Demokritas

gyveno tarp 460 ir 470 metų. Abderuose mokėsi pas Leukipą; paskui lavinosi
ilgose kelionėse. Ramus ir pasišventęs mokslui jis gyveno gimtajame mieste
atokiai nuo viešo ir judraus gyvenimo, kokį gyveno Atėnuose jo amžininkai
filosofai sofistai. Sakoma, kad jis buvo atvykęs į Atėnus, bet nebuvo ten
pripažintas. Apie jo budą senoveje kalbėta prieštaringai: matyt, jo būta
linksmo, nes buvo vadinamas “besijuokiančiu filosofu”. Jis buvo žymus
mokslininkas su milžinišku žinių bagažu. Tiberijaus laikais šešias-dešimt
jo veikalų Trasilas buvo sugrupavęs į penkiolika tetralogijų. Visi tie
veikalai dingo. Tarp jų būta etikos raštų, visatos teorijos, traktatų appie
planetas, apie gamtą, apie žmogaus prigimtį, apie sielą, apie figūras, apie
spalvas, apie vaizdus, buvo loginis traktatas arba kanonas, veikalas apie
garsus, apie ugnį, apie gemalus, apie akmenis, geometrijos ir aritmetikos
traktatų, astronomimijos, ura-nografijos, geografijos darbų, rašinių apie
ritmus ir harmoniją, apie poeziją, apie posakių grožį, apie skambius ir
neskambius posakius, gramatikos raštų, tarp jų apie veiksmažodžius,
technikos, medicinos, agronomijos, gyvulininkystės, strategijos traktatų.
Kai kuriomis iš tų temų Demokritas, matyt, rašė pirmasis. Jis buvo ypač
visapusiškas mokslininkas; vėliau jau prasidėjo mokslų specializacija, ypač
filosofijos atsiskyrimas nuo specialių mokslinių tyrinėjimų. Išš Demokrito
darbų matyti, kad jo
mąstysena buvo konkreti ir aiški, kad jis visada pasirinkdavo pačią
paprasčiausią ir natūraliausią teoriją.
Demokrito veikalus žinojęs Ciceronas laikė jį vienu didžiausių filosofų,
prilygstančių Platonui. Toks Demokrito vertinimas pasikeitė tik senovės
laikų pabaigoje, kai imperatorių laikais suklestėjo religinė sąmonė. Tada
filosofinėje ap

plinkoje, ypač tarp neopitagorininkų ir neoplatoninkų, imta
manyti, kad tikroji graikų filosofija buvo tik idealistinė ir kad ji išugdė
tik tris didelius mąstytojus: Pitagorą, Platoną ir Aristotelį. Tokią
pažiūrą senovės laikų pabaiga paliko viduramžiams ir krikščioniškajai
filosofijai. Tada nėra ko stebėtis, kad smerkiami ir peikiami Demokrito
veikalai dingo. O jei jie ir vėliau darė įtaką, tai tik netie-siogiai, per
jam ištikimų epikūrininkų raštus.
Koks jis buvo, aišku yra ir iš jo raštų. Trasilas sako, kad jis, tur būt
buvo pitagoriečių pasekėjas, mat, jis prisimena patį Pitagorą, žavėdamasis
juo jo vardu pavadintame kūrinyje. Atrodo, kad Demokritas viską paėmė iš
Pitagoro ir būtų tapęs jo mokiniu, jei nebūtų prieštaravęs laikas. Glaukas
iš Regijo, gyvenęs su Demokritu tuo pačiu metu, tvirtina, kad jis bent
klausė kažkurio pitagoriečio, o Apolodoras iš Kiziko nurodo, kad jis
bendravo su Fiilolaju. An-tistenas teigia, kad jis užsiiminėjo visokeriopu
šmėklų tyrinėjimu, kai kada nusišalindamas ir pra-leisdamas laiką kapinėse.
Sako, kad gįžęs iš tolimų kelionių Demokritas gyvenęs labai kukliai, nes
buvo išeikvojęs visą turtą; nusigyvenusį maitino jį brolis Damasas. Bet,
išpranašavęs kažką iš būsimų įvykių, įsigijo gerą vardą ir po to daugumos
buvo garbinamas kaip dievo įkvėptas žmogus.
Demetrijas “Homonimuose” ir Antistenas “Pasi-keitimuose” rašė, kad
demokritas buvo nukeliavęs į Egiptą mokytis pas žynius geometrijos ir pas
chal-dėjus į Persidą, ir net prie Raudonosios jūros. Kai kurie sako, kad
jis bendravo su gimnosofistais (indų asketais fi
ilosofais) Indijoje ir buvo
nuvykęs į Etiopiją. Būdamas trečias brolis, jis pasidalino turtą: dauguma
tvirtina jį pasirinkus mažesnę turto dalį, kurią sudarė pinigai, o pinigų
jam reikėjo kel-ionėms. Jo broliai tai buvo gudriai numatę.
ATOMIZMO KŪRĖJAI. Atomizmo sistema atsirado dviejų žmonių dėka. Saunku
rasti ribą tarp jųdviejų nuopelnų: Demokritas buvo Leukipo mokinys, bet
galinga mokinio figūra užgožė mokytoją ir sistemos pradininką. Atomistinės
teori-jos pamatai, svarbiausios jos sąvokos ir tezės, atrodo, bus sukurtos
Leukipo; tačiau Demokritas, matyt, bus sukūręs teoriją ir susiejęs ją su
patirtimi. Leukipas buvo Empedoklio ir Anaksagaro amži-ninkas; pirmasis
atomizmas buvo tų pačių laikų reiškinys kaip ir pastarųjų teorijos. Jis
turėjo būti daug senesnis už Demokrito teoriją. Demokrito veikla jau
priklausė Atėnų humanizmo ir sofistikos laikotarpiui. Todėl jis galėjo
atsižvelgti į naujus interesus ir pasinaudoti naujomis pažiūromis; jo
sistema jau galėjo lygiuotis į klasikines graikų filo-sofijos sistemas. Iš
tiesų atomistų mokslas išliko toks, koks buvo jo suformuluotas.
Atomistai rėmėsi Parmenido teorija apie būties nekintamumą, bet priėjo
kitokių nei jis išvadų. Jiems neatrodė įmanoma, kad būties teorija
nesiderintų su reiškiniais. Prie eilėjančių akivaizdumo postulato jie
pridėjo kitą labai svarbų mokslui atitikimo patirties postulatą. Šis
postulatas, kaip rašo Aristotelis, padarė galimą fiziką; atomistai padėjo
pamatus mokslui, suprastam kaip teorija, kuriama vadovaujantis principais
ir tikrinama patirtimi.
ATOMISTŲ VAIDMUO pirmiausia yra toks: 1) jie sukūrė racionalios empirinės
ir nuosekliai deterministinės teorijos programą; 2) sukūrė paprastą atomų
teoriją, paaiškinančią kitas medžiagos teorijas; 3) suformulavo ju
untamų
savybių subjektyvumo teoriją; 4) sukūrė senovėje labiausiai užbaigtą
materialistinę filosofijos sistemą. Be to atomistai stengėsi paaiškinti
reiškinių priežastis. Vienintelis išlikęs Leukipo fragmentas yra toks:
“Niekas neįvyksta be prie-žasties, viskas turi kokį nors pamatą ir
būtinumą”.
Demokritu atrodė, kad visa ko pradžia yra atomai ir tuštuma, o visa kita
tik prielaida. Pasauliai yra nesuskaičiuojami, turi pradžią ir pabaigą.
Niekas iš nesančio negimsta ir į nesantį nesunyksta. Ir atomai yra
begaliniai pagal didumą ir pagal daugumą; visatoje jie juda ir šitaip gimdo
visus sudėtinius kūnus: ugnį, vandenį, orą, žemę: juk tatai yra kaž-kokių
atomų deriniai. Visa tai yra nejausminga ir nekintama dėl tankumo. Ir
saulė, ir mėnulis sutir-štėjo iš šitokių lygių ir apvalių gumulų, kaip ir
siela. Siela ir protas yra tas pats. Matome mes dėl to, kad į mus
įsiskverbia vaizdai. Viskas atsiranda iš būtinybės, visa ko atsiradimo
priežastis esąs sukimasis, kurį jis vadina būtinybe. O tikslas yra
džiaugsmas, kuris nėra tas pats, kas ir malonumas, kaip kai kurie, blogai
supratę, išaiškino, bet tokia sielos būsena, kai ji ramiai ir sveikai
gyvena, nedrumsčiama jokios baimės, prietaringumo ar kurio nors kito
jausmo. Demokritas vadina tą džiaugsmą ir gerove bei daugeliu kitų vardų.
Kok-ybės egzistavimas iš susitarimo, o atomai ir tuštuma-iš prigimimo.
SUVOKIMO TEORIJA. Sumenkinus suvokimo reikšmę tikrovei pažinti, reikėjo,
kad jį atstotų kita pažintinė galia. Liko protas. Demokritas skyrė dviejų
rūšių žinojimą – “teisingą” ir “miglotą”, teisingas žinojimas yr
ra tas,
kurį teikia protas; miglotajam priklauso visa, ką teikia rega, klausa,
uoslė, skonis ir apskritai visos juslės. Skirtingai nei elėjiečiai jis ne
visiškai atmetė juslinius duomenis, o tik pabrėžė jų miglotumą,
subjektyvumą ir ribą, kurios jie negali įveikti. Protas tokios ribos
neturi; jei ko nors negalime matyti, girdėti, užuosti, para-gauti ir
paliesti.
Taigi Demokritas suformavo ypatingą filosofinę nuostatą: jis skelbė
patirties principą, bet kritikavo juslių pažintinę reikšmę ir labiau
vertino protą. Šitokią nuostatą lėmė jo požiūra, kad juslinė patirtis
skatina tyrinėjimus ir įgalina juos patikrinti, bet ji nevadovauja
tyrinėjimams. Demokrito atomai nebuvo patirties objektas, bet jie padėjo
paaiškinti patirtį. Vadinasi Demokritas jungė empirizmą su racionalizmu;
jis buvo tokio jungimo pradininkas – jungti tuos dalykus filosofijos
istorijoje mėginta ne kartą ir net pačiais ryškiausiais jos raidos
momentais.
Iš viso to galime teikti, kad Demokritas yra labai nusipelnęs filosofas.
O mirė Demokritas, kaip teigia Hermipas, šit kaip. Prieš mirtį jis buvo jau
labai nusenęs, tad jo sesuo buvo sunerimusi, kad jis galįs numirti per
Tesmo-forijų šventę, o ji negalėsianti atlikti tai, kas pri-derėjo deivei.
Jis paprašė to nesibijoti ir liepė atnešti jam kasdien šiltos duonos. Ją
prikišdamas prie šnervių, išsilaikė per šventę. Kai tos dienos praėjo (o jų
buvo trys), visiškai be skausmo paliko gyvenimą, išgyvenęs, kaip sako
Hiparchas, šimtą devynerius metus.
Šiandien apie Demokritą ir jo filosofiją žinome tik iš antikos filosofų,
rašytojų veikaluose pateiktų atsiliepimų bei pacituotų fragmentų.
Pilniausią liudijimą apie Demokritą ir jo filosofiją bei išlikusių jo
fragmentų rinkinį orginalo kalba (kartu su vertimu į rusų kalbą) sudarė
S.Lurjė ir paskelbė jį su plačiais studijiniais komentarais fundamentalioje
knygoje “Demokritas”.

Leave a Comment