Q_ero yra paskutinieji inkai – tai 600 narių gentis, įsikūrusi Andų aukštikalnėse (14 tūkst. pėdų aukštyje). Penkis šimtus metų jų vyresnieji puoselėja “Pachacuti”, slaptąją pranašystę – apie tvarkos atstatymą ir betvarkės pabaigą. Paskutiniu metu pasirodė ženklų, kad atėjo laikas. Aukštųjų kalnų versmės išdžiūvo. Kondorai beveik išnyko, po 1949-ųjų drebėjimo žemės plyšyje (po netoli Cuzco esančiu vienuolynu) pasirodžiusi inkų Aukso šventykla. 500 metų Qero gyveno nežinomi aukštai Anduose (apus) ir buvo 1949-ais “atrasti” – kai antropologas Oscar Nunez del Prado šventės Paucartambo mieste (pietų Peru rytiniame Andų šlaite) metu sutiko du indėnus laisvai kalbančius Quecha, senovės inkų, kalba. Pirmoji Vakarų ekspedicija buvo surengta tik 1955-ais. Po 4 m. metinėje Anduose vykusios “Plejadžių sugrįžimo” šventėje (į kurią susirenka 70 tūkst. piligrimų iš P.Amerikos, daugiausia šamanų) buvo nutarta leisti Qero leisti pasakyti, kad atėjo laikas pranašystės išsipildymui. Qero vilkintys inkų Saulės emblema tarė: “Mes jūsų laukėme 500 m.”. Tai bus didysis žmonių iš keturių pasaulio dalių susijungimas (mastay). Vėl bus laikas, kai šiaurės Erelis ir pietų Konkordas skris drauge. Ir vėl “munay”, meilė ir užuojauta, vadovaus šiai sąjungai. Šiaurės Amerika duos galią (kūną), Europa protą (galvą), o širdį duotų Pietų Amerika. 1996-ųjų lapkričio mėn. grupelė Qero vyresniųjų aplankė kelis JAV miestus ir Niujorke atliko ceremoniją šv.Jono katedroje. Vienas “pachacuti” įvyko prieš 500 m. ispanams užkariavus inkus. Dabar laukiama kito, išvesiančio pasaulį iš betvarkės. Vėl prasidėtų inkų Aukso tūkstantmetis. Kartu tai būtų mūsų laiko pabaiga – mūsų mąstymo ir būties stiliaus pabaiga. Įvyktų pertvarka Žemėje ir mūsų sąmonėje – santykiuose ir dvasiniame gyvenime. Turime apibrėžti ne tai, kuo buvome praeityje, bet kuo tampame.
Sakoma, kas Pachacuti buvo 14 a. pabaigos inkų valdovas, kuris pastatė Machu Picchu. Jis valdė dabartinei JAV prilygstančią imperiją (su 16 mln. gyventojų). Ji tęsėsi nuo Ramiojo vandenyno iki Amazonės džiunglių ir Rio Maule Čilėje iki šiandieninio Ekvadoro. Inkai Andų kalnuose terasomis statė miestus – ir iki šiol neaišku, kaip jie į kalnus užtempė didžiulius, sveriančius iki šimto tonų akmens blokus ir juos sudėjo taip tiksliai, kad net ir dabar tarp jų nelenda skustuvo ašmenys. Legendose “pacos” (žiniuonys) “kalbėjo” akmenims ir šie patys kilo į kalnus. Ispanams įsiveržus į inkų imperiją, grupė jų pasitraukė į nuošalų kalnų rajoną prie švenčiausio iš “apus”, Ausangate kalno – kylančio link Saulės į 20 tūkst. pėdų aukštį. Q_ero gyvenimas buvo anui (santarvėje, pusiausvyroje) su gamta (Pachamama, Motina Žeme) ir trimis kosmoso sluoksniais Inkams Pachacuti yra dvasinis Mokytojas, asmuo išžengęs už laiko ribų. Jis Mesijas (bet ne krikščioniškąja prasme) – simbolis to, kurie kiekvienas mūsų gali tapti. “Pacha” reiškia “žemė” arba “laikas”, o “cuti” – “sutvarkyti”. Taigi, tai “žemės pertvarkytojas”. Ir tai ne atskiras asmuo, o kolektyvinis reiškinys ar vyksmas. Q_ero išsaugojo ir inkų ritualus – tarp jų svarbiausias yra Žvaigždės ritualas (Mosoq Karpay, “Laiko, kuris ateina”). Tai asmens sąryšio su laiku pabaiga. Tai širdies vyksmas. Tapsmas yra svarbesnis už pačias pranašystes. Šamanai kalba net apie pačio laiko įplyšimą. Karpay (ritualai) adepto kūne įdiegia pažinimo sėklą, Pachacuti sėklą. Tos galios negali priimti atskiras individas – tik visa gentis. Tačiau ta galia gali įeiti į inko kūną (švytinčiojo, inkai išsakė savęs pažinimo sąvoką panašią į senovės indų). Tasai yra tiesiogiai susijungęs su žvaigždėmis, inkų kosmologijos saule. Q_ero tiki, kad vėl atsivers durys tarp pasaulių, laiko angos, per kurias galime žengti Anapus. “Žvelk į savo sielos akis”, – moko Q_ero. – “mokykis iš upės. Medžio, akmens. Šlovink savo brolius ir seseris, Žemę Motiną ir Didžiąją Dvasią. Šlovink save ir visus tvarinius.” Otorongo, Didysis Jaguaras, yra mistinė būtybė pereinanti tarp pasaulių ir esanti vakaruose inkų Gydymo rate. Tas ratas yra pasaulio sutvarkymo būdas ir sąryšis su gamtos jėgomis. Tai keturgubas pažinimo ir nušvitimo kelias, kuriuo nueina pašvęstasis žiniuonis. Pietuose jis nusimeta praeitį, kaip kad gyvate meta odą, – iškart ir vienu metu (tai meilės veiksmas ir galios veiksmas). Tai išreiškiama pirmapradės Sachamama gyvatės simboliu. Gyvatė yra “amaru” ir siejama su anakonda, gyvenančia prie upių džiunglėse ir laikoma galingiausiu Žemutinio pasaulio gyvūnu. Inkai turėjo tris pasaulio lygius, Žemutinį, kuriame gyvena ropliai, Vidurinį (Kay pacha), apgyventą 4-kojų žinduolių ir žuvų, Viršutinį, kuris sparnuotųjų buveinė. Kiekvienas įšventintasis gauna po vieną gyvūną iš kiekvieno iš lygių – jie jį saugo ir moko. Pietuose pašvęstasis joja ant Otoronto, Vaivorykštės jaguaro per pasaulių plyšius, kur sutinka mirtį ir iš kur grįžta į gyvenimą. Inkuose jaguaras yra išskirtinio kario įsikūnijimas, gyvenančio be baimės – jam nebūtini priešai šiame pasaulyje ar Anapus. Šiaurėje pašvęstasis sutinka Senolius ir sužino slaptuosius mokymus, pasikrauna Kenti, kolibrio, energija, leidžiančia atlikti tai, kas neįmanoma. Kolibris nuskrenda tūkstančius kilometrų, nors pagal fizikos dėsnius neturėtų skraidyti. Kolibris reiškia sugrįžimą prie ištakų. Sakoma, kad Kenti šnabžda į ausį tiems, kurie gali išklausyti ilgą pažinimo melodiją. Tai, paslapties, meilės ir galios daina. Legenda sako, kad Machu Picchu stogai buvo padengti kolibrių plunksnomis, ir nuo jų atsispindėjus Saulės šviesa paskleisdavo žinias virš aplinkinių apus. Rytai yra regėjimo pasaulis, kur pašvęstasis mokosi skrieti Konkordo sparnais ir dalinti magijos dovanas mūsų pasauliui. Kondoras pakyla aukštai ir aprėpia didžiulius plotus. Jis moko mus sklęsti į vietas, apie kurias niekada nesvajojome. Inkų tikėjimo pagrindiniai elementai Panašu, kad inkų kosmoso supratimo pateikimas buvo dvejopas – kilmingiesiems ir paprastiems žmonėms. Tokią mintį perša inkų ypač išsiskiriančios šventyklos, kurios buvo prieinamos tik žyniams ir didikams (inkams). Jos buvo uždaros ir griežtai saugomos. Užkariautose vietovėse inkai ne tik bandė įdiegti Inti, Saulės dievo, kultą, bet ir prisitaikydavo prie vietinių tradicijų. Visos dievybės sukurtos neregimo ir visagalio Dievo Wiraqocha (teigiama, kad tikrasis šio dievo vardas galėjo būti Apu Kon Titi Wiraqocha ar net Illa Teqsi Wiraqocha, arba jis gali būti vadinamas ir kitais vardais, Pachakamaq ar Tonapa). Wiraqocha buvo visuose trijuose inkų pasauliuose – tad jo buveinė nebuvo nei Hanan Pacha (Viršutiniame pasaulyje), nei Kay Pacha (viduriniame pasaulyje arba Žemėje), nei Ukhu Pacha (Žemutiniame arba požemių pasaulyje). Tačiau labiausiai inkų šlovinamas dievas buvo Inti. Inka (arba Karalius) buvo Sapan Intiq Churin (arba Vienintelis Saulės Sūnus). Svarbiausia šventykla šiam vyriškosios lyties dievui tapatinamam su auksu buvo Qorikancha (dar vadinama Intikancha ar Intiwasi). Quechua tikėjime moteriškoji dievybė, Mėnulis ir sidabras, buvo Killa – ir jos šventykla būtinai privalėjo būti šalia Inti. Svarbiausias žynys inkų bendruomenėje buvo Willaq Uma (Pranašaujanti galva), dažniausiai artimas Inka (karaliaus) giminaitis – brolis arba dėdė. Inti laikomas Saulės dievu ir inkų protėviu. Inti su žmona Pachamama, Žemės deive, turėjo sūnų Manco Capac ir dukrą Mama Ocollo, kuriuos pasiuntė į Žemę, kad išmokytų žmoniją civilizacijos menų. Jiems buvo liepta įkurti sostinę, kur grunte nugrims tupayauri, aukso lazda. Mūsų dienomis Inti garbinamas Inti Raimi šventės Qusqo mieste metu. Visi dievai žemesni už Wiraqocha įsikūrę Hanan Pacha, į kur po mirties atvyksta ir kilmingų žmonių sielos. Tarp pasaulių ryšį palaiko dvi mitinės būtybės gyvatės forma: tarp požemių (Ukhu Pacha) ir žemės paviršiaus (Kay pacha) kaip Yakumama (vandenų motina), žemės paviršiuje pasireiškusi kaip “didžioji upė”, o pereidama į Viršutinį pasaulį kaip Illapa (griaustinis ir žaibas), esanti vandenų dievu; Antroji gyvatė yra Sach`amama (Motina medis) – su dviem galvomis ir pasireiškianti seno medžio pavidalu, pereidama į Hanan Pacha kaip K`uychi (vaivorykštė), susijusi su derlingumu ir vaisingumu. Pati Žemė Anduose yra Pachamama, kurios vietą pajūryje užima Qochamama (Motina jūra). Daug žvaigždžių ir žvaigždynų (Ch`aska arba Venera, Plejadės) laikytos esant dieviškos prigimties. Iki šiol jos Anduose panaudojamos ateičiai spėti. Waka arba Guaca buvo šventos vietos, kur įsikurdavo dievybės. Waka (koplyčias) prižiūrėjo Tarpuntay, žyniai (konkistadorams – burtininkai ir raganiai). Jie atlikdavo Much`ay ar Mocha (ispanizuota forma) – garsius pirštų bučinius toliau perduodant juos ištiesta ranka dievams – todėl ir waka būdavo dar vadinamos Mochadero. Qosqo slėnyje waka buvo surikiuotos į 41 Ceques (kitaip Seques), įsivaizduojamas linijas ar kryptis, išeinančias iš Qorikancha (Saulės šventyklos) keturių Suyos kryptimis. Polo de Ondegardo suskaičiavo Ceques ir waka, esančias nuo 16 a. Viso rado 365 waka tame slėnyje – po vieną kiekvienai metų dienai. (Paskaitykite apie Naska linijas, nepaisant dominuojančio Saulės kulto, inkai mėnesį vadino “killas” arba Mėnuliu.) Inkų tikėjimo likimas Žmogaus ar dinastijos pradžia turėjo būti upė, kalnas, vandens šaltinis, paukštis ir t.t. Ten “staiga” atsirasdavo mitinis asmuo ir tos vietos vadintos Pakarina. Upių, uolų (Kjakja), kalvų (Orkjo) ir kitas dvasias žyniai iškviesdavo maldomis bei dovanomis. Per metus ant kalnų ar perėjų aukščiausiuose taškuose susidarė Apachetas (kitaip Apachejta) – tai krūvos akmenų, sužiaumotų kola lapų, senų “ushutas`” (sandalų), drabužių skiaučių ir kitų daiktų, kuriuos keliauninkai palikdavo atsidėkodami vietinėms dievybėms [ šiandien apachetas pakeistos kryžiais – tokio papročio pradžia laikytinas 1567-ų susirinkimas Limoje, kuriame “liepta kiekvienam apylinkės šventikui pavesti sunaikinti tuos dalykus, kuriuos indėnai vadina apachitas, ir jei tai juos labai skaudina, tose vietose pastatyti kryžių” (cituota pagal Alberto Regal)]. Iki ispanų užkariavimo buvo balzamuojamas kiekvienas asmuo – tik paprastų žmonių mumijos su kasdieniais reikmenimis ir maistu laikytos sunkiai prieinamose kapinėse, o kilmingųjų – waka. Mallki (mumijos) buvo kulto dalis ir jį prižiūrėjo ayllu (bendruomenė iš maždaug 100 šeimų). Kitas inkų religijos svarbus elementas buvo Wayke (qechua kalba “brolis”), žymių asmenų atvaizdai – dažnai natūralaus dydžio skulptūros. Jos laikytos pagarboje, nes laikytos turinčios asmens dvasios, nes krūtinėje būdavo įdedama to asmens pelenai. Brangūs metalai inkų civilizacijoje neturėjo jokios ekonominės vertės, bet buvo gausiai naudojami ritualuose, Pvz, Mullu, sraigės kriauklės (Spondylus sp.) buvo vertingesnės už auksą ir sidabrą, nes buvo Qocha Mama (Mama jūra) simbolis. Inkų visuomenėje buvo nuodėmės sąvoka. Iki šiol šeimos turi Qonopa arba Illa (taip pat dar vadinamus Wasiqamayoq arba Ullti), šeimos relikvijas ar amuletus, saugančius namus ir nešančius sėkmę. Jie yra iš akmens – įvairių spalvų ir formų, bet beveik visada su Pietų Amerikos kupranugariais, su skyle nugaroje – vadintų qocha (lagūna), kur žmonės gerdavo vyną, čiča ir kitus alkoholinius gėrimus per “haywarisqa” (padėkos) šventę, kur jie taipogi aukodavo “k`intu”, tris koka lapus sumaišytus su llama “untu” (tepalu). Skaitykite puslapį apie koka lapų vaidmenį. “Dovanos_ gali būti įvarios – maisto, čiča ar Aqha (alkoholinis gėrimas iš miežių), llamas, gvinėjos kiaulyčių ir t.t. Skystos aukos išpilamos į fontanus ar kanalus vadinamus Phaqcha. Maistas ir kiti daiktai perduodami kaip pelenai, nes taip jie greičiau pasiekia dievus. Gyvūnų aukos atliekamos spėjant ateitį iš jų vidurių, širdies, kepenų ir t.t. Ispanų užkariautojai stengėsi išnaikinti “pagonišką” ar “stabus garbininančią” Tawantinsuyo religiją. Viceroy Toledo (vieniems Peru Solonas, didysis pertvarkytojas; tačiau kitiems – despotas ir užgaidininkas), pradėjęs 1572 m. “indėnų mažinimą”, varė quechua į mažus kaimelius dėl 4-ių priežasčių: efektyviau juos valdyti, lengviau rinkti duokles “Ispanijos karūnai”, labiau juos išnaudoti neapmoant už darbą, išstumti Tawantinsuyo religiją priverčiant lankyti bažnyčias. Buvo pradėtas liūdnai pagarsėjęs “stabų naikinimas”, Peru “raganų medžioklės” atmaina, kai Andų willaq Uma ir Tarpuntay laikyti ne žyniais, o burtininkais ir raganiais. Įdomus ginčas tarp ispanų misionieriaus ir istoriko Nartolome de las Casas (1474-1568) ir kito to paties laikmečio ispanų rašytojo Juan Gines de Sepulveda (1490-1573). Pirmasis laikė, kad Naująjį pasaulį reikia atversti į krikščioniškas nuostatas; antrasis – kad Andų indėnus prieš atverčiant krikščionimis, reikia “sužmoginti”. Tai rodo, kad Andų gyventojai, sukūrę vieną didžiausių pasaulio civilizacijų, ispanams tebuvo tarsi kokia nauja gyvūnų rūšis. Šiuo metu Andų religijos atstovais yra Paq`os, indėnų dvasiniai vadovai, sudarantys skirtingas hierarchines sistemas: Kuraq Tayta, Altomisayoq ir Panpamisayoq. Jie atlieka įvairius ritualus šlovinančius Apus (pagr.dievybės ir dvasios), Aukis (žemesnės svarbos dievybės), Pachamama (Žemę Motiną) ir t.t. Andų žyniai ruošia Despachos (pranešimus) ir Pagos (mokėjimus), t.y. dovanas savo dievybėms. Joms siūlomi geriausi koka lapai paruošti kaip Kintu, kurį sudaro trys lapai – didžiausias ir ilgiausias simbolizuoja Apus (vyriškąsias dievybes), vidutinio dydžio apvalios formos – Pachamama (moteriškieji) ir mažesni pailgi – visą žmoniją. Šie labai sudedami vienas ant kito ta pačia puse ir laikomi dešine ranka tarp nykščio ir rodomojo pirštų, o kairė ranka juos “saugo”. Iškilmingesniais atvejais aukojama 6 ar 9 kokos lapų k`intu. Skaitykite puslapį apie koka lapų vaidmenį. Iš kitos pusės Andų religija kenčia nuo turistų ir “komercializacijos” – dažnai sutinkami “altomisayoq”, “panpamisayoq”, “paqos” ir “gydytojai”, iš kurių burnų liejasi tokie žodžiai kaip “mistika”, “ezoterika”… Jie siūlo įvairius “įšventinimų” ritualus į Andų “žynius”. Žmonių aukos Apie jas yra prieštaringų nuomonių. Kai kurie, dažniausiai katalikų, ispanų kronikininkai minėjo, kad kai kuriais atvejais buvo atliekamos vaikų aukos. Pvz., Vasco de Contreras y Valvarde 1649-ais pridurė, kad mirus Wayna Qhapaq “…jo kūnas atneštas į šį miestą, kur per jo laidotuves paaukota 4000 žmonių…” Tuo tarpu Garcilaso Inca de la Vega, sakydamas, kad inkai paliko kai kuriuos iki jų atėjimo vykdytus ritualus, rašo: “jie neturėjo žmonių ir jų kraujo aukojimo ir net jas draudė, kaip kanibalizmo apraiškas. Kai kurie sako kitaip, nes neskiria laikotarpių ir vietovių – kada ir kur tos aukos buvo vykdomos…”. Huaman Poma (tarp 1567 ir 1615), kad vaikų auka vadinta Capacocha ir būdavo atliekama dukart į metus. Pedro Sarmiento rašė, kad Capacocha buvo pavadinimas “dviejų berniukų ir dviejų mergaičių auka jų Huanacauri stabui”. Tėvas Cobo 1639-ais rašė, kad aukodami berniukus, juos “pasmaugia virve arba užmuša kuoka ir tada juos palaidoja; kartais prieš mirtį juos nugirdo”. Tuo tarpu kareivis Cieza de Leon 1553 m. rašė, kad Capacocha yra bendrinis vardas visų tipų aukoms įvardinti: “Daugelis tų, kurie rankoje nulaiko plunksną, sakė, kad švenčių metu jie nužudo tūkstančius vaikų ir daugelį indėnų. Tai kaltinimai, kuriuos mes, ispanai, keliame tiems indėnams, stengdamiesi pateisinti tas kančias, kurias sukėlėme savo atėjimu. Nesakau, kas jie neaukojo žmonių ir vaikų, bet tai buvo ne taip, kaip sakoma. Jie aukojo gyvūnas ir llamas, bet tik retkarčiais žmones – daug mažiau, nei tikinama..” Vis tik žinoma, kad quechua kai kuriose vietovėse atlikdavo kai kurias žmonių aukas. Spėjama, kad tokios aukos kasmet buvo atliekamos tik pagrindinėse šventyklose. Johan Reingard (1992 m.) praneša apie žmonių paaukojimų pėdsakus kai kurių aukštų kalnų viršūnėse.