Koks istorijos supratimo tyrimo ir aprašymo būdas man labiau priimtinas?Analų mokykla

XIX a. pozytivistinė istoriografija išgyveno krizę. Vien dokumentų, rašytinių šaltinių sausa kritika, autentiškumo įrodymai, domėjimasis vien politikos ir institucijų istorija, atsisakant tokių pagalbinių mokslų kaip numizmatika, archeologija, darė istoriją šališką, neįdomią. Istorizmui būdingas probleminio lauko susiaurėjimas, „monografizmas“ vertė daryti tam tikras permainas. Todėl jau XX a. pradžioje atsirado tokių istorikų, kurie pradėjo remtis ne tik politiniais įvykiais, o taip pat ekonominiais, socialiniais faktais. Vis dėlto ryžtingiausi metodologiškai pamatinius istorijos principus pakeičia Analų mokykla, kitaip dar vadinama – Naujosios istorijos mokykla. Ji suusiformavo 1929 – 1939 m. apie M.Blocho ir L.Febvre‘o leidžiamą žurnalą Annales. Istorijos ir jai giminingų mokslų bendradarbiavimo, griežtos faktų atrankos, hipotezių kėlimo ir jų pagrindimo dėka, Analų mokykla parodė, kad istorija gali būti ir yra įdomus, visapusiškas mokslas.
Viena iš daugelio, tačiau, mano manymu, svarbiausių Analų mokyklos užduočių yra išsakyti L.Febvre. Jis atsisako istoriją laikyti įvykiais, kuriuos žinome tik iš rašytinių šaltinių. Ten, kur jų trūksta, yra kitų metodų praeičiai atskleisti ( pvz. archeologijos duomenys), kitų kaimyninių mokslų ( lingvistikos, etnologijos ) tyrimų metodai bei rezultatai. Taaigi šis Analų mokyklos atstovų požiūris ir šių idejų realizavimas istoriją padaro informatyvesnę ir visapusiškesnę. Juk pozityvistų nagrinėjami šaltiniai dažnai neatskleidžia įvykio autentiškumo ir svarbos, be to, kaip žinoma, istoriografija ne visada buvo siekiama atskleisti tik faktą. Dažnai praeities šaltiniai yr

ra gaubiami legendų, mitų šešėliu, taip pat pačio istoriko erudicijos stoka klastoja faktus.
L.Febvre taip pat reikalauja nepamiršti socialinių pokyčių svarbos: ne ekonomiką prišlieti prie politikos, o atvirkščiai. Žinoma, pirmiausiai ryškus pokytis socialinėje valstybės ar regiono aplinkoje ekonominius visuomenės sluoksnius, pažiūras ir poreikius, o tik vėliau visa tai atsispindi politikoje. Reikšmingiausi pavyzdžiai glūdi pačioje istorijoje: Didžioji Prancūzijos Revoliucija, visą šimtmetį trukęs Tautų Pavasaris ir pan. Pirmiausiai ryškus pokytis visuomenėje, tiek ekonominiu, tiek socialiniu atžvilgiu verčia tautas politiškai įteisinti jų reikalavimus. Todėl istorijai tirti pasitelkiama sociologų, psichologų, ekonomistų pagalba.
L.Febvre nuomone, nepakanka atrinkti faktų ir dokumentų ir juos sudėlioti chronoligine tvarka. Istorija turi būti „klausinėjanti“, besidominti viskuo: laiku ir erdve, laiko dimensijų skirtumais. Turi būti naudojami sociologijos, etnografijos ir demografijos duomenys. Tokie attrodo neesminiai politikos gyvenime faktai kaip badas ar ligos tiesiogiai įtakoja vienus ar kitus pokyčius valstybės raidoje. Taip spręndžiant problemas išryškėja visai kitoks istorijos vaizdas. Daug detalesnis, apčiuopiantis visas gyvenimo sritis, todėl, darant logiškas išvadas, istorija tampa gyvu ir visapusišku mokslu. Mano manymu, tai vienas didžiausių Analų mokyklos nuopelnų.
Kitas žymus Analų mokyklos atstovas, M.Blochas, yra mažiau kritiškas metodinės mokyklos atžvilgiu. Jis pripažįsta intelektualinės erudicijos reikšmę, atsirenkant esminius istorijos šaltinius. Labiau negu kiti Analų mokyklos atstovai, nesąminingai įtakotas Markso, jis domisi ek
konominio gyvenimo analize. Jis skatina istorikus įsigilinti į rinkos santykių kaitą, bankininkystę, kainų pokyčius, bei išmanyti technologijų vystymasi ir kaitą. Šiek tiek prieštaraudama savo anksčiau išsakytoms mintims, tačiau žvelgdama visapusiškai, bandysiu į ekonomiką, istorijos raidoje, žiūrėti kaip į esminį visuomenės bei politikos pokyčių faktorių. Mano nuomone, kažkoks ekonominis reiškinys, pokytis tiesiogiai veikia visuomenę: manufaktūrų, vėliau cechų atsiradimas, galiausiai kapitalizmas – keičia tam tikrų visuomenės sluoksnių reikšmę ir svarbą valstybėje. Netgi meno raida skirtingose epochose buvo paveikta ekonomikos: geografiniai atradimai, t.y. patogių prekybos kelių radimas, į Europą atneša Renesansą. Puritonizmas Anglijoje – dar vienas puikus pavyzdys, kaip ekonomika keičia netgi visuomenės pažiūras ir gyvenimo būdą, o ypač politiką, tai juk leido įsigalėti liberalizmui, kuris ribojo valdžios kišimąsi į šalies prekybą. Taigi, tikiuosi, argumentuotai atskleidžiau savo požiūrį į ekonomikos svarbą istorijos eigoje, ramdamasi M.Blocho pažiūromis.
Kaip jau minėjau, norint išsamiai atskleisti istoriją ir į ją kritiškai pažvelgti, būtina įvairiapusė ekonominė, socialinė ir prichologinė analizė. Negalima atmesti dar vieno M.Blocho požiūriu svarbaus aspekto – priešistorės, folkloro, etnografijos, lingvistikos jų kilmės ir raidos. Žinoma, tik įsigilinus į tai galima kelti pagrįstas hipotezes, kodėl skirtingi raidos bruožai vyravo įvairiose šalyse ar regionuose. Pavyzdžiui, tautų ideologiniai įsitikinimai, netolerantiškumas, glūdintis tautos pasamonėje, buvo viena esminių karų priežasčių.
Bene svarbiausias Analų siekis buvo objektyvus pažynimas, tam tikslui buvo pasitelkiama platus so
ocialinių moklsų bei humanistų bendradarbiavimas. Objektyvumas reikalauja aiškiai suvokti savas nuostatas ir jų atsisakyti. Istorikas neturi vertinti praeities iš dabarties perspektyvų, tačiau vertinant dabartį nepamiršti praeities įtakos. Dar ir dėl šių pažiūrų Analų mokykla man yra priimtiniausia. Negi būtų protinga į senovės istoriją žvelgti pro šiuolaikinio gyvenimo prizmę.
Vienas žymiausių šios paradigmos atstovų, F.Braudelis, savo veikalu „Viduržemio jūra Pilypo II epochoje“ įgyvendino Analų „idealųjį tipą“. Pastebėjęs laiko netolygumą jis išskiria „ilgąjį“, kitaip geografinį laiką, kuris kinta beveik nepastebimai, kada susikuria ir miršta civilizacijos; „trumpąjį“, politinių įvykių laikas; „vidutinį“, t.y. socialinę istoriją, kur pokyčiai vyksta per keletą kartų ir amžių. Didžiausias dėmesys skiriamas „ilgąjam“ laikui, kaip patikiamiausiam istorijos šaltiniui, kuriame ryškiai atsispindi visa istorijos raida. Taip F.Braudelis dar kartą parodo, kad istorinė istoriografija yra nepilna ir paviršutiniška. Ir realiai įtvirtina istoriją, kaip globalų, visa apimantį mokslą.
Visos istoriografijos paradigmos išgyvena krizes. Analų mokyklos ideologija yra ne išimtis, 3 – 4 kartų atstovai pradeda nutolti nuo savų idėjų, tačiau, manau, šis naujas požiūris, tiriant istoriją, investavo paveldo dalį į tolimesnę istoriografijos tyrimų metodiką. Asmeniškai man, Analų mokyklos globalinis požiūris į istoriją, pastangos sudominti vis platesnę skaitytojų auditoriją, yra labiausiai priimtinas.

Literatūros sąrašas

1. Z.Norkus „Istorika“, Vilnius 1996
2. R.Čepaitienė „Specialybės įvadas“, 2004

Leave a Comment