gali atrodyti. Tą patį galima pasakyti ir apie piliakalnį. Nors daugeliui kaimo gyventojų jis tik paprasta kalva, nors jie netiki, kad ten gali būti paslėptas lobis, bet vis tiek jiems paglosto širdį legendų klausinėjimas, užrašymas, nes tas kalnas esąs jų – viso kaimo.

Inturkės istorija

Tarp žydrų ežerų, tarp žalių ošiančių miškų nusidriekia Inturkės kaimas. Jis yra į pietryčius nuo Molėtų. Nuo Inturkės iki Molėtų 12 km., iki Pabradės 24km. Kraštovaizdis įvairus. Tiesa, aukštų kalvų čia nėra, neteka nė viena didesnė upė. Čia tyvuliuoja trys ežerai: Galuonai, Išnarai, Kertuojai. Urkio ir Kertuojo mažesni. Inturkė yra Gėluoto ežero šiauriniame krante. Žinoma nuo 1373 metų lenkų istorikas Levmianskis ir Hermaino Vartbėrgės „Livonijos kronikos“ komentatorius E. Štrelke mano, kad Inturkė Jekreto vardu yra paminėta 1373 metų Livonijos ordino magistro Vilhelmo Frimeesheimo karo žygio į Lietuvą nuteriotų vietovių sąraše (Videniškių, Tauragnų, Utenos, Giedraičių, Dubingių, Stirnių…) XVI amžiuje Inturkė – seniūnijos centras. Pagal 1559 metų iždo sąrašus Inturkės miestelis ir jo aplinkės priklausė karaliaus dvarui, tačiau greitai perėjo į privačias rankas. Dėl nuošalios padėties Inturkė neišaugo. Priešingai ji nyko: 1866 m. čia gyveno 414 gyventojų. 1923 – 1983. Miestelio plano struktūra – linijinė. 1990 m. 01.01 Inturkės seniūnijoje buvo 2012 gyventojų; 1991 m. – 2018 gyventojų; 2000 m. – 1847 gyventojų; 2002 m. – 1832 gyventojų; Gyventojų skaičius mažėja, nes mažėja gimstamumas, o dalis jaunimo traukia į miestus. Nuo 1990 iki 2002 m. m. sumažėjo 180 gyventojų, o tai sudaro _ 10 % dabartinių gyventojų. Inturkės seniūnijos darbo skyriai: Švietimo skyrius – 70 ( 54,7%) darbuotojų; Kultūros skyrius – 5 (4%) darbuotojų; Sveikatos apsaugos skyrius – 7 (5,5%) darbuotojų; Prekybos skyrius – 13 (10,2%) darbuotojų; Policijos skyrius – 5 (4%) darbuotojų; Įmonė „Molesta“ – 4 (3,1%) darbuotojų; „Sodo namo“ bendrija – 8 (6,3%) darbuotojų; Pašto skyrius – 8 (6,3%) darbuotojų; Seniūnijai – 4 (3,1%) darbuotojų; Bažnyčiai – 4 (3,1%) darbuotojų; 128 (25%) gyventojų žemdirbiai ir bedarbiai. Nuo seno prie Inturkės buvo nedidelis palivarkas. Inturkės centre, šalia kelių, einančių į Molėtus ir Pabradę, sankryžos yra architektūrinis ansamblis, įrašytas į vietinės reikšmės kultūros paminklų sąrašą. Ansamblį sudaro aptvertame aukštais medžiais apsuptame šventoriuje stovinčias bažnyčią ir varpinę.

Bažnyčia, varpinė ir varpas

BAŽNYČIA.XVIII a. vid.- XIX a. I pusės liaudiško baroko ir klasicizmo pastatai. Yra kaimo viduryje, prie Molėtų ir Pabradės kelių sankirtos. Bažnyčia stovi trapecinio šventoriaus viduryje, varpinė – šventoriaus tvoros p. dalyje, prie papr. Vartų. Tvora akmenų mūro. Jos r. Dalyje, priešais apsidą, įrengti antrieji vartai. Šventoriaus pakraščiuose auga medžiai. Pvz. a) ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS ĖMIMO Į DANGŲ BAŽNYČIA. Bažnyčia yra liaudiško baroko su klasicizmo elementais formų, monumentali, panaši į gyvenamąjį namą. Jį 3 narų, halinė, su bokšteliu, simetrinio kryžminio plano. Presbiterija tokio pat pločio, kaip vidurinė nava, su trisiene apsida. Navas skiria ir ilginius laiko 2 poros medinių piliorių. Šoninės navos- 4 kartus siauresnės už vidurinę; jų r. gale abipus presbiterijos, yra 2 zakristijos; į š. zakristiją įeinama iš šventoriaus.Prie pagr. Fasado, per visą bažnyčios plotį, yra prienamis; jo kairiame šone yra laiptai į vargonų chorą. Bažnyčia suręsta iš tašytų rąstų, sutvirtintų stačiomis sąvaržomis; cokolis plytų mūro, perdanga medinė. Sienos iš lauko ir vidaus apkaltos lentomis. Stogas gegninis, aukštas, dvišlaitis, dengtas skarda. Grindys lentų, dažytos. Fasadai apkalti stačiomis įleidžiamomis lentomis(bokštelio plokštumos– gulsčiomis), mažai puošti. Pagr.(v.) fasado portalą skiria stačios sąvaržos. Virš dvivėrių durų yra trikampis sandrikas ir sudvejinti arkiniai langai. Jei smulkiai suskaidyti rėmelių ir apjuosti stačiakampiu apvadu; viršuje ir apačioje yra prikaltės. Arkinė langų dalis – spalvoto stiklo. Fasado vertikalią ašį pabrėžia beveik fronto aukščio medinis kryžius. Iš abiejų jo šonų, žemai, yra langeliai su drožinėtais apvadais ir užsklandomis. Virš frontono yra kvadrato skerspjūvio bokštelis, dengtas piramidiniu stogeliu. Šoniniai (š. ir p.) fasadai beveik vienodi. Juose išryškėja maži zakristijų tūriai su arkiniais langais. P. fasade yra priesienio durys. Navų langai tokie patys kaip ir pagrindiniame fasade (tik žemiau statyti), vienas nuo kito atskirti reljefinių sąvaržų. Galinio (r.) fasado apsidinės dalies langai stačiakampiai. Bažnyčią juosia profiliuotas karnizas, papuoštas pjūkliniu ornamentu. Virš bokštelio ir presbiterijos yra ažūriniai kryžiai.

Bažnyčios paprastos išorės priešybė – puošnus ir šviesus interjeras. Jame vyrauja vid. nava; juosia antablementas, sudarytas iš geometrinio ornamento (imituoja dorėninį). Presbiterija kiek aukštesnė už vid. navą, atskirta nuo jos skersine sija, kurią remia spyriai.šonines navas skaido jonėninio orderio piliastrai, juosia antablementas su dantukais. Vargonų choro aptvaras aklinas, pagyvintas įsprūdų ir dantukų. Lubos kesoninės, papuoštos geometriniu ornamentu, dažytos. Bažnyčioje yra 9 dailės paminklai. Šioje vietoje bažnyčia pastatyta XVI amžiuje. 1555. XII.18 karalienė Bona jai suteikė žemės privilegiją. XVII amžiuje bažnyčią šelpė įvairūs asmenys, ji buvo gana turtinga. 1726 m. bažnyčia apkalta lentomis. 1739Inturkės klebonas S. Tomaševskis fundavo naujos bažnyčios statybą. Ji pradėta tik po 1757, klebonaujant M. Olendskiui. Bažnyčia buvo kryžiaus plano, dvibokštė, su kupolinėmis koplyčiomis, iš lauko apkalta lentomis, malksnomis dengtu stogu; viduje buvo 5 altoriai (didysis papuoštas raižiniais, paauksuotas). Šalia bažnyčios stovėjo 2 tarpsnių varpinė su bokšteliu ir 4 varpais. Veikė parapinė m-la. XVIII a. pab. Pastatai buvo apleisti. XIX a. pr. Klebono A. Laševslkio iniciatyva parengtas bažnyčios perstatymo projektas, kuris įgyvendintas ne iki galo (turėjo būti pristatytas 4 kolonų portikas). 1818 – 1820 suremontuotas stogas, padaryti nauji karnizai, bažnyčios viduje pastatyti 4 pilioriai, sumūryti pamatai varpinei. Tuo metu bažnyčia įgijo klasicizmo bruožų. 1836 perdengtos lubos. 1866 bažnyčia uždaryta. Vėliau, jai pradėjus veikti, buvo dažnai remontuojama. XX a. 9 d-metyje skarda perdengtas stogas, šventoriaus tvoros r. dalis (iki tol buvusi lentų) pakeista akmenų aptvaru, varpinės angoje įtaisytos metalo grotos. Pav. b) ALTORIAI (3; DV 1781; medis, polichromija) XVIII amžiaus. Liaudiško baroko formų. Didysis altorius stivi prie galinės presbiterijos sienos. Mensą dengia antepediumas su tapyta kompozicija. Tabernakulis su korintinėmis kolonėlėmis ir voliutomis iš šonų. Retabulas 2 tarpsnių, su beviršiu frontonu. Abu tarpsniai sukomponuoti iš tribriaunių piliastrų. Antablementas laužtinis. Tarpsnių viduryje yra molbertinės tapybos paveikslai, frontono viduryje – kartušas. Altorių puošia ažūrinės ornamentinės rokailių, augalinių motyvų kompozicijos I tarpsnio šonuose, dekoratyvinės vazos virš I tarpsnio antablemento; ornamentai paauksuoti. Altoriaus archit. Formos ir dekoro elementai darniai susieti.
Šoniniai altoriai I tarpsnio, su frontonu. Tarpsnį iš šonų remia kolonos ir voliutų pavidalo plokštumos. Antablementas masyvus, laužtinis. Tarpsnio ir frontono viduryje yra molbertinės tapybos paveikslai. Šių altorių archit. formų ir dekoro santykis nėra toks darnus kaip didžiojo, tačiau drožyba išraiškinga. Pav. c) MOLBERTINĖ TAPYBA „ŠV. BARBORA“ (DV 3730). Paveikslas (drobė, aliejus; 85×60 cm) XVIII amžiaus. Stilistika nevientisa – turi baroko ir klasicizmo požymių. Šventoji vaizduojama su tradiciniais atributais (taure, kardu, palmės šakele, bokštu). Figūra (žemiau juosmens) beveik taisyklinga, statiška, frontali, veido bruožai idealizuoti. Ekspresyvumo teikia manieringas horizontaliai sudėtų rankų judesys, įstrižos krypties kardas, palmės šakelė, gausios apsiausto klostės. Formos modeliuotas šviesšešėlių ir tonų kaita. Fonas nutapytas blyškiais šiltais rusvais, šv. Barboros drabužiai – raudonais tonais. „MARIJA ROŽANČINĖ“ (DV 3732). Paveikslas (drobė, aliejus, metalas; 170×95) XVIII amžiaus. Vaizduoja ant pusmėnulio stovinčią Mariją su kūdikiu ir klūpinčius šventuosius Dominyką bei Kotryną Samarietę. Figūros kanoniškos, statistiškos kiek pailgos, jų formos ryškiai modeliuotas šviesšešėliais. Erdvė nelygi. Tapyta lygiai, fonas rusvas, niuansuotas, Marijos drabužiai raudonai žali, šventųjų aprangoje vyrauja juodos ir baltos spalvos. Marijos ir kūdikio karūnos ir pusmėnulis dengti metalo apkaustais. „ŠV. ANTANAS“ (DV 3733). Paveikslas (drobė, aliejus; 80×50) XVIII amžiaus pabaigos. Šventasis vaizduojamas tradiciškai: su lelija rankoje, prilaikantis ant stalelio stovintį kūdikį Jėzų, vilkįs vienuolio drabužiais, architektūros fone. Formos modeliuotos šviesšešėliais, plastiškai. Perteikta rami, lyriška nuotaika. Koloritas pagrįstas rusvų tonų gradacija; jų monotonija pagyvinta rausva knygos ir balta lelijos dėmė. „MARIJA, PAMINUSI ŽALTĮ“ (DV 1780). Paveikslas (drobė, aliejus; 215×125 cm) XIX amžiaus. Marija vaizduojama su kūdikiu ant Žemės rutulio, paminusi žaltį; jį lazda smeigia kūdikis. Figūros pailgintos, formos modeliuotos šviesšešėliais. Kompozicijoje vyrauja vertikalios formos. Ritminės įvairovės teikia dinamiškos klostės. Tapyta rusva (fonas), rausva (Marijos drabužiai), švelnia , rusvai gelsva (kūdikio ir angeliukų kūnai spalvomis).
„ŠV. KAZIMIERAS“ (DV 3729). Paveikslas (drobė, aliejus; 100×70) XIX amžiaus. Šventasis vaizduojamas tradiciškai: su karaliaus mantija, karūna, lelija ir kryželiu. Figūros (ji iki kelių) aptakus siluetas, rankos judesys gražiai dera prie ovalios paveikslo konfigūracijos. Figūra pailginta, formos modeliuotos šviesšešėliais. Drabužių klostės vertikalios, ritmiškos. Ramią figūros pozą atitinka pamaldi veido išraiška. Blyškiai žalsvame, niuansuotame fone figūra nutapyta raudonais, rausvais tonais. „ŠV. AMBRAZIEJUS LAIMINA CEZARĮ TEODORĄ“ (DV 3731). Paveikslas (drobė, aliejus; 90×70) sukurtas 1873 Vilniuje. Turi klasicizmo bruožų. Kompozicija daugelio figūrų, išdėstytų architektūros fone. Šviesos srautas išryškina II plane įkomponuotą pagr. Personažų grupę, I plano figūros skendi prietemoje. Kompozicija pusiausvyra, ramaus ritmo. Piešinys taisyklingas. Erdvė perteikta linijine ir tonine tonine perspektyva. Forma modeliuota šviesšešėliais (apšviestųjų figūrų) ir spalvomis. Koloritas rusvai pilkšvas; pagr. personažai išskirti ryškiomis balta, auksine, rausva, raudona, violetine spalvomis. Paveikslo antroje pusėje lot. įrašyta jo pavadinimas, sukūrimo data ir vieta. STACIJOS (14; DV 3734; drobė, aliejus; 89×71). 1878 sukūrė pasimokęs tapytojas Butkevičius. Daugelio figūrų (vyraujančių 5 žmonių grupė) scenos sukomponuotos paveikslo cente, gamtovaizdžio fone, kai kurio scenos – architektūros fone. Personažų grupės kompaktiškos. Kryžiaus nešimo scenose dinamiški judesiai ir ritmas perteikia dinamišką nuotaiką. Nukryžiavimo, nuėmimo nuo kryžiaus, guldymo į karstą scenose kompozicija statiškesnė, nuotaika ramesnė. Figūros kresnos, kai kur netaisyklingos, piešinys kontūrinis. Formos modeliuotos šviesšešėliais mėlynos ir raudonos spalvų deriniai, kai kuriuose situacijose sušvelninti balkšvai rusvais tonais. Pav. APTAISAI (DR 758; metalas, repusavimas; 105x 80 cm) XVIII amžiau.dengia beveik visą paveikslą „Marija su kūdikiu“ (drobė, aliejus). Švelniais rausvais tonais tapyta tik personažų veidai, plaštakos, kūdikio pėdos. Fone iškalstyta 2 angeliukų galvutės, kampuose – po didelį stilizuotą žiedą. Figūrų, drabužių formą modeliuoja linijos, skirtingi ornamento motyvai, jų kryptys, faktūra. Tarp dekoro motyvų motyvų vyrauja akanto ir kitų augalų šakos, žiedai, rutuliukai. Aptaisų apačioje yra medinė lentelė su lenk. įrašu; jame nurodyta, kad paveikslas atnaujintas 1852 Boleslovo Kontrimo lėšomis, išvardytos malonės kurių tikimasi. Pav.
VARPINĖ. Tai masyvus, darnių proporcijų, paprastų archit. formų XVIII a. pastatas. Pagr. (š.) fasadas atgręžtas į bažnyčią. Varpinė beveik kvadrato plano, 2 laibėjančių ir aukštėjančių tarpsnių, dengta aukštu keturšlaičiu stogeliu. Viduje įrengti laiptai, viršuje kabo 2 varpai. Varpinės pamatas plytų mūro, sienos rąstų, iš lauko apkaltos stačiomis lentomis. Stogas dengtas skarda. Cokolis tinkuotas. Fasadai lakoniški. Tarpsnius skiria stogelis. II tarpsnio viršuje yra siauros horizontalios angos, pridengtos lentutėmis, pastogę juosia karnizai. Pagr. fasade yra plačios dvivėrės durys, II tarpsnyje – langelis, virš jo – kopėtėlės pavidalo metalinėmis grotomis pridengta anga (pro ją matyti varpai). V. fasade yra durys ir metaliniai laiptai, r. fasado II tarpsnyje – angelė, p. fasadas aklinas. Pav. VARPAS. (DR 759; žalvarinis, liejimas; h 39 cm, skersmuo 44 cm) padarytas 1671. vientisinio silueto, labai plačiu graižu. Jo kraštą apibrėžia siaura atbraila, kurią ritmiškai kartoja kelios reljefinės juostelės. Liemens viršų juosia augalinio ornamento 2 juostos, tarp jų – lot. įrašas; jame nurodyta varpo padarymo vieta. Varpas buvo Rudesos kapinių koplyčioje, apie 1973 atkeltas į Inturkės bažnyčios varpinę.

Cerkvė

Po 1863 metų sukilimo Inturkės apylinkes kolonizavo rusai, čia jie įkurdinami sentikiai. 1865 m. liepos 4 d. pradėta statyti cerkvė. Iš pradžių Inturkės sentikių parapijai priklausė sutikintieji . Parapija apėmė Dubingių, Giedraičių, Molėtų, Joniškio ir Videniškių apylinkių stačiatikius. Jų popas XX amžiaus trečiame dešimtmetyje buvo ponas Piotras Sokolovas, priklausęs Panevėžio dekanui (bologočinyj) protojeriejui Gerasimui Šorečiui. Prie cerkvės buvo giedotojas. Inturkės cerkvės statybai valdžia paskyrė 10000 rublių. Pastatyta cerkvė iškilmingai pašventinta 1868 m. rugpjūčio 18 d. 1878 m. cerkvė turėjo jau 500 parapijiečių. Į stačiatikybę patraukti kai kurie katalikai. Priėmę stačiatikybę jie gaudavo žemės (Litovskije cpanchialnije vedamosti 1865 ir 1879 m. m.).

INTURKĖS CERKVĖS IKONOS. Paminklinių yra 2. „ŠV. SAVA VIŠERIŠKIS“ ( DV 4722). Ikonos (30,6×26,0) tapyba (medis, tempera) ir aptaisai (metalas, kalstymas) XIX a. vidurio. Šventasis vaizduojamas stovintis; vaizdo sąlygiškumą pabrėžia peizažo su cerkve fragmentas, Dievo motina su kūdikiu debesyse. Piešinys taisyklingas. Foną dengia ornamentai aptaisai. „ŠV. MARIJA MAGDALIETĖ, ŠV. ELIJAS, ŠV. ALEKSANDRAS NEVIŠKIS, ŠV. MIKALOJUS“ (DV 4723). Ikonos (71,0×53,4 cm) tapyba (medis, aliejus) ir aptaisai (metalas, emalis, kalstymas, graviravimas) `sukurti 1889. Stovinčių figūrų kompozicija statiška, piešinys taisyklingas. Drabužius dengia kruopščiai modeliuoti aptaisai. Įrašas nurodo, kad ikoną aukoja Vilniaus gubernijos ir Molėtų valsčiaus valstiečiai caro Aleksandro III ir jo šeimos stebuklingo išsigelbėjimo per geležinkelio katastrofą 1888.X.17 Charkovo – Azovsko kelyje proga.Balta cerkvė medžių paunksnėje Rusų pravoslavų cerkvė, esanti Inturkėje, – pati gražiausia iš visų tų, kurios buvo ir tebėra mūsų rajone. Ji nedidelė, lengvų formų, grakšti. Mėginkite įsivaizduoti ją tokią kokia buvo nauja. Balta, tviskantys kupolai, gražiai sutvarkyta aplinka, apsupta medžių. Baltos spalvos ir žalios spalvos kontrastas negalėjo nedaryti įspūdžio. Cerkvė išliko tokia, kokia pastatė, tik šiek tiek paseno. Dabar aplūžęs vienas jos kryžius, reikėjo išorę perdažyti, nešventiška cerkvės teritorija. Fotografavau ją 1989 metų vasarą, kai šventoriuje buvo paaugusi labai vešli žolė. Inturkės cerkvei 123 metai, vadinasi, statyta 1868m. Kodėl čia, Inturkėje, o ne kur nors kitur: Joniškyje, Molėtuose? Matyt, apie Inturkę tuo metu rusų gyveno kur kas daugiau negu artimiausiuose valsčiuose. Daug jų būta dideliame Pakrovų kaime. Apie rusų gyvenvietes XIX amžiaus antrosios pusės mūsų rajono teritorijoje galėtų būti atskira tema. Ją turėtume pasirausę istorijos archyvuose. Deja, kol kas tokių galimybių neturime. Tačiau įsidėmėkite nors vieną visai nesunykusią praeities liekaną. Inturkės apylinkės Bulaučiznos kaimo vienoje medžiais apaugusioje kalvoje yra keli labai seni antkapiai. Kada jie čia pastatyti, nežino ir seniausi aplinkinių kaimų gyventojai. Prisimena pasakojimus, kad toje kalvoje kadaise laidojo rusus.
Į Inturkės cerkvę man nepavyko įeiti, nes jos raktus turi popas N. Vovošilovas, gyvenantis Anykščių rajone. Jis rūpinasi dviejų pravoslavų parapijų tikinčiųjų reikalais. Tokie dabar laikai: trūksta kunigų ne tik pravoslavams, bet ir lietuvių katalikams, kai kurie pravoslavų maldos namai tik kas antrą savaitę atlieka savo paskirtį. Be to, norinčių melstis cerkvėje nedaug, nes rusų pravoslavų Inturkės parapijoje mažai beliko: senieji mirė, jaunieji išsikėlė kitur, dauguma – į miestus. Klausiau kelis Inturkės pravoslavus, iš kur cerkvę atvyksta maldininkai. Iš daug kur: iš Molėtų, nuo Giedraičių, iš Joniškio apylinkės. Ne po daug, bet atvyksta. Tokioje apylinkėje, kokia yra Inturkės, galima patirti ir sužinoti savaip įdomių dalykų. Labai norėjau, kad kas nors konkretaus pasakytų apie cerkvės praeitį. Man patarė eiti pas vyrą, kurio pavardė lietuviška. Aš atvirai suabejojau, ar mano pašnekovė neklydo. Ne! nors to žmogaus pavardė lietuviška, bet jis pravoslavų tikėjimo. Jei iš jo nieko nesužinočiau, reikėtų nueiti pas aną moterį rusę, kuri ištekėjusi už lietuvio Nepriklausomos Lietuvos metais Inturkės cerkvės popu buvo Piotras Sokolovas – vienodai draugingas ir su lietuviais, ir su rusais, visuomeniškas žmogus. Tarnybinio gyvenimo pervartų, sumaišties neišvengė ne tik katalikai, bet ir pravoslavai. Totalitarinė valdžia slėgė ir vienus, ir kitus. Tarp abiejų išpažintojų buvo (ir tebėra) ir gerų, ir blogų žmonių. Tokie esame. Bažnyčia, cerkvė gali padėti žmogui būti geram, doram. Tačiau jis pats turi norėti to. Inturkėje yra katalikų bažnyčia ir pravoslavų cerkvė. To nėra kituose mūsų rajono miesteliuose. Dvikalbystė (lietuvių ir lenkų kalbos) ir dveji maldos namai – išskirtinis Inturkės bruožas. Bažnyčia – medinė, seniausia Molėtų rajone, vietinės reikšmės architektūros paminklas. Cerkvė – mūrinė, balta, bet blogiau prižiūrima ir neturi vietinio popo. Inturkės cerkvės būklė, situacija – vienas iš tų pavyzdžių, kuris rodo, kad nuo buldozerinio ateizmo pravoslavai nukentėjo ne mažiau, negu katalikai.

Garšvėnų dvaras

Garšvėnų dvaras buvo išparceliuotas. Žemės reformos valdybos komisija 1925 m. gegužės mėnesį nutarė, kad Garvšėnų dvaras (apie 180 ha) pereina valstybės nuosavybėn nuo 1922 m. balandžio mėnesio 3 dienos. Dvaro savininkei Laurinavičienei paliekama žemės reformos nepasisavinta norma – 80 ha. Matininko Tylako žiniomis, pareiškė norą gauti to dvaro žemės 45 bežemiai ir mažažemiai, kurių skaičiuje 20 karių. Šio dvaro žemė yra antro patogumo ir pagal našumą gali būti priskirta II ir III rūšies. Netoli žemių – Garšvėnų dvaro liekanos. Liko jo tvartas, klojimas, tvenkinys, medžiais apsodintas kelias.

Gaižūnų mokykla

Ši mokykla įkurta 1926 m. Ji priklausė Utenos apskričiai, Joniškio valsčiui. Iš pradžių mokykla buvo privačiame Gaižūnų kaimo ūkininko Antano Butkaus name. Mokyklą išlaikė valstybė. Buvo nedaug mokinių. Mokslo metai prasidėdavo spaliui įpusėjus ar dar vėliau. Pirmasis Gaižūnų kaimo pradinės mokyklos mokytojas buvo Jonas Mikšys. Mokykla 1930 m. papildomų patalpų gavo Gaižūnų gyventojo Vinco Bitauto namuose. 1937 – 1938 mokslo metus Gaižūnų pradėjo naujuose patalpose. Tai buvo gražiausias pastatas apylinkėje. Lėšų mokyklos statybai skyrė Lietuvos Švietimo ministerija. Mokykla nelengvai „stojosi ant kojų“. Kai kurie vaikai galėjo mokytis tik žiemą, pasibaigus kūlimo darbams. Visko tada buvo. Privalomasis dalykas tada buvo – tikyba. Reikėjo laikyti netgi jo egzaminą. Feodalizmo epochoje mokyklų buvo reta. Nežinoma nė viena pradinė mokykla Inturkės seniūnijoje, kuri būtų senesnė nei XVIII a. pabaigos. Edukacinės komisijos metu, labai susidomėjus parapinėmis mokyklomis tos komisijos nariui vyskupui I. Masalskiui, nuo 1773 metų visoje Vilniaus vyskupijoje ėmė palyginti gausiai dygti parapinių mokyklų. I. Masalskis reikalavo iš savo klebonų jas steigti ir jie jo klausė. Istorijos šaltiniuose Inturkės parapinė mokykla pirmą kartą paminėta 1782 m. Tada joje mokėsi 8 valstiečiai. Žlugus Žečpospolitai (1795m), Lietuvoje parapinių mokyklų sumažėjo.

Valstybinių turtų ministerijos Inturkės mokykla įkurta 1834 metais. 1846 metais joje mokėsi 21 mokinys, 1849 metais – 25 mokiniai. Parapijinėse mokyklose, globojamose klebonų lenkų, buvo dėstoma lenkų kalba, o valdinėse mokyklose nuo XIX a. vidurio įvesta dėstomoji rusų kalba.

Alkūnų dvaras

Iš senesnių Inturkės seniūnijos kaimų minėtini Alkūnai. Jie yra į pietryčius nuo Inturkės. Kaimas įsikūrė XX amžiaus pradžioje. Anksčiau čia buvo grafo Tiškevičiaus dvaras ir didelis medžioklinių šunų ūkis. Dar anksčiau Alūnai priklausė ponui Konstranskiui. Jis dvarą pralošė grafui Tiškevičiui. Grafas Alkūnuose negyveno, todėl dvarą tvarkė jo paskirtas valdytojas ponas Adolfas Jackevičius. Grafas Tiškevičius atvažiuodavo čia medžioti. XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje, Alkūnų dvaras buvo išparceliuotas. Jo centrą gavo jauni Lietuvos karininkai Valušis ir Krivunaitis. Bet jie Alkūnuose neilgai gyveno, dvarą pardavė Rapolui Plieskiui. Rapolas Plieskis keliolika metų dirbo Joniškio valsčiaus viršaičiu. Parcelinio jauno Alkūnų dvaro žemės tuo metu gavo naujakuriai K. Motiejūnas, J. Labutis, J. Raskevičius, P. Biržys, M. Keblys, Stančikai… Alkūnų gyventoja I. Plieskienė pasakoja, kad Alkūnų dvaras buvęs bene garsiausias apylinkėje. Jis buvo didelis, puošnus, su dideliu sodu: „Pradžioje, čia rinkosi tik bagoti(turtingi). Prastų žmogelių niekas neįleisdavo, nebent darbus dirbti. Vėliau tame dvare ponai medžioję, oi kas tada dėdavosi. Vėliau, kai buvo daug dvaro ponų, jis apgriuvo.Vėliau jį dar išdalino kitiems, taip ir sugriuvo. Dabar naujai pastatytas namelis, likę tik dvaro pastatai“. Pasakoja kad žmonės į dvarą eidavę darbų dirbti, uždarbiauti.

Čimbariškių akmuo

Čimbariškių kaime yra Čimbaro kapas, Čimbariškių akmuo. Jis yra _100m į pietryčius nuo kaimo, _500m į pietus nuo Limino ežero š.r. kranto ir į vakarus nuo Molinaničiznos – Balčėnų kelio, slėnyje tarp krūmų, prie pelkės. 1,1×1,2 m dydžio. Vietos gyventojai pasakoja, kad Čimbaras, būdamas liudininkas, šventvagiškai prisiekė ir griuvo negyvas. Ant jo kapo užverstas akmuo, dabar vadinamas Čimbariškių akmeniu.

Išvados

Man šis darbas padėjo geriau susipažinti su Molėtų rajono miesteliu. Sužinojau, kad yra dar daug mano neaplankytų ir nematytų vietų. Manyčiau šis mano darbas bus naudingas supažindinant žmones su jų krašto istorija, lankytinomis vietomis….