Pasaka – tai stebuklų šalis, bekraštis fantazijos pasaulis. Pasaulis, kuriame gyvena karaliai ir karalienės, velniai ir raganos, slibinai ir burtininkai, stebukladariai elgetos ir našlaičiai… Čia augalai, gyvūnai, akmenys ir vanduo geba jausti, kalbėti. Čia iš paprastos dėžutės iškyla puikiausi rūmai, maišelyje telpa kariuomenė, iš numesto šepečio išauga miškas, iš patiesto rankšluosčio atsiveria ežeras… Pasaka – tai ,,gerų pabaigų“ pasaulis: čia pildosi troškimai ir svajonės, čia visada nugali herojai, įkūnijantys gėrį, teisingumą, lygybę ir kitus mums brangius idealus.
Taikliai ir glaustai aptarti pasakas nėra lengva: jų yra labai didelė įvairovė. Pasakos skiriasi apimtimi, sudėtinumu, stilistika, turiniu, raiškos priemonių lobynu… Nepaisant šių kūrinių įvairovės, jie skirstomi, grupuojami. Pasakos grupuojamos pagal požymius, lemiančius jų savitumą. Tai konfliktai, kompozicija, stilius, idėja, veikėjų paveikslai, siužetas… Siužetas – tai kūrinio stuburas, nenutrūkstamo susidomėjimo pagrindas. Būtent siužete reikia ieškoti pasakos prasmės. Tačiau pasakų siužetai gana sudėtingi: juose vaizduojama daug įvairių tarpusavyje susijusių įvykių, todėl ir teksto prasmė būna ne viena. Tai lėmė siužetų raida. Iš kur atsirado tokie keisti, sudėtingi, prasimanymais austi siužetai? Ieškant atsakymo į šį klausimą, reiktų prisiminti, jog sudėtingi reiškiniai neatsiranda iš karto, o susiklosto per ilgus istorinės raidos šimtmečius. Manoma, kad pasakos – tai mitų liekanos: daug fantastinių vaizdų paveldima iš mitų, didelė dalis siužetų siejasi senaisiais tikėjimais, protėvių kultu, įvairiomis apeigomis. Visa tai įsiliejo į pirmykštę pasaką, pasakojančią apie žmogaus, susidūrusio su antgamtinėmis būtybėmis nuotykius. Iš pirmykštės pasakos, silpstant mitiniam mąstymui, išsikristalizavo įvairios pasakos. Antgamtiniai dalykai tapo vien menine išmone – jais nebetikėta.
Ilgainiui pasakos siužetai šiek tiek keitėsi. Vietoj pirmykščių genties vadų iškilo valstybių karaliai, senuosius pastatus pakeitė mūrinės pilys… Pasakos išplėtotos keliomis kryptimis (viską užgožė nuotykiai, išryškėjo didaktika ir panašiai). Išryškėjo įvairios siužeto struktūros – nuo pačių paprasčiausių iki sudėtingiausių. Struktūros, atitnkančios skirtingas kūrinių raidos stadijas. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute rengiant Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogo kartoteką, kilo mintis, jog sudėtingų siužetų pasakos – tai savotiška mozaika, lipdyta tūkstančius metų iš paprastų siužetų, kurie iš pradžių vaizdavo tik kokį nors vieną įvykį. Pastebėta, kartais jungiamos dvi ar net kelios savarankiškos pasakos. Nustačius pasakų jungimo būdus (antrasis siužetas prijungiamas ne tik prie pirmojo pabaigos, bet ir įsiterpia į vidurį ištisai ar pirmojo ir antrojo siužeto fragmentai kaitaliojasi), padaryta prielaida, jog panašiai gali jungtis ir smulkesnės sudėtingo siužeto dalys. Sudėtingų pasakų siužetų dalys, galinčios būti savarankiškais nesudėtingais kūriniais, dar vadinamos elimentariais siužetais. Tos dalys – tai siužetai, nes turi veiksmo pradžią, vyksmą ir pabaigą. Elimentarieji siužetai esti kuo įvairiausi. Jie gali būti ir labai glausti (vos iš vieno žodžiais išreikšto veiksmo ar numanomos situacijos), ir labai išplėtoti (iš veiksmų kompleksų, susijusių priežastiniais ryšiais). Kai kurie šių siužetų yra sudėtiniai. Tokie siužetai sudaryti iš negalinčio būti savarankišku įrėminimo ir šiame įrėminime esančio vieno ar kalių paprastų elimetariųjų siužetų. Kartais vieno paprasto elimentariojo siužeto ar veiksmą atstoja įterptas kitas paprastas elimentarusis siužetas. Pasitaiko, kad du tokie siužetai turi bendrų veiksmų ar situacijų, kurie susikerta ar susipina. Visišie siužetai – tai tarsi sudėtingo pasakos siužeto mozaikos dalys. Dažnai jos nevienodai siejamos tarpusavyje, skirtingas jų vaidmuo ir teksto struktūroje. Tačiau yra vienas elimentarusis siužetas, kuris jungia visas pasakos siužeto dalis į darnią visumą. Tai svarbiausias elimentarusis siužetas. Būtent nuo tokių siužetų priklauso kitų elimentariųjų siužetų vaidmuo pasakoje.Taigi, kiekvieno pasakos teksto siužeto struktūra (sudėtingasis pasakos siužetas) – tai elimentariųjų siužetų derinys. Apibendrinus, pasakos teksto siužeto struktūrą galima išreikšti schema:PASAKOS SIUŽETAS
SUDĖTINGASIS SIUŽETAS
PAPRASTIEJI ES SVERBIAUSIAS ES SUDĖTINIAI ES
(ES – elimentarusis siužetas)
Elimentarieji siužetai skirstomi į tipus, tipų grupes, klases.Pagal tematiką, idėją, turinį galima išskirti tris ryškesnes pasakų grupes:1) Pasakojama apie susidūrimus su antgamtiniais priešininkais (slibinu, ragana, velniu, burtininku…). Vienos pasakos herojiškos, vaizduojanč2) ios kovas, kitose – silpnas veikėjas stengiasi gudrumu pasprukti nuo galingos pabaisos;3) Pasakojama apie vedybas su nepaprastos kilmės žmona (gulbe, varle, pele…) ar vyru (žalč4) iu, gaidžiu, ežiu, vilku…). Prie šių kūrinių prisišlieja ir pasakos apie nepaprastą išvaizdą įgijusius kitus šeimos narius (brolis – avinėlis, sesuo – antis, žuvis);5) Pasakojama apie sunkius uždavinius, daug dėmesio skiriama napaprastiems pagalbininkams (žirgui, baltam vilkui, seneliui, dėkingiems žvėrims…).