gyveno tarp 460 ir 470 metų. Abderuose mokėsi pas Leukipą; paskui lavinosi ilgose kelionėse. Ramus ir pasišventęs mokslui jis gyveno gimtajame mieste atokiai nuo viešo ir judraus gyvenimo, kokį gyveno Atėnuose jo amžininkai filosofai sofistai. Sakoma, kad jis buvo atvykęs į Atėnus, bet nebuvo ten pripažintas.
Apie jo budą senoveje kalbėta prieštaringai: matyt, jo būta linksmo, nes buvo vadinamas “besijuokiančiu filosofu”. Jis buvo žymus mokslininkas su milžinišku žinių bagažu. Tiberijaus laikais šešias-dešimt jo veikalų Trasilas buvo sugrupavęs į penkiolika tetralogijų. Visi tie veikalai dingo.
Tarp jų būta etikos raštų, visatos teorijos, traktatų apie planetas, apie gamtą, apie žmogaus prigimtį, apie sielą, apie figūras, apie spalvas, apie vaizdus, buvo loginis traktatas arba kanonas, veikalas apie garsus, apie ugnį, apie gemalus, apie akmenis, geometrijos ir aritmetikos traktatų, astronomimijos, ura-nografijos, geografijos darbų, rašinių apie ritmus ir harmoniją, apie poeziją, apie posakių grožį, apie skambius ir neskambius posakius, gramatikos raštų, tarp jų apie veiksmažodžius, technikos, medicinos, agronomijos, gyvulininkystės, strategijos traktatų.
Kai kuriomis iš tų temų Demokritas, matyt, rašė pirmasis. Jis buvo ypač visapusiškas mokslininkas; vėliau jau prasidėjo mokslų specializacija, ypač filosofijos atsiskyrimas nuo specialių mokslinių tyrinėjimų. Iš Demokrito darbų matyti, kad jo mąstysena buvo konkreti ir aiški, kad jis visada pasirinkdavo pačią paprasčiausią ir natūraliausią teoriją.
Demokrito veikalus žinojęs Ciceronas laikė jį vienu didžiausių filosofų, prilygstančių Platonui. Toks Demokrito vertinimas pasikeitė tik senovės laikų pabaigoje, kai imperatorių laikais suklestėjo religinė sąmonė. Tada filosofinėje aplinkoje, ypač tarp neopitagorininkų ir neoplatoninkų, imta manyti, kad tikroji graikų filosofija buvo tik idealistinė ir kad ji išugdė tik tris didelius mąstytojus: Pitagorą, Platoną ir Aristotelį. Tokią pažiūrą senovės laikų pabaiga paliko viduramžiams ir krikščioniškajai filosofijai. Tada nėra ko stebėtis, kad smerkiami ir peikiami Demokrito veikalai dingo. O jei jie ir vėliau darė įtaką, tai tik netie-siogiai, per jam ištikimų epikūrininkų raštus.
Koks jis buvo, aišku yra ir iš jo raštų. Trasilas sako, kad jis, tur būt buvo pitagoriečių pasekėjas, mat, jis prisimena patį Pitagorą, žavėdamasis juo jo vardu pavadintame kūrinyje. Atrodo, kad Demokritas viską paėmė iš
Pitagoro ir būtų tapęs jo mokiniu, jei nebūtų prieštaravęs laikas. Glaukas iš Regijo, gyvenęs su Demokritu tuo pačiu metu, tvirtina, kad jis bent klausė kažkurio pitagoriečio, o Apolodoras iš Kiziko nurodo, kad jis bendravo su Filolaju. An-tistenas teigia, kad jis užsiiminėjo visokeriopu šmėklų tyrinėjimu, kai kada nusišalindamas ir pra-leisdamas laiką kapinėse.
Sako, kad gįžęs iš tolimų kelionių Demokritas gyvenęs labai kukliai, nes buvo išeikvojęs visą turtą; nusigyvenusį maitino jį brolis Damasas. Bet, išpranašavęs kažką iš būsimų įvykių, įsigijo gerą vardą ir po to daugumos buvo garbinamas kaip dievo įkvėptas žmogus.
Demetrijas “Homonimuose” ir Antistenas “Pasi-keitimuose” rašė, kad demokritas buvo nukeliavęs į Egiptą mokytis pas žynius geometrijos ir pas chal-dėjus į Persidą, ir net prie Raudonosios jūros. Kai kurie sako, kad jis bendravo su gimnosofistais (indų asketais filosofais) Indijoje ir buvo nuvykęs į Etiopiją. Būdamas trečias brolis, jis pasidalino turtą: dauguma tvirtina jį pasirinkus mažesnę turto dalį, kurią sudarė pinigai, o pinigų jam reikėjo kel-ionėms. Jo broliai tai buvo gudriai numatę.
ATOMIZMO KŪRĖJAI. Atomizmo sistema atsirado dviejų žmonių dėka. Saunku rasti ribą tarp jųdviejų nuopelnų: Demokritas buvo Leukipo mokinys, bet galinga mokinio figūra užgožė mokytoją ir sistemos pradininką. Atomistinės teori-jos pamatai, svarbiausios jos sąvokos ir tezės, atrodo, bus sukurtos
Leukipo; tačiau Demokritas, matyt, bus sukūręs teoriją ir susiejęs ją su patirtimi. Leukipas buvo Empedoklio ir Anaksagaro amži-ninkas; pirmasis atomizmas buvo tų pačių laikų reiškinys kaip ir pastarųjų teorijos. Jis turėjo būti daug senesnis už Demokrito teoriją. Demokrito veikla jau priklausė Atėnų humanizmo ir sofistikos laikotarpiui. Todėl jis galėjo atsižvelgti į naujus interesus ir pasinaudoti naujomis pažiūromis; jo sistema jau galėjo lygiuotis į klasikines graikų filo-sofijos sistemas. Iš tiesų atomistų mokslas išliko toks, koks buvo jo suformuluotas.
Atomistai rėmėsi Parmenido teorija apie būties nekintamumą, bet priėjo kitokių nei jis išvadų. Jiems neatrodė įmanoma, kad būties teorija nesiderintų su reiškiniais. Prie eilėjančių akivaizdumo postulato jie pridėjo kitą labai svarbų mokslui atitikimo patirties postulatą. Šis postulatas, kaip rašo Aristotelis, padarė galimą fiziką; atomistai padėjo pamatus mokslui, suprastam kaip teorija, kuriama vadovaujantis principais ir tikrinama patirtimi.
ATOMISTŲ VAIDMUO pirmiausia yra toks: 1) jie sukūrė racionalios empirinės ir nuosekliai deterministinės teorijos programą; 2) sukūrė paprastą atomų teoriją, paaiškinančią kitas medžiagos teorijas; 3) suformulavo juntamų savybių subjektyvumo teoriją; 4) sukūrė senovėje labiausiai užbaigtą materialistinę filosofijos sistemą. Be to atomistai stengėsi paaiškinti reiškinių priežastis. Vienintelis išlikęs Leukipo fragmentas yra toks:
“Niekas neįvyksta be prie-žasties, viskas turi kokį nors pamatą ir būtinumą”.
Demokritu atrodė, kad visa ko pradžia yra atomai ir tuštuma, o visa kita tik prielaida. Pasauliai yra nesuskaičiuojami, turi pradžią ir pabaigą.
Niekas iš nesančio negimsta ir į nesantį nesunyksta. Ir atomai yra begaliniai pagal didumą ir pagal daugumą; visatoje jie juda ir šitaip gimdo visus sudėtinius kūnus: ugnį, vandenį, orą, žemę: juk tatai yra kaž-kokių atomų deriniai. Visa tai yra nejausminga ir nekintama dėl tankumo.
Ir saulė, ir mėnulis sutir-štėjo iš šitokių lygių ir apvalių gumulų, kaip ir siela. Siela ir protas yra tas pats. Matome mes dėl to, kad į mus įsiskverbia vaizdai. Viskas atsiranda iš būtinybės, visa ko atsiradimo priežastis esąs sukimasis, kurį jis vadina būtinybe.
O tikslas yra džiaugsmas, kuris nėra tas pats, kas ir malonumas, kaip kai kurie, blogai supratę, išaiškino, bet tokia sielos būsena, kai ji ramiai ir sveikai gyvena, nedrumsčiama jokios baimės, prietaringumo ar kurio nors kito jausmo. Demokritas vadina tą džiaugsmą ir gerove bei daugeliu kitų vardų.
Kok-ybės egzistavimas iš susitarimo, o atomai ir tuštuma-iš prigimimo.
SUVOKIMO TEORIJA. Sumenkinus suvokimo reikšmę tikrovei pažinti, reikėjo, kad jį atstotų kita pažintinė galia. Liko protas. Demokritas skyrė dviejų rūšių žinojimą – “teisingą” ir “miglotą”, teisingas žinojimas yra tas, kurį teikia protas; miglotajam priklauso visa, ką teikia rega, klausa, uoslė, skonis ir apskritai visos juslės. Skirtingai nei elėjiečiai jis ne visiškai atmetė juslinius duomenis, o tik pabrėžė jų miglotumą, subjektyvumą ir ribą, kurios jie negali įveikti. Protas tokios ribos neturi; jei ko nors negalime matyti, girdėti, užuosti, para-gauti ir paliesti.
Taigi Demokritas suformavo ypatingą filosofinę nuostatą: jis skelbė patirties principą, bet kritikavo juslių pažintinę reikšmę ir labiau vertino protą. Šitokią nuostatą lėmė jo požiūra, kad juslinė patirtis skatina tyrinėjimus ir įgalina juos patikrinti, bet ji nevadovauja tyrinėjimams. Demokrito atomai nebuvo patirties objektas, bet jie padėjo paaiškinti patirtį. Vadinasi Demokritas jungė empirizmą su racionalizmu;
jis buvo tokio jungimo pradininkas – jungti tuos dalykus filosofijos istorijoje mėginta ne kartą ir net pačiais ryškiausiais jos raidos momentais.
Iš viso to galime teikti, kad Demokritas yra labai nusipelnęs filosofas.
O mirė Demokritas, kaip teigia Hermipas, šit kaip. Prieš mirtį jis buvo jau labai nusenęs, tad jo sesuo buvo sunerimusi, kad jis galįs numirti per
Tesmo-forijų šventę, o ji negalėsianti atlikti tai, kas pri-derėjo deivei.
Jis paprašė to nesibijoti ir liepė atnešti jam kasdien šiltos duonos. Ją prikišdamas prie šnervių, išsilaikė per šventę. Kai tos dienos praėjo (o jų buvo trys), visiškai be skausmo paliko gyvenimą, išgyvenęs, kaip sako
Hiparchas, šimtą devynerius metus.
Šiandien apie Demokritą ir jo filosofiją žinome tik iš antikos filosofų, rašytojų veikaluose pateiktų atsiliepimų bei pacituotų fragmentų.
Pilniausią liudijimą apie Demokritą ir jo filosofiją bei išlikusių jo fragmentų rinkinį orginalo kalba (kartu su vertimu į rusų kalbą) sudarė
S.Lurjė ir paskelbė jį su plačiais studijiniais komentarais fundamentalioje knygoje “Demokritas”.