Demokritas

gyveno tarp 460 ir 470 metų. Abderuose mokėsi pas Leukipą; paskui lavinosiilgose kelionėse. Ramus ir pasišventęs mokslui jis gyveno gimtajame miesteatokiai nuo viešo ir judraus gyvenimo, kokį gyveno Atėnuose jo amžininkaifilosofai sofistai. Sakoma, kad jis buvo atvykęs į Atėnus, bet nebuvo tenpripažintas. Apie jo budą senoveje kalbėta prieštaringai: matyt, jo būtalinksmo, nes buvo vadinamas “besijuokiančiu filosofu”. Jis buvo žymusmokslininkas su milžinišku žinių bagažu. Tiberijaus laikais šešias-dešimtjo veikalų Trasilas buvo sugrupavęs į penkiolika tetralogijų. Visi tieveikalai dingo. Tarp jų būta etikos raštų, visatos teorijos, traktatų apieplanetas, apie gamtą, apie žmogaus prigimtį, apie sielą, apie figūras, apiespalvas, apie vaizdus, buvo loginis traktatas arba kanonas, veikalas apiegarsus, apie ugnį, apie gemalus, apie akmenis, geometrijos ir aritmetikostraktatų, astronomimijos, ura-nografijos, geografijos darbų, rašinių apieritmus ir harmoniją, apie poeziją, apie posakių grožį, apie skambius irneskambius posakius, gramatikos raštų, tarp jų apie veiksmažodžius,technikos, medicinos, agronomijos, gyvulininkystės, strategijos traktatų.Kai kuriomis iš tų temų Demokritas, matyt, rašė pirmasis. Jis buvo ypačvisapusiškas mokslininkas; vėliau jau prasidėjo mokslų specializacija, ypačfilosofijos atsiskyrimas nuo specialių mokslinių tyrinėjimų. Iš Demokritodarbų matyti, kad jomąstysena buvo konkreti ir aiški, kad jis visada pasirinkdavo pačiąpaprasčiausią ir natūraliausią teoriją.Demokrito veikalus žinojęs Ciceronas laikė jį vienu didžiausių filosofų,prilygstančių Platonui. Toks Demokrito vertinimas pasikeitė tik senovėslaikų pabaigoje, kai imperatorių laikais suklestėjo religinė sąmonė. Tadafilosofinėje aplinkoje, ypač tarp neopitagorininkų ir neoplatoninkų, imtamanyti, kad tikroji graikų filosofija buvo tik idealistinė ir kad ji išugdėtik tris didelius mąstytojus: Pitagorą, Platoną ir Aristotelį. Tokiąpažiūrą senovės laikų pabaiga paliko viduramžiams ir krikščioniškajai

filosofijai. Tada nėra ko stebėtis, kad smerkiami ir peikiami Demokritoveikalai dingo. O jei jie ir vėliau darė įtaką, tai tik netie-siogiai, perjam ištikimų epikūrininkų raštus.Koks jis buvo, aišku yra ir iš jo raštų. Trasilas sako, kad jis, tur būtbuvo pitagoriečių pasekėjas, mat, jis prisimena patį Pitagorą, žavėdamasisjuo jo vardu pavadintame kūrinyje. Atrodo, kad Demokritas viską paėmė išPitagoro ir būtų tapęs jo mokiniu, jei nebūtų prieštaravęs laikas. Glaukasiš Regijo, gyvenęs su Demokritu tuo pačiu metu, tvirtina, kad jis bentklausė kažkurio pitagoriečio, o Apolodoras iš Kiziko nurodo, kad jisbendravo su Filolaju. An-tistenas teigia, kad jis užsiiminėjo visokeriopušmėklų tyrinėjimu, kai kada nusišalindamas ir pra-leisdamas laiką kapinėse.Sako, kad gįžęs iš tolimų kelionių Demokritas gyvenęs labai kukliai, nesbuvo išeikvojęs visą turtą; nusigyvenusį maitino jį brolis Damasas. Bet,išpranašavęs kažką iš būsimų įvykių, įsigijo gerą vardą ir po to daugumosbuvo garbinamas kaip dievo įkvėptas žmogus.Demetrijas “Homonimuose” ir Antistenas “Pasi-keitimuose” rašė, kaddemokritas buvo nukeliavęs į Egiptą mokytis pas žynius geometrijos ir paschal-dėjus į Persidą, ir net prie Raudonosios jūros. Kai kurie sako, kadjis bendravo su gimnosofistais (indų asketais filosofais) Indijoje ir buvonuvykęs į Etiopiją. Būdamas trečias brolis, jis pasidalino turtą: daugumatvirtina jį pasirinkus mažesnę turto dalį, kurią sudarė pinigai, o pinigųjam reikėjo kel-ionėms. Jo broliai tai buvo gudriai numatę.ATOMIZMO KŪRĖJAI. Atomizmo sistema atsirado dviejų žmonių dėka. Saunkurasti ribą tarp jųdviejų nuopelnų: Demokritas buvo Leukipo mokinys, betgalinga mokinio figūra užgožė mokytoją ir sistemos pradininką. Atomistinės
teori-jos pamatai, svarbiausios jos sąvokos ir tezės, atrodo, bus sukurtosLeukipo; tačiau Demokritas, matyt, bus sukūręs teoriją ir susiejęs ją supatirtimi. Leukipas buvo Empedoklio ir Anaksagaro amži-ninkas; pirmasisatomizmas buvo tų pačių laikų reiškinys kaip ir pastarųjų teorijos. Jisturėjo būti daug senesnis už Demokrito teoriją. Demokrito veikla jaupriklausė Atėnų humanizmo ir sofistikos laikotarpiui. Todėl jis galėjoatsižvelgti į naujus interesus ir pasinaudoti naujomis pažiūromis; josistema jau galėjo lygiuotis į klasikines graikų filo-sofijos sistemas. Ištiesų atomistų mokslas išliko toks, koks buvo jo suformuluotas.Atomistai rėmėsi Parmenido teorija apie būties nekintamumą, bet priėjokitokių nei jis išvadų. Jiems neatrodė įmanoma, kad būties teorijanesiderintų su reiškiniais. Prie eilėjančių akivaizdumo postulato jiepridėjo kitą labai svarbų mokslui atitikimo patirties postulatą. Šispostulatas, kaip rašo Aristotelis, padarė galimą fiziką; atomistai padėjopamatus mokslui, suprastam kaip teorija, kuriama vadovaujantis principaisir tikrinama patirtimi.ATOMISTŲ VAIDMUO pirmiausia yra toks: 1) jie sukūrė racionalios empirinėsir nuosekliai deterministinės teorijos programą; 2) sukūrė paprastą atomųteoriją, paaiškinančią kitas medžiagos teorijas; 3) suformulavo juntamųsavybių subjektyvumo teoriją; 4) sukūrė senovėje labiausiai užbaigtąmaterialistinę filosofijos sistemą. Be to atomistai stengėsi paaiškintireiškinių priežastis. Vienintelis išlikęs Leukipo fragmentas yra toks:“Niekas neįvyksta be prie-žasties, viskas turi kokį nors pamatą irbūtinumą”.Demokritu atrodė, kad visa ko pradžia yra atomai ir tuštuma, o visa kitatik prielaida. Pasauliai yra nesuskaičiuojami, turi pradžią ir pabaigą.Niekas iš nesančio negimsta ir į nesantį nesunyksta. Ir atomai yrabegaliniai pagal didumą ir pagal daugumą; visatoje jie juda ir šitaip gimdovisus sudėtinius kūnus: ugnį, vandenį, orą, žemę: juk tatai yra kaž-kokių
atomų deriniai. Visa tai yra nejausminga ir nekintama dėl tankumo. Irsaulė, ir mėnulis sutir-štėjo iš šitokių lygių ir apvalių gumulų, kaip irsiela. Siela ir protas yra tas pats. Matome mes dėl to, kad į musįsiskverbia vaizdai. Viskas atsiranda iš būtinybės, visa ko atsiradimopriežastis esąs sukimasis, kurį jis vadina būtinybe. O tikslas yradžiaugsmas, kuris nėra tas pats, kas ir malonumas, kaip kai kurie, blogaisupratę, išaiškino, bet tokia sielos būsena, kai ji ramiai ir sveikaigyvena, nedrumsčiama jokios baimės, prietaringumo ar kurio nors kitojausmo. Demokritas vadina tą džiaugsmą ir gerove bei daugeliu kitų vardų.Kok-ybės egzistavimas iš susitarimo, o atomai ir tuštuma-iš prigimimo.SUVOKIMO TEORIJA. Sumenkinus suvokimo reikšmę tikrovei pažinti, reikėjo,kad jį atstotų kita pažintinė galia. Liko protas. Demokritas skyrė dviejųrūšių žinojimą – “teisingą” ir “miglotą”, teisingas žinojimas yra tas,kurį teikia protas; miglotajam priklauso visa, ką teikia rega, klausa,uoslė, skonis ir apskritai visos juslės. Skirtingai nei elėjiečiai jis nevisiškai atmetė juslinius duomenis, o tik pabrėžė jų miglotumą,subjektyvumą ir ribą, kurios jie negali įveikti. Protas tokios ribosneturi; jei ko nors negalime matyti, girdėti, užuosti, para-gauti irpaliesti.Taigi Demokritas suformavo ypatingą filosofinę nuostatą: jis skelbėpatirties principą, bet kritikavo juslių pažintinę reikšmę ir labiauvertino protą. Šitokią nuostatą lėmė jo požiūra, kad juslinė patirtisskatina tyrinėjimus ir įgalina juos patikrinti, bet ji nevadovaujatyrinėjimams. Demokrito atomai nebuvo patirties objektas, bet jie padėjopaaiškinti patirtį. Vadinasi Demokritas jungė empirizmą su racionalizmu;jis buvo tokio jungimo pradininkas – jungti tuos dalykus filosofijosistorijoje mėginta ne kartą ir net pačiais ryškiausiais jos raidos
momentais.Iš viso to galime teikti, kad Demokritas yra labai nusipelnęs filosofas.O mirė Demokritas, kaip teigia Hermipas, šit kaip. Prieš mirtį jis buvo jaulabai nusenęs, tad jo sesuo buvo sunerimusi, kad jis galįs numirti perTesmo-forijų šventę, o ji negalėsianti atlikti tai, kas pri-derėjo deivei.Jis paprašė to nesibijoti ir liepė atnešti jam kasdien šiltos duonos. Jąprikišdamas prie šnervių, išsilaikė per šventę. Kai tos dienos praėjo (o jųbuvo trys), visiškai be skausmo paliko gyvenimą, išgyvenęs, kaip sakoHiparchas, šimtą devynerius metus.Šiandien apie Demokritą ir jo filosofiją žinome tik iš antikos filosofų,rašytojų veikaluose pateiktų atsiliepimų bei pacituotų fragmentų.Pilniausią liudijimą apie Demokritą ir jo filosofiją bei išlikusių jofragmentų rinkinį orginalo kalba (kartu su vertimu į rusų kalbą) sudarėS.Lurjė ir paskelbė jį su plačiais studijiniais komentarais fundamentaliojeknygoje “Demokritas”.