1588 metais buvo priimtas III Lietuvos Statutas, kuriame teisiškai įtvirtinti per 22 metus nuo II Statuto padaryti pakeitimai. III Lietuvos Statute ne tik tobuliau buvo nusakyti bei suorganizuoti Lietuvos teismai, tiksliau nustatytas teismo procesas, bet taip pat aiškiau ir plačiau buvo nusakyta įvairių urėdų galia bei jų išrininkimas ar paskyrimas. III Statutas atnešė daug naujo į viešąją, civilinę ir baudžiamąją teisę. Visais atžvilgiais jis yra žymiai tobulesnis Lietuvos teisės kūrinys, negu II Statutas. Jis aiškiai liudija, jog teisės ir teisetumo supratimas Lietuvoje buvo nepaprastai pažengęs į priekį, jog vis pletesnės Lietuvos viešojo, valstybinio, privatinio bei šeimos gyvenimo sritys buvo vis tobuliau įstatimiškai sunormuojamos. Kartu jis rodo ir aukštą juridinės minties kulūrą Lietuvoje.Teisingai prof. Pr. Piekosinskis pastebi, kad tik ką paskelbus II Lietuvos Statutą, dar nespėjo nudžiūti rašalas šitos antrosios pataisytos Statuto redakcijos, ir jau artimiausieji seimai pasirodė esą priversti imtis statutą vėl taisyti, pradėti ruošti jau trečią Lietuvos Statuto redakciją. Visa tai lėmė tai, kad vidiniame valstybės gyvenime vis dar vyko pasikeitimai: bajorija dar labiau iškilo ir tai turėjo būti užfiksuota įstatymų rinkinyje. Be to, dalis gyventojų buvo nepatenkinti pačiu II Statutu, kuris kardinaliai pakeitė jų padėtį valstybėje. XVI a. vidurio reformos nepaprastai iškėlė bajorus, sukonsalidavo juos į taip vadinamą bajoriškąją tautą, perorganizavo valstybę į vienaluomę bajorų tautą. Taigi šis Statutas sukėlė nerimą tų visuomenės grupių, kurios negalėjo patekti į šį priviligijuotąjį sluoksnį. Tokie buvo, pavyzdžiui, miestiečiai, priviligijuotų miestų gyventojai, kurie bijojo prarasti savivaldybės teises, nors jų teisės nebuvo mažinamos. Kitos grupės, kaip totoriai ir žydai, nuolat prašė didžiojo kunigaikščio atstatyti II Statutą dėl to, kad šis Statutas buvo sumažinęs jų teises. Iš dalies nepatenkinti II Lietuvos Statutu buvo taip pat ir Žemaitijos bajorai, kadangi naujame Statute buvo norima visus bajorus konsoliduoti į vieną tautą, išlyginti atskirų sričių skirtumus, žemaičiams vis dėlto pavyko pabrėžti savo žemių savitumą, tačiau jie siekė Statuto pakeitimu bei papildymu dar labiau jį išryškiti. Atsižvelgiant į visuomenės grupių skundus ir pačių redaktorių nuomonę, kad II Lietuvos Statutas yra iki galo nepataisytas, jo taisymas buvo vienas pagrindinių tolimesnių seimų dienotvarkės punktų.
1566 m. kovo 1 II Lietuvos Statutas buvo paskelbtas, tačiau jau kovo 22 dieną, Lietuvos Brastos seime, pagal Žygimanto Augusto išsiuntinėtus universalus, jis turėjo būti koreguojamas. Tačiau šiame seime nebuvo galima imtis sistemingo Statuto taisymo dėl karo su Maskva, Livonijos prijungimo ir gynybos klausimų. Vis dėlto buvo pakeisti keli II Lietuvos Statuto straipsniai: III skyriaus 9(valdovas neturi duoti dignitorijų, urėdų ir dvarų svetimšaliams) ir 14(po mirties tėvų, motinų ir kitų giminaičių neatstumti artimųjų nuo palikimo ir ištaurnauto turto paveldėjimo) straipsniai. Būtent šio skyriaus pataisymas dar kartą pabrežė ir visiškai aiškiai išreiškė negalimumą teisėmis sulyginti lenkus su tikraisiais Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės gyventojais ir dar labiau suvienijo Lietuvos privilegijuotus gyvetojus bajorus; tek lietuvius, tiek gudus ir rusus į vieningą bajorų tautą. 9-to straipsnio pakeitimas buvo patenkintos žemaičių bajorų ambicijos . II Statute šiame straipsnyje buvo pažymeta, jog vietas ir dvarus Lietuvoje gali gauti tik tos valstybės gyventojai lietuviai ir gudai, o pataisyme buvo pridėtas žodis žemaičiai. Žodis žemaičiai buvo pridėtas ir kalbant apie bažnytinių vietų skyrimą vietos gyventojams, Lietuvos piliečiams.Nors III skyriaus 9 straipsnio papildymu ir buvo apsisaugota nuo skverbimosi į Lietuvą, tačiau buvo paliktas tarpelis žymiai užsitarnavusiems svetimšaliams ir užseniečiams, nusipelniusiems Lietuvos valdovui ir Lietuvos valstybei, apsigyventi Lietuvoje, gauti dvarų ir tokiu būdu pilietybę, tačiau tik sutinkant Ponų Tarybai ir visam Lietuvos seimui. Tačiau nei pasaulinių, nei bažnytinių vietų jie užimti negalėjo. Tokios spragos užseniečiams ir svetimšaliams apsigyventi Lietuvoje buvo paliktos dėl vykusių karų su Maskva dėl Livonijos, kuomet svarbų vaidmenį kariuomenėje vaidino samdomi svetimšaliai rotmistrai ir kareiviai.1566m. Lietuvos Brastos seime buvo keičiami 7 skyriaus 4 straispniai, kurie Lietuvos suverenumo išsaugojimui nebuvo reikšmingi, tačiau dar labiau sustiprino bajorijos galią ir suteikė daugiau laisvių. Tų straipsnių pakeitimas leidžia bajorams be jokių apribojimu laisvai disponuoti jų žeme. Taip pat pakiečiama perleidimo ir tvirtinimo aktų procedūra: dabar nebereikėjo dėl patvirtinimo kreiptis pas Didyjį Kunigaikštį, o pakako, kad jie būtų įrašyti į savo ar artimo pavieto teismo knygas. Šių pataisų priimimas bajorijai suteikia dar daugiau valdžios ir mažina centrinės valdžios galią. Kitas seimas, kuris turėjo taisyti II Lietuvos Statutą ir dėti tvirtą pagrindą trečiąjam vyko 1568m. Gardine. Esminių pokyčių pabrėžiant Lietuvos savarankiškumą taip pat nebuvo imtasi, tačiau šis seimas gražino II Lietuvos Statuto iš totorių atimtas privilegijas, atsižvelgiant į jų narsą ir pasiaukojimą Lietuvai karo metu. Taip pat šiame seime buvo svarstoma galimybė pagerinti padėtį Lietuvoje gyvenantiems žydams, tačiau esminiai taisymai nebuvo padaryti.Visi Lietuvos II Statuto pataisymai buvo atsitiktiniai ir neturėjo vienos aiškios sistemos, be to patys seimai buvo užimti daug skubesniais ir svarbesniais reikalais (karu su Maskva dėl Livonijos ir dėrybomis su Lenkija dėl unijos sudarymo), ir be to patys seimo nariai netiko juridiniam kodifikavimo darbui. 1568m. Gardino seime jau buvo numatyta sekančio suvažiavimo, kuriame unija su Lenkija turėjo būti sudaryta. Todėl Lietuva turėjo į uniją įžengti su visiškai sutvarkyta teisine sistema. Dėl šių priežasčių Žygimantas Augustas sudarė kompetetingą komisiją statutui taisyti. Ją sudarė Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius, Lietuvos Brastos vaivada Jurgis Tiškevičius, žemaičių kaštelijonas Mečislovas Šemeta ir Brastos kaštelionas Jonas Gaška. Komisija posedžiavo Vilniuje, o bajorai pasiliko teisę jau gavus, seimo priimtus, straipsnių pakeitimus pateikti komisijai. Ši komisija turėjo pataisyti II Lietuvos Statutą iki Liublino unijos sudarymo sąlygoms aptarti skirto seimo. Ši komisija neatliko jai pavesto darbo jau vien dėl to, kad tai turėjo padaryti trumpu vos 5 mėnesių laiku, kuris nebuvo palankus darbui dėl karo su Maskva ir pasiruošimo Liublino unijai. Bendrajame su lenkais 1569m. Liublino seime, kuriame buvo sudaryta unija su Lenkija, buvo sudaryta ir nauja Statuto taisymo komisija. Komisiją sudarė 12 asmenu, iš kurių 2 raštinikai. Jai buvo pavesta suderinti Statutą su gyvenimu, vadovaujantis dviejų metų jo taikymo praktika ir paaiškėjusiais jo netikslumais. 1569m. Liublino seime sudarytos komisjos darbas skyrėsi nuo ankstesnių komisijų, pirmiaisiai dėt to, kad jai teko dibti Lietuvos – Lenkijos unijos aplinkoje. Nors Liublino unija ir buvo reikalaujama, kad Lietuvoje ir Lenkijoje veiktų vienoda teisė, tačiau jau pats II Statutui pataisyti komisijos išrinkimas, kurioje nebuvo nei vieno lenko, rodė, jog ir toliau turi egzistuoti atskiri Lietuvos įstatymai, kuriais turės vadovautis Liublino unijos palikti Lietuvoje atskiri lenkų teismai. Lietuvos valstybė ir po Liublino unijos turėjo pasilikti visiškai atskira, savarankiška ir nepriklausoma valstybė, sudariusi tik sąjungą su Lenkija, iš dalies federatyviniais, iš dalies unitariniais pagrindais. O tolimesnis komisijos darbas būtent ir rodo, jog lietuviai nuo pat unijos sudarymo pradžios neleido lenkams kištis į Lietuvos reikalus ir tolimesnį savo įstatymų kodifikacijos papildymo darbą laike tik savo reikalu. Visi konstituciniai Lietuvos valstybės įstatymai buvo išlaikyti ir palikti. O Statuto straipsniai liečiantys seimą buvo taip suredaguoti, kad jie galėjo tikti ir galėjo būti vykdomi tiek Lietuvai gyvenant su Lenkija, tiek nuo tos unijos atsiskyrus.Pagal lenkiškuosius siekius ir Liublino seimo nurodymus, Lietuvos Statute turėjo būti pakeista visa tai, kas jame buvo skirtinga nuo Lenkijos įstatymų. Lenkai tikėjosi, kad tokiu būdu sulyginę Lietuvos įstatymus, pagreitins visišką Lietuvos-Lenkijos susiliejimą į vieną vienetą. Todėl Statuto taisymo darbas turėjo būti pabaigtas iki kito bendro seimo. Taigi lenkai reikalavo komisijos suvienodinti Lietuvos ir Lenkijos teisę. Lietuvių tikslas buvo išlaikyti visus valstybės savitumus, atskirą teisę ir užkirsti kelią lenkams brautis į Lietuvą, nors tai ir buvo leidęs Liublino unijos aktas. Lietuviams tik rūpėjo toliau tęsti Statuto taisymo darbus ta pačia linkme, garantuojant savo suverenumą, taisyti pildyti ir keisti įstatymus atsižvelgiant tik į Lietuvos valstybės interesus. Be to lietuvių požiūriu Statuto taisymui patvirtinti kompetetingas buvo ne bendras Lietuvos – Lenkijos seimas, bet didysis Lietuvos kunigaikštis. Tolimesniuose seimuose t.y. 1570 ir 1572 metų jokių reikšmingų pakeitimų nebuvo padaryta. Lenkai su dideliu nekantrumu laukė,kol bus pakeisti III Statuto skyrius: apie bajoriškąsias laisves ir didžiosios Lietuvos kunigaikštystės didinimą. Kaip tik tame skyriuje buvo daug paragrafų nukreiptų prieš lenkus ir priešingų unijos aktui. Tačiau komisija pirmiausiai ėmesi taisyti Lietuvos teisinės sistemos trūkumus, o ne lietuvių ir lenkų teisių sulyginimo. Tai rodo, kad Statuto taisymo komisisja nebuvo susižavėjusi Lietuvos-Lenkijos unijos mintimi dėl šalių susiliejimo. 1574 seimui paruoštas Lietuvos Statuto teismo praceso keitimas buvo patvirtintas paties Henriko Valois, vadinasi, lenkai šiame tvirtinime net nedalyvavo. Tokiu būdu II Statuto taisymo darbas buvo vedamas lietuvių užsibrėžtu keliu.Nuo antrojo tarpuvaldžio Statuto taisymo ėmėsi ir Lietuvos pavietų seimeliai. Nuo tada Statuto taisymu susirūpino pati bajorija, per savo pavietų seimelius pradėjusi vykdyti Statuto taisymo darbą ir tęsdami jį visai nepalankia lenkams kryptimi, ir toliau jiems neleisdami įsisgyti Lietuvoje dvarų ir urėdų. Apie Liublino unijos įrašyma į Statutą nebuvo nei kalbos, tačiau priešingai, buvo įrašytos visos ankstesnės privilegijos, garantuojančios valstybės neliečiamumą, savarankiškumą ir draudimą lenkams brautis į Lietuvą. Tuo buvo pabrėžtas lietuvos nesuliejamumas su Lenkija.Atskiri nuo lenkų reikalavimai buvo iškelti ir Stepono Batoro rinkimų metu. Už jo pripažinimą didžiuoju Lietuvos Kunigaikščiu, Steponas Batoras oficialiai turėjo patvirtinti visas lietuvių teises ir Lietuvos valstybės savarankiškumą. Ta pačia kryptimi buvo tesiamas II Statuto taisymas. Tik Statuto teisymo komisija, Stepono Batoro laikais, jau nebeegzistavo, o Statutą taisė jau pati Lietuvos bajorija per pavietų seimelius ir atskiruosius Lietuvos seimus, o tų darbų suderinamumas ir galutinis redagavimas pamažu atiteko Lietuvos valstybės kanceliarijai.1578m Varšuvos seime buvo priimta visa eilė Statuto pakeitimų, kurie lietė daugiausiai teismų santvarką ir procesą. Tokiu būdu trečiojo skyriaus straipsnių pakeitimai, kurių taip laukė lenkai (dėl žemių ir urėdų isigyjimo Lietuvoje) taip ir liko nuošalyje. Taip par ir 1579-1580m. Varšuvos seime lietuviai pateikė ne rūpimus Lietuvos Statuto pakeitimus, o Vyriausiojo Lietuvos Tribunolo įkūrimo ir jo veikimo projektą, kartu su atitinkamais Lietuvos Statuto straipsnių pakeitimais. Šiame seime nebuvo priimta jokių konstitucijų. Tačiau jau 1581m. seime Tribunolas buvo patvirtintas. Bet čia nebuvo Lietuvos ir Lenkijos teisių suvienodinimo, nes Lietuvos Tribunolo įstatymai skyrėsi nuo Lenkijos Tribunolo įstatymo, priimto dar 1578m seime. Statuto pakeitimo projektai buvo paskirti Lietuvos seimeliams ir atskiriems seimams, nors Liublino unija tokius seimelius buvo panaikinusi, o tvirtinti juos turėjo didysis Lietuvos kunigaikštis bendrajame su lenkais seime. Taigi Statuto taisymo darbai visiškai perėjo i atskirų Lietuvos seimelių ir valstybės kanceliarijos rankas. Vėliau buvo renkami iš kievieno pavieto deputatai, kurie pataisymus pateikdavo savo atstovaujamiems seimeliams, o šie – karaliui bendruose su lenkais seimuose. II Statuto pataiso užtruko labai ilgai ir įnešė daugybę nesusipratimu į Lietuvos teisę. Būtent todėl, kad jie buvo nespauzdinti ir kai kurių lietuvos vietų pataisos nepasiekdavo, teko skubėti jį suredaguoti iki galo ir priimti III Lietuvos Statutą. O skubėti teko dar ir todėl, jog Steponas Batoras buvo lietuviams palankus: pripažino Lietuvos, kaip atskiros valstybės teises, patvirtino Lietuvos Vyriausią Tribunolą, domėjosi Lietuvos švietimu, įsteigė Vilniaus universitetą, jezuitų kolegiją, paversdamas akademija. Kadangi Steponas Batoras buvo palankiai nusistatęs Lietuvos valstybės atžvilgiu, buvo galima tikėtis, kad bus priimti ir tie Statuto straipsniai, kurie prieštaravo Liublino unijai, bet atitiko Lietuvos interesus. Dėl viso to 1582 m. Valkoviskio atskirasis lietuvių seimas ir prašė karaliaus Sepono Batoro nustatyti tikslią II Lietuvos Statuto pataisymo datą, kad po to artimiausiame seime naująjį III Statutą galima būtų paskelbti. Tačiau Statuto priėmimo klausimai buvo nagrinėjami 1584 ir 1585m seimuose tačiau jokių veiksmų jį patvirtinti nebuvo imtasi. 1586m Steponas Batoras mirė, bet III Lietuvos Statutas jau turėjo būti visiškai užbaigtas, nes po Stepono Batoro mirties prasidėjusiame tarpuvavaldyje lietuvių ir lenkų tarpusavio derybose nuolat kalbama apie III Lietuvos Statutą, kaip jau apie gatavą, ir tik reikalaujamą pripažinti.Santykiuose su Lenkija po Stepono Batoro mirties lietuviai užėmė visiškai aiškią poziciją. Jie nadalyvavo kartu su lenkais nei konvokaciniame, nei elekciniame, karūnaciniame seimuose, bet per savo įgaliotinius ir atstovus dėrėjosi su Lenkija ir statė lenkams savo reikalavimus, tarp kurių ypač svarbu buvo pripažinti III Lietuvos Statutą, iškeltą jau 1587m. elekciniame seime. Bendro darbo su lenkais šiame tarpuvaldyje nebuvo, o lietuviai savo valstyvės reikalus sprendė atskiruose suvažiavimuose. Kai dalis lenkų be lietuvių žinios išsirinko karalių Zigmatą Vazą, o antroji dalis taip pat be lietuvių žinios išsirinko karaliumi Maksimilijoną Habsburgą, lietuviai užprotestavo ir nei vieno nepripažino didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Kai Lenkojoje prasidėjo karas tarp Zigmanto Vazos ir Maksimilijono Habsburgo šalininkų, lietuviai stengėsi išnaudoti padėtį ir užmegzti derybas su abiem elektantais, žiūrėdami, kuris jų padarys daugiau nuolaidų Lietuvai. Lietuvių prisidėjimas prie vienos ar kitos pusės galėjo nulemti tarp lenkų kilusį karą, todėl lenkai visaip stengėsi patraukti lietuvius. Ypač aktyviai lietuvių paramą stengėsi gauti Zigmanto Vazos šalininkai. Lietuviai, nenusistatę prieš Zigmanto Vazos asmenį, užmezgė derybas su juo ir su jo šalininkais lenkais. Tarp kitų reikalvimų būtina sąlyga buvo III Lietuvos Statuto pripažinimas. Tokiam reikalavimui labai priešinosi lenkai, nes III Statute buvo daug jiems nepalankių paragrafų, prieštaraujančių Liublino unijos aktui. Tačiau Zigmanto Vazos padėtis buvo labai kebli ir kada į derybas atvykę Lietuvos delegatai pareiškė tuoj pat išvažiuosią, jeigu nebus patenkinti jų reikalavimai, – lenkai nusileido. Greta kitų lietuvių reikalavimų buvo patenkintas ir reikalavimas pripažinti III Lietuvos Statutą. Tik tada kai Zigmantas Vaza prisiekė ir patvirtino visas lietuvių teises ir laisves, tik tada lietuviai pripažino jį savo didžiuoju kunigaikščiu ir prisiekė ištkimybę jam. Taip 1588 m. sausio 28 Zigmanto Vazos buvo patvirtintas III Lietuvos Statutas.III Lietuvos Statuto turinyje Liublino unija nepaminėta. Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės, kaip savarankiškos atskiros valstybes, reikšmė iškyla jame taip pat aiškiai, kaip ir tame pačiame 1566 metų Statute, kuris sukėle prieš save lenkiškąja Liublino unijos seimo dalį ir kurį šis seimas pasiūlė ištaisyti pagal naujus Lenkijos ir Lietuvos santykius, paskelbtus Liublino unijos. O tuo tarpu kai kurie Statuto straipsniai, ypač tie, kurie kalba apie Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės valstybinę santvarką, be abejo turėjo ne tik paminėti uniją, bet dar iškelti ją į pirmą vietą, jei šito teisyno autoriai bent kiek būtų norėję paisyti Liublino unijos nutarimų.Ypač aiškiai nusakyta savarankiškai atskiros Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės valstybinė reikšmė III Lietuvos Statuto trečiojo skyriaus 1, 4 ir 5-me straipsniuose. Šiuose 1588 metų Statuto straipsniuose1) apsaugoma visiškai atskira Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystė, pabrėžiama senoji (iki unijos laikų) valstybinė jos reikšmė ir teritorijos neliečiamybė, monarchas įpareigotas jai gražinti tai, kas buvo kitų valstybių atimta; 2)gražinama atskira Didžiajai Lietuvos Kunigaikštystei monarcho priesaika, kurią Liublino seimas 1569 metais panaikino ir įvedė vieną karalių priesaiką Lenkijai ir Kunigaikštystei, kaip vienai valstybei; 3) nurodomas atskiras nuo Lenkijos Lietuvos tarybos veikimas; 4) pripažįstama teisė dovanoti paveldėtas žemes vien tiktai Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės gentainiams, kitaip tariant, ta teisė lenkams atimta. Taigi, tai, ką Liublino seimas reikalavo pataisyti ar išmesti iš 1566 metų Lietuvos Statuto, buvo aiškiai matyti ir III Statute. III Lietuvos Statute yra ir daugiau Liublino unijai prieštaraujančių straipsnių, pavyzdžiuj, Statutas nei karto navadina seimo Karūnos seimu, tuo tarpu unijos aktas tik tokį pripažysta. Statutas jį vadina „didžiuoju“ arba „visuotiniu“. Lenkai traktuojami kaip užseniečiai, o ne kaip ta pati tauta, su kuria susijungė Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės gentainiai. Šių užseniečių žemės valdymo teisės 1588 Statuto siaurinamos ne vien tik tuo, kad atimama teisė naudotis didžiojo Lietuvos kunigaikščio dovanotomis žemėmis. Tie bajorai, kurie valdė žemes Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pavietuose, neturėjo teisės užimti pavietų tarnybų. Šias pareigas galėjo užimti tik kunigaikštystės gentainiai. Vėliavininkais III Statutu valdovas tegali skirti tiktai žmones tinkamus, vikrius, tikruosius tos valstybės gentainius ir tame paviete gyvenančius; žemės teismų nariai pavietų bajorai tegali išrinkti tiktai žmones gerus, pamaldžius, dorus, tinkamus, nusimanančius, mokančius rašyti, Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės gentainius, gyvenančius paviete nuo sena, o ne tyčia čia persikėlusius. Reikalavimas būti tikru lietuviu galiojo taip pat paseniūnams, pilies teisėjams, raštininkams. Bendrai, tarnybos ir žemės valdovo gali būti dalinamos tik lietuviams, rusams, žemaičiams, seniems gyventojams ir gentainiams Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės ir tų žemių, kurios priklauso LDK; jos neturi atitekti jokiems svetimtaučiams, užseniečiams ir tos valstybės bei kitų jai priklausančių žemių kaimynams.Lyginanat šiuos 1588 metų Statuto straipsnius su II Statuto nutarimais, matome, kas jo autorius norėjo gražiai pabrėžti Lietuvos valstybinį savarankiškumą ir atskirti jos žmones nuo lenkų, kuriems visiškai uždaromas kelias į LDK. Noras griežtai atsiriboti nuo lenkų reiškiasi ir tuo, kad III Statute nesiremiama „Lenkų teismų statutu“, kaip daro atitinkami 1566 metų Statuto straipsniai.III Lietuvos Statutas taip pat nusako kaip organizuojamas LDK gynimas, karo jėgų skirstymas, jų tvarkymas ir vadovavimas. Taigi, visi luomai turi eiti karo tarnybą, kai bendrasis seimas paskelbs visuotinį ginklavimąsi. Susirinkę karo tarnybon gyventojai turi paklusti aukščiausiojo monarcho ar etmono valdžiai. Etono pareigybė taip pat buvo suteikiama tik lietuvos piliečiams. Lietuvos valstybės karo tarnybos kompetencija turėjo išlikti senoviška. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmonas yra vyriausias kariuomenės vadas, jis ir tvarko, ir teisia visus žygio metu. III Statute yra ir atskirų nutarimų dėl samdomų kariuomėnių, kur gali būti ir svetimtaučių ir kaimynų užseniečių, t.y. lenkų. Monarchas neturi teisės įvetsi jų i Lietuvos valstybės teritoriją be jos Ponų Tarybos žinios ir pritarimo. Kilnotis iš vienos vietos į kitą ir turėti stovyklas jie gali tik ten, kur jiems bus Didžiosios Kunigaikštystės monarcho ar etmono nurodyta. Taip pat monarchas ar etmonas nustato maisto ir pašaro gavimą, tvarką ir apmokėjimą.III Statutas nustatė ir priešseiminiu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės suvažiavimo veikimą. Šitų priešseiminių Lietuvos suvažiavimų tikslas buvo suvienodinti nuomones ir susitarti dėl instrukcijų, kurias vežė i Lenkijos- Lietuvos seimą pasiuntiniai, išrinkti pavietų seimeliuose. Lietuvos atstovai, tiek jos senatoriai, tiek seimo pasiuntiniai, turėjo visuotiniame seime būti visos Lietuvos valstybės valios ir reikalavimų reiškėjai, o ne jos atskirų vaivadijų ir pavietų. Tai leido Lietuvos bajorus suvienyti prieš lenkus savo teises ir interesus, o kartu ir pačios šalies savarankiškimą. 1588 metų Statutas griežtai pakeitė Liublino unijos nutarimus dėl Lietuvos ir Lenkijos visiško susiliejimo. Didžioji Lietuvos Kunigaikštystė faktiškai tvarkė savo padėti kaip atskira federatyvinės Lietuvos ir Lenkijos sąjungos valstybė, pakeisdama Liublino unijos nutarimus. Taigi III Statutu buvo pasiektas tikslas: apsaugoti Lietuva nuo lenkų kišimosi į valstybės vidaus reikalus ir palaikyti deramą atstumą gerbiant Lietuva, kaip atskirą valstybę. Nors lenkų valstybės veikėjai ir bajorai stengėsi sumažinti šio Statuto reikšmę, mėgindami nepaisyti atskirais konkrečiais atvėjais jo įstatymų, prieštaraujančių Liublino unijos aktuj. Tačiau monarcho pripažinimas neleido lenkams visiškai ignoruoti III Lietuvos Statuto įstatymų. Šitokia padėtis sudarė jungtinės lenkų ir lietuvių valstybių atstovų koalicijas ir nesuparimus. Todėl unija negalėjo būti palanki tolimesniam šalių bendradarbiavimui, o tai trukdė sudaryti tobulesnius abiem federacinėm valstybėm bendrus valdymo organus ar teisinę sistemą. Kita vertus III Lietuvos Statutas išsaugojo valstybės savarankiškuma, kurio tikrai nebūtų buvę verta aukoti dėl sunkumų iškilusių kuriant bendrus Lietuvos – Lenkijos valdžios organus, juolab, kad lenkų ketinimai buvo tikrai savanaudiški.Naudotos literaturos sąrašas
1. Prof. Lappo „Lietuva ir Lenkija po 1569 m. Liublino unijos“, Kaunas 19322. A. Janulaitis „Lietuvos ir Lenkijos visuomenės ir teises istorija“,Tilžė 19203. K. Janulaitis „Rinktiniai raštai“, II tomas, 19784. M. Jučas „Lietuvos ir Lenkijos unija“5. A. Šapoka „Lietuva ir Lenkija po 1569 metų Liublino unijos“, Kaunas 19386. St. Vansevičius „Feodalinės Lietuvos valstybingumas po Liublino unijos“, Vilnius 1988