Heraklis-Graikijos didvyris.
Heraklis – garsiausias Graikijos didvyris .Iš pradžių jis buvo laikomas saulės dievu ,žudančiu savo taikliomis strėlėmis visa ,kas tamsu ir bloga ,dievu gydančiu ligas .Daugeliu bruožu jis buvo tapatinamas su dievu Apolonu. Tą dieną ,kai turėjo gimti didysis Dzeuso ir Alkmenės sūnus ,susirinko dievai aukštajame Olimpe .Džiaugdamasis ,jo veikiai gimsiąs jam sūnus ,egidvaldis Dzeusas tarė dievams: – Klausykite ,dievai ir deivės ,ką aš pasakysiu jums: šiandien gims garsus didvyris ,jis valdys visus savo giminaičius ,kurie kildina savo giminę iš mano sūnaus ,didžiojo Persėjo . Bet Dzeuso žmona-Hera ,rūstaujanti ,jog Dzeusas buvo suartėjęs su mirtingąja Alkmene , nusprendė gudrumu neleisti Alkmenės sūnui valdyti visu Persėjimus .Todėl ,paslėpusi širdies gilumoje savo gudrumą Hera tarė Dzeusui: – Kalbi netiesą ,didysis Dzeusai !Duok man didžiąją nesulaužomą dievų priesaiką ,jog tas ,kuris šiandien gims pirmasis Persėjų giminėje ,valdys savo giminaičius . Neįtardamas Heros klastos ,Dzeusas davė nesulaužomą priesaiką .Nedelsdama Hera išvažiavo į Argą .Ten pagreitino ji Persėjimo Stenelo žmonos gimdymą ,ir išvydo šviesą Persėjų giminėje silpnas ,liguistas kūdikis , Stenelo sūnus Euristėjas .Euristėjas gimęs greičiau už Alkmenės vaikus ,privalėjo valdyti visus Persėjo palikuonis . Kai tai išgirdo Dzeusas labai nuliūdo supratęs klastą .Dzeusas sutarė su Hera nesulaužomą sutartį ,kad jo sūnus ne visą gyvenimą kentėsiąs Euristėjo valdžią .12 garsių žygdarbių atliksiąs jis Euristėjo pavedimu , paskui išsivaduosiąs iš jo valdžios ir tapsiąs nemirtingu .Dzeusas įsakė Atėnei Palaidei padėti Akmenės sūnui . Tą pačią dieną ,kai gimė Stenelo sūnus ,ir Alkmenė pagimdė dvynius: vyresnįjį – Dzeuso vaiką ,pavadino Alkidu ,o jaunesnį – Amfitriono sūnų ,pavadino Ifiku .Alkidas ir buvo garsiausias Graikijos didvyris .Vėliau pranašautoja pavadino jį Herakliu .
Hera persekiojo Heraklį nuo pat pirmos jo gyvenimo dienos .Sužinojus ,kad Heraklis miega su savo broliu Ifiku ,ji norėdama pražudyti naujagimį ,pasiuntė dvi gyvates .Buvo naktis ,kai Hera išleido gyvates .Tyliai prišliaužė jo prie lopšio, kur miegojo dvyniai ,ir jau ketino ,apsivyniojusi Heraklio kūną pasmaugti jį ,tačiau jis pabudo .Jis ištiesė savo mažas rankutes ,griebė gyvates už gerklių ir taip stipriai suspaudė ,jog išsyk pasmaugė. Išaugo Kiterono miškuose Heraklis ir tapo stiprus jaunuolis .Jis visa galva buvo aukštesnis ir gerokai stipresnis už bet kurį žmogų .Dar būdamas jaunuolis ,Heraklis nudobė baisųjį Kiterono liūtą ,it nudyrė jam kailį .Tą kailį jis užsimetė it apsiaustą ant savo galingų pečių .Iš kieto tarytum geležis uosio ,Heraklis pasidarė kuoką .Kalaviją Herakliui padovanojo Hermis ,lanką ir strėles – Apolonas .Hefaistas nukalė jam auksinius šarvus , o Atėnė pati išaudė drabužius . Heraklis iškeliavo į Delfus pasiteirauti dievo Apolono ,ką jam daryti .Apolonas liepė Herakliui vykti į jo protėvių giminę ir dvylika metų tarnauti Euristėjui .Heraklis apsigyveno Tirinte ir tapo Euristėjo tarnu . Herakliui neilgai teko laukti pirmojo karaliaus įsakymo .Jis liepė Herakliui užmušti Nemėjos liūtą .Heraklis tuoj pat iškeliavo į kalnus ieškoti liūto irštvos .Galiausiai Heraklis aptiko ją .Tai buvo milžiniškas urvas su dviem landomis .Jis užvertė vieną landą akmenimis ir ėmė laukti liūto .Pasirodė baisusis liūtas .Liūtas stovėjo tarpeklyje .Švystelėjo Heraklio kuoka ir trenkė liūtui per galvą .Liūtas sudribo žemėn .Heraklis jį pasmaugė . Po pirmojo žygdarbio Eurstėjas pasiuntė Heraklį užmušti Lernos hidrą .Tai buvo pabaisa gyvatės kūnu ir devyniomis slibino galvomis .Heraklis nukirto hidros galvas ,apdegino kaklus ,kad galvos daugiau neataugtų .Baisioji hidra buvo nugalėta ,o Heraklis jos nuodingu krauju ištepė savo strėles .Grįžo Heraklis į Tirintą ir ten jo laukė naujas pavedimas . Eurstėjas pavedė Herakliui iššaudyti Stimfelo paukščius .Herakliui padėti atvyko kariauninkė Atėnė Paladė .Ji davė Herakliui du varinius timpanus ,liepė užkopti ant aukštos kalvos prie miško ,kur suko lizdus Stimfelo paukščiai ,ir suduoti į timpanus ; o kai paukščiai pakils ,iššaudyti juos iš lanko .Taip ir padarė Heraklis .Įvykdė Heraklis tą pavedimą ir grįžo į Tirintą ,bet tuoj pat vėl iškeliavo atlikti dar sunkesnio žygdarbio . Eurstėjas įsakė Herakliui sugauti Kerinėjos danielių ir gyvą atgabenti į Mikėnus .Ištisus metus persekiojo Heraklis danielių .Į šiaurę skubėjo danielius .Neatsilikdamas ir neišleisdamas iš akių persekiojo jį didvyris .Jie pasiekė šiaurę .Čia danielius sustojo .Didvyris norėjo sučiupti danielių ,bet šis išsprūdo ir kaip strėlė pasileido atgal .Heraklis griebėsi savo strėlių .Jis sužeidė danieliaus koją ir tik tada jį sugavo . Eurstėjas vėl davė Herakliui užduotį ;užmušti Erimanto šerną .Tas šernas nepaprastai stiprus .Miško tankmėje Heraklis aptiko baisųjį šerną ir šūksmais išginė iš tankmės .Ilgai persekiojo jis šerną ,kol užvijo į kalno viršūnę ,į pusnis .Šernas nugrimzdo sniege ,o Heraklis puolė jį ,surišo ir gyvą nugabeno į Mikėnus . Veikiai Eurstėjas davė Herakliui naują pavedimą: išmėžti visus Elidės karaliaus Augėjo tvartus .Heraklis pasiūlė Augėjui per vieną dieną išmėžti visus jo milžiniškus tvartus ,jeigu šis sutinkąs atiduoti jam dešimtadalį savo galvijų .Augėjas sutiko .Jis galvojo ,kad neįmanoma nudirbti tokio darbo per vieną dieną .Heraklis sugriovė sieną ,ir paleido į tvartus upę .Upė išplovė visus tvartus .Heraklis vėl sumūrijo sieną ir nuėjo pasiimti atlygo .Karaliui nieko neliko tik atiduoti gyvulius . Vos grįžus į Mikėnus Euristėjas liepė Herakliui atvesti Kretos jautį .Heraklis sugavo jautį ir atvedė į Mikėnus . Aštuntuoju žygdarbiu Herakliui teko išvykti pas karalių Diomedą. Tasai karalius turėjo be galo gražius ir stiprius žirgus. Jie buvo prikaustyti geležinėmis grandinėmis prie gardų, nes jokie pančiai negalėjo jų nulaikyti. PAS trakios karalių atvyko Heraklis su savo palydovais. Jis pagrobė žirgus ir nuvedė juos į laivą. Heraklį pasivijo Diomedas. Heraklis stojo į mūšį su Diomedu. Jis nugalėjo Diomedą. Devintasis Heraklio žygdarbis buvo parnešti Hipolitės juostą. Heraklis nuvyko pas Hipolitę ir paprašė tos juostos. Hipolitė sutiko duoti juostą ir nuėjo jos paimti. Bet Hera trokšdama pražudyti Heraklį įgavo amazonės išvaizdą ir įtikino kariauninkes užpulti Heraklį. Amazonės patikėjo Hera. Jos užpuolė Heraklį. Didvyris atrėmė ataką ir privertė jas sprukti. Hipolitė atnešė juostą ir padovanojo ją Herakliui. Neilgai trukus Herakliui teko įvykdyti naują užduotį. Euristėjas liepė jam atginti milžino Geriono karves. Vos priplaukus Herakliui prie salos, pajuto jį baisusis dvigalvis šuo Ortas. Jis lodamas puolė didvyrį. Vienu kuokos smūgiu nudobė jį Heraklis. Bet nevien Ortas saugojo Geriono bandas. Teko Herakliui kautis ir su milžinu Euritonu. Greit susidorojo su milžinu Dzeuso sūnus ir nusivedė karves. Bet atskubėjo Gerionas. Heraklis jį nugalėjo su savo mirtingomis strėlėmis. Tai buvo jau vienuoliktasis žygdarbis ,kurį privalėjo atlikti Heraklis, tarnaudamas pas Eurisėją. Jis turėjo nusileisti į niūrią, kupiną siaubo požeminę Hado karalystę ir atvesti požeminės karalystės sargą, baisųjį šunį Cerberį. Tris galvas turėjo Cerberis, ant jo kaklo raitėsi gyvatės, uodega baigėsi slibino galva su didžiuliais nasrais. Heraklis nusileido į požeminės karalystės tamsą. Į požemių karalystę Heraklį įvedė dievų žinianešys Hermis. Herakliui įžengus Hado karalystėn, iš siaubo išsilakstė mirusiųjų šešėliai. Daug baisenybių regėjo savo kelyje Heraklis; pagaliau jis stojo prieš Hado sostą. Hadas maloniai pasveikino Dzeuso sūnų ir paklausė, kas privertė jį palikti saulės šviesą. Heraklis papasakojo savo užduotį ir karalius Hadas leido Herakliui pasiimti Cerberį, bet su viena sąlyga, kad jis pats jį sutramdys. Heraklis sutramdė jį ir nuvedė ir nuvedė į Mikėnus. Pats sunkiausias Heraklio žygdarbis jam tarnaujant pas Euritsėją buvo jo paskutinysis. Heraklis turėjo nuvykti pas didįjį titaną Atlantą, laikantį ant pečių dangaus skliautą, ir gauti iš jo sodo tris auksinius obuolius. Dzeuso sūnus išvyko tolimon kelionėn. Daug pavojų teko patirti Herakliui, kol pasiekė žemės pakraštį, kur stovėjo didysis titanas Atlantas. Nustebęs žvelgė didvyris į galingąjį titaną, laikantį ant savo pečių visą dangaus skliautą. Heraklis papasakojo visą savo užduotį Atlantui ir Atlantas sutiko, tik su viena sąlyga, kad kol jis skins obuolius Heraklis turės laikyti dangaus skliautą. Heraklis sutiko. Jis stojo Atlanto vieton. Baisus svoris nusileido ant Dzeuso sūnaus pečių. Jis įtempė visas jėgas, kad išlaikytų dangaus skliautą, baisiai slegiantį galingus pečius. Prakaitas išpylė visą įsitempusį kūną, tačiau nežmoniška jėga ir deivės Atėnės pagalba padėjo jam laikyti dangaus skliautą, tol kol sugrįžo Atlantas su trimis auksiniais obuoliais. Heraklis grįžo pas Euristėją ir atidavė jam auksinius obuolius. Atlikęs savo dvyliktąjį žygdarbį, Heraklis nusimetė Euristėjo jungą. Praėjo jau treji metai ir trys mėnesiai, kai Heraklis paliko Dejanirą. Heraklio žmona nerimavo dėl savo vyro likimo. Pasišaukė ji savo sūnų Hilą ir išsiuntė ieškoti tėvo. Dejanira labai nerimavo, nes jai Heraklis buvo palikęs lentelę, kurioje buvo parašyta, jeigu Heraklis trejus metus ir tris mėnesius išbūsiąs svetur, tai ištiksinti jį mirtis. Praėjus kuriam laikui nuo Hilo išvykimo atkeliavo pas Dejanirą pasiuntinys Lincas ir pranešė, kad Heraklis gyvas ir atsiuntė belaisvių, o tarp jų ir Eurito dukterį Jolę. Tie belaisviai bus aukojami. Dejanira tarp belaisvių pamatė gražią moterį. Ji paklausė Lincho kas ji, bet jis pamelavo nežinąs. Staiga pribėgo prie Dejaniros tarnas ir pasakė, kad Lincas meluoja. Ta moteris buvo Eurito duktė Jolė. Ne aukoti ją čia buvo parvežę, bet Heraklis ją vesti norėjo. Nuliūdo Dejanira. Dabar Heraklis myli kitą. Bet ji myli Heraklį ir negali atiduoti jo kitai. Tada prisimena sielvarto prislėgta Dejanira kraują, kadaise jai duotą kentaurą Neso, ir jo priešmirtinius žodžius „Įtrink mano krauju Heraklio rūbus, ir amžinai jis mylės tave, nė viena moteris nebus jam brangesnė už tave. Dejanira įtrina Neso krauju brangų apdarą, kurį ji išadė kaip dovaną Herakliui, ir deda į sandarią skrynelę, ir pasiunčia Linchą ją nunešti Herakliui. Dejanira nuėjo į rūmus ir, o siaube, mato, kad tos vilnos, kurias mirkė į Neso kraują, sudūlėjo. Dejanira nusviedė jas ant grindų. Saulės spindulys palietė vilnas ir sušildė užnuodytą Lernos hidros nuodais kentaurą kraują. Kartu su krauju įkaito hidros nuodai ir pavertė pelenais vilnas, o ant grindų atsirado nuodingų putų. Siaubas sukaustė Dejanirą: ji būgštauja, kad žūsiąs Heraklis, apsivilkęs užnuodytą apsiaustą. Į rūmus įžengia sugręžiąs Hilas. Jis išblyškęs, jo akys pilnos ašarų. Papasakojo Hilas motinai kas atsitiko: Heraklis pasistatęs aukurą, jau rengėsi atnašauti dievams, kai atvyko Lincas su apdaru. Heraklis apsivilko žmonos dovanotą drabužį ir pradėjo atnašauti. Skaisčiai suliepsnojo altorių ugnis. Heraklis stovėjo, pagarbiai ištiesęs į dangų rankas, ir kvietė dievus. Kaitrioji aukurų ugnis sušildė Heraklio kūną, ir jis ėmė prakaituoti. Staiga prilipo prie didvyrio kūno užnuodytas rūbas. Traukuliai perbėgo Heraklio kūnu, baisus skausmas iškreipė veidą. Heraklis krito žemėn, kankinamas siaubingų kančių. Dejanira neištvėrė šito ir griebusi peilį pasidūrė. Nemirtingu dievu tapo Heraklis. Hera, užmiršusi neapykantą, atidavė Herakliui į žmonas savo dukterį deivę Hebę. Gyvena nuo to laiko šviesiajame Olimpe tarp nemirtingųjų dievų Heraklis. Taip jis buvo apdovanotas už visus žygdarbius žemėje, už visas kančias.