1588 metais buvo priimtas III Lietuvos Statutas, kuriame teisiškai įtvirtinti per 22 metus nuo II Statuto padaryti pakeitimai. III Lietuvos Statute ne tik tobuliau buvo nusakyti bei suorganizuoti Lietuvos teismai, tiksliau nustatytas teismo procesas, bet taip pat aiškiau ir plačiau buvo nusakyta įvairių urėdų galia bei jų išrininkimas ar paskyrimas. III Statutas atnešė daug naujo į viešąją, civilinę ir baudžiamąją teisę. Visais atžvilgiais jis yra žymiai tobulesnis Lietuvos teisės kūrinys, negu II Statutas. Jis aiškiai liudija, jog teisės ir teisetumo supratimas Lietuvoje buvo nepaprastai pažengęs į priekį, jog vis pletesnės Lietuvos viešojo, valstybinio, privatinio bei šeimos gyvenimo sritys buvo vis tobuliau įstatimiškai sunormuojamos. Kartu jis rodo ir aukštą juridinės minties kulūrą Lietuvoje.Teisingai prof. Pr. Piekosinskis pastebi, kad tik ką paskelbus II Lietuvos Statutą, dar nespėjo nudžiūti rašalas šitos antrosios pataisytos Statuto redakcijos, ir jau artimiausieji seimai pasirodė esą priversti imtis statutą vėl taisyti, pradėti ruošti jau trečią Lietuvos Statuto redakciją. Visa tai lėmė tai, kad vidiniame valstybės gyvenime vis dar vyko pasikeitimai: bajorija dar labiau iškilo ir tai turėjo būti užfiksuota įstatymų rinkinyje. Be to, dalis gyventojų buvo nepatenkinti pačiu II Statutu, kuris kardinaliai pakeitė jų padėtį valstybėje. XVI a. vidurio reformos nepaprastai iškėlė bajorus, sukonsalidavo juos į taip vadinamą bajoriškąją tautą, perorganizavo valstybę į vienaluomę bajorų tautą. Taigi šis Statutas sukėlė nerimą tų visuomenės grupių, kurios negalėjo patekti į šį priviligijuotąjį sluoksnį. Tokie buvo, pavyzdžiui, miestiečiai, priviligijuotų miestų gyventojai, kurie bijojo prarasti savivaldybės teises, nors jų teisės nebuvo mažinamos. Kitos grupės, kaip totoriai ir žydai, nuolat prašė didžiojo kunigaikščio atstatyti II Statutą dėl to, kad šis Statutas buvo sumažinęs jų teises. Iš dalies nepatenkinti II Lietuvos Statutu buvo taip pat ir Žemaitijos bajorai, kadangi naujame Statute buvo norima visus bajorus konsoliduoti į vieną tautą, išlyginti atskirų sričių skirtumus, žemaičiams vis dėlto pavyko pabrėžti savo žemių savitumą, tačiau jie siekė Statuto pakeitimu bei papildymu dar labiau jį išryškiti. Atsižvelgiant į visuomenės grupių skundus ir pačių redaktorių nuomonę, kad II Lietuvos Statutas yra iki galo nepataisytas, jo taisymas buvo vienas pagrindinių tolimesnių seimų dienotvarkės punktų.
1566 m. kovo 1 II Lietuvos Statutas buvo paskelbtas, tačiau jau kovo 22 dieną, Lietuvos Brastos seime, pagal Žygimanto Augusto išsiuntinėtus universalus, jis turėjo būti koreguojamas. Tačiau šiame seime nebuvo galima imtis sistemingo Statuto taisymo dėl karo su Maskva, Livonijos prijungimo ir gynybos klausimų. Vis dėlto buvo pakeisti keli II Lietuvos Statuto straipsniai: III skyriaus 9(valdovas neturi duoti dignitorijų, urėdų ir dvarų svetimšaliams) ir 14(po mirties tėvų, motinų ir kitų giminaičių neatstumti artimųjų nuo palikimo ir ištaurnauto turto paveldėjimo) straipsniai. Būtent šio skyriaus pataisymas dar kartą pabrežė ir visiškai aiškiai išreiškė negalimumą teisėmis sulyginti lenkus su tikraisiais Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės gyventojais ir dar labiau suvienijo Lietuvos privilegijuotus gyvetojus bajorus; tek lietuvius, tiek gudus ir rusus į vieningą bajorų tautą. 9-to straipsnio pakeitimas buvo patenkintos žemaičių bajorų ambicijos . II Statute šiame straipsnyje buvo pažymeta, jog vietas ir dvarus Lietuvoje gali gauti tik tos valstybės gyventojai lietuviai ir gudai, o pataisyme buvo pridėtas žodis žemaičiai. Žodis žemaičiai buvo pridėtas ir kalbant apie bažnytinių vietų skyrimą vietos gyventojams, Lietuvos piliečiams.Nors III skyriaus 9 straipsnio papildymu ir buvo apsisaugota nuo skverbimosi į Lietuvą, tačiau buvo paliktas tarpelis žymiai užsitarnavusiems svetimšaliams ir užseniečiams, nusipelniusiems Lietuvos valdovui ir Lietuvos valstybei, apsigyventi Lietuvoje, gauti dvarų ir tokiu būdu pilietybę, tačiau tik sutinkant Ponų Tarybai ir visam Lietuvos seimui. Tačiau nei pasaulinių, nei bažnytinių vietų jie užimti negalėjo. Tokios spragos užseniečiams ir svetimšaliams apsigyventi Lietuvoje buvo paliktos dėl vykusių karų su Maskva dėl Livonijos, kuomet svarbų vaidmenį kariuomenėje vaidino samdomi svetimšaliai rotmistrai ir kareiviai.1566m. Lietuvos Brastos seime buvo keičiami 7 skyriaus 4 straispniai, kurie Lietuvos suverenumo išsaugojimui nebuvo reikšmingi, tačiau dar labiau sustiprino bajorijos galią ir suteikė daugiau laisvių. Tų straipsnių pakeitimas leidžia bajorams be jokių apribojimu laisvai disponuoti jų žeme. Taip pat pakiečiama perleidimo ir tvirtinimo aktų procedūra: dabar nebereikėjo dėl patvirtinimo kreiptis pas Didyjį Kunigaikštį, o pakako, kad jie būtų įrašyti į savo ar artimo pavieto teismo knygas. Šių pataisų priimimas bajorijai suteikia dar daugiau valdžios ir mažina centrinės valdžios galią. Kitas seimas, kuris turėjo taisyti II Lietuvos Statutą ir dėti tvirtą pagrindą trečiąjam vyko 1568m. Gardine. Esminių pokyčių pabrėžiant Lietuvos savarankiškumą taip pat nebuvo imtasi, tačiau šis seimas gražino II Lietuvos Statuto iš totorių atimtas privilegijas, atsižvelgiant į jų narsą ir pasiaukojimą Lietuvai karo metu. Taip pat šiame seime buvo svarstoma galimybė pagerinti padėtį Lietuvoje gyvenantiems žydams, tačiau esminiai taisymai nebuvo padaryti.Visi Lietuvos II Statuto pataisymai buvo atsitiktiniai ir neturėjo vienos aiškios sistemos, be to patys seimai buvo užimti daug skubesniais ir svarbesniais reikalais (karu su Maskva dėl Livonijos ir dėrybomis su Lenkija dėl unijos sudarymo), ir be to patys seimo nariai netiko juridiniam kodifikavimo darbui. 1568m. Gardino seime jau buvo numatyta sekančio suvažiavimo, kuriame unija su Lenkija turėjo būti sudaryta. Todėl Lietuva turėjo į uniją įžengti su visiškai sutvarkyta teisine sistema. Dėl šių priežasčių Žygimantas Augustas sudarė kompetetingą komisiją statutui taisyti. Ją sudarė Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius, Lietuvos Brastos vaivada Jurgis Tiškevičius, žemaičių kaštelijonas Mečislovas Šemeta ir Brastos kaštelionas Jonas Gaška. Komisija posedžiavo Vilniuje, o bajorai pasiliko teisę jau gavus, seimo priimtus, straipsnių pakeitimus pateikti komisijai. Ši komisija turėjo pataisyti II Lietuvos Statutą iki Liublino unijos sudarymo sąlygoms aptarti skirto seimo. Ši komisija neatliko jai pavesto darbo jau vien dėl to, kad tai turėjo padaryti trumpu vos 5 mėnesių laiku, kuris nebuvo palankus darbui dėl karo su Maskva ir pasiruošimo Liublino unijai.