I Pasaulinis karas

Pirmasis pasaulinis karas ir
Mažoji Lietuva
Šio šimtmecio pradžioje politine konfrontacija Europoje sustiprejo ir subrandino Pirmaji pasaulini kara. Kara tarpusavyje 1914 m. liepos 19 d. pradejo ir dvi imperijos – Rusija ir Vokietija, nors 1914 m. sausio 14-18 d. ir buvo pasirašiusios tarpusavio sutarti, kurioje buvo nustatyta tarp šiu imperiju siena, ejusi per Lietuvos etnines žemes. Užbegant ivykiams už akiu galima teigti, kad tai buvo savotiškas Molotovo-Ribentropo pakto prototipas.
Pirmasis pasaulinis karas lietuviams atneše daug nelaimiu. Mažojoje Lietuvoje 1914 m. rugpjucio 2 d. paskelbta visuotine mobilizacija. Rugpjucio ir rugsejo meenesiais, nesulaukusi rimtesnio pasipriešinimo, nes vokieciai puole belgus ir prancuzus, rusu kariuomene užeme visa Mažaja Lietuva, kur jie elgesi kaip laukiniai: degino sodybas, šaude civilius gyventojus, vare žmones i nelaisve ir kita.
Jau karo pradžioje Lietuvos inteligentija emesi aktyviu diplomatiniu žygiu. Pirmomis karo savaitemis Vilniaus lietuviu visuomenes buvo priimta ir Rusijos vyriausybei per Dumos nari M. Yca 1914 m. rugpjucio men. perduota “Lietuviu deklaracija”, kuri veliau pradeta vadinti “Gintarine deklaracija”. Iš deklaracijos turinio aišku, kad karo pradžioje buvo tikima rusu pergale ir siiekiama, kad Mažoji Lietuva, vadinta Rytu Prusija, butu priskirta Lietuvai. Deklaracijoje Rytu Prusija ivardijama kaip Žemaitijos dalis ir siekiama pabrežti, kad tai lietuviu etnine žeme, kuria butina sujungti su Didžiaja Lietuva. Rusija tikejosi laimeti kara ir ruošesi Europos pertvarkymui. Lietuvai ca

aras buvo numates suteikti autonomija pagal 1667 m. Andriusovo taikos sutartimi nustatytas ribas (Vilniaus, Kauno, Gardino, Minsko, Suvalku gubernijas ir Karaliauciaus sritis). Rugsejo menesi rusai nužygiavo iki Mozurijos, taciau patyre pralaimejima buvo priversti trauktis.
Karo metu Vilniuje paspartejo politines minties brendimas. Buvo suorganizuotas “Lietuviu Centras”, kuriame dalyvavo visos partijos, išskyrus socialdemokratus. “Lietuviu Centras” nutare susisiekti su Amerikos lietuviais ir duoti jiems suprasti, kad iš karo laukiama laisvos Lietuvos. Vilniaus “Lietuviu Centro” veiklos programa buvo išdestyta laiške, kuris 1914 m. spalio men. buvo išvežtas per Suomija i Švedija ir išsiustas i Amerika. Štai jo fragmentas. “Europos karui prasidejus, emem svarstyti karo iškeltaja situacija ir galimas josios išeitis. Priejome nuomones, kad dabartis atskleidžia žmonijai viena idomiausiu istorijos lapu, kad šioks ar kitoks karo galas turesias žyymiai pakeisti Europos išvaizda ir dargi josios psichologija. Visa tai turedamas galvoje, Centras nutare:
iškelti Lietuvos “cielybes” ideja, butent: sujungima Mažosios Lietuvos su Didžiaja ir, žinoma, išskyrima Suvalku gub. iš kol kas fiktyvios Lenku karalystes;
aiškinti Lietuvos istorija ir etnines ribas placiai, nes diplomatija – tai derybos, reikes lygtis, taigi grynai mokslinis ribu apsisprendimas netinka, istorijos ir ekonomijos turi buti paisoma;(.)” Karui baigiantis Mažosios ir Didžiosios Lietuvos sujungimas i viena valstybe ypac buvo akcentuojamas užsienio lietuviu organizaciju, pavyzdžiui:
1917 06 08-16 Petrapilyje vykusio lietuviu seimo re
ezoliucija;
1917 09 20-28 Kijeve vykusio Rusijos tautu kongreso rezoliucija;
1917 10 18-20 Stokholme vykusios antros lietuviu konferencijos deklaracija;
1917 11 28-30 Voroneže vykusio lietuviu suvažiavimo deklaracija ir kitu forumu dokumentuose. Po karo minti apie prisiglaudima prie Didžiosios Lietuvos, nors ir okupuotos Vokietijos, jau atvirai reiške Prusu Lietuvos atstovai.
Tilžeje 1918 m. lapkricio 16 d. ivyko Prusu Lietuvos lietuviu suvažiavimas, kuris išrinko tokios sudeties Prusu Lietuvos Tautine Taryba: J. Vanagaitis, V. Gailius, M. Jankus, M. Deivikas, M. Banaitis, A. Smalakys, K. Paura, M. Lymantas, D. Kalniškis, Fr. Subaitis, K. Kiupelis, J. J. Arnašius, J. Lebartas, L. Deivikas, J. Užpurvis, J. Gronavas, M. Maciulis, E. Bendikas, M. Reidys, V. Didžys, J. Juška, M. Kleckus, J. Margis. Tokias pat tautines Tarybas buvo sukurusios dauguma kaimyniniu tautu. (2 lentele). Prusu Lietuvos Tautine Taryba 1918 m. lapkricio 30 d. prieme Akta apie prisiglaudima prie Lietuvos Respublikos. Akte konstatuojama: “Atsižvelgiant i tai, kad viskas, kas yra, turi teise gyvuoti, ir i tai, kad mes Lietuviai cionai Prusu Lietuvoj gyvenantieji sudarome šito krašto gyventoju dauguomene, reikalaujame mes, remdamiesi ant Vilsono Tautu paties apsisprendimo teises, priglaudima Mažosios Lietuvos prie Didžiosios Lietuvos. Visi savo parašu šita pareiškima priimantieji pasižada visas savo jegas už igyvendinima minetojo siekio pašvesti. Tilžeje, lapkricio 30 d. 1918 m.” Analogiškus dokumentus buvo priemusios ir kaimyniniu tautu Tautines Tarybos.
Kaimyniniu Tautiniu Tarybu ku
urimosi 1916-1918 metais
Suvestine, 2 lentele
Eil. Nr. Tarybu pavadinimai Rinkimo vieta Išrinkimo data
1. Lenkijos Regentu Taryba 1916 m. 1918 11 10
2. Ukrainos Centrine Taryba (Rada) 1917 m. 1917 12 25
3. Petrapilio Taryba (atstovavo rusams) Petrapilis 1917 03 12 1917 03 12
4. Lietuvos Taryba Vilnius 1917 09 19-22 1918 02 16
5. Lietuviu Tautos Taryba Rusijoje Voronežas 1917 11 16-19
6. Latviu Tautos Taryba Valka 1917 m. gruodis 1918 11 18
7. Baltarusijos Tautine Taryba (Rada) 1917-1918 m. 1918 03 25
8. Prusu Lietuvos Tautine Taryba Tilže 1918 11 16 1918 11 30
Prusu Lietuvos Tautine Taryba, kartu su jai pritarianciomis politinemis organizacijomis, Tilžes Akto nuostatas išdeste 1919 m. sausio 9 dienos kreipimesi “Nuolankus prašymas Lietuviu Prusijoje gyvenanciu i Sajungininku valdžias bei i Pona Prezidenta Wilsona”. (1 pav.) Jis buvo iteiktas Paryžiaus Taikos konferencijai bei JAV ir Santarves valstybiu vyriausybems. JAV prezidentas Vilsonas paskyre komisija, kuriai vadovavo istorijos prof. Frank Goliker. Komisija 1919 m. pateike prezidentui ataskaita apie atkuriamos Lietuvos valstybes sienas, kurios apeme ne tik Klaipedos krašta, bet ir dali Mažosios Lietuvos kairiajame Nemuno krante su Tilžes miestu (2 ir 3 pav.). Paryžiuje, Taikos konferencijoje, Europos valstybiu teritorinius klausimus sprende Centrine teritoriniu reikalu komisija, kuri padare daug klaidu, nesugebejo suvokti ir išspresti daugeli teritoriniu problemu. Lenkijai Taikos konferencijoje atstovavo Lenku reikalu komisija, kuriai pirmininkavo Jules Cambon. Ji Taikos konferencijos pradžioje sieke Mažosios Lietuvos prijungimo prie Lietuvos Respublikos, o po to Lietuvos Respublikos prijungimo prie Lenkijos. Veliau, isitikinusi, kad Lietuva priešinasi prijungimui prie Lenkijos, ji pakoregavo savo nuostatas ir reikalavo, kad nu
uo Vokietijos atskiriama Klaipedos krašta globotu Santarve.
Vokieciu valdžia jaute netikruma del Prusijos ateities ir tikejosi radikaliu Paryžiaus Taikos konferencijos sprendimu. Vokieciu valdžios Prusijoje nuostatas 1919 m. vasario 28 d. laiške Lietuvos Vyriausybei išdeste dr. Vilius Gaigalaitis. Štai laiško turinys: “Tilžeje 28 02 1919. Ekscelencija.
Vakarine Vokietija griuna butinai. Veik bus vien badas bei kraujai. Rytprusija stojasi ant savo koju. Vokietijos valdžia sutinka, kad Rytprusija pati save gelbetusi. Taigi Rytprusiu vadovai nori stoti su Lietuva i artimus santykius, nori draugiškai su Lietuva gintis prieš bolševikus. Rytprusiu kariuomene yra dabar apcystyta nuo bolševikišku elementu, nes miestieciai atstatyti ir labiausiai vyrai žemininkai iš Rytprusijos pavadinti. Jie nor kovoti šalia lietuviu. Ginklu bei municijos bus gana pargabenama. Veliaus nor Rytprusija prilaikyti artimus prieteliškus ir ekonomiškus santykius bei saryšius su Lietuva. Ji skiriasi nuo Vokietijos, regis iki Vyslo. Rytprusija laukiasi po nusprendimais Taikos konferencijos. Del pasitarimo apie šitas propozicijas sumane Rytprusieciu vedejai, kai Lietuvos valdžios atstovai atvažiuotu i Karaliauti, arba jeigu taip geriaus atvažiuos Rytrpusiu igaliotiniai i Kauna ir darys suderejimus su Lietuvos valdžia. Aš laikau šitas propozicijas per labai svarbias ir prašau man veik žine duoti, kur pasikalbejimai galetu atsibuti. Gal man telegrafiškai žinia duokit, nes priegada dide ir laikas trumpas. Pavelykite Ekzelencija Jums išreikšti mano aukšta pagarbinima Dr. Gaigalaitis.
Aš paslab su vietininku Rytprusijos Oberprezidentu tuos dalykus apkalbejau”.
Nesugebejusi kaip reikiant suvokti Mažosios Lietuvos Tautines Tarybos reikalavimu, 1919 07 28 Paryžiaus Taikos konferencija Taikos salygu 99 st. Mažaja Lietuva padalino i dvi dalis. Nuo Vokietijos atskyre tik Klaipedos krašta (2848 km2), kuris 1920 m. sausio 9 d. perduotas Antantes kontrolei, o apie likusia Mažaja Lietuva dokumente net neužsimenama. Konstatuota tai, kad Paryžiaus taikos konferencijos salygu 99 str. inicijavo butent Mažosios Lietuvos Tautines Tarybos Aktas. Apmaudu, kad konferencijoje ne visiškai buvo atsižvelgta i Akto reikalavimus ir ne visa Mažoji Lietuva buvo atskirta nuo Vokietijos.
Po Paryžiaus Taikos konferencijos nuostatu paskelbimo Mažosios Lietuvos Tautine Taryba sieke lietuvninkams palankaus ju realizavimo, todel persikele i Klaipeda. Tuo metu pakeisti Paryžiaus konferencijos nuostatas i palankesnes lietuviams nebuvo jokiu galimybiu, bet buvo tam tikra tikimybe, kad jos, susijusios su Klaipedos kraštu, gali buti realizuotos ne lietuviu naudai, nes Lietuva, kaip valstybe, dar nebuvo Europos bendrijos pripažinta, o Lenkija ieškojo išejimo prie Baltijos juros ir pretendavo i Klaipedos uosta. I Klaipedos uosta taip pat pretendavo Latvija ir net Rusija.
Paryžiuje, 1920 m. sausio 9 d. Vokietija ir Antantes valstybes pasiraše susitarima del Klaipedos krašto perdavimo Antantei.

Leave a Comment