D. Berklly apie zmogiskojo pazinimo principus

16006 0

Turinys

Įvadas .......................3

Dž. Berklly apie žmogiškojo pažinimo principus .......5

Išvados ........................10

Įvadas

Man geriau surasti vieną priežastinį

paaiškinimą, negu užimti Persijos sostą.

Demokritas

Skurdas demokratinėje valstybėje geriau už tai, kas vadinama laimingu gy-

venimu monarchijoje, kiek laisvė geriau

už vergiją.

Demokritas

Tai didžios filosofinės mintys, kurios pasako viską ir tuo pačiu nieko konkretaus.

Kada atsirado filosofija? Kas tai yra ir ko ji verta – ginčijamas dalykas.

Prieš 2500metų prieš mūsų erą, kaip pasaulio pažinimo mokslas, susiformavo filosofija. Pirmasis pavartojo Pitagoras – mylėti ir išmintis. Filosofija išsirutuliojo iš mitologijos ir religijos. Jos tėvynė – Graikija, o ištakos yra Indija ir Kinija. Filosofija – mąstymas apie mąstymą, jos vienos kaip mokslo nėra, pvz.: filosofija ir religija, filosofija ir psichologija.

Iš filosofijos laukiama nepaprastų atradimų, arba ji abejingai atmetama kaip mąstymas, neturintis objekto. Į ją žiūrima su baiminga pagarba kaip į reikšmingas nepaprastų žmonių pastangas, arba ji niekinama kaip niekam nereikalingos svajonių išmonės. Ji laikoma dalyku, kuris rūpi kiekvienam ir todėl turi būti paprastas bei suprantamas, arba manoma ją esant tokią sudėtingą, kad jos imtis yra beviltiška. Tai, kas vadinama filosofija, išš tikrųjų duoda pagrindą tokiems prieštaringiems vertinimams.

Filosofijos kaip metodiško mąstymo istorija prasidėjo prieš pustrečio tūkstantmečio, o kaip mitinio mąstymo – daug anksčiau.

Pradžia yra istoriška ir palikuonims perduoda vis daugiau gatavų prasmių, kurias kaupia mąstymo vyksmas. Tuo tarpu ištaka visuomet yr

ra šaltinis, teikiantis paskatą

filosofuoti. Ji duoda gyvastį dabarties filosofavimui ir praeities filosofijos supratimui.

Platonas teigė, kad filosofijos šaltinis yra nuostaba. Mūsų akis mums atveria ,,žvaigždžių, saulės ir dangaus vaizdą”. Šitas vaizdas ,,skatina mus tyrinėti visatą. Iš to išauga filosofija, didžiausia gėrybė, dievų duota mirtingųjų padermei”. Ir Aristotelis: ,,Juk būtent nuostaba yra tai, kas skatina žmogų filosofuoti: iš pradžių jis stebisi tuo, kas nesuprantama, po to pamažu eina toliau ir klausia, kaip kinta Mėnulis, Saulė ir žvaigždynai, kaip atsirado visata”.

Filosofavimas yra tarsi koks pabudimas ir išsilaisvinimas iš gyvybinių poreikių pančių

Jeigu savo nuostabą aš patenkinu pažindamas esinius, tuojau pat atsiranda abejojimas. Nors žinios vis kaupiasi, bet kritiškai jas apmąsčius paaiškėja, kad nėra nieko tikro.

Sokratas savo proto šviesa susiliesdamas su nežinojimo Aprėptimi ėjo savo keeliu nesvyruodamas, netrikdomas neapykantos, pasipiktinimo ir įsitikinęs savo kelio tiesumu; jis nedarė jokių nuolaidų, nebandė išsisukinėti ir numirė linksmas, visiškai pasikliaudamas savo tikėjimu. (Karl Jaspers mintys ir pamąstymai)

Kadangi filosofija yra ne kas kita kaip išminties ir tiesos ieškojimas, pagrįstai galima būtų tikėtis, kad paskyrusieji jai daugiausia laiko ir pastangų turėtų jausti didesnę dvasios ramybę ir giedrumą, didesnį žinojimo aiškumą ir akivaizdumą ir būti mažiau trikdomi abejonių bei sunkumų negu kiti žmonės. (Antanas Nesavas)

1710m. Dž. Berklis publikuoja ,, Traktatą apie žmogiškojo pažinimo pr
rincipus” ir jame išdėsto svarbiausius savo teorinius argumentus. Bet ši knyga nesulaukė pripažinimo ir Dž. Berklis su kartėliu rašė: ,,Šis traktatas, kiek pastebėjau, vargu ar buvo lig šiol kam nors žinomas už šios salos ribų”. Šio kūrinio pagrindinė svarstymo tema – materijos neigimas, todėl niekas ir nenorėjo artimiau susipažinti su autoriaus argumentacija. Bet 1734m. Dž. Berklis ryžtasi pakartotinai išleisti ,,Traktatą” ir jis tapo britų empiristinės filosofijos klasika.

,,Traktato” tikslas buvo ne tik atskleisti ,,korpuskulinės” filosofijos trūkumus, bet ir, kaip nurodyta šio veikalo paantraštėje, ištirti skepticizmo, ateizmo ir bedievystės pagrindus. Vienas iš svarbiausių Dž. Berklio tikslų – apginti religiją ir grąžinti žmogui pažinimą, o žmogų – Dievui.

Konceptualiniu požiūriu svarbiausios ,,Traktate” yra trys sąvokos: idėja, materija ir protas. Pirmąją sąvoką Dž. Berklis vartoja specifine prasme. Idėja jam – tai bet koks juslinis objektas, vadinasi – kiekvienas suvokiamas, atsimenamas arba įsivaizduojamas kūniškas objektas. Būtent taip suprasdamas ,,įdėją”, Dž.Berklis neigia abstrakčias idėjas, dėl kurių buvo tiek diskutuojama naujųjų amžių filosofijoje. Jo įsitikinimu, jusliniai objektai iš esmės yra konkretūs, nes žmogus mato ne erdvę, ne spalvą ir ne materiją apskritai, bet konkrečias šviesos ir spalvos formas, ir sprendžia apie daiktus remdamasis savo juslėmis.

Dž. Berklio filosofijoje ,,kūniškumas” nėra ,,materialumas”, – jam kūniškumas reiškia jusliškumą, o jusliška – tai, kas yra arba gali būti ju
untama; spalva – tai, kas matoma, forma – kas matoma ir apčiuopiama, kvapas – kas užuodžiama ir t.t.

Antroji svarbi ,,Traktato’’ sąvoka – materija. Dž. Berklis ja nusako ne kūniškumą apskritai, bet vartoja šią sąvoką dviem siauresnėmis: kaip kūniškumą, neprieinamą baigtiniam suvokiančiam protui, arba kaip atskirai nuo bet kokio suvokiančio proto egzistuojantį kūniškumą.

Apie trečiąją svarbią sąvoką – protą – Dž.Berklis kalba nedaug. Protu jis vadina pažįstančią esybę, dvasią, sielą, mąstantį daiktą, savąjį Aš. Nemąstantys daiktai, pasyvios idėjos negali reprezentuoti proto veiklos – kūniškumas yra proto priešybė. Kūniškumas yra priklausomas, pasyvus, tįsus; protas – savaime egzistuojantis, aktyvus, netįsus ir neišnykstantis. Suvokiame turį protą, tačiau mėginimas suvokti jį per idėjas, pasak Dž.Berklio, – bergždžias darbas, nes protas nėra kokia nors viena mūsų idėja, bet kažkas visiškai skirtinga. Proto, arba suvokiančio subjekto, esmė – racionali veikla.

Kadangi idėjos yra neveiklios, o vienintelė aktyvi būtis yra protas arba dvasia , vadinasi, ,,yra kita valia, arba dvasia”, kuri sukuria juntamus daiktus. Daiktų pastovumas, jų tvarka ir nepriklausomumas nuo mūsų veiklos rodo, kad jie sukurti absoliutaus proto. Taigi nėra substancijos be sielos, nėra pasaulio be Dievo – tokia pagrindinė Dž.Berklio minties gija.

Štai taip įtikėdami savo įdėjomis ir tiesomis mirtį pasitikdavo žymūs filosofai ir jie nebijodavo to kas jų laukia po mirties. Jie išsakė savo mintis, požiūrį į gyvenimą, žmogų, jo gyvenimą, va
aldžią ir t.t. Jų protingas mintis analizuojame ir šiais moderniais laikais, nes niekas ,,neišrado dviračio iš naujo.”

D. Berklly apie žmogiškojo pažinimo principus

Kadangi filosofija yra ne kas kita kaip išminties ir tiesos ieškojimas, pagrįstai galima būtų tikėtis, kad paskyrusieji jai daugiausia laiko ir pastangų turėtų jausti didesnę dvasios ramybę ir giedrumą, didesnį žinojimo aiškumą ir akivaizdumą ir būti mažiau trikdomi abejonių bei sunkumų negu kiti žmonės. Tačiau vos tik liaujamės vadovautis pojūčiais ir instinktu ir pasirenkame aukštesnįjį principą – mąstyti, svarstyti ir nagrinėti daiktų prigimtį, – mūsų protus beregint apninka tūkstančiai abejonių, susijusių su tais dalykais, kurie anksčiau atrodė mums visiškai aiškūs. Bet po ilgų klaidžiojimų painiais labirintais pagaliau atsiduriame ten, nuo kur pradėjome, arba – dar blogiau – pasineriame į beviltišką skepticizmą.

Žmogiškojo pažinimo objektai yra arba juslėse tikrai įspaustos idėjos,arba tie, kuriuos mes suvokiame stebėdami proto aistras ir veiksmus, arba pagaliau idėjos kuriamos pasitelkus atmintį ir vaizduotę – jungiant, skaidant ar tiesiog išreiškiant tai, kas buvo iš pradžių suvokta anksčiau minėtais būdais. Regėjimu susidarome šviesos ir spalvų, skirtingų jų laipsnių bei rūšių idėjas. Lytėjimu suvokiam, pvz.,kietumą ir minkštumą, šilumą ir šaltį, taip pat judėjimą ir pasipriešinimą, – ir visus juos daugiau ar mažiau kiekybės bei laipsnio požiūriu. Uoslė teikia mums kvapus, skonis – skonio pojūčius, klausa perduoda visą garsų tonų ir derinių įvairovę. Pvz., stebimi drauge esantys tam tikra spalva, skonis, kvapas, forma, konsistencija, – tai laikoma atskiru daiktu ir žymima vardu obuolys ir t.t. Daiktai, priklausomai nuo to, ar jie malonūs, ar ne, sukelia meilę, neapykantą, džiaugsmą, liūdesį ir kitas aistras.

Viso to priežastis – objektų neaiškumas arba įgimtas mūsų proto bejėgiškumas ir netobulumas. Maža turime sugebėjimų, ir tuos pačius Gamta skyrė gyvybei palaikyti bei patogumui, o ne skverbtis į vidinę daiktų esmę ir sandarą. Be to, žmogaus protas yra baigtinis, todėl nenuostabu, kad, aiškindamas begalinius daiktus, jis įsivelia į absurdiškus prieštaravimus, iš kurių negali išsivaduoti, nes begalybė dėl savo prigimties negali būti suprasta to, kas baigtina. Tačiau, greta tos begalinės idėjų ar pažinimo objektų įvairovės, yra ir tai, kas ją pažįsta ar suvokia ir atlieka įvairius veiksmus: norėjimą, įsivaizdavimą, prisiminimą. Ši aktyvi pažįstanti esybė yra protas, dvasia, siela arba mano Aš. Idėjos būtis yra būti suvokiamai.

Bet galbūt esame pernelyg šališki, kai dėl klaidų kaltiname savo sugebėjimus, o ne ydingą jų panaudojimą. Sunku įsivaizduoti, kad, iš teisingų principų taisyklingai darydami išvadas, kada nors gautume razultatus, kurių negalima apginti ar suderinti. Apskritai dėl daugumos keblumų, iškilusių filosofams ir užkirtusių kelią į pažinimą, esame kalti mes patys. Iš pradžių sukeliame dulkes, o po to skundžiamės, jog nieko nematome.

Nei mintys, nei aistros, nei vaizduotės sudarytos idėjos neegzistuoja atskirai nuo proto. Įvairūs pojūčiai arba juslėse įspaustos idėjos, nepaisant to, kaip jie susipinę ar susijungę, negali egzistuoti kitaip, kaip tik juos suvokiančiame prote. Jeigu buvo kvapas – vadinasi, jis buvo užuodžiamas; buvo garsas – vadinasi, jis buvo girdimas; buvo spalva ar forma – vadinasi, jos buvo suvokiamos regėjimu arba lytėjimu. Neįmanoma, kad nemąstantys daiktai kaip nors egzistuotų atskirai nuo protų, arba juos suvokiančių mąstančių daiktų.

Net išmintingiausi vyrai priėjo išvadą, jog mūsų neišmanymas, kylantis iš prigimtinio kvailumo bei sugebėjimų ribotumo, yra nepagydomas. Visos tos kliūtys ir sunkumai, kurie stabdo ir trikdo tiesos ieškantį protą, kyla ne tiek dėl objektų neaiškumo, painumo ar įgimtų proto trūkumų, kiek dėl klaidingų principų, kurių, užuot atsisakius, atkakliai laikomasi. Pvz., namai, kalnai, upės ir visi kiti juntami daiktai – gamtiški ar realūs, juos suvokia protas, o mes suvokiame juos savo juslėmis. Mes suvokiame savo pačių idėjas ar pojūčius. Argi tai nėra tiesiog absurdas kad kokia nors idėja ar pojūtis arba koks nors jų derinys galėtų egzistuoti nesuvokiami?

Šviesa ir spalvos, šiluma ir šaltis, tįsumas ir formos, visi matomi ir apčiuopiami daiktai, – kas gi jie, jei ne daugybė pojūčių, sąvokų, idėjų ar juslinių įspūdžių? Ar įmanoma, bent jau mintyse, atskirti ką nors iš jų nuo suvokimo? Mintyse galime atskirti arba įsivaizduoti atskirai vienas nuo kito tokius dalykus, kurių juslėmis tikriausiai niekada nesuvoktume taip atskirtų. Mes galim įsivaizduoti žmogaus liemenį be galūnių arba jausti rožės kvapą negalvodami apie pačią rožę. Šia prasme galime abstrahuoti, jeigu teisinga vadinti abstrahavimu vien įsivaizdavimą atskirai tokių objektų, kurie ir iš tikrųjų gali egzistuoti ir būti suvokiami atskirai. Tačiau mąstymo ar vaizduotės galia nepranoksta realaus egzistavimo ar suvokimo galimybės. Todėl kaip negalim ko nors pamatyti ar užčiuopti, jei iš tikrųjų to daikto nejuntam, lygiai taip pat negalim mąstyti juntamo daikto ar objekto atskirai nuo jo pojūčio ar suvokinio.

Protas turįs galią kurti abstrakčias idėjas, arba daiktų sąvokas. Idėjos yra objektas mokslų, kurie vadinami Logika ir Metafizika, ir tų mokslų, kurie laikomi abstrakčiausiomis bei didingiausiomis pažinimo sritimis. Abstrakčios idėjos egzistuoja prote ir jos jam gerai žinomos. Svarbi tiesa, kad visas dangaus skliautas ir visa žemės sąranga, visi kūnai, sudarantys didingąją visatą, neegzistuoja atskirai nuo proto ir kad jų būtis yra būti suvokiamiems ir pažįstamiems. Taigi tol, kol mes jų iš tikrųjų nesuvokiame, arba jie neegzistuoja mano ar kokios nors kitos sukurtos dvasios prote, – jie arba išvis neegzistuoja, arba egzistuoja kažkokios amžinosios dvasios prote.

Visuotinai pripažįstama, kad daiktų savybės ar būsenos iš tikrųjų niekada neegzistuoja atskirai nuo kitų, arba kiekviena sau, bet visados yra susijusios kelios viename objekte ir susipynusios tarpusavyje. Tačiau mums sakoma, kad protas sugeba nagrinėti kiekvieną savybę atskirai arba abstrahuoti ją nuo kitų savybių, su kuriomis ji susijusi, ir taip susikurti abstrakčias idėjas. Pvz.,regėjimu suvokiamas tįsus, spalvotas, judantis objektas: protas, skaitydamas šią mišrią ar sudėtinę idėją į elementarias sudedamąsias dalis ir analizuodamas kiekvieną atskirai nuo kitų, sukuria abstrakčias tįsumo, spalvos ir judėjimo idėjas. Kalbama ne apie tai, kad spalva ar judėjimas negali egzistuoti be tįsumo, o apie tai, kad abstrahuodamas protas gali susikurti spalvos be tįsumo idėją arba judėjimo – ir be spalvos, ir be tįsumo – idėją. Negali būti nemąstančios tų idėjų substancijos.

Vėliau protas pastebi, jog tam tikri juslėmis suvokiami tįsumai turi kažką bendra ir panašaus, o kiti dalykai saviti, pvz., viena ar kita forma arba dydis; todėl protas apsvarsto atskirybes arba atrenka tai, kas bendra, sukurdamas iš to abstrakčiausią tįsumo idėją, kuri nėra nei linija, nei paviršius, nei kūnas, neturi jokios formos ar dydžio, bet yra visiškai nuo viso šito atsieta idėja. Idėja negali būti panaši į nieką kita, tik į idėją; spalva ar forma gali būti panaši tik į kitą spalvą ar formą.

Taip, kaip protas susikuria abstrakčias savybių arba būsenų idėjas, jis prieina ir prie abstrakčių idėjų dar sudėtingesnių daiktų, apimančių keletą koegzistuojančių savybių. Protas sukuria abstrakčią idėją, kurioje vienodai dalyvauja visos atskirybės, kartu visiškai abstrahuodamas ir atsiribodamas nuo tų aplinkibių ir skirtumų, kurie paverstų ją konkrečia. Tokiu pat būdu prieiname ir prie abstrakčios žmogaus arba žmonijos ar žmogiškosios prigimties idėjos. Ši suponuoja spalvą, nes nėra žmogaus be spalvos, tačiau toji spalva nei balta, nei juoda, nei jokia kita – juk nėra vienos, visiems žmonėms bendros spalvos. Kadangi egzistuoja begalė kitų gyvių, kurie bent iš dalies atitinka sudėtinę žmogaus idėją, tai protas, atmesdamas dalis, būdingas tik žmogui, ir palikdamas dalis, bendras visiems gyviems padarams, sukuria gyvūno idėją, abstrahuotą ne tik nuo atskirų žmonių, bet ir nuo visų paukščių, žvėrių, žuvų bei vabzdžių. Kūnas, gyvybė, jutimas ir spontaniškas judėjimas yra gyvūno abstrakčios idėjos sudedamosios dalys. Turimas galvoje kūnas neturi jokio pavidalo ar formos, nes nėra visiems gyvūnams bendro pavidalo ar formos. Tįsumas, forma ir judėjimas tėra prote egzistuojančios idėjos ir kad idėja negali būti panaši į nieką daugiau, tik į kitą idėją.

Tįsumas, forma ir judėjimas, abstrahuoti nuo visų kitų savybių, yra nesuvokiami. Vadinasi, ten kur yra visos kitos juntamos savybės, turi būti ir šios, t.y. prote ir niekur daugiau.

Žmonės, vartojantys kalbą, sugeba abstrahuoti arba apibendrinti savo idėjas. Be tįsumo negalima suvokti tankio; todėl jei įrodyta, kad tįsumas negali egzistuoti namąstančioje substancijoje, tas pat galioja ir tankiui.

Stebėdami, kaip idėjos tampa bendrosiomis, galime geriau spręsti, kaip bendrais virsta žodžiai, o skaičiai yra išimtinai proto kūriniai. Skaičius taip aiškiai santykinis ir priklausomas nuo žmogaus proto, jog keista būtų manyti, kad kas nors galėtų pripažinti absoliutų jo egzistavimą atskirai nuo proto.

Bendrosios idėjos tėra proto fikcijos ir išmonės; jos sudėtingos ir neateinančios į galvą taip lengvai, kaip esame linkę įsivaizduoti. Kas gali būti paprasčiau, kaip kiekvienam šiek tiek įsigilinti į savo mintis ir pasitikrinti, ar jis turi tokią idėją, kuri atitiktų bendrąją trikampio idėją: nei bukojo, nei stačiojo, nei lygiakraščio, nei lygiašonio, nei nelygiakraščio trikampio – kartu jų visų ir nė vieno iš jų – idėją.

Reikia didžiulės proto įtampos ir triūso norint padėti mūsų mintims atitrūkti nuo konkrečių daiktų ir pakelti jas ligi tokių didingų samprotavimų, kurie siejami su abstrakčiomis idėjomis. Abstrakčių idėjų kūrimas nėra būtinas bendravimui. Jos atrodo akivaizdžios ir lengvos suaugusiems dėl nuolatinio ir įprasto vartojimo.

Nėra taip, kad abstrakčios idėjos būtų labiau reikalingos pažinimo plėtrai negu bendravimui. Visuotinumas kaip santykis, kuris atstovauja atskirybėms arba jas žymi. Juslėmis mes nepažįstame tikrosios objekto spalvos ar tįsumo. O apskritai ir nėra tokio daikto kaip išorinis objektas.

Įrodęs, kad stačiojo lygiašonio trikampio kampai yra lygūs dviem statiems kampams, dar negaliu tvirtinti, kad tai tinka ir kitiems trikampiams, kurie nėra nei statieji, nei lygiašoniai. Norint įsitikinti visuotiniu teiginio teisingumu, turime arba pateikti atskirą įrodymą kiekvienam konkrečiam trikampiui arba kartą visiems laikams įrodyti teiginį ryšium su abstrakčia trikampio idėja.

Įsigilinus į tuos klaidingus principus, kurie įsigalėjo pasaulyje ir iš kurių nė vienas neturėjo tokios įtakos mąstytojų mintims kaip abstrakčių bendrųjų idėjų principas.

Jeigu nebūtų kalbos ar universalių ženklų, – niekada nebūtų kilusi mintis apie abstrakciją. Bendrasis vardas neturi vienos tikslios ir apibrėžtos reikšmės, nes jis vienodai žymi daugybę atskirų idėjų. Vienas dalykas yra nuolat sieti vardą su tuo pačiu apibrėžimu ir visai kas kita – visur vartoti jį kaip reiškiantį tą pačią idėją: pirma yra būtina, antra – nenaudinga ir neįvykdoma.

Kalba neturi jokio kito tikslo, išskyrus idėjų perdavimą, ir kiekvienas ką nors reiškiantis vardas reiškia idėją. Įdėjos kartais atsiranda ir galbūt galės visada kilti tokia pat tvarka kaip dabar – nedalyvaujant išoriniams kūnams. O vardai, kurie vis dėl to nelaikomi visiškai bereikšmiais, ne visada žymi atskiras mūsų suvokiamas idėjas, – iš to tiesiai daroma išvada, kad jie reiškia abstrakčias sąvokas. Filosofai vartoja daug vardų, kurie kitiems ne visada reiškia tam tikras apibrėžtas idėjas. Reikšmę turintys vardaim kurie atstovauja idėjoms, nebūtinai, kiekvieną kartą juos pavartojus, turėtų sukelti prote idėjas, kurioms žymėti jie buvo sukurti: skaitant ir kalbant vardai dažniausiai vartojami kaip raidės algebroje, – nors kiekviena raidė čia ir žymi tam tikrą kiekybę, teisingam sprendimui visai nebūtina, kad kiekviena raidė kas žingsnis keltų mums mintis apie apibrėžtą kiekybę, kurią ji turi ž

. . .

Išvados

Šiame veikale autorius mus nori išmokyti suprasti, kad viskas kas yra žemėje, ką mes matome ir girdime, ką galime paliesti ir pajusti, apie ką mąstome – kad visa tai yra ne tik mūsų pačių mintys, idėjos, darbai ir t.t., bet visa tai sukuria dvasia, Dievas, Gamtos Kūrėjas. Ir autorius sako: ,,jeigu tuo, ką išdėsčiau, neįstengiau skaitytojams įkvėpti pamaldaus jausmo, kad Viešpats yra, o parodęs melagingumą ir tuštumą tų nevaisingų spekuliacijų, kurios yra pagrindinis mokslinčių rūpestis, nesugebėjau nuteikti pagarbiau išpažinti išganingas Evangelijos tiesas, kurias pažinti ir vykdyti – žmogiškosios prigimties tobulumo viršūnė.”

Juk autorius teigia: ,,negalima nuneigti, kad Dievas, arba palaikantis ir reguliuojantis įprastinę daiktų tvarką intelektas, sumanęs stebuklą, galėtų sukelti visus judesius laikrodžio ciferblate, nors niekas nebūtų padaręs ir paleidęs mechanizmo. Bet jeigu Dievas vis dėlto veiktu pagal mechanizmo dėsnius, jo paties išmintingai nustatytus ir naudojamus Kūrimo procese, būtina, kad tie laikrodininko veiksmai, kuriais jis kuria ir teisingai suderina mechanizmą, būtų ankstesni už minėtuosius judesius; taip pat būtina, kad kiekvienas laikrodžio eigos sutrikimas būtų siejamas su suvokimu atitinkamo mechanizmo sutrikimo, kurį pataisius, viskas vėl sugrįžtų į savo vėžes.” Tai pasako, kad ir koks žmogaus būtų sukurtas mechanizmas, bet prie viso to savo pirštą prideda Dievas, nes be jo netgi mažiausia dalelytė negalėtų pajudėti iš vietos.

,,Visiškai neįmanoma, kad siela, persmelkta ir apšviesta šios Visagalės Dvasios visur esimo, šventumo ir teisingumo, be jokios sąžinės graužaties ir toliau laužytų jos įstatymus. Todėl turėtume rimtai apmąstyti šiuos svarbius dalykus ir jais gyventi, idant be jokių dvejonių įsitikintume, kad Viešpaties akys mato viską – blogį ir gėrį; kad jis visuomet greta ir sergsti mus, kad ir kur eitume, duoda mums duonos ir pridengia drabužiu mūsų kūną; kad jis yra mūsų slapčiausiose mintyse ir jas žino; kad priklausome nuo jo absoliučiai ir tiesiogiai”. ,, Viešpats išsklaido miglas iš visų pakraščių žemėje; jis daro žaibą lietuje ir paleidžia vėją iš savo saugyklų. Jis paverčia mirties šešėlį rytu, o iš dienos daro tamsią naktį.”

,,Bet nors Dievas slepiasi nuo jusliškojo ir tingiojo akių, kuris nenorės vargintis mąstydamas, vis dėlto nesugadintam ir atidžiam protui nieko negali būti aiškiau nei artumas išmintingiausios Dvasios, kuri kuria, tvarko ir palaiko visą būties sąrangą.”

,,Bendras nemąstančios minios priekaištas, atrodo, yra tai, kad jie negali Dievo matyti. Sakoma: jeigu galėtume jį matyti, kaip matome žmogų, tada patikėtume jį esant ir tikėdami paklustume jo įsakymams. Gaila, juk reikia tik atmerkti akis, kad išvystume viso ko Viešpatį geriau ir aiškiau, negu matome kai kuriuos savo artimuosius.”

,, .. mūsų sielos negali būti pažintos taip, kaip pažįstami nejuntantys, neveiklūs objektai, t.y. per idėjas. Dvasios ir idėjos yra tokie skirtingi objektai, kad kai sakoma: jie egzistuoja, jie yra pažįstami ir pan., tai nereikia manyti, kad šie žodžiai žymi ką nors joms abiems bendra. Tarp jų nėra nieko panašaus ar bendra..”

Autorius teigia, kad net toks mokslas kaip matematika negali būti neginčijamas. Jis sako: ,,kad ir kaip ji būtų liaupsinama dėl įrodymo aiškumo ir tikrumo, vargiai aptinkamų kur nors kitur, vis dėlto ir jos negalima laikyti visiškai neklystančia, nes jos principuose glūdi kažkokia slapta klaida, kuri bendra šio mokslo skelbėjams ir likusiai žmonijai.”

Taigi, tikėkime Dievu, jo darbais ir diskutuokime, mąstykime, svarstykime. Juk filosofija – tai nesibaigiantis mokslas ir diskusija.

Join the Conversation

×
×